Atrodo, jog ateinu namo iš mokyklos, būreliu nėra, pailsėsiu... bet ne. Prasidėjo naujas pusmetis ir prisižadėjau per jį mokintis, daug skaityti, sportuoti... eiti miegot. Grįžau į TD, bet ir ten nesu aktyvi. Pasiaiškinimai? Jaučiuosi išsekusi, labai. Įrašą, kurį matote apačioje rašau jau dvi savaites ir suprantu, jog laikai painiojasi, tad nepeikit labai :D.
Žinot, kai kurie sako, jog tokie mokomieji dalykai mokykloje kaip muzika, technologijos, dailė kelia tave į mokinių reitingo aukštumas. Ką gi, mane šie dalykai pirmame pusmetyje kaip tik numušė... mano klasėje yra 27 vaikai ir dailėje aš esu 16-a, technologijose (ten kur rankdarbiai visokie (žiauriai kritau dėl siuvimo. Nemoku aš naudotis ta mašina :D)) 23-ia, o muzikoje - 20-a. Well done, Simona! Bet šiaip vidurkiai visai geri šį pusmetį - iš visų dalykų devintukai, dešimtukai, tiktais iš matematikos išvedė aštuonetą. Vadinasi, Simona mokinasi tiksliųjų mokslų klasėje. Well done antrasykį, Simona!
Savaitgalis, savaitgalis... praėjo įdomiai, bemiegiškai ((nauji mano sugalvoti žodžiai - kumpiškas, sumuštiniškas, tinguliuma) būtent tas bemiegiškumas paskatino pradėti rašyti naują straipsnį TD, kurį rašysiu ilgai, tad..). Penktadienį, po sunkių pamokų (nuoširdžiai - vienas iš sunkiausių penktadienių) kartu su Gintare nusprendėm, jog reikėtų nueiti aplankyti sergančios Rūtos, tad "Express" parduotuvėje pripirkome maisto ir bėgte bėgome pas ja, kad spėtume pažiūrėti "Simpsonus". Be to, dar gavome keksiukų... ant gero meto užsukome :D. Pasidariusios kakavos ir susirangiusios ant fotelių ilgai plepėjom. Net nepastebėjau, kad jau 21 h. ... va ką daro sunkios dienos mokykloje - po jų, prarandi net laiko nuovoką ;//. Dar vienas blogas dalykas po įtemptos savaitės - sunkiai miegu ir miegu mažai (svarbiausia, jog miego man lyg ir užtenka, nesijaučiu pavargus...). Šeštadienį atsikėliau septintą ryto ir kokias 10 minučių bandžiau užmigti (ir kodėl taip nebūna darbo dienomis? ;ooo), kol galiausiai kažkas galvoje atsijungė ir dviems valandoms vėl atsiribojau nuo pasaulio. Iki 16 h. tiesiogine to žodžio prasme "stumdžiau" laiką - žiūrėjau TVD, skaičiau "Panelę", dariau namų darbus... o vėliau atvažiavo Austėja. Galiu pasakyti tiek, kad "prisikačialinom" taip, jog vėliau dar ilgai skaudėjo kojas. Visą naktį žiūrėjom filmus, mokėmės (tačiau tai nebuvo didelė kančia. Su drauge visada linksmiau ir efektingiau mokiniesi), kalbėjom ir valgėm. All night, all day.
Isabel Abedi "Izola"Pačioje pradžioje knyga erzina nežinomybe - skaitai ir nesupranti apie ką kalba eina, tačiau įsivažiavus į ją (o tai reiškias, kad kai nusiteikiu skaitymui (o nusiteikimui reikalingas pilnas arbatinukas kvapnaus žolelių gėrimo, plytelė šokolado, jauki pižama ir lovos patalų šiluma)) knyga pasidaro įdomesnė ir žadanti kažko neįtikėtino. Vien knygos aprašymas (Dvylika jaunuolių. Atoki sala. Tik trys daiktai, kuriuos galima pasiimti. Ir daugybė kamerų, kurios viską stebi...). Gaila, bet bent jau mano atžvilgiu tos didelės bombos taip ir nebuvo. Ją buvo įmanoma susprogdinti, tačiau susidarė vaizdas, jog rašytoja pasirinko lengvesnį kelią ir kulminaciją suprastino. Arba tiesiog aš kėliau per didelius reikalavimus šiai knygai, nes esu mačiusi labai panašaus turinio filmą (kurio pavadinimo tikrai nepasakysiu) ir ten viskas buvo VAU. Neįtikėtina. Nepaisant visko, buvo ir įdomių vietų, kurios krėtė šiurpulį, tačiau ir netruko vietų, kur žiovavau. Taip pat esu nepatenkinta knygos pabaiga (čia tik mano nuomonė, tik mano...). Patiko knygos idėja, patiko gerai atskleisti charakteriai, tad knygą vertinu 7/10 bei rekomenduoju ją perskaityti Jums ^^.
Dar norėčiau pasidalinti viena fraze, kurią radau knygoje - "Dar gerai prisimenu, kad tą akimirką pirmą kartą pajutau, jog gyvenimas visų pirma yra šviesa ir kad nedaug reikia, kad ta šviesa užgestų".
Prieš skaitydama knygą visada perskaitau atsiliepimus, rašytojo pastabas ir visa kita. Tada pradedu suprasti, ko autorius prašo suvokti skaitytojo ir kaip jis pats pažvelgė į savo kūrinį. O tai yra labai svarbu. Kiekviena perskaityta knyga yra niekas, jeigu nesupranti jos minties, o skaitai, kad skaityti. Julia Green sako, jog knygoje nenorėjo akcentuoti, kad paauglė yra nėščia ir tai Pasaulio tragedija. Ji stengėsi ištyrinėti nėščios moters jausmus, nesvarbu ar paauglės. Stengiausi ir į tai žiūrėti.
Knyga parašyta lengvu, bet giliu tekstu, kuriame pilna visų įmanomų emocijų. Šią knygą skaičiau šaldama -16 laipsnių temperatūroje, stotelėje, net autobuse neatplėšiau nuo jos akių, o penktadienį (galima sakyti, kad šeštadienį) ją baigiau skaityti trečią nakties ir tik tada nuėjau miegoti. Knyga traukė lyg magnetas, nors jos tema kol kas man nėra aktuoli (nėščios paauglės jausmai. Tiesą pasakius, labai tikiuosi, kad ir nebus). Patiko, patiko, patiko! Nors tai yra pirmasis šios autorės kūrinys (rašymo stilius tai bylojo. Labai dažnai kartojosi tie patys žodžiai ir buvo penktoko lygmens (o man tai būdinga. Galima sakyti, jog septintoko lygmens :D)), mintis yra išlaikyta iki galo ir išnagrinėta, išlupinėta iki menkiausios slausgyslės. 9/10. Puiku!
