Pirmosios rugsėjo dienos

Pirmos dienos mokykloje "keistoji" asmenukė (P.S. tai yra
mano INSTAGRAM nuotrauka (s_aleksandraviciute)).

Ir nors visi jau stengiames nebekalbėti apie vasarą (ta frazė, jog nereikia liūdėti, kad kažkas baigėsi, reikia džiaugtis, jog iš viso tai įvyko tikrai nepadeda (kabučių nededu, nes nežinau, ar teisingai pacitavau), o birželis, liepa ir rugpjūtis primena apie kitus devynis, reikalaujančius ištvermės mėnesius, kurie pagal mokytojus greitai prabėgs, tačiau tikrai nebus lengvi), reikšmingi žvilgsniai ir pasisakymai per pamokas verčia nusišypsoti...
Pirmos dvi dienos mokykloj... nebuvo sunkios, tačiau galima buvo patirti ir streso (pažymių rašymas per pirmąsias pamokas). Vis dėl to, kol kas ėjimas į mokyklą nėra didelė kančia, esu pasiilgusi tos rutinos, žmonių, kurių vasarą namačiau, net kai kurių, sarkazmą suprantančių, bei gerai patariančių mokytojų (klausimai apie gimnazijas iškyla jau dabar ir smagu suvokti, jog penktoje klasėje pramintos "raganos" mokytojos pataria, patikslina, paaiškina... pagaliau jos/jie tampa reikalingos/ais ir su klasiokais neapšnekamos/i)...
Vakar išbandžiau Lyderystės būrelį, į kurį norėjau eiti jau septintoje klasėje, tačiau amžiaus ribos neleido (net ir dabar turėčiau sulaukti rugsėjo 11-osios, jog tilpčiau į keturiolikmečių ir aštuoniolikmečių tarpą). Labai, labai patiko! Manau, jog vertingus išgirstus dalykus ir įvairias išvykas (kurių sakė, jog visada būna) tikrai fiksuosiu čia (gaila, kad tuomet, kai lankiau žurnalistiką, dar nerašiau nuosavo tinklarasčio...)! Na, o vakar be manęs į būrelį buvo atėjusi dar viena mergina (praeitais metais į pirmąją pamoką niekas neatėjo, tačiau per mėnesį grupė susirinko), labai smagiai su vadove pašnekėjome, sužaidėme kelis pastabumo žaidimus (juk būtent esame Y karta (dabartiniai 13-30 mečiai) yra išlavinus labai gerai savas rankas, tačiau kitų jutiklių nelaviname), kalbėjome apie šio dalyko svarbą ir kodėl tai yra reikalinga VISIEMS. Vėliau turėjome iš kabinete esančių daiktų pastatyti savąjį svajonių kambarį (iš trijų stalų (sudėjus vieną ant kito) prie pat įėjimo padariau didelį šaldytuvą, savo lovą įkūriau ant palangės, o prie rašomosios kėdės pridėjau daug kėdžių bei staliukus (žinoma, jie skirti užkandžiams) - supraskit, tai krepšinio sirgalių kampelis (kaip tik rodo mūsų rinktinės rungtynes prieš Pietų Korėją... kaip ir nebesinori komentuoti, bepigu ant sofos sėdint išvertus pilvą kažką sakyti, tačiau būkim biedni, bet teisingi - žadimas tikrai nėra gražus, nors ir lietuviai ketvirtame kėliny atsiplėšę, skirtumas turėtų būti daug didesnis, žinant kokie mūsų šiandienos konkurentai)... pagal šias ir kitas smulkmenas (kurių nepaminėjau), sprendėme, kokia iš tiesų yra mano asmenybė (tai lyg netradicinis testas) ir patikėkit, rezultatai tikrai atspindėjo mane! Būreliu likau patenkinta ir aštuntoje klasėje tikrai jį lankysiu!

Palydėjimo į stotelę asmenukė.

Vasaros pabaigą atšvenčiau su Adele, kuri atvyko pas mane pasisvečiuoti nuo penktadienio iki sekmadienio. Rytais, besimėgaujant dienos pradžia keliaudavom į pačią skaniausią Vilniuje Užupio kruasanine, vakarais žiūrėdavom filmus (iš tiesų peržiūrėjom tik vieną labai gerą komediją - "Kita moteris") arba serialus (peržiūrėjom "Switched at Birth" pirmą seriją - patiko, manau jog serialą stebėsiu toliau (su viena taisykle, jog tai nevirs manija ir per dieną daugiau vienos serijos neįsijungsiu). Šeštadienį beveik visą dieną praleidome mieste, susipažinome su naujais labai įdomiais ir turinčiais humoro jausmą asmenimis, taip pat supratome, jog "Charlie" pica pati prasčiausia visame mieste, tad keturiese užsisakę šeimyninę (50 cm.) picą už kuponėlį  jos net neįveikėme (nors vienas žmogus iš viso nevalgė, nes nebuvo alkanas)... sekmadienį vakare su mama, sese, močiute ir seneliu nuvykome į botanikos sodą stebėti Martyno Levickio koncerto, kuriuo likome visi patenkinti, na, o pirmadienį... prasidėjo ruduo, žadantis kantrybės stiprinimo ir gerų akimirkų. Jau devintą ryto sėdėjau mokyklos mišiose ir turėjau eiti garsiai perskaityti ištrauką iš biblijos (ta prakeikta scenos baimė). Vėliau vyko šventė pačioje mokykloje, o vėliau su keliais klasiokais ėjome į centrą bei galutinai supratau, jog (ech, tas pesimizmas) labai dažnai svajosiu apie šią, nuostabią 2014-ųjų vasarą.

M. Levickio koncertas.

Besisvečiuojant Adelei nusprendžiau iškepti pyragą (seniai to nedariau, pasiilgau šios srities virtuvės meno), kuris yra labai paprastas, tačiau skanus, viduje drėgnokas, saldus... nors išvaizda neprimena gardžiausių svajonių, skonis tikrai geras, o nemėgstančioms ilgai terliotis virtuvėje, šis pusiau keksas tikrai patiks! Be to, jis puikiai tinka ilgiems rudens vakarams su pieno ar arbatos puodeliu bei gera knyga rankoje (palaima būtų, jei už lango lytų, o tave dar šiltai apgobtų minkštas pledas)...

Bandysim rudenį paversti jaukesniu... :)

Reikės:

• 250 g. miltų;
• 1.5 a. š. kepimo miltelių;
• 3 bananų;
• 80 g. cukraus arba medaus;
• 125 g. sviesto;
• 2 kiaušinių;
• 400 g. kondensuoto pieno.

Gaminimo būdas:

Miltus persijojame ir sumaišome su kepimo milteliais. Sviestą su cukrumi ir kiaušiniais išplakame. Bananus su kondensuotu pienu sumalame ir pilame ją į kiaušinių masę. Viską gerai išmaišome ir supilame į miltus. Dar kartą viską gerai sumalame ir tešlą pilame į kepimo formą. Kepame 180 laips
nių temperatūroje 50 minučių.

Atsisveikinu su labai migdančia, šiurpuliukus sukeliančia gaida,
Simona