Paskutiniai pasispardymai prieš Šveicariją

Birželio pradžioje mes turėjome susitikimą, kurio metu turėjome galimybę pagaliau suprasti, jog tikrai išvažiuojam. Jog tikrai viskas vyksta. Ir dar galėjome klausinėti visko, kas susiję su mainų metais. Atrodė, jog jau viską žinom, netgi kas kiek laiko vyks vakarėliai ar kiek apytiksliai svorio priaugsim. Easy money, reperiai repuoja, o aš skaičiuoju likusiais dienas - net nebereikia jokių programėlių, kurios kažkada rodė tokius skaičius kaip 132 ar 116. Dabar jau viskas įvyks už dešimties dienų, rugpjūčio 13 d.

YFUsemifest'16: rytinis energizer'is

Susipažinimo trys dienos buvo gana smagios. Apskritai, visuomet yra jėga pabuvoti vienoje vietoje su žmonėmis, siekiančiais to pačio tikslo. Dvi nakvynės vienuolyne, naktimis skundžiantis Rūtai (Vokietija) dėl keistų garsų, o dienomis vaikščiojant per kambarius, kuriuose buvo filmuojamas lietuviškas siaubo filmas. Valgant daug skanaus maisto, o vakarais žaidžiant mafiją, kurioje labai smagu ir kitus prievartaut, ir pačiai būt išprievartautai. Kalbantis apie "Game of Thrones", matematiką bei mainus. Kodėl ta šalis, kokia gauta šeima, ką svajojame tenais nuvykti. Produktyvus savaitgalis, po kurio jau buvo galima pradėti jausti mainus. Pagaliau. Nes anksčiau tai tiesiog neatrodė realu.

YFUsemifest'16: kalbame apie tai, ko galime tikėtis iš savosios šeimos

Savo šeimą sužinojau antrojo Eurovizijos pusfinalio dieną - tą pačią, kuomet mano išsirinkta šalis į konkurso pusfinalį nepateko. Vieni kalba, jog atlikėja nespėjo prieš pasirodymą nueiti iki tualeto, kiti, jog aš, kaip atvykstančioji moksleivė, nepakankamai daug balsavau, o dar kiti, kad ir daina nebuvo išskirtinė. Nežinau ir pati, kas čia nutiko, bet pati gavau bilietą į daug didesnį finalą. Turbūt šešiolikos metų pirmąjį gyvenimo finalą. Kurio beprotiškai troškau ir laukiau jau nuo septintos klasės.

Gyvensiu vos 5000 žmonių miestelyje Romonte (Šalia Fribūras (Friboutg)), kuris yra įsikūręs ant kalno, o aplink visu vaizdu atsiveria alpės. Labai tikiuosi, jog rytais turėsiu progą grožintis vaizdu išgerti puodelį kavos ir suvalgyti kažką šveicariško. Geriausiai, šokolado. Šveicariško šokolado. Gal dar ir katė aplink kojas mielai pasiraitys - sena vaikystės svajonė, kuri išsipildys net dvigubai.

Be dviejų kačių, šeimą sudaro mama ir tėtis, deja negyvenantis namuose, taip pat brolis (anksčiau dalyvavęs mainų programoje Austrijoje) bei sesė (kai aš atvyksiu, ji iškeliaus metams į Vokietiją). Kol kas susirašinėjame elektroniniais laiškais ir sutariame gana gerai - bent jau mano nuomonė apie juos yra tikrai gera, o ką jie mano apie mane, kiekvieną laišką rašančią per google translate, o prancūziškai mokančią vos kelis pasisveikinimo būdus, nors ir išlaikiau A2 kalbos testą - nežinau. Bet tikiuosi, jog jie nenusivylė.

Šiuo metu per Duolingo programėlę mokausi prancūzų kalbos, nusipirkau prancūzišką pokalbių knygelę. Mano miestelis - vis dar priklauso prancūzų kantonui, tačiau šalia esantis Fribūras, priklauso tiek vokiškajam, tiek prancūziškajam. Vidury miesto teka upė, kuri ir skiria kalbas, knygynuose pardavinėjamas knygas, mėsininkų parduotuvių pavadinimus ir t.t. O vienoje pusėje stovi ir manoji mokykla, iki kurios kasdien teks 25 kilometrus traukiniu važiuoti.

Romont

Fribourg

Ar aš bijau? Taip, bet labiau dėl to, kas liks Lietuvoje, o ne dėl to, kas pasitiks Šveicarijoje. Ar grįžus turėsiu tuos pačius draugus, tarp kurių jau dabar susidaro trintis, ar grįžus manęs bus kažkas pasiilgęs, ar grįžus mane kas atsimins.

Ar nedarau klaidos išvažiuodama, ar reikėtų prašokti dešimtą klasę, ar tai tikrai duos man didesnę naudą nei toji, kurią galėčiau pasiekti būdama čia?

Kažkurią dieną dar laiptinėje apsiverkiau. Dėl to, jog kad ir kaip ilgai to troškau, kartais jaustis dėkingai yra sunku. Nes atrodo, kad jau taip gerai būti ir negali. Bent jau pamačius mokyklinių prekių mugių skelbimus nereikia virptelti iš baimės.

Simona