Šveicarija buvo lyg visai kitas gyvenimas

95 procentus savo dienoraščio lapų prirašiau per paskutinį mėnesį:

apie tai, kaip smagu atrasti slaptus pliažus, kuriuose nieko nėra apart tavęs, kelių draugų ir didingų kalnų;

apie tai, kaip gera yra dainuoti atviras, vulgarias dainas geroje kompanijoje;

apie tai, kiek daug fermentuotų vynuogių sulčių po 2,75 frankus mes dalinomės Ciuricho parkuose;

apie tai, kaip myliu savo paskutinį traukinį iš Berno naktį namo (00:09), nes jame praleidžiu daug savaitgalių, bet taip, kaip gaila, jog beveik visada dėl jo turiu pirma palikti susibūrimus;

apie tai, kaip "vėliavėlių žaidimas" tampa nuomonės neturinčia tema, bet visi jau sukolekcionuotąsias surašo į savo išmanius telefonukus;

apie tai, kiek įspūdingų vietų pamačiau, kiek iš jų tapo man labai nostalgiškos ir apie tai, kad likus 20 dienų neturėsiu daug laiko jas visas dar kartą aplankyti;

apie tai, kiek daug kebabų įmanoma per savaitę suvalgyti, turint omeny, jog tai yra vienas iš nedaugelio maisto, kurio kaina atitinka jo dydį, todėl jį suvalgyti tenka dažnai biudžetinėmis išlygomis;

apie tai, kaip vieną dieną didžiuojuosi išmokusi dar vieną užsienio kalbą, o kitą dieną nebesuprantu ir paprasto klausimo apie orą;

apie tai, kaip kartais būna sunku būti su man paskirta šeima;

apie taip, kaip dienos šveicariškoje mokykloje kartais atrodo lyg veltui praleistos.

Šitie metai man jau dabar švilpauja įvairiais sentimentais. Aš labai dažnai nežinau kaip jaustis paprastose situacijose, nes nežinau, kur aš priklausau. Ar ten, Lietuvoje, kartu su įvairiomis socialinėmis veiklomis, su Bekešo kalnu, veganiška "Jurigiaus ir drakono", mylinčia šeima ir senais draugais, su kurių pusę mūsų jau jokie intymūs pokalbiai nesieja nei skambučiai. O gal ten, kur nors darbo dienomis paskutiniais mėnesiais dažniausiai yra braukiamos likusios dienos, tačiau mane apkabina australai ir lotynai, kartu pasakodami apie savo kultūras, kartu žodžiais parodo savo svajones, naktimis išslenka iš namų pamatyti naktinį Bazelį ir velkasi į 10 valandų traukinių keliones, kuriuose dainuojame ispaniškas dainas ir vienas ant kito miegame.

Aš nežinau, kuris gyvenimas yra mano ir kurio aš jau pasiilgau, nors nei vienas jų dar nesibaigė. Buvo dienų, kada vakarais aš gulėdavau lovoje ir po skambučio tėvams suvalgydavau daug šokolado, klausydavausi muzikos ir daug verkdavau, nes tada pasidarydavo lengviau. Dabar likus, kelioms dienoms aš bandau save paruošti grįžimui, bet aš negaliu suvokti, jog šis tarpsnis, kuris atrodo tęsiasi amžinai, bet tuo pačiu ir prabėgęs lyg Eurovizija - jau tuoj baigsis.

Aš pasiilgau Lietuvos, aš pasiilgau jos labai, tačiau yra tiek dalykų, kurie laiko mane čia ir kurie nebebus ten pat, kai kada nors grįšiu. Gal dėl to ir nebuvo taip sunku palikti pirminio gyvenimo, nes žinojau, jog po metų grįžus bus tik metų skirtumas tarp manęs, kuri gimtinėj nieko nedarė ir visų kitų, gyvenusių toliau - ir nors metai keičia daug, kai kurie dalykai bus išlikę tokie patys apart mano mylimo Gedimino kalno (o taip norėčiau grįžus jį aplankyti pirmiausiai) bei vienos draugės, kuri galimai išvažiuos mokytis į Vokietiją (bet vėl gi - tai nėra taip toli ir tai yra tik vienas žmogus, kurį po kelių valandų skrydžio nebus taip sunku vėl pamatyti). Tačiau sugrįžus į Šveicariją, kad ir po pusės metų, niekas, apart mano mylimų kalnų nebus taip pat. O ir jie, be smagios kopinėjimo kompanijos primena tik sudžiuvusius litosferos kyšulius (berods tai išmokau septintoje klasėje, geografijos pamokoje. O gal mane jau mano žinios klaidina).

Nostalgija mane užklupdavo po paprastų dviejų savaičių atostogų, tad grįžus po 10 mėnesių, turėtų būti tik dar sunkiau ir nors kažkas pavydės mano apturėtų "atostogų", dieve, gyvenimas svetur jų visai neprimena, nes tai buvo sunkiausieji kol kas mano metai.

Sėdėti pamokose ir nesuprasti nei vieno tau sakomo žodžio, sumaišyti traukinius ir po pamokų netyčia nuvažiuoti į Ženevą vietoj namų, kartais per pertrauką valgyti pasislėpusiai mokyklos atsarginiuose koridoriuose (o vieną kartą teko ir tualete), nes bijai pasisiūlyti į kompaniją arba tavo draugės nėra tą dieną, visas savo problemas tvarkytis pačiai, žinant, jog tavo priimančioji šeima yra kiek griežtesnė nei tikroji, valgyti pietus kiekvieną dieną ne namie bei pasilikti pinigų malonioms išlaidoms kai turi minimalius dienpinigius, neturėti galimybės pakalbėti ta kalba, kuri nelaužo tau liežuvio.

Ir vis dėl to, tai metai, kuriuos rekomenduočiau visiems ir metai, kurio nesėkmes pamiršiu keliems mėnesiams praėjus nuo grįžimo ir mano atminty Šveicarija visada išliks vieta, kuri iš manęs pastatė vos nenaują asmenybę. Ir turbūt jau reikia pradėti planuoti naujus nuotykius?

Simona.

Mano Eurovizijos dešimtukas!

Kiekvienais metais mano dėmesys vis labiau krypsta (kai jau atrodo, jog nebėra kur plėstis) į didžiausią Europos (Euro)+Australijos bei vizijos (Vision) konkursą - ir šiais metais esu ypatingai susijaudinusi dėl šio renginio, nes pagaliau mama nematys telefono sąskaitos, kai balsuosiu už savo favoritus (o tarp jų ir už Lietuvą), o šeštadienį šou žiūrėsiu su keliomis europietėmis bei draugėmis, kurios apie šį konkursą net nėra girdėjusios (tiksliau išgirdo tik rugsėjį, kuomet man buvo įdomu sužinoti ar kokioje Amerikoje bei Brazilijoje kas nors apie tai žino). 

Aš džiaugiuosi, jog šis konkursas praneša apie artimai esančią vasarą, jog vienija net 42 šalis (nors kiekvienais metais tas skaičius skiriasi kaip ir dalyvių vardai), jog jis jaudina dar 200mln. žmonių be manęs.

Šiais metais dainų konkursas yra ypatingai sunkus - nors sudariau visų dainų top42, išskirstyti pirmąjį dešimtuką buvo gana sunku, tačiau štai, dalinuosi juo ir su jumis ir jeigu dar kažkurios dainos iš šių negirdėjote, galite mestelti akį - galbūt mūsų skoniai sutampa? O jei ne, papasakokite, kas šiais metais virpina virpina jus! (norint išgirsti dainas tereikia paspausti ant šalies pavadinimo)

1. Belgija;
2. Latvija;
3. Islandija;
4. Bulgarija;
5. Suomija;
6. Armėnija;
7. Airija;
8. Italija;
9. Portugalija;
10. Australija;

Ir taip trumpai šį kartą, gražaus vakaro!

Simona

Trys kaušeliai Italijos: pabėgėlių istorijos, įdomūs žmonės, gyvenimo pamokos

Man ledai geriausiai apibūdina Italijos jausmą - galbūt dėl to kaltas "Valgyk, melskis ir mylėk" filmas, bet beveik visą laiką juos laižydama, atkuriu prisiminimus, kaip tai dariau kokioje nors Sienoje. O kaušelių (bei šaukštų, kaip Rūta sakė) mes suvalgėme visai nemažai per antrąją balandžio savaitę.

Mūsų viešbučio terasa ir vieta, kurioje liko daugiausiai prisiminimų

YFU, jau spėjusi pakeisti mano gyvenimą, siūlosi daryti tą ir vėl, tad šį kartą, tam tikroms šalims pasiūlė sudalyvauti projekte "Routes&Rootes", kuris yra skirtas migracijos bei pabėgėlių problemoms nagrinėti. Ir nors ilgai svarsčiau dėl kainos, norėjimas sužinoti, ar dar išgirsiu ko nesu girdėjus, geriausia draugė Rūta, dalyvausianti ten irgi bei mintys apie picas mane prisiekdino, kad nesigailėsiu.

Visa savaitė juokiausi beveik visą laiką (išskyrus tas labai rimtas diskusijas), nu bet didžiausias prikolas buvo lėktuvų bilietai šveicarams. Vieni skrido iš Ženevos į Ciurichą (276km), tada 3 valandas sėdėjo ten, o vėliau iš Ciuricho į Milaną (281km), o man, ačiū dievui, teko tik iš Ciuricho į Milaną. Ir taip sakau ne dėl to, jog nemėgstu lėktuvų, bet dėl didesnės projekto kainos (nors didėlė suma buvo gauta iš rėmėjų). Su traukiniais būtų tekę važiuoti pigiau, o laiko sąnaudos, turint omeny, jog oro uoste 6h turėjome laukti kitų grupių, būtų buvusios kur kas trumpesnės. Nepaisant visko, tai turbūt buvo vienintėlė ne iki galo suplanuota savaitės dalis, bet ir joje galima žvelgti pliusų, nes mano 25minučių skrydis virš alpių buvo tikrai nedekvačiai įspūdingas.

Aš, Rūta ir šveicarė Aisha

Kitas įsimintinas dalykas tapo neabejotinai pabėgėlių stovykla Italijoje - graži parko būstinė kiek tolėliau nuo miesto, pilna džiaugsmo ir gal kiek baimės pradėti vėl tikėti prislėgusi vieta. Turiu paminėti, jog ji atvira lankytojams, nusprendusiais pabendrauti su žmonėmis ir sugriauti savo stereotipus - visa vieta yra prižiūrėta būtent čia išsigelbėjimo ieškančių gyventojų, maistas kavinėje taip pat yra jų paruoštas, o be to ir tikrai labai skanus - penki metai, kuriuos jie turi praleisti čia prieš gaunant pilietybę tikrai nėra praleisti veltui, italų kalba jie irgi spėjo įgusti bendrauti. Atvažiavę čia turėjome trumpą paskaitą, parengtą savanorių susipažinti su visais skaičiais, o vėliau bendravome ir su pabėgėliais, uždavėme pačius mums aktualiausius klausimus.

Dauguma jų - atvykę nelegaliai, su valtimis. Kelionės dažnai trunka po kelis mėnesius ir yra visiškai nepigios jiems (Somaliečiui tai kainavo apytiksliai 3500 eurus, kitos tautybės žmogui - 10 000 eurų), kai kam pražūtingos, daug skausmo sukeliančios ir visai šeimai neįperkamos. Faktas, jog atkeliauja daugiau vyrų, nėra pats mano mylimiausias šioje istorijoje, bet paskutiniaisiais metais situacija keičiasi, tik žiniasklaida to tiek daug neaptarinėja. Neaptarinėja ir to, jog vizas gauti yra beveik neįmanoma (juk kelionė lėktuvu būtų daug patogesnė ir pigesnė) ir dėl valčių kelionių, kurių mes taip bijome, žūsta nemažai žmonių. Ir tiesa pasakius, aš irgi bijau, tačiau vienintelis būdas atsikratyti šių jausmų yra bendravimas, tinkamų naujienų atsirinkimas bei dokumentinių (!) filmų stebėjimas.

Pietūs pabėgėlių stovykloje.

Ne visi jie bėga ir nuo mums, europiečiams vienintelės suprantamos priežasties - karo. Taip, kai kas ieškosi geresnio gyvenimo ir mano manymu, tai yra visiškai suprantama - mes, lietuviai darome tą patį Norvegijoje, Didžiojoje Britanijoje ar dar kokioje Danijoje. Pasaulis darosi vis multikultūriškesnis ir tai nėra blogai, kol mes žinome savo vertybes - šio jau niekas negali pavogti.

Vienas pabėgėlių 10 metų gyveno kalėjime dėl to, jog buvo homoseksualus. Kitas bėgo nuo tėvo, iš kurio turėjo perimti karaliaus postą (kartu ir daug atsakomybių, prievartinių įsipareigojimų, kurie nebūtinai yra humaniški). Dar kitas - patyrė didelį verslo žlugimą ir tapo nemėgiamas vietinių - tad vėl, teko iškeliauti.

Turbūt labiausiai įstrigęs pasakymas viso susitikimo metu, nuskambėjęs iš afrikiečio lūpų buvo "Jeigu jūs atvyksite į Afriką, mes jūs svetingai priimsime, gerbsime ir papasakosim apie savo kultūra. Kodėl Jums sunku padaryti tą patį?"

Stovyklos kiemelis.

Esu dėkinga už šią patirtį, bet taip pat laiminga esu ir už sutiktus naujus mainų moksleivius, išsisklaidžiusius visoje Europoje: dauguma atvykusių į Italiją, šiuo metu gyvena Vokietijoje arba Estijoje, o pastarąja yra išsirinkę tikrai įdomesni veikėjai - jie norėjo kažko naujo, nematyto ir nelabai girdėto. Vienas tokių - belgas Pieter, turbūt vienas nuoširdžiausių ir linksmiausių iki šiolei sutiktų žmonių - sakantis taip ir maudynėms naktį šaltoje jūroje, sakantis taip melui, jog Estijoje yra sukurti sūreliai (kohuke), ir sakantis "taip, aš galiu padėti" žmonėmis, turintiems asmeninių problemų. Su juo kalbėdama supratau, kiek daug laiko išleidžiu nevertingai literatūrai (ir esu įkvėpta perskaityti kelias jo rekomenduojamas knygas), vengiu į mane nepanašių žmonių, kas atneštų naujų spalvų į mano požiūrį, jog pozityvumas visada yra gerai ir dar kartą įsitikinau, kad kovojimas dėl savo laimės nėra savanaudiškas poelgis. Jis myli Estiją, didžiuojasi įsigytais greičio akiniais ir orginaliomis "Adidas" striukytėmis (kurių jau ir aš užsinorėjau), dažosi plaukus, nes ten taip madinga ir jis nori pilnai įnerti į šią kultūrą, o pusė nuotraukų instagrame yra užfiksuotos taisyklingoje gopniko pozoje. Va čia tai žmogus!

Vienas vakaro pokalbių.

Kitas vakaro pokalbis.

Kita mane nustebinusi mergina - amerikietė Julia, kurios pirmoji norima mainų šalis buvo Lietuva. Perskaičiusi Rūtos Šepetys knygą "Tarp pilkų debesų" (anglų kalba pavadinimas yra "Shades of Grey" ir tikrai, pradžioje pagalvojau, jog omeny ji turėjo "50 shades of Grey", kas pasirodė keista priežastis norui atvykti į Lietuvą), ji pradėjo mokytis lietuvių kalbos ir domėtis mainų programomis. Gaila, kad galų gale ji išvažiavo į Čekiją, nes tėvai išsigando mus tykančių rusų. Ir štai stereotipas apie Lietuvą, puikiai tinkantis šiai temai - ne viskas ką skaitome ir girdime atitinką tikrovę.

O vieną meksikietį, Rūta ir aš, privertėme įsimylėti Lietuvą, kas vėlgi liks gražus atsiminimas. Pamačiusios, jog pietums jis nevalgo kukurūzų, mes pradėjome išsigalvoti visokius juokučius apie Meksiką tuo pačiu ją lygindamos su nuostabiąja LIThuania - ir jį tai sudomino, juk prieš šį projektą jis net nežinojo, kad ši valstybė egzistuoja. Ir nors atsisveikindami mes tryse visi verkėme, tikiuosi, kad jis atvyks kada nors į Lietuvą, neturinčia jokių sienų!

Paskutinį vakarą, su Pieter ir Rūta, paruošėme projekto uždarymo šou, kuriame šokome "makarena" su stereotipine slavų apranga (dauguma drabužių buvo Pieterio, haha) ir vedėme oskarų įteikinėjimo ceremoniją su juokingomis nominacijomis - dar viena pamoka, labai svarbi man, aš nemoku garsiai kalbėti prieš publiką ir išreikšti visas savo mintis. Šį kartą jaučiausi labai komfortabiliai ir viena mano nustatytų priežasčių šiam išsvajotajam jausmui buvo tai, jog beveik viską darėme eksprontu ir aš labai pasitikėjau savaisiais partneriais. Pasirodo, tai tikrai yra svarbu! Sekanti išmokta ir ateityje man praversianti pamoka, kurią supratau tolimesnėje vakaro programoje (šioji buvo sugalvota Rūtos ir aš esu jai beprotiškai dėkinga) - žmonės neatkreipia dėmesio į tavo išvaizdos minusus, jeigu pats neatkreipi į tai dėmesio. Mano atveju - tai ūgis (180cm), apie kurį aš labai mėgstu skaidyti juokelius. Ir šį kartą, kai žaidėme visiems žinoma žaidimą, kur reikia kiekvienam ant popieriaus parašyti po komplimentą ar pastebėjimą, gavau tik vieną reakciją dėl savo centimetrų, kai paprastai bent pusė tokių būna. Ir aš taip džiaugiausi, jog šie vaikai įvertino kitas mano savybes.

Vakaro vedėjai.

Pati Genuja yra turbūt gražiausias mano matytas šiaurinės Italijos miestas. Nors lankytis teko jau antrą kartą, viskas sukėlė naujus jausmus (o galbūt tai lėmė žmonės šalia) - džiaugsmui nesukliudė nei mano sloga, nei išleistų pinigų skaičius (matot, po Šveicarijos viskas atrodė labai pigu), nei turbūt dar vienas papildomas kilogramas, kurį priaugau kiekvieną dieną valgydama makaronus, ledus ir tą duonelę, keptą su daug alyvuogių aliejaus. Labai patiko ir necentrinė miesto dalis, kurioje mes gyvenome - Nervi. Mūsų viešbučio (kuriame visuose kambariuose kabėjo jėzaus kryžiai) langai buvo nukreipti tiesiai į jūrą, o apylinkės nebuvo tokios turistų apvaikščiotos, jei lankysites šiame mieste - su traukiniu pavažiuokite ir čia!

Bet galų gale, labiausiai pasiilgau tavęs, Rūta. Ačiū, jog važiavai kartu, ačiū, jog kėleisi rytais anksčiau dėl 60 centų rytinės kavos ir pokalbių, ačiū, jog su manim gulėjai ant šaltų plytelių prie jūros, kol kiti linksminosi karaokėje, ačiū, jog pasidalinai pica ir ačiū, jog kartais nusijuokdavai iš mano juokelių. Lygiai po 48 dienų susitiksime Berlyne, kitame nuotykyje!

Stovyklos nedekvati daina:

Stovyklos nedekvatus juokelis:

"What does giraffe say before jumping off the cliff? Nothing, it's an animal"

Tikiuosi po kelių dienų pasisveikinti su Jumis Eurovizijos tema, o šiandien linkiu jums pozityvumo,

Simona.

Apie savižudybes ir jos pėdsakus šiuolaikiniuose kūriniuose

Vasarą skaičiau J. Niven knygą "All the bright places (yra išversta jau ir į lietuvių kalbą)" ir pamenu, jog užvertus paskutinį puslapį apie 22 h. (o gal anksčiau, bet buvo tik sutemę) dar ilgai sėdėjau terasoje ir klausiau tolumoje šėlstančios jūros. Pasisekė tuo metu atostogauti Sicilijoje ir turėti vienas džiugiausių sezono dienų, kuomet mane supo šeima, draugai ir šiltos naktys. Vis dėl to, knyga sugebėjo mane suvirpinti tai akimirkai. Problema ta, jog jau nepamenu tiksliai nei apie ką galvojau, nei kodėl šiandienos mediatekoje tokia tema mane taip stipriai palietė, nei kokia istorija vyniojosi aplink savižudybės toną. Tik noriu jums stipriai ją parekomenduoti, o ypatingai žmonėms, kurie mano, jog viską apie tai jau žino.

O štai prieš valandą pabaigiau žiūrėti serialą "13 priežasčių kodėl". Tiesa, kadangi žiūrėjau viską legaliu būdu, "Netflix" svetainėje, po trylikos serijų turėjau dar ir galimybę įvertinti interviu su aktoriais, prodiuseriais bei kitais žmonėmis, susijusiais su istorija. Trisdešimt minučių paaiškinimą dėl filmavimų subtilybių, herojų elgesio bei visuomėnės požiūrį į savižudybes pabaigiau žiūrėti pagrinde dėl pagaliau mielos ausims anglų kalbos (mat visą serialą žiūrėjau prancūziškai ir taip, buvo pakankamai sunku) ir aktorių išgirsto balso, tačiau kažko, kas galbūt sutvirtintų mano nuomonę apie istoriją, neišgirdau (nors vėlgi, nerekomenduoju šios dalies praleisti, visus viskas veikia skirtingai).

Kai buvau penktokė, o gal ketvirtokė (prieš gerus 5-6 metus), ši knyga buvo labai populiari mano mokykloje, o aš, net ir bibliotekoje dirbančiai moteriai žinoma dėl pomėgio daug skaityti, buvau viena pirmųjų atsivertusių knygą. Perskaičiau greitai, ir lygi šiolei atsimenu, jog sužavėta nebuvau. Negaliu sakyti, kad man visiškai nepatiko, nes turbūt nei apie vieną knygą, nei apie vieną filmą to pasakyti negalėčiau - dažniausiai man tai pasireiškia jausmų po pabaigos neturėjimu, o jei nieko nejauti, turbūt ir nuomonės jokios negali turėti. Vis dėl to, apsidžiaugiau sužinojus, jog šis serialas bus statomas, tikėjausi, jog dabar, būdama vyresnė, istoriją išgirsiu kitaip, tačiau... Mėgavausi žiūrėjimo procesu, nemeluosiu. Nemeluosiu, jog ir prievartavimo scenos ar pati savižudybė privertė pasijusti nejaukiai (ir labai džiaugiuosi, kad bent čia nebuvau abejinga). Ir nors tema yra aktuali, šio kūrinio jai spręsti nerekomenduočiau.

Esu skaičius ir žiūrėjus tikrai nemažai filmų, susijusių su savižudybe ir manau, jog jie tikrai verti scenos, juk tai yra antra populiariausia paauglių žūtis pasaulyje ir deja, skaičiai ties metais didėja. Savo aplinkoje tokio mirties būdo pasirinkimo nesu jautusi taip stipriai, nes labiau tai lietė mano pažįstamus, o ir tikiuosi, jog to patirt neteks, tačiau vis dėl to, žmogaus savižudybė nėra savanaudiškas poelgis. Taip, tai yra skaudu, bet kaltinti žmogų vien dėl to, jog jis sukėlė skausmą tėvams ir draugams, yra juokinga ir savanaudiška, nes galų gale - jam skaudėjo labiausiai. Jokiu būdu neteisinu šio poelgio ir pritariu tam, jog savižudybė niekada nėra išeitis, bet nereiktų dėl to sugriauti ir savo gyvenimo.

Neseniai susipažinau su tokiu belgu (ir apie jį, bei kitus įdomius, mane daug ko išmokiusius žmones turbūt reikės rašyti atskirai), kuris padeda žmonėms sergantiems depresija, bulimija, patyrusius seksualinius prievartavimus ar tiesiog, neturintiems noro gyventi, manantiems, jog jie yra nieko verti. Dauguma jų, beje jis sutiko "Tinder" programėlės pagalba, kuria pradėjo naudotis dėl estų kalbos tobulinimo (šiuo metu jis yra mainų moksleivis Estijoje) ir esu tikra, kad daug kam padėjo, vien jau man jo pokalbis įkvėpė daugiau džiaugsmo ir daugiau pasitikėjimo. Aš tik noriu pasakyti, jog pagalba visada yra: pradedant nuo specialių telefoninių linijų baigiant paprastais žmonėmis, tačiau didžiausia pagalba yra žinojimas, jog jus nežinote, kas jūsų laukia ateityje ir vien dėl to yra verta gyventi,

Simona (kuri turi per daug minčių šį vakarą ir jai labai įdomi tavo nuomonė).

Kaip atrodo mainų metai Šveicarijoje?

Nerašant čia greičiau kaupiasi dienoraščio lapai ir dienos bėga itin greitai - ir taip sakau ne dėl to, jog visi stebisi šiuo reiškiniu, bet tikrai, kartais pasižiūrėjus į kalendorių belieka tik stebėtis. Planų dar likusiems nepilniems 4 mėnesiams - begalė, tad belieka prisiminti kaip tikslingai planuojamas laikas, susidėlioti išlaidas ir judėti su prancūzų kalba ant liežuvio galo į naktis, pilnas laimės ir džiugesio.

Vevey miestas ir žymioji didelė šakutė šalia maisto muziejaus

Prieš važiuojant į Šveicariją mamai prižadėjau, jog šiais metais "nešvaistysiu" tiek daug laiko Eurovizijos kultui: nacionalinėms ir ne tik atrankoms, konferencijų laidų peržiūromis, aiškinimais, koks yra vieno ar kito atlikėjo ūgis, komentarų skaitymas ir taip toliau, ir taip toliau... man šis konkursas reiškia labai daug, tačiau vis dėl to, šių metų tikslai yra visai kitokie ir aš kalbu ne tik apie naujos kalbos mokinimasį, bet ir apie naujų hobių paieškas, naujos savęs atradimo, tačiau su kiekvienais metais mano susidomėjimas konkursui milžiniškai didėja ir aš jau net nebebandau to stabdyti, tuo labiau, jog šių metų Lietuvos atrankoje ir net paskutinėje laidoje (finale) dalyvavo dvi merginos, kurių viena yra mano bendraklasė - Paula bei Kotryna Juodzevičiūtė. Palaikiau, skaičiau, tauta išsirinko kitą nugalėtoja ir aš vis vien esu laiminga bei šiuo klausimu turbūt nejudu pasroviui: galbūt daina nebuvo visiška mano favoritė (jei įdomu, labiausiai patiko E. Lubys), tačiau kol kas tai yra vienintelė Lietuvos siųsta daina, kurią esu įsirašiusi į grojaraštį ir mielai klausausi kiekvieną dieną. Ar ji kitokia? Taip. Ar ji primena kiek nors V. Matačiūnaite? Galbūt tik savo kitoniškumu, bet galbūt Eurovizija ir yra ta vieta, kur mes turėtume parodyti, kaip mes suvokiame kokybišką muzika? Taip, daina yra "auganti" ir prie "ausies limpa" ne iš pirmo karto, tad tai gali būti kliūtis Kijeve, kur pasirodyti galėsime daugiausiai 3 kartus (sakau 3, nes kiti sako 2, bet juk jei laimi - dainą reikia kartoti tą patį vakarą), tačiau aš tikrai prižadu šiais metais parašyti ilgą straipsnį apie "Euroviziją" ir dar kartą įrodyti savo meilę šiam konkursui bei gal sudominti ir jus (o jei jau domitės, sudominti dar labiau).

Ciuricho nagrinėjimas su moksleivėmis iš JAV ir Portugalijos

Bepaisant kartais nuobodokų darbo dienų (nors situacija po truputį gerėja dėl "ilgesnių" dienų, kuomet produktyvumo neišsunkia šaltis bei tamsa), savaitgaliai ir atostogos susikomponuoja iš tikrai smagių akimirkų, kurių grįžusi į Lietuvą tikrai smarkiai pasiilgisiu - tų pačių vakarų mano anksčiau vadintame nemėgstamiausiame mieste Fribūre, kur pagaliau su čia esančiais mainų moksleiviais atradome ką veikti (yra lazerių smagus žaidimas ir baras vadinamajame "downhill'e", nuo kurio balkono nusidriekia įspūdinga alpių panorama, turime ir porą užeigų skaniai kavai bei ypatingai jaukų knygyną, kuriame visada nemokamai galima įsipilti arbatos) arba karnavalo šventės, kurioje šiais metais sudalyvavau tik dviejuose miestuose, bet abejuose mane lydėjo nuostabi kompanija ir (ne)planuoti nuotykiai. Vasario-balandžio mėnesį vykstantis renginys Šveicarijos daugumos miestuose kviečia žmones persirengti ir keliauti į gatves šokti bei tiesiai šviesiai sakant, išgerti - 2 kartus apsilankiau Liucernoje, 2 kartus Bazelyje, kuriame ritualas yra daug labiau išlaikęs tradicijas ir šį kartą įsiminė labiau dėl to, jog norėjus nueiti į atidarymą, namus sekmadienio naktį palikau porą minučių prieš vidurnaktį, visą naktį vaikščiojau mieste su draugais ir stebėjau renginį, o septintą ryto jau pasigavau traukinį, prisipirkau kavos ir dar atsėdėjau visas pamokas mokykloje (mano mieste ši šventė buvo anksčiau, tad atostogų neturėjome). Ir tikrai, labai norėtusi kitais metais atskristi čia tik dėl šios šventės, bet jau ir kompanijos tokios nebebus ir traukinių nemokamų - tad visad stengiuosi džiaugtis šia akimirka ir būti dėkinga už tai ką turiu, o šiuo metu gyvenime turbūt turiu labai daug.

Paskutinį penktadienį sostinėje vyko ir muziejų naktis - ir taip, aš žinau, jog tokią mes turime Vilniuje, tik gaila, jog joje besilankiau tik vieną kartą, o šiais metais ir vėl nepavyks, tad labai apsidžiaugiau, kad šį renginį galėsiu išgyventi savo dabartinėje gyvenamojoje valstybėje, nors čia jis pasitaikė ir gana brangus. Vis dėl to, viena iš pirmųjų šiltų naktų, prasidėjusi dvejomis porcijomis ledų ir laužais botanikos sode žadėjo daug smagių akimirkų, tokių kaip naktinis parlamento aplankymas ar "šveicariškas kebabas" ant pagaliuko, taip pat dar keletas smagių koncertų bei vėlgi, pirmasis metų gulėjimas ant žolės.

Šveicarijos parlamentas muziejų nakties metu

Dar vieną šeštadienį su dvejomis estėmis ir dvejais turkais (dėl to kartais nesmagu būdavo, nes pradėdavo tarpusavy savomis kalbomis juokauti ir pavyzdžiui nebaltai manė, jog Estijoj ir Lietuvoj šnekama ta pačia kalba) apsilankėme didžiausiame Šveicarijos vandens atrakcionų parke, kuriame buvo labai brangu valgyti, o ir bilietų visos dienos nenusipirkome, tad nuo begalinio bėgiojimo laipteliais į ekstremaliausias čiuožyklas, grįžę atgal į Ciurichą ir išbadėję prisipirkom tiek daug maisto, jog bent jau man net sekančią dieną bloga buvo (o galbūt esmė buvo ne kiekyje, juk pagrindiniu patiekalu tapo lydyto sūrio karštame aliejuje kepsneliai su fri bulvytėmis ir majonezu), bet užtat traukinyje visi dar labiau susibendravome kalbėdami apie savo keistus hobius ir įpročius (žinokit puiki tema, jei nori kažko smagaus, bet ir ne pokalbių apie orą).

Įsivėriau dar vieną auskarą dešinėje ausyje, du kartus peržiūrėjau "50 tamsesnių atspalvių", apsilankiau du kartus "Rotary" mainų moksleivių rengtoje laužų naktyje (velniškumas slypi tame, jog tai ne mano organizacija), užsiregistravau į kelionę Italijon, o dar su Rūta (mainų moksleive Vokietijoje) planuojame savaitgalio išvyką į Vokietiją, spėjau pabuvoti ir nieko įspūdingame maisto muziejuje (nors skambėjo tikrai viltingai), važiavau traukinyje pirmąja klase ir gavau nemokamą sumuštinį, išbandžiau Vietnamo kovos menus, pagaliau apsilankiau Ciuricho Langstrasse gatvę, kurion būtinai sugrįšime į hipsterišką bariuką suvalgyti tacos, o gatvė yra ypatinga, nes primena raudonųjų žibintų kvartalą Amsterdame su savo porno filmų kino teatrų, striptizo klubais ir ant šiukšliadėžių išpurkštais feminimo ženklais, pagaliau perskaičiau Hario Poterio 8 dalį ir dar padariau daug dalykų, kurių jau nebepamenų, pradėjau pavydėti būsimiems mainų moksleiviams ir suvokiau, jog liko mažiau nei 100 dienų, dėl to aš mėgausiuosi iki galo, o Jums sakau sudie ir palieku smagų esto kūrinį, kuris mums sukėlė daug šypsenų!
Simona

The Weeknd, vasario 26 diena

Paskutiniu metu mano mintys suka į muzikos industriją - ir galbūt tai tik toks metų laikas, kuomet aš pradedu sekti visas naujienas apie "Euroviziją", bet galbūt tai šioks toks svajonių ateities profesijos realizavimas - nežinau kaip ir nežinau kodėl tą pajutau tik dabar, kai ir anksčiau buvo galima nuspėti, kodėl kišenėse švilpauja vėjai (nes vėliau su tomis pačiomis kišenėmis ėjau į koncertus), bet galbūt tai yra dar vienas dalykas, į kurį mane atvedė mainai?

Nuotraukos šaltinis

Lietuva nėra didelė, bet Šveicarija yra dar mažesnė nors ir su daug didesne populiacija, bei patogesne geografine padėtimi - koncertų čia netrūksta, o nuvykti iki jų nėra sunku, kad ir kur jie vyktų: pirmasis laimikis turėjo būti "Chainsmokers", bet dėl stovyklos apsilankyti renginyje negalėjau, tačiau vos po jos pamatėme reklamą į tuo metu dar atrodžiusį tolimą "The Weeknd" koncertą, tad nei bilietų skubėjom pirkti, nei su šeima planų derinti. Tačiau vardo žinomumas padarė savo - per kelias dienas stovimų bilietų neliko, tad vos tai pamačiusios suskubome nusipirkti pigiausių likusių bilietų ir vėliau net labai negalvojau apie koncertą, turint omeny, jog gyvenu visai neblogai ir taip.

The Weeknd, visur apibūdinamas kaip kanadiečių atlikėjas, nors jo šaknys sieja ir Etiopijos kraštus, šiuo metu yra puikiai žinomas ir jei šio pseudonimo neesate girdėjusios, tikiu jog išgirdus jo muziką, atmintyje kažkas sukirbėtų kaip ir mano širdyje kirbėjo vasario 26ąja diena, Ciuricho koncertų salėje.

Koncertas, kaip ir pridera, prasidėjo su apšildomaisiais dainininkais. kurių vardų net nežinojome, tačiau kaip vėliau supratome (ar pasiskaitėme), Bryson Tiller nėra koks no name'as ir jo dainos youtube kanale siekia milijoninius skaičius peržiūrų (o po viena daina jų galima net ir 200mln. paskaičiuoti). Vardą naują sužinojome, publiką tikrai sužavėjo ir dvasią r&b bei hiphopo muzikos paskleidė - vis dėl to, bent jau man tokios muzikos koncertuose, nežinant dainų ir žodžių nėra taip įdomu klausytis, tačiau su paskutinėmis dainomis įprasminau ir save dainose, dažnai kartodama "hei". Vėliau, didelės pertraukos nedaręs (ir šiaip, be jokių įprastų muzikantams vėlavimų - įdomu, ar The Weeknd toks punktualus, ar Šveicarija priduoda savų taisyklių) ant scenos pasirodė ir vakaro žvaigždė - pusvalandį dainavęs naujausio albumą, drįsiu teigti, nežinomiausias dainas, didelio įspūdžio nepadarė per pirmąją dalį. Didžiausias siurprizas - kelios dainos stovint ant aukštos dėžės. Ir nors bandė jis publiką atgyvinti įvairiais šūksniais, visi norėjo bent kelių žinomesnių dainų. Žinot, kad būtų bent jau išlaikytas balansas.

Per pusvalandžio pertrauką dauguma žmonių nusipirko maisto, mano draugė mokėsi rytdienos egzaminui (ir sakau egzaminui, nes yra paskutinėje gimanzijos klasėje ir jos laukė paskutinis istorijos egzaminas kitą rytą, 8 valandą), o scena buvo rengiama kitai daliai pasirodymo. Ir tada prasidėjo - krosiukai ant podiumo, virš kurio kabėjo pailgas trikampis bei visi hitai iš eilės - nors mes buvo sėdimose vietose, ši veikla greitai atkrito, nes visas sektorius pradėjo šokinėti ir garsiai dainuoti. Ir mūsų vakaro dėmesio centras pasakė, jog kol kas tai buvo garsiausias šio koncerto turas. Viskas, kaip ir planuotai baigėsi 23 valandą vakaro, kuomet pagaliau išsiėmėme ausų kištukus (taip, jups dalino prieš koncertą) ir laimingos patraukėme namo.

Bendrai koncertą vertinčiau vertą tų 90 frankų, bet visgi skaudu matyti kitose turo šalyse ženkliai mažesnes kainas. Ar trūksta jo legendinės šukuosenos? Nelabai, vis dėl to didžiausias The Weeknd atskiriamasis bruožas yra jo balsas, puikiai tinkantis tokio stiliaus muzikai.

Jei The Weeknd koncertuotų Lietuvoje, ar bėgtumėte į jo koncertą?
Simona.

Sausį man patiko

Pirmas metų mėnesis jau praėjo ir jau daug žmonių facebook'e pradėjo šūkalioti, jog vasara - jau už keturių mėnesių. Turbūt dabar esu vienam didžiųjų nuotaikos šuolių, kuomet esu pilna nusiteikimo ir pozityvumo, tad kiek liūdna pagalvoti, jog laikas bėga tikrai taip greitai. Oras pas mus jau spėjo atšilti ir va, jau šiandien džiaugiausi penkiolikos laipsnių dovana, kuomet turėjau keturias laisvas pamokas, vaikštinėjau po savo miestelį ir dar susitikau su latve papietauti vienoje užeiginėje. Tikimes, kad kitą kartą išeis ir tą terasoje padaryti, nes pasiilgome rudens tradicijų, o šiandien, prisiminus seniai darytą rubriką, noriu jums papasakoti apie kelis dalykėlius, džiuginusius mano dienas ir pertraukas tarp kelionių.

Pirmas, didžiausias dalykas, kurį stengiausi paminėti šioje nuotraukoje - slidinėjimas. Apie stovyklą, kurioje išmokau turbūt man daugiausiai duodančio džiaugsmo, rašiau čia, bet vos jai pasibaigus iki dabar mąstau apie galimybes, kaip būtų įmanoma ištrūkti vėl kur nors paslidinėti (tiesa, vieną dieną važiuosiu su savo klase į kalnus, kur būtent tai ir darysime - džiugu, jog paauglių paskatinimui organizuojamos vat tokios išvykos, kurios patiks daugumai, o ne muziejus, kaip Valdovų rūmai, kuris atrodo lyg būtų vienintelis pasirinkimas praleidimui laiko su klase) - tas greičio pojūtis, kurį pats įgauni, plius apylinkių vaizdai yra tikrai kažkas tokio!

Kalbant apie mokyklą (ir jos sistemą Šveicarijoje turbūt sukurpsiu atskirą įrašą), labai išsiugdžiau savo organizuotumą ir tvarką kuprinėje. Turiu atskirą segtuvą su "kišenėlėmis", kur sudedu visus mokytojų duotus lapus bei savo aprašytus (nes dažniausiai paaugliai čia neturi sąsiuvinių - rašo viską ant popierių, o po to viską sudeda į to dalyko kišenę) ir tikrai, prie jo taip pripratau, jog manau ir grįžus į Lietuvą tęsiu šią tradiciją. Taip pat čia yra gana įprasta turėti savo kalendorių (Lietuvoj savo klasėj turbūt tik su keliomis panelėmis tokias turėjome), tad Naujiesiems metams nusipirkau vieną iš Mažojo Princo linijos ir prisižadėjau sau, jog visus darbus ir planus būsimoms kelionėms susirašysiu čia, nes greitai viskas pasimiršta. Ir tikrai, jau po mėnesio pastebėjau, jog tapau daug mažiau išsiblaškiusi, kai registruoti savo veiklas pradėjau daug detaliau.

Vienas iš dalykų, kurį pakeičiau savo kasdienybėje paskutiniu metu - pradėjau mažiau naudoti kosmetikos, ypatingai paprastomis mokyklos dienomis. Nežinau kodėl, bet čia nejaučiu tokio didelio spaudimo nusipiešti antakius ir paraudinti skruostus prieš tai juos nubalinus pūdra, kai visas procesas gali įvykti ir reguliariai. Vis dėl to, turiu bjaurų įprotį (kurį irgi, stengiuosi "išsigyditi"), išsispausti visus spuogelius nuo veido. Žinoma, tai darau su visomis dezinfekavimo priemonėmis, bet raudonio dažnu atveju nepavyksta išvengti, tad rytais, kad tarp kokių antakių nebūtų jų suvienijančios raudonos dėmės, pasitepu "Catrice" maskavimo teptuku - turbūt viena pigesnių ir labiau patikusių šios procedūros priemonių, nepaliekančio keisto efekto, nuoširdžiai galiu rekomenduoti!

Prie mano natūralaus veido, visai linksmai atrodo ir garbanos, kuomet dar švarius plaukus surišu į skirtingų dydžių kasas, o ryte jas išleidus ir kelis kartus prašukavus, gaunu kaip ir vasarinės šukuosenos, kuomet daug maudausi jūroj, efektą. Paprastas būdas greitai atnaujinti išvaizdą, tad dabar kai nustosiu tai daryti, vėl atrodysiu kažkaip kitaip, nes jau pripratau save matyti su bangom ant galvos.

Dar vienas mylimas išvaizdos efektas - auskarai. 2016 metų pabaigoje, kartu su keliais mainų moksleiviais Winterthur'o mieste užmatėme saloną, kur pigai galima prasiverti ausis, tad ilgai negalvojus, pasidariau vieną skylutę viršutinėje ausies dalyje (nes įprastose vietose jau turiu) ir dabar vis mąstau vėl nuvažiuoti bei pasidaryti dar porą papildomai. Labai žaismingai ir gal net truputį paslaptingai atrodo, bent jau mano nuomone.

Vakarai su desertais, gaila ar ne, buvo šiokia tokia priklausomybė šį mėnesį, o ypatingai turbūt reikėtų išskirti "Ovomaltine" šokoladinį kremą, kuris yra oficialus Šveicarijos Nutellos pakaitalas, tik dar geresnis, nes turi savyje traškučius. Man jis taip patinka, kad turbūt savo draugams po šių metų į Lietuvą vešiu šį produktą, o ir jei jūs kur nors užmatysite - būtinai paragaukite. Ir kakavą su juo skanu daryti, ir su uogienės sumuštiniais smaližiauti, o aš ir vieno valgyti nepasikuklinu. Specialiai naują stiklainėlį nusipirkau mėnesio favoritų įrašui, bet galiausiai dėl nepavykusių nuotraukų (dėl to ir matote štai tokį koliažą, haha) valgau sau dabar rašydama, smagu. Taip pat šalia manęs galite išvysti ir puodelį Cupper mėtinės ir imbiero arbatos - jau seniau esu sakius, jog turbot šios įmonės gėrimai man yra patys skaniausi, tačiau Lietuvoje jų produkcija labai brangi, tad turėdama progą, trumpos išvykos į Vokietiją metu, nusipirkau jos ten ir esu labai patenkinta.

Nežinau, ar kada esu labai kalbėjus, kaip "YOUtube" dažnai aš ieškau įkvėpimo ir kiek iš ten esančių žmonių aš daug išmokstu. Šio mėnesio atradimas - Lucy Moon. Kiekvieną dieną peržiūriu po kelis įrašus jų net atrinkinėdama, nes atrodo, kad ji sugeba jaukiai ir įdomiai pašnekėti visomis temomis, be to, tai tampa man puikiu fonu, vakare tvarkantis kambarį. Ji yra viena nuoširdesnių mano sekamų video tinklaraštininkų, kuri tikrai stengiasi kalbėti atvirai ir neparodyti tik savo gražiausiosios pusės. Be įprastu įrašų, kuriuose ji filmuoja savo dienas (jie vadinasi "168 valandos"), jos kanale galima rasti filmukų apie universitetą, alkoholizmą, mėnesio favoritų ir t.t.

Ilgiems vakarams namie nusipirkau  "Netflix" prenumeratą ir negaliu atsidžiaugti - ne tik, kad daugumą filmų bei serialų galiu ir prancūzų kalba žiūrėti, bet ir šiaip dingo rizika kompiuterį užkrėsti virusais pirataujant visokių hitų, o ir viską galiu žiūrėti oficialiai bei palyginus tik minimaliai sumokėti už tai. Juk niekas iš mūsų nenorėtume, kad ir iš mūsų darbus vogtu, tiesa? Tad dėl šventos ramybės ir sąžinės - nebūkit to požiūrio, jog ir taip tie visi aktoriai bei prodiuseriai ir be jūsų pakankamai uždirba...

Ir pabaigai filmas, kurį labai rekomenduočiau žiūrėti jūsų antrąja užsienio kalba, nes daug sudėtingų žodžių nėra, o siužetas gan lengvai suprantamas - "Teenage Cocktail". Filmas yra apie lesbietę merginą, neseniai su šeima atsikrausčiusia į naują miestą. Ten jį greitai susiranda draugę, kurios didžiausia svajonė - išvykti gyventi į Niujorką. Ir tas begališkas pasitikėjimas bei siekimas svajonės visais įmanomais būdais turbūt nebuvo šį kartą išeitis. Galbūt tai nėra filmas, kurį ilgam įsiminsiu bet tą akimirką žiūrint nei nuobodu buvo, nei labai sunku susikoncentruoti, tad nerandant veiklos - štai jums pasiūlymas!

Iki kitų kartų,

Simona

P.S. Labai prašau jūsų nuomonės, ar patinka būtent tokio tipo įrašo? Man pačiai yra visai smagu atrinkti tuos naudotus produktus, bet taip pat jaučiu, jog tai nėra mano tinklaraščio sritis ir nežinau, ar turinį norėčiau pildyti būtent tokiais būdais. Tad jei patiko, o gal patiko, bet kažko trūko - būtinai pasidalinkite su manimi! Ačiū!

Naudotos nuotraukos:
http://www.ovomaltine.ch/ - Ovomaltine produktai;
http://www.moleskine.com/collections/model/le-petit-prince - Mažojo Princo kalendoriai;
https://www.amazon.com/C-Line-Binder-Pockets-Assorted-06650/dp/B00GY3JZSK - "kišenės" segtuvui;
http://www.cupper-teas.de/ - Cupper arbata;
http://www.catrice.eu/en/complexion/concealer/coverstick/catrice-cosmetics/liquid-camouflage-020.html - Catrice minėtasis maskuoklis;
Likusios nuotraukos yra iš oficialių svetainių (Netflix, Eurovizija, Teenage Cocktail, Lucy Moon), asmeninės fotografijos bei UNSPLASH puslapio, kurio nuotraukas galima naudoti savo reikmėmis.