Paprasta, bet ne prasta vasarėlė

Ir taip gera.

Negalvoti apie nieką, iš namų išslinkti pusę devynių, nežiūrėti į laikrodį, atrasti naujus tave dominančius dalykus, svajoti.
Ir taip gera.
Negyventi pagal taisykles ar kitų taikomus stereotipus. Kad ir paprastai, bet nenuobodžiai.

Nusiperki porciją ledų (kartais galima, nenubraižykit sau labai griežtų mitybos apribojimų) ir šaltos kavos. Nueini į netoli namų esantį parką ir prisėdi ant žolės, už kelių centimetrų teka upės vanduo. Paklausai čiurlenimo ir atsiverti knygą. Paskaitai, tuomet priguli ant žolės ir paskambini draugei, kuri po dešimties minučių taip pat atlekia su FRAPPE puodeliu. Temsta. Ir šneki, išsipasakoji. Nu super. Kodėl viskas taip paprasta tik vasarą?
Kaip tik dar juokingas įvykis su ta pačia padrūške įvyko - sėdim, plepam, jau visiškai tamsu, tačiau parkas dar apšviestas, veikia fontanai ir staiga prieina prie mūsų bičiukas ir prašo paskolinti telefoną penkioms minutėms už 400 litų. Ir Jūs neįsivaizduojate kaip aš savimi didžiuojuosi, jog pasakiau ne (neesmė, jog dabartinė mano telefono savikaina kokie 150 Lt., nebūtų pavogęs jis jo, bet... gi visi žinome, kodėl jis jo prašė).

Neseniai "susiradau" naujų draugų. Paprasti, nepasikėlę. Nusipirkome dėžę šaldyto jogurto, lenkiškų aviečių ir plastmasinių šaukštų. Ant asfalto sukapojome, kai kurie dar nusipirko baltos mišrainės. Atsisėdome ant asfalto. Pavalgėme. Nuvažiavome į centrą. Ir Simona nusprendė užlipti ant riedlentės.
Pavažiavau metrą, nusprendžiau stabdyti, tačiau staiga kritau, riedlentė į gatvę (ir neįsivaizduoju kiek ji kainavo, nes tikrai nemaximinė buvo). Tai gerai, jog degė raudona ir geras žmogus išlipo iš savo džipo bei paspyrė besišypsodamasis ją mums atgal.
Staiga pradėjo lyti ir visi žmonės išsilakstė. Labai keista jau buvo vieniems (gerai, ne visai vieniems) būti Katedros aikštei. Bet nusišypsojome ir išsimaudėme po lietumi. Paprastai, bet taip smagiai.

Praeitą savaitę buvau prie jūros. Kiekvieną vakarą su šeima stebėdavome saulėlydžius ir maudydavomes šiltoje jūroje, Nidos paplūdimyje. Vėliau grįždavome namo ir aš su sese eidavome pirkti kakavos bei vaikštinėdavome marių pakrante. Paklausiau jos (3 metukai) kas jai labiausiai patinka ir... ji atsakė, jog mamytė, tėvelis, Simona (čia aš), močiutė, ledai, laivai ir jūra (gerai, jog tai nebuvo telefonas ir kompiuteris).
Žinot, kas toje savaitėje man labiausiai patiko be šios mielos rutinos ir ką visiems rekomenduočiau, kurie atostogauja prie jūros? Bėgiokite basomis paplūdimiu. Be ausinukų, be laikmačio, o tiesiog bėkite, vėliau atgal... bėkite taip, jog Jūsų pėdas liestų vanduo, o karts nuo karto pasitaikytų akmenukai. Puikus (ir nemokamas, juk būtina tai pabrėžti) minčių pravalimas, savotiška meditacija.

O iš materealinių dalykų, visiems, kurie atostogauja Nidoje siūlau nueiti į restoraną "InVino (jei kas Vilniuj buvo ir nelabai patiko, tai žinokit, kad Nidoje meniu skiriasi) ir jeigu nepavalgyti (pripažįstu, pigu ten nėra, bet skonis nepakartojamas), tai užsisakyti milžinišką (!!!) porciją ledų (25 Lt, bet tikrai atsiperka), o jei didelės kompanijos šalia nėra (patikėkite manimi, viena(s) šios porcijos nesukirsi), pasmaguriaukite šokoladine (ne)suflė arba Creme Brulee.

Taip pat atlikau vieną iš savų tikslų, užrašytų Naujametiniame sąraše. Aplankyti nors vieną didesnį (ar mažesnį) Lietuvos miestą, kuriame nesu buvusi. Pasitaikė proga nuvykti į Alytų, kuriame manoji klasės draugė vasarą ilsisi. Nors mieste turėjau būti nuo antradienio iki šeštadienio, pabuvau tik iki trečiadienio, nes kitą dieną manoji "gidė" susirgo... visgi spėjau apžiūrėti miesto centrą ir parkelį, kuriame labai smagiai su Coffee Room'o kavyte pasedėjom prie fontanėlio, vėliau pasisupome ant linksmų supynių. Vakare nuvažiavome prie ežero, išsimaudėme, grįžusios namo naktinėjome, o kitą rytą draugė sublogavo. Prieš atsisveikinant dar kartelį užsukome į Coffe Room (palyginus su Vilniaus kavos barais, kainos čia daug normalesnės, tad...), kuriame išgėriame gaivinančios kavos, suvalgėme nuostabų sūrio pyrago ir dar prieš pat pat man išvažiuojant atgal į autobusų stotį, užrodė puikią rankdarbių parduotuvę (galvojau nusipirkti pusryčių padėklą (labai mėgstu valgyti lovoje, o ir turiu gražią idėją, kaip galima jį būtų padekoruoti), bet nutarėm, jog autobuse su juo nebus labai patogu, tad mano palydovė jį man nupirks ir perduos kai susitiksim!
Važiuojant į Vilnių nuo pradžios lygi pabaigos perskaičiau "Naktis Rodantėje" (ta prasme, čia labai trumpas laikas).
Cha, dar pamiršau paminėti, kad pirmąją dieną pačios pagaminome šaltibarščius... man tai didelis pasiekimas.

Naktį kelis kartus sužaidėme šį žaidimą. Dar iš sovietinių laikų likęs, bet labai įdomus!

Gyvenkime paprasčiau,

Simona.