Vasara iš 15 mėnesių, bet aptarimas tik trijų

Galvojau, jog reikia sudeginti visas pratybas ir sąsiuvinius, surinktus per mokslo metus. Tada pagalvojau, jog didesnio kaifo nei tada, kai deginau uniformą, kurią nešiojau ketverius metus vis vien nepatirsiu, tad nusprendžiau to nedaryti. Be to, pusę pratybų ir sąsiuvinių, kuriuose šiais metais užrašus kaupiau daug tvarkingiau negu gerus pažymius dienyne, turėsiu naudoti ir dešimtoje klasėje, į kurią, kad ir kaip keista būtų suvokti, grįšiu tik po penkiolikos mėnesių. O ir šiaip, tas laužas, nufotografuotas dienos šviesoje net netiks prie mano instagram'o atmosferos, o naktį man deginti niekas nieko neleis. Tad rytojaus tikslas - visus nebereikalingus popierius nunešti į mėlyną konteinerį. Bent jau gamtai pagelbėsiu su savo šešetais, linkiu taip orginaliau pradėti vasarą ir jums.

Kol kas 2016 yra mano geriausi metai. Ir nesvarbu, jog dar buvo mažai atostogų, mažai kelionių, mažai dar kažin ko. Šiais metais pradėjau iš visos širdies mėgautis kiekviena akimirka, pradedant nuo greitos išvykos per pertrauką iki parduotuvės ledų, baigiant Atėnų naktine panorama. Šiais metais įsitraukiau į visuomeninę veiklą, kurioje sutikau labai daug žmonių. Ir galiu džiaugtis tik tuo, jog didžiausi nuotykiai prasideda šiandien, dabar. Ir jog prasideda vasara - nei laukta, nei nelaukta, tiesiog atėjusi kaip įprastas dalykas, kaip ir koks pavasaris ar ruduo. Tik šiltesnis oras ir jokios mokyklos. Ir daugiau tikslų, daugiau pažadų, daugiau norimų nuveikti veiklų, kuriuos tikiuosi aptarti šiame įraše ir daugiau bemiegių naktų. Kaip visada, kai būna vasara, kaip šiandien, kai galiu be jokių galvojimų, kaip rytoj atsikelsiu į mokyklą, rašyti. Žavu.

Nors vasara prasidėjo dar mažiau nei prieš savaitę, jau spėjau du kartus pernakvoti pas drauges ir penkis kartus sužaisti "Monopolį". Nakvoti pas drauges yra tokia pat gera veikla kaip ir Monopolis. Aš labai tikiuosi, jog per vasarą bus tokių dienų dar daugiau. Iš tikrųjų, tai net nereikia tikėtis - šalia manęs jau dabar guli lagaminas ir atskiras maišas su didele šio žaidimo versija, nes jau ryt su Rugile važiuosim į kaimą, kur trys dienas liesis šampanas, tuštės cigarečių dėžutės, kris ašaros dėl "nepakabintų" bernų. Arba šlamės, oi, šlamės "Monopolio" pinigai. Mes ramios merginos, kurioms liko ne daug laiko.

Noriu praleisti kuo daugiau laiko su šeima ir draugais. Ir draugais iš Kauno, ir draugais iš Telšių, ir draugais iš Panevėžio, kurių nemačiau, gal trejus metus, bet gi pareiga šaukia ir šiokia tokia pagarba draugystei per atstumą palaiminimui. Svajoju su jais be galo be krašto daug pridainuoti, prišokti, prifilosofuoti, pribūti, privalgyti ir dar tūkstančius kartų pri. Taip, jog vienuolika mėnesių galėčiau būti be jų ir naktimis nesvajoti apie jų šypsenas bei buvimą drauge ir neverkti. Jog jokia ašara neištrykštų apie juos pagalvojant taip, kaip atsitinka pastarąsias dienas, kai suprantu, kad nebebūsiu šalia jų taip dažnai ar retai, kaip esu pripratus.

Labai noriu tikėti, jog per visas įtemptas dienas turėsiu noro, laiko ir svarbų svarbiausia valios išmokti prancūzų kalbos pradžiamokslį. Pagrindines frazes, žodžius. Jog galėčiau paklausti, "Ką veiksime šiandien?", "Kur yra tualetas?" ir t.t., nes per ketverius metus, praleistus mokantis šią kalbą, taip ir nesužinojau, kaip prancūziškai paklausti, kokia šiandien diena. O svarbu tai žinoti, nes tam tikrose Šveicarijos dalyse, trečiadieniais į mokyklą neinama. Mat reik jaunoms galvoms pailsėti. Žinokit, sutinku ir visiškai nepriekaištauju ir neprieštarauju.

Tikiuosi, jog šių metų vasarą Italija ir vėl mane džiugins kreminiais ledais ir kaitria saule, kuri deja, iš Lietuvos labai greitai pasitraukė. Su šeima ir vėl ten keliausime, ir vėl trinsimes priemiestyje, ir vėl tėvai juokaus, jog grįžus į Lietuvą misime tik duona su druska ir vandeniu. Bet tas žodis VĖL šioje pastraipoje yra džiugus ir pripildytas milžiniško pozityvo. Nes aš beprotiškai laukiu, kuomet birželio 15ąją lėktuvu pakilsime ir skrisime į tą rojų žemėje.

Žinot, aš dar labai noriu bent keletą kartų apsilankyti kino teatre, nueiti į "Vichy" vandens parką, į boulingą, nuvažiuoti, kad ir dienai prie jūros, aplankyti Anykščius, kurie yra mano antroji gimtinė, tačiau Lajų tako vis dar nesu aplankiusi, pabaigti žiūrėti "Kortų namelio" serialą, nueiti į "Marks and Spencer" burnoje tirpstančių sausainių su šokoladu, pasisupti ant Bekešo kalno supynių ir ant supynių, kurios kaba po Užupio tiltu, nueiti į meno inkubatorių ir paskaityti "Delfi" apie Pitrėnienes išdaigėles. Atlikti tokius darbus, kuriuos padaryčiau bet kurią vasarą besiilsėdama Lietuvoje.

Dar reikia pasidaryti naują pasą, nusipirkti didelę Lietuvos vėliavą, susitaikyti su buvusiu geriausiu draugu, kuris nors ir 4 paskutinius mėnesius nesirodė pernelyg mano akiraty, turėtų žinoti, jog jau greit nesirodys dar ilgiau. Dar reikia nusipirkti naujus džinsus ir storesnį megztinį.

Jau močiutė leido rugpjūčio pradžioje jos sodyboje surengti pikniką. Ten sukviesiu pačius artimiausius draugus ir mes darysim visa tai, ką rašiau anksčiau. Tik dar jie gaus mano gražius pakvietimus į šventę, kuriuos prisižadėjau sau gražiai apipiešti. Ir po to nufotografuoti ir persiųsti per facebook'ą, nes visi pinigai jau taupomi kitoms reikmėms. Kad ir skanesniems valgiams pikniko metu.

Ir galų gale, tinkamai pasiruošti mokslo metų mainams, apie kuriuos visaip užsimenu šiame įraše. Taip, jau rugpjūčio vidury aš išskrendu į Šveicariją, kurioje būsiu iki 2017 m. liepos galo. Ši žinia, matyt, mane per daug džiugina, jog apie tai tylėčiau dar ilgiau. Jau šį savaitgalį važiuoju į Zarasus su visais iš Lietuvos mainų moksleiviais ir aš žinau, jog bus labai linksma pabūti kartu su bendraminčiais. Ir tikiuosi, jog Jums bus įdomu skaityti apie mainų moksleivio patiriamus džiaugsmus bei kančias.

Tad tokie manieji vasaros planai,

kokia tavo "ryškioji žvaigždė''?

Simona.

Graikijos krizė jaučiasi

Leiskite jums papasakoti apie greitį. Fizikoje ir matematikoje dažnai galima aptikti šį reiškinį ir turiu pasakyti, jog su šia formule uždaviniai man visai patinka - nei sunkūs, nei reikalaujantys didelės logikos. O tai, kas reikalauja logikos, yra svarstyklių rodyklė, kažkokiu reaktyviniu būdu pasisukusi į dešinę pusę. Formulės šiame uždavinyje taip ir nesupratau, bet ir nelabai nuliūdau, nes toks "netikėtas" reiškinys įvyko per pavasario atostogas, Graikijoje.

Iš principo, visa istorija turėtų prasidėti nuo "seniai, seniai", bet jeigu neskaičiuotume kalendorinių dienų, nebuvo tai taip ir seniai. Bent jau mano akyse iki šiol stovi keistai į apsiverkusią paauglę žiūrintys graikai. Taip, jai penkiolika, bet jos ausys yra pernelyg jautrios slėgiui, kurį sudaro leisdamasis lėktuvas. Ir taip, apie save tokioje padėtyje kalbu trečiuoju asmeniu. Dar labai puikiai atsimenu, kai Ugnė (mergaitė, su kuria dažnai tenka keliauti dėl šeimų draugystės) man tėškė su koja į veidą dėl to, jog per ilgai dainavau (aš irgi nesupratau, kodėl tai blogai, neklauskit) ir kai sudužo mano telefonas (kurį pirkau iš savo ilgai taupytų kišenpinigių. Ilgai), ir kai "Starbucks'e" pirmą kartą nusipirkau neskanios kavos. Paskutinysis minėtas įvykis taip šokiravo, jog prisiekiu, Delfi antraštę labai brangiai nupirktų. O aš ir parduočiau, kad tik galėčiau keliauti, nes to niekada nebus gana.

Rytinė kava

Kovo 19 dieną, šeštadienį iš mylimiausio miesto, Vilniaus, pasukome į Varšuvos pusę. Iš Lenkijos sostinės turėjome pasiekti ir kitą, Europos kaip kokios močiutės, kuri vis įkiša eurų į kišenę, mylimos šalies sostinę - Atėnus. Žodžiu, pirmos dienos apibendrinimas būtų toks - kol Lietuvoje snigo (aš tikiu, jog prisimenat dar tą atostogų džiaugsmą, nes aš to negalėjau patirti), mes prie baseino dar lieknas talijas nutiesę, skanavome braškes. Ir šaukštais kabinome to riebaus riebaus graikiško jogurto. Beje, jeigu Lietuvoje tai yra ten kokių Pauliukevičių ar Žuolyčių maistas, tai ten atvirkščiai, tai yra riebesnis produktas. Ir gardesnis, kas be ko.

Turbūt didžiausią įspūdį ir paliko Atėnai. Esu miesto žmogus ir kelionėse mane gyvenvietės kultūra domina daug labiau nei gamta (su kuria susipykus nesu, bet dažnai nepastebiu skirtumų tarp kokios Prancūzijos ir Italijos). Vis dar negaliu pasakyti, ar miestas man patiko, ar ne, bet gyventi ar mokytis jame neturėčiau.

Indija Europoje - taip pavadinčiau Graikijos sostinę. Tiesa, Azijos šalyse nesu buvus, tad lyginti nėra labai profesionalu, bet iš įvairių knygų, filmų ir straipsnių susidariau apie Indiją vos ne tokią pačią nuomonę kaip ir apie Atėnus. Prabanga kairėj, o dešinėj skurdas. Daug keliamo žmonių triukšmo, Gariūnų turgus centre ir auksinės spalvos papuošalai. Įdomu būtų buvę aplankyti šalį prieš 10 metų, kuomet dar čia nebuvo tiek daug emigrantų ar kitaip sakant, pabėgelių, kurių legaliai dabar čia yra net 50 tūkstančių. Nesakau, jog esu prieš pabėgelius, bet tikrai esu prieš dabartines sąlygas ir jų daroma žalą dabartinei Europai. Blogas jų integravimas į kultūrą stipriai jaučiasi, o ypatingai šalyje, kurioje ir šiaip šiuo metu yra krizė (nors galbūt nėra ko graikams jos ir bijoti. Pas juos šilta, šalia yra jūra - išgyventi įmanoma ir už minimumą).

Turbūt dar niekur nesu mačiusi tokios kainų amplitudės kaip Graikijoje. Arba labai brangu, arba labai pigu. Vienoj vietoj centre galima gauti šviežiai spaustų apelsinų sulčių už eurą, paėjus 100 metrų teks ir penkis atiduoti. Aiškiai matyti, jog bandoma pinigėliais "sužaisti" su vargšais naiviais turistais, kurių prašoma mokėti tik grynaisiais ir mokėti daugiau. Kaip ir visur, tik dar įkyresnis požiūris į turistą, kuris jeigu jau atvyko, reiškias yra aptekęs pinigais. Bet kaip ir minėjau, apsisukti galima ir labai pigiai, netgi ir valgant prabangiuose restoranuose. Atsakymas į klausimą "kaip" yra paprastas ir pritaikomas visose kelionėse - teiraukites vietinių žmonių.

Šeima.

Dar vienas, mane labai nustebinęs dalykas - ta pati gamta. Nelabai matau skirtumų tarp kokios Graikijos ir Portugalijos (čia jūra, ten vandenynas - prie didelių skardžių vistiek taip pat stipriai bijau įkristi), tačiau su Italija ir Prancūzija tikrai būtų galima sulyginti. Ant uolų "auga" daugiau spalvų - įvairesnis asortimentas augalų ir žolių, tačiau mažiau apgenėtas ir prižiūrėtas, deja. Važiuojant iš užmieščio (gyvenome 20 km. iki Atėnų) į sostinę infrastruktūros susiliejimas su gamta yra lyg iš Kalifornijos automobilių reklamų, patikėkit. Vingiuotas kelias -iš vienos pusės aukšti kalnai, iš kitos mėlyna skaidri skaidri jūra - trūko tik atidaryto automobilio stogo, jog galėčiau pusiau išlįsti ir mojuoti Amerikos vėliava, kuri gražiai plevėsuotų dėl mašinos sukurtų dirbtinių oro srovių. Dar galėtų groti kokia Lana Del Rey. Žodžiu, tikra ir skoninga amerikietiška svajonė.

Maistas. Dar viena, mano širdelei artima sfera, kurią visada norisi aptarti. Kaip tik prieš išvykstant į Graikiją buvau "Kelionių guru" renginy lofte, kuriame kalbėjo apie kelionių tipus, pačias keliones ir t.t (ir kas nebuvo, siūlau kitais metais nukeliauti, įkvėpimo ohoho kiek galima prisigaudyti). Ir žinot, man turbūt labiausiai artimas kelionių tipas yra būtent "Simona, nesidrovėk kilogramų, paragauk to, to ir dar ano". Kiek buvo įmanoma, ragavau visko - pradedant nuo tradicinių patiekalų, baigiant vėl gi, amerikietiškais ar multi-kultūriniais desertais, kurių Lietuvoje nėra. Išvada paprasta - Graikijoje geriausia mėgautis vietiniais šviežiais vaisiais ir daržovėmis, o pavyzdžiui, gimtinėje mano mylimos graikiškos salotos, vietinėje virtuvėje nepatiko. Per stiprus ožkos sūrio skonis ir viskas. Dėl to ir teko nusivilti daugeliu jų pyragų, kuriuos atvirkščiai nei mūsų šeima, kelionės draugai liaupsinio.

Aš žinau, jog tai toli nuo Graikijos kultūros, bet buvo skanu.

Atėjo eilė ir dalykui, kuris visai nepatiko. Pirmąją dieną nusprendėme apsilankyti terminiuose baseinuose. Mes jau esame juose buve Italijoje, tik tuomet buvo karšta, tad nebuvo taip malonu juose maudytis, kaip turėjo būti šį kartą. Ir nors paplaukioti ir panardyti išdrįsome, vandens temperatūra buvo lygi prie vilos esančiame baseine, kuriame per visas atostogas išsimaudėme tik kelis kartus dėl šalto pojūčio. Galbūt tik mažytė detalė, kuri patiko prie Graikijos terminių vandenų - tos mažos žuvytės, suvalgančios nuo tavęs mirusią odą. Yra keletas vietų Vilniuje, kur už tokia procedūrą reikia mokėti, o štai čia, stovint arba ramiai sėdint jos pačios priplaukia ir labai labai maloniai valgydamos žmogaus kūno daleles mus kutena ir glosto. Įdomi patirtis, kurią tikrai sutikčiau pakartoti.

Terminiai vandenys.

Ilgos naktys paslapčia nuo tėvų plaukiojant baseine jau greitai sugrįš, nes pagaliau atėjo vasara. Ir mieli skaitytojai, linkiu per šį sezoną padaryti viską, ką tik galima. Keliauti galima ir už minimalias sumas, patirti nuotykius galima ir vienam. Darykite viską, o šį kartą su šiokia tokia kelionės apžvalga aš atsisveikinu ir labai laukiu Jūsų reakcijų (įrašo pabaigoje) bei komentarų.

Labiausiai kelionę primenanti daina: