Manojo Pasaulio Debesys: birželio 2014

Net ne gėda pasakyti, jog verkiau. Jau pasibaigus pačiam filmui tiesiog likau sėdėti savo vietoje ir bandžiau susitramdyti, bandžiau pasakyti, jog žinau, kad ši istorija taip baigsis, tačiau... "Dėl Mūsų Likimo ir Žvaigždės Kaltos" sugebėjo mane pravirkdyti dar kartą.

Šis filmas šiuo metu yra apkalbamas visų, tačiau keista, kad visi yra apie jį geros nuomonės. Na, beveik visi... prisiminus dar vieną paauglių išprotėjimo bangą, kuri vadinosi "Saulėlydis" galima pasakyti, jog ne visi paaugliai yra tuštučiai.

Atsimenu, jog prieš pradedant skaityti šią knygą buvau gan kritiška - apie vėžį esu skaičius ne vieną ir ne dvi knygas, o ir populiarumas vertė galvoti, jog tai bus dar vienas meilės trikampis, kuris nuskambės tik nuvalkiotomis frazėmis ir bandys jomis suveikti ašaras. Smagu, jog galiu patvirtinti, kad taip tikrai nėra ir dar labiau džiaugiuosi visomis Pasaulio paauglėmis, kurios pamilo šią jautrią, kartais kandžią meilės istoriją... tiesiog privalau, privalau pasakyti, jog tai yra mano mylimiausia knyga, o dabar ir mylimiausias filmas - ačiū, John Green.

Šiandien kino salė buvo pustuštė, tad ašarų riedėjimo nesigirdėjo, o draugė, su kuria stebėjau šį filmą taip pat susilaikė. Kadangi po filmo trumpam sutikau mamą, ji iškarto išsigando pamačius mane ir užpuolė su klausimais apie savijautą. Panašios akimirkos buvo perskaičius ir knygą, kurią artimiausiu metu teks įsigyti ir paskaityti dar kartą. Tokiems kūriniams tikrai ne gaila laiko, tad jei kas nors dar neskaitėt knygos ar nematėte filmo, nuoširdžiai rekomenduoju tai padaryti ir esu beveik tikra, kad nenusivilsite - pradedant idėjos sumanymu baigiant aktorių darbu.

Norėčiau pažinti ir pamilti tokį žmogų kaip Augustas Voltersas,

nuolankiai Jūsų Simona.

Turbūt pati gražiausia fotografija.

Kur buvus, kur nebuvus - aš ir vėl čia. Tiksliau Lietuvoje, į kurią degiau noru grįžti, bet tam tikra prasme likimas tik po nosimi špygas pakišo. Tačiau apie tai - vėliau... dabar tenoriu pasinerti į prisiminimų jūrą su puodeliu arbatos.

"Sudie, mokykla, sudie, namų darbai, sudie, mieli draugai" - štai ką ištariau birželio šeštosios ankstyvą rytą (apie 4 h.) vos įlipusi į mašiną ir vėl įkrentanti į sapnų liūną. Tuomet dar priešakį laukė dvi nuostabios savaitės Prancūzijoje, levandų regione Provance ir... pragariški 2500 km. mašinoje, kuriuos reikėjo įveikti per dvi dienas. Ir būtent tada Lenkijoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje buvo nežmoniškas karštis. Šią kelionės dalį šiaip ne taip ištvėriau (į pagalbą atskubėjo į telefoną įrašytas "Slaptojo Rato" serialas, "Panelės" vasarinis numeris, "Laima" (paskutiniu metu labai pamėgau šį žurnalą. Naudingi straipsniai, įžvalgūs patarimai), maistas (žinoma, turbūt jau teko suprasti, kad sveikas maistas šioje kelionėje nebuvo itin artimas. Vis dėl to, juk atostogos vyko Prancūzijoje - nepaprasto skonio saldūmynų ir gardumynų šalyje) ir miegas (už visus mokslo metus)). Šeštadienį vakare susitikome su draugų šeimyna netoli mūsų gyvenamosios vietos esančiame miestelyje Les Baux ir patraukėme į vilą, kurioje pykomes ir juokėmės visi kartu dvi ilgas ir įsimintinas savaites.

Iš išvaizdos mažas vežimėlis įvairiausių vaisių
ir uogų, kuris kainavo palyginus nemažai.
Dar reiktų pridurti, jog prie gėrybių pridėjome
pilno grūdo makaronų ir migdolų pieno, bet tai
nekeičia pagrindinio fakto - lietuvio kišenė
šioje šalyje gali pasijusti laisva nuo šlamančių
ir tiesiog mėgautis idealiu oru.

Pačią pirmąją dieną su tėvais nuvažiavome apsipirkti į netoliese esantį Mausano (Mausanne) miestelį. Nors sakiau, jog Prancūzijoje saldūmynų tikrai neatsisakydavau, tačiau į savo racioną stengiausi įtraukti kuo daugiau vaisių ir daržovių. Apskritai, kai išbandai viską Prancūzijoje ir gali sau ramiai gyventi negalvojant 'o, privalau suvalgyti šį švelnų "Nugos" saldainį, juk vėliau gali nebepasitaikyti tokios progos, galbūt niekada negrįšiu į Prancūziją (abejoju dėl paskutinio fakto, tačiau reikia žinoti, jog šią šalį pažįstu geriau nei Lietuvą, o tai yra tikrai labai graudu (juk esu minėjus, kad gyvendama savo mielame Vilniuje taip ir nepamačiau nei Kauno, nei Klaipėdos, Šiaulių, Alytaus, Utenos, Ignalinos ir dar begalę kitų, dar mažesnių miestelių. O gaila))" - sveikai maitintis tampa daug patogiau nei Lietuvoje. Paprastose parduotuvėse didžiausi maisto skyriai skirti ekologiškam maistui arba diabetu sergantiems žmonėms, o įvairiausių specelizuotų vaisių parduotuvių yra dar daugiau nei prekybos centrų. Tą pirmąją dieną ir patraukėme į vieną iš tokių vietelių, kurioje ir apsipirkom įvairiausių vaisių, daržovių, uogų... už prekes sumokėjome daugiau šimto eurų, bet gėrybėmis dvi šeimos pasitenkino tik dvi dienas, jeigu neklystu. Na, o parduotuvei beliko nusipirkti tik kelis dalykus, tad jei jau labai griežtai žiūrint - šioje kelionėje suvalgiau daugiausiai vaisių, uogų ir daržovių per visą savo gyvenimą.

Likusią dieną praleidome viloje besidžiaugdami karštais saulės spinduliais (paprastai temperatūra būdavo apie 34 laipsnius, tačiau vieną dieną užfiksavome ir 42 - pažintinės išvykos pradžioje nebuvo itin mėgiamos), o aš pagaliau atsiverčiau "Insurgentę", nes per mokslo metus buvo gaila skaityti. Girdėjau, jog prekyboje pasirodė ir trečioji dalis - laukiu nesulaukiu kada ji atsidurs mano knygų krūvoje (kažkada gal ir pasiseks pasiekti lentynas (o
čia skirtas juokelis nuolatiniams tinklarasčio skaitytojams. Nekokia iš manęs humoristė...). Vakare ant suoliuko sau viena žavėjausi šurmuliuojančiu Provancu, kurio pats grožis atsivėre nuo kalno, ant kurio mes ir gyvenome. Ramuma su nuostabiais karameliniais ledais... gražinkit mane atgal.

Antąją dieną nusprendėme nuvykti iki kažkokio mažytėlaičio miestelio, kurio pavadinimo nepamenu ir Arles. Pirmąjame su Gabriele ir Ugne (kaip ir minėjau - važiavome dvi šeimos) prisijungėme prie mano sesytės kompanijos ir keletai akimirkų spalvotoje karuselėje pasijutome vaikais. Vėliau dar truputį pavaikštinėjome, tačiau kažkokių itin įdomių eksponatų nepastebėjome ir patraukėme link Arles.

Arles miestukas labiau priminė Ispanijos gatveles, net ir parduotuvės buvo skirtos Ispanijos tradicinių šokių drabužiams, ant įvairių vitrinų vaizdavosi koridos (kitaip tariant - buliai). Likau nesusipratusi, bet nežinant istorijos negaliu nieko daugiau pakomentuoti.
Apžiūrėjome pagrindinę aikštę, nuėjome į kelias meno parodas, kurių šiame miestelyje apstu (nuotraukos labiausiai patikusių kūrinių apačioje). Tiesa, į vietą, į kurią labai norėjau nueiti - nepavyko (į Van Gogo muziejų).

Vėliau vėl kelias dienas patinginiavome viloje. Maudėmes, žaidėm kitokį lauko tenisą, petankę (gaila, jog Lietuvoje ši pramoga nėra itin populiari), bendravome su vilos prižiurėtoju Nissim, kuris yra dailininkas ir kuria itin filosofišką meną (vila buvo lyg muziejus - pilna paveikslų, o mano tėvų kambaryje ant lubų sukabinti eksponatai), su Gabriele ir Ugne išbandėme daug sveikuoliškų receptų (visais lygi vieno pasidalinsiu rubrikoje "Sveiki receptai") ir pradėjome rytais keltis anksčiau, jog galėtume valanda ramiai sportuoti.

Sportuojame su pirmaisiais
Saulės spinduliais.

Kaip ir minėjau, gyvenome šalia Les Baux miestelio. Pradžioje itin baidė turistai, kurių ten buvo apstu, bet vėliau supratome, kad būtų kvaila čia neapsilankyti, kai kiti žmonės važiuoja šimtus kilometrų, jog pamatytų tai, kas tuo metu mums buvo ranka pasiekiama. Miestelis pastatytas ant kalvos ir susideda iš dviejų pagrindinių gatvių ir labai jaukių parduotuvių ir kavinukių. Būtent šitame miestelyje labai daug prisismaginau saldūmynų prasme - nors ledai prastesni už "Cento" ledus, vis dėl to nuo tikros karamelės ir trapių sausainių alpau. Tiesiogine to žodžio prasme - skonis pasakiškas, o kainos... na, Jūs mane supratote. Už dvi mažytes kvadratines karameles ir keturis sausainius, kurių dydis maždaug pusė delno sumokėjome dvylika eurų. Kitoje parduotuvėje už penkis sausainius sumokėjome penkis eurus. Užtat kvepalai žymiai pigesni nei Lietuvoje. Ne žinomų firmų, bet mano dar labiau vertinamų Provanco žmonių rankų darbo kvepalų galima įsigyti už septynis eurus (100 ml.), gražesnėje pakuotėje ir labiau vertinamos firmos buteliukas (50 ml.) kvapų - aštuoni eurai, o tepami kvepalai, kurių užtenka dvejiems metams, jeigu tepiesi juos kiekvieną dieną - penki eurai. Žodžiu, šioje vietoje labai dejuoti negaliu.

Atrodo skaniai, tačiau šaltas cukraus tirpalas
su dažais nėra prastesnis.

Vieną dieną paskyrėme ilgesnei išvykai, per kurią apžiūrėjome daugiau mažų miestelių... nuvažiavome iki alyvuogių fermų, levandų laukų ir parduotuvėms, kuri buvo skirta vien šiems augalams (kremai, medus, vazelinai, kvepalai, arbata, šampūnai - viskas su levandomis), taip pat aplankėme vieną žymiausių Prancūzijos vienuolynų, kuris įsikūręs prie dar kelerių levandų laukų (gaila, jog ne sezonas. Dauguma jų dar nebuvo pražydėjusios), sustojome pasigrožėti pakelės vaizdais ir nuvykome į Roussillon, kuris pasižymi tuo, jog yra įsikūręs ant raudonai oranžinio atspalvio uolos.

Norint įeiti į vienuolyną reikią laikytis štai tokių aprangos apribojimų. Persirengt neturėjau, o buvau su šortukais, tad šios vietos neišvydau.

Susiruošėm nuvykti į didesnį miestą (dydžiu prilygsta Vilniuj) - Avinjoną (Avingnone). Dieną pavaikščiojom po pagrindines gatves, o vakarop nuėjome į itališką restoraną (nors ir esame Prancūzijoje) senamiestyje, prie kurio dainavo gatvės muzikantai... labai, labai pasiilgstu tokių akimirkų. Kai pavalgėme aš su Ugne išsiruošėme pavaikščioti vienos... smagiai pašokome vidury aikštės pagal muziką, kuri sklido iš įvairiausių klubų, o didžiausias juokas buvo, kai pradėjome kalbėti angliškai. Neatsimenu tiksliai pokalbio, bet pastaroji pasakė - "Don't You like me?" ir prieš mus einantys vyrukai atsisuku, nes pagalvojo, kad tai sakome Jiems. Ugnei buvo labai juokinga, o aš nežiniai kodėl išsigandau ir pradėjau labai greitai eiti, kai pamačiau, kad jie eina ten pat kur ir mes. Vėliau, kai susiruošėme važiuoti namo, pakėlėje pamatėme apžvalgos ratą, tad pasinaudojome galimybę apžiūrėti naktinį Avinjoną.

Gražiai dainavo mergina, kol valgėme...

Ši lėkštė buvo sriubinė. Sumokėjome 14.50 eurų, o suvalgiau kokius du trečdalius. Kaip tiems prancūzams tiek telpa? Galėtų mažesnes kainas daryti ir mažesnes porcijas... na, bent jau skanu buvo.

Parduotuvės pavadinimas.

Apžvalgos rate.

Turgeliai Prancūzijoje būna labai jaukūs, galima rasti naudingų dalykų, o ir nieko neperkant smagu akis paganyti, tad išgirdę Nissimo rekomendacijas nuvykome į turgų, kuris vyko labai gražiame mieste, kurio pavadinimo neatsimenu. O gaila... čia teko suvalgyti nepakartojamo skonio šokolado su riešutų kremu, o į mokyklą nusipirkau kuprinę (nuotrauka įrašo pabaigoje).

Už tokius du saldainius teko pakloti 5 eurus ir 60 centų. Taigi vienas saldainis kainuoja apie 9 litus. Smagumėlis.

Kita stotelė - Fontaine-de-Vaucluse. Turbūt pati geriausia diena praleista čia, nes jis... neapsakomas žodžiais, verta pamatyti savo akimis. Galiu pasakyti, jog suprantu, kodėl čia visi taip plūsta.

Valgau tikrą krepą, o tėtis dar ir nupirko milžinišką morengą.

Tenka priprasti prie "mažų" porcijų.

Neitin moku filmuot, bet...

Gustav Klimt - nuo šiol mano mylimiausias dailininkas. Les Baux esantis jo muziejus tikrai paliko didelį įspūdį - akmeninėje oloje buvo galima apžiūrėti jo paveikslus, kuriuos rodė lyg filmą. O ola milžiniška... likau tikrai patenkinta reginiu, o ir pamačiau daug nerėgėtų jo paveikslų.

Tiems, kas jo nežino primenu jo vieną žymiausių paveikslų, kurį esu tikra, jog nors kartą regėjote:

Taip pat pabuvojome prie jūros ir Prancūzijos uostamiesty - Marselyje. Kelione likau labai patenkinta - turėsiu ką prisiminti šaltais žiemos vakarais... dar viena trumpa istorija - į Marselį važiavome dėl pramogų parko. Iki jo keliavome dvi valandas, o jis buvo... uždarytas. Teko nusivilti, tačiau šią "netektį" atstojo Heidės parkas. Kadangi į Prancūziją keliavome mašina - buvome nepriklausomi, todėl važiuojant link Lietuvos spontaniškai nusprendėm vienai dienai apsistoti Vokietijoje ir apsilankyti Heidės pramogų parke, kuris tikrai labai patiko.