sapnas apie Australiją

Nežinau kodėl aš neįtraukiau į Naujųjų metų pasižadėjimus to, jog labiau reikėtų pasitikėti ženklais bei savo pirminiais jausmais. Kreipti dėmesį į detales, o ne tik bandyti viską išmąstyti, apskaičiuoti ir apsvarstyti. Nepasakyčiau, jog man trūksta spontaniškumo - galbūt aš mėgstu prieš kur nors vykstant susižiūrėti net vietas, kuriuose pirksiu pusryčiams šviežią duoną, bet taip pat mėgstu ir vidury ramios dienos ir pasiūlyti nukeliauti.

Daugiau tikėti likimu ir tikėti, jog likimas labai norint yra pakeičiamas.

Šią naktį sapnavau savo paskutines dienas mokykloje. Ir jei neklystu (o galiu ir klysti, nes tikrai sunku atkurti prisiminimus, kuriuos sukūrė mano nebudri pasąmonė), viskas prasidėjo nuo pirštų, braukiančių telefono ekraną ir radusių skydį į Australiją už 190 eurus (ne, realybėj tokių kainų nėra, nes jei būtų, tai jau ir šiandien tie bilietai būtų ne tik sapne, bet ir kišenėj). Nusipirkau tą skrydį į vieną pusę ir jau lėktuve susipažinau su brolio ir sesės duetu, gyvenančiu Amsterdame, bet kilusiu iš Australijos. Atskridom į miestą, kurį sapne tikrai žinojau, tačiau neturėjau galvoje nusipiešusi kažkokių vaizdinių, kaip apie kokį Sidnėjų ar Melburną, Perthą ar Adelaidę. Berods Kanbera, bet nežinau. Žinau, jog nuskridus pirmą dieną gailėjau savo pinigų ir pasirinkimo neinvestuoti daugiau į bilietus ir į kryptį, bet sutikti draugai leido apsigyventi pas juos. Kelias dienas galvojau, kas dabar bus. Nei per daug santaupų, nei darbo vizos. Žinau, kad daugiausiai nerimo buvo dėl pinigų. Puikiai susidraugavau ir su jų mama, ir su pusesere. Atsirado kažkoks buitekas, trumpos kelionės apskrity. Nusipirkau juostinį fotoaparatą ir pradėjau fotografuoti. Atsimenu tik kelis vaizdus, kurie įstrigo - kalno viršūnei ruošiamės lipti į keltuvą, vežantį žemyn. Raudonas dangus, saulėlydis ir žali kalnai, būtent tokie, kokie man ir patinka - tankiai apaugę įvairiausiais augalais ir apsivynioję srauniais upeliais. O kita nuotrauka buvo su per daug apšviestu brolio veidu, kabančiu iš antro aukšto gulto. Su iškištu liežuviu. Ir staiga man reikėjo važiuoti namo. Išleistuvės, diplomų įteikinėjimas. Nežinau kodėl to nepraleidau. Realybėj manau, kad iš Australijos tikrai nebūčiau skridusi dėl išleistuvių. Broliui ir sesei reikėjo taip pat skristi atgal. Sutapo. Apsidžiaugiau, nes pagalvojau, kad turėsiu galimybę aprodyti bent kažkiek Vilniaus, bet persėdimas buvo Berlyne.

Atsibudau labai geros nuotaikos. Esu tikra, jog praėjo kelios akimirkos, kol supratau, jog jokioj Australijoj aš nebuvau. Ir dabar gailiuosi tik, kad neužsirašiau visko iš kart. Ir kad net padoriai visko neapmąsčiau. Sekmadieniai turi būti skirti ne tik blynams!

Taigi, nežinau, ar tikrai Berlynas, ar tikrai Amsterdamas, ar tikrai Kanbera. Ryškiausiai atsimenu tik bilieto kainą, jog tai buvo Australija, tas dvi nuotraukas su juostiniu fotoaparatu, vaikiną ir merginą bei tą nerimą dėl pinigų. Paskutinis nedžiugina, bet su jausmais galima tvarkytis. Iš dalies, suprantu kodėl tokios paralelės galėjo išlįsti net ir sapnuose, bet liūdna, kad mintis apie pinigus užima tokią didelę dalį mano minčių. Kartais finansiniai nepatogumai neatrodo taip ir blogai. Visai įdomu būti pusę metų pagyventi vienuolyne, valgyti vien grikius ir parašyti kokį bestselerį, kuris išspręstų tuos nepatogumus. Bet labai noriu aš studijuoti ne Lietuvoje. Ir geriausia, jog tai įvyktų jau po metų su puse. Ir žinau, jog vienas iš tėvų nenorės manęs remti, o kitas negalės. Dėl to artėjantys finansiniai sunkumai gąsdina. Truputį.

Po pusryčių šiandien aš tinginiavau. Slankiojau iš kampo į kampą. Maudžiausi vonioj ir vėl peržiūrinėjau nuotraukas iš mainų Šveicarijoje. Šiandien ta diena, kuomet pasiilgau namų už 2000km. Pasiilgau visų barų, visų nesąmonių, visų kelionių traukiniais ir kas svarbiausia, kalnų. 

Galbūt visos nuotaikos yra susijusios su mano troškimu keliauti ir kuo greičiau? Pastaraisiais mėnesiais tik apie tai ir galvoju. Galvoju, kas bus, jei bus laisvi metai tarp mokyklos ir universiteto, kas bus man svarbiau - ar kuo daugiau pakeliauti iki tol, kol privalėsiu kiauras naktis leisti bibliotekoje rašant apie dvideginio sąnaudas, ar kuo daugiau užsidirbti, jog po bibliotekos seanso dažniau galėčiau eiti namo prigulti, o neskubėti į darbą pilstyti kavos keistiems britams.

Matau, jog manyje šios nakties idėjos nesusiformavo iš niekur. Galbūt reikia nustoti bandyti rasti išeitis savo svajonėms ir pradėti jas įgyvendinti taip, kaip netyčia perskaitau knygose, nugirstu kitų žmonių pokalbiuose ar praregiu sapnuose. Taip daugiau laiko galėsiu skirti ne tik sau, bet ir draugams, filmams, prancūzų kalbai. Galbūt paprasčiau bus ir gyvent, jei leisiuosi daugiau vėjo blaškoma, o ne tik bandydama pati apskaičiuoti, kas man bus geriausia. Gal taip ir maloniau. Ir gal tai mane prives prie tokių dalykų, kurių tik viena pati ir nepadaryčiau.

Apie Australiją seniai svajoju, o keistose situacijose sutikti draugai dažnai tampa tam tikro gyvenimo laikotarpio puikūs pakeleiviai. Tad dabar nusprendžiau nusipirkti juostinį fotoaparatą. Ir gal kažkaip, kažkokiu būdu nuskraidins jis mane į Australiją - su finansiniu saugumu, ar be jo.

Simona.

nauji metai, nauji ir pažadai

Noriu būti laiminga!

Giminės mane perspėjo, jog 2019 man bus sunkūs metai. Tiesą pasakius vakar, jie tik apie tai ir kalbėjo. Egzaminai, universitetai, draugystės, kurias labai noriu užtvirtinti taip, jog jos dar ilgai nenutrūktų, net kai ir keliai išsiskirs. Metų pertrauka nuo mokslų (tikiuosi), darbas kažkur, jog savo sprendimą galėčiau pateisinti nepamirštamomis kelionėmis, o ne poguliu lovoje. Rezultatų laukimas, paskolų gavimas, išleistuvių suknelės radimas.

Dėl to ir labai sunku kažką žadėti, nes neįsivaizduoju, ką veiksiu po pusmečio (na, lygiai po pusmečio lietuvių egzaminas, bet ką veiksiu po visų egzaminų?). Neįsivaizduoju, kaip man seksis planuoti laiką. Labai labai norėčiau sau prižadėti, jog kiekvieną mėnesį perskaitysiu po 2 knygas ar jog sekmadieniai bus skirti tik poilsiui, bet jau dabar matau, jog taip nebus.

Dėl to mano pažadai blankūs (bet bent jau įvykdomi). Vienas jų: bent jau trečiadieniais (nes tuomet man anksti baigiasi pamokos) lankytis MKIC'e (VU bibliotekos mokslinės komunikacijos ir informacijos centras). Nesvarbu, ar yra krūva namų darbų, ar ne, bet eiti ir mokytis. Darytis konspektus. Kartotis autorius. Ir taip iki paskutinio egzamino (birželio 18, istorija). 

Aš labai noriu kada nors išmokti banglenčių sporto meno. Ir žinau, jog tam reikia stiprių kojų, puikios liksvaros ir būti geroje fizinėje formoje. Ir taip pat žinau, kad bent jau šį pusmetį, su sporto sale nedraugausiu. Vis tik, galiu bandyti kuo dažniau į mokyklą ir iš jos eiti pėstute! Gruodį persikėliau gyventi iš Užupio į Antakalnį, atsisiunčiau Spotify programėlę, tad galimybių ir priežasčių ilgesniems pasivaikšiojimams - pilna. Ir vis tik, jei sausį daug snigs ir vaikščioti nesinorės, pratimus kojoms darysiu namie. Kad vėliau sugebėčiau atsistoti ant vandens!

Dar nenoriu išleisti tiek daug pinigų ant maisto. Labai mėgstu gaminti, bet labai mėgstu ir pasimėgauti falafeliais po pamokų ar kava tarp pamokų. Kas liūdniausia, jog dažnai einu į tas pačias vietas, galbūt ir ne tokias brangias, bet į tokias, kurios tapo man įprastos. Per daug įprastos. Tad sakau sau - geriau rečiau, bet kokybiškiau. Ir kelionės yra geriau, nei užkandžiai. Geriausia, užkandžiai kelionėse. Noriu pasistengti tiek daug neišleisti ant dalykų, kurie nėra tiek verti.

Ties mityba linkiu sau stengtis padaryti tiek, kiek galiu. Neseniai supratau, jog argumentas gražios figūros turėjimui manęs nemotyvuoja taip stipriai. Galbūt vasarą aš ir kiek pagraužiu save dėl visų vakarienių iškeistų į šokolado plyteles, bet tada bėgu į jūrą, kurioje juokauju su draugais ir apie tai net negalvoju. Aš mieliau penktadienį ilgai su jais sėdėsiu bare, žaisiu alias ir gersiu alų, nei šeštadienį ryte anksti kelsiuosi, jog nueičiau į sporto salę. Jau geriau tą patį rytą sau ir savo sesei iškepsiu blynų. Ir čia yra paprasti prioritetai. Vis tik, dažnai kenčiu nuo persivalgymo, o streso veikiama bandau tą tuštumą viduje užpildyti duonelėmis ir visokiomis riekelėmis (ant kurių išleidžiu jau minėtus pinigus. Kurių man labai gaila). Skubėdama kur nepavėluoti, nevalgau pusryčių. Vis tik, kaip būsima (tikiuosi) aplinkosaugos ekspertė, noriu valgyti kuo mažiau fasuotą ir perdirbtą maistą, nes nuoširdžiai man skauda dėl tų visų šiukšlių, kurias aš vis kraunu į po kriauklę pastatytą dėžę. Ir jei pasistengsiu dėl to, manau greitai ir mano valgymo įpročiai taps kiek šventesni.

Ir dar. Paskutinį 2018 metų mėnesį aš daug verkiau dėl savo šeimos, savo draugų. Dėl visų santykių. Gerai, jog keletas žmonių visą laiką sėdėjo šalia manęs ir palaikė, kad ir kaip būtų blogai. Tačiau labai noriu palinkėti sau nesureikšminti visų draugysčių, kurias turiu dabar. Nesijaudinti dėl jų tiek, kiek jaudinuosi dabar. Dėl visų tariamų "chebrų", vyno draugelių. Ir nebandyti padaryti įspūdžio tiems, kurie ar taip, ar kitaip nieko manyje nemato. Labai gali būti, jog po mokyklos baigimo, daug ryšių ir trūks. Ir nors daug jų noriu aš išsaugoti, nepavyks išsaugoti visų ir tai matosi jau dabar. Tad reikia džaugtis ir mylėti akimirkas. Džiaugtis ir mylėti akimirkas. Džiaugtis ir mylėti akimirkas.

Visus 2019 metus ir visą gyvenimą.

(Bei mažiau rūkyti. Ne dėl savęs, o dėl tos pačios aplinkos. Cigaretės mano rankose rodo, jog esu kiek hipokritiška)

apie rašymą

Nerašyti ir nefiksuoti dalykų žmogui, kuris juos rašė ir fiksavo visą gyvenimą yra pavojinga. Pavojinga, nes keliems mėnesiams praėjus, nebežinai, nei ką pasakojai, nei ko neminėjai, o ir tam tikri dalykai galvoje deformuojasi. Dabar skaitau labai informatyvią knygą apie smegenys pavadinimu "Smegenys" (David Eagleman) ir pradedu suprasti, kodėl aš iš viso pradėjau rašyti.

Aš turiu baimę užmiršti dalykus. Jau nuo pirmos klasės man puikiai sekėsi matematika, kol visokie paukščių pavadinimai, nors ir kelis kartus kartoti per pasaulio pažinimą, lieka užmaršty. Per vakarėlius būnu vos ne vienintelė nesugebanti pilnai sudainuoti bohemiškosios rapsodijos (nors grupė "Queen" yra viena mano mylimiausių ir klausomiausių. Taip buvo net prieš garsųjį filmą!). Savo geriausios draugės Rūtos gimtadienio datos nepasakyčiau ir dabar - praėjus daugiau nei 5 metams nuo mūsų smagių dienų pradžios (įdomus epizodas iš gyvenimo Šveicarijoje - buvau labai išsiilgusi tos merginos, tad nusprendžiau gimtadienio proga padaryti didelį siuntinį jai į Vokietiją (ji taip pat dalyvavo mainų programoje). Ir buvau įsitikinus, jog jos 17 metų sukaktuvės vyks vasarį. Sumokėjau net daugiau už siuntimą, jog tik kuo greičiau ji gautų tą dovaną. O pasirodo, jog gimtadienis tik po mėnesio). Turiu labai prastą atmintį ir aš nehiperbolizuoju.

Mano pirmieji dienoraščiai sukonstruoti iš aprašymų ką valgiau pusryčiams, pietums ir vakarienei. Kokius filmukus žiūrėjau pas močiutę, kol ji negalėdavo žaisti su manimi, nes kepdavo sausainius. Kai gavau telefoną su veikiančia kamerą, fotografuodavau viską: juokingus stotelės pavadinimus, vis kitokia spalva nulakuotus savo nagus, neišvaizdžius mokyklos pietus ir draugus, kai jie prašydavo nustoti. 

Ir šiandien viską apžiūriu: kompiuteryje kauptas nuotraukas (kurias labai noriu atrinkti, padaryti ir suklijuoti į albumą. Užtenka joms tunoti tik tame ekrane), vartau senus dienoraščių lapus. Neseniai teko persikraustyti iš savo numylėto, pimosiomis patirtimis paženklinto Užupio į kol kas man dar tolimą ir šaltą Antakalnį, tad visą ,,sukauptą gyvenimą rūšiavau''. Ir mačiau, kiek daug pamiršau. Arba kiek daug dalykų atsimenu ne taip. Ir buvo be galo gera prisiminti.

Mūsų smegenys deformuoja atsiminimus. Po kurio laiko mes atsimename tik šaržuotą vaizdą. Ir dėl to aš stengiuosi rašyti viską. Kartais čia, kur visam internetui informacija yra pasiekiama, o kartais sau. Apie tai kas svarbiausia.

Dėl to paskutiniu metu jaučiausi išsiblaškiusi ir nesava.
Nes nerašiau.

Kas nutiko per šį laiką? Po Didžiosios Britanijos kelionės turėjau dvi ramias savaites mokykloje, o vėliau, 4 savarankiškas dienas Briuselyje. Važiavau ten dėl Europos Parlamente vykusio jaunimo renginio, tačiau turėjau galimybę pabuvoti mieste kiek ilgiau. Ir džiugu dėl to, nes tai buvo mano pirmas kartas Belgijos sostinėje. Sutrumpinus - valgiau daug šokolado, išgėriau kelis bokalus alaus ir pirkau daug bulvyčių. Rekomendacijos, jei kada čia važiuosit:

• Lankykitės kalėdiniu laikotarpiu. Atvažiavau būtent prieš jį ir mačiau, kiek daug praleisiu.
• Valgykite bulvytes ten, kur yra ilgiausios eilės. Jos ten stoviniuoja nebe reikalo.
• H&K's burgerių bare yra galimybė net pasirinkti bandelės rūšį savo būsimam patiekalui. Yra ir veganiškų, ir neveganiškų opcijų!
• Rene Magritte muziejus. Įsikūręs centre, tad puikus variantas tarp pusryčių ir pietų.
• Market of the South turgus. Marokietiškas šurmulys šetadieniais ir sekmadieniais. Kol kas dar niekur Europoje nevalgiau skanesnių mangų ir datulių nei čia. Apsipirkus susiraskite būtinai stendą, kur kepa marokietiškus blynus bei duoda saldžios mėtų arbatos. Ir prižadu, diena bei visas Briuselis bus užskaitytas.

Tarp kelionių turėjau savo paskutines tarptautinio anglų kalbos egzamino IELTS pamokas bei patį IELTS egzaminą. Rezultatus gavau ir jais likau visai patenkinta (kas domitės - 7.5). Galėjo būti ir geriau, galėjo būti ir blogiau. Džiaugiuosi bent jau tuo, jog nei vienas mano svajonių universitetas neprašo daugiau, o ir minimumai surinkti. Kalbant apie mokslus ir universitetus - jau spėjau gauti 4 atsakymus iš 5 Britanijos universitetų. Ir visi jie teigiami, jei tik išlaikau pakankamai gerai egzaminus (apie 80%), tad valio už tai!

Dar išmokau išsikepti veganišką Camemberto sūrį. Ir jis toks geras, jog iškepus per kelias valandas ir dingsta. Apskritai, lapkritį labai daug gaminau. Iš naujo atradau namuose buvusią prieskonių lentyną ir spintoje gulėjusią veganiškų kepinių knygą. Buvo ir kelios lazanijos, visokios įdarytos cukinijos. Toks troškinių ir kepinių sezonas!

Labai daug kartų buvau kine. Aš esu mačiusi labai daug serialų ir labai daug paaugliškų filmų. Labai daug kartų peržiūrėjusi tuos pačius dalykus. Ir prenumeruoju labai daug kanalų Youtube platformoje. Ir esu labai apsileidus ties filmais. Tad gruodį taisiau situaciją. O jos blogumui apibūdinti, pasakysiu tik tiek, jog prieš savaitę pirmą kartą peržiūrėjau "Volstryto vilką".

Nusprendžiau, jog jau pribrendau Spotify pirkimui. Mano mielus grojaraščius galite rasti po vardu ir pavarde - Simona Aleksandravičiūtė. "Pomidorai" puikiai tiks 3valandos ryto vakarėliams, kuomet į klubą jau nebesinori eiti, bet nesinori ir miegoti. O "mazutesmano" yra muzikos kratinys, kuris džiugina mane rytais ir vakarais. Labai daug Doorsų, bet yra ir visokių Sufjanų.

Gruodis buvo baisus. Ir sunkus. Tokių nuvargusių Kalėdų ir tokio nejaukaus šventinio laikotarpio niekada neturėjau. Tik nusprendžiau, jog reikia vėl pradėti rašyti.
Simona.

Londonas

Pirma atostogų dalis čia.

Po beveik pilnos savaitės keliaujant vienai, antradienio rytą palikau Lidsą tam, jog susitikčiau su Rūta. Dar turėjome tris pilnas dienas iki skrydžio namo, tad jas praleisti pasirinkome Londoną - gerų muziejų, gerų restoranų, gero naktinio gyvenimo miestą, kuris gali patenkinti beveik kiekvieną. Aš jau esu minėjusi, jog didmiesčiai man, įpratusiai prie kalnų ir trumpų atstumų, nėra prie širdies, bet jokiu būdu nenoriu pasirodyti lyg didėlė hipokritė. Mano manymu, Londonas yra puikus miestas savaitgalio išvykai ar trumpoms atostogoms. Ir net keista būtų išgirsti kažką sakant, jog tai nevertas dėmesio miestas, nes dieve, jis toks didelis, kad sugeba sutalpinti viską. Tad jei domitės teatru - važiuokite į Londoną; jei sportuojate - važiuokite į Londoną; jei patinka istorija - važiuokite į Londoną; jei kvėpuojate mada - važiuokite į Londoną; jei esate glitimo netoleruojantis veganas - važiuokite į Londoną. Aš važiuočiau vėl į Londoną įgauti naujų žinių ar patirčių, bet jokiu būdu poilsio ar gyvenvietės tikslais.

Susitikome stotyje ir nusprendėme vakarienės keliauti pėstute. Po savaitės įvairių universitetų apžiūrų, buvo susikaupę daug peno pokalbiams, tad net valanda šaltyje iki mūsų pasirinktos lokacijos nebuvo baisi - nebuvo laiko šalti. Aplankėme Van Gogh Cafe vietą, kuri tiekia daug tradicinio, sezoninio ir veganiško maisto. Rūta toli gražu nėra veganė, bet jai patiko. Man taip pat buvo skanu (aš buvau nustebusi, kaip iš moliūgo galima padaryti sūrio padažą makaronams), tačiau dar didesnį įspūdį paliko visa aplinka. Lubos aptaisytos Žvaigždėtos Nakties motyvais, sienas puošia smulkūs menininko paveikslėliai, lentynose pilna pasakų knygų, o restoraną šildo ne tik mielos padavėjos, bet ir žvakės. Rekomenduočiau užsukti bent arbatos, jei nedomina iš pievagrybių padaromi kepsniai!

Vėliau buvo metas apsistoti nakvynei pas mano tetą ir pirmą kartą susidurti su Londono metro, kuris nėra toks paprastas kaip kokio Madrido ar Prahos, kur iš vienos juostos požeminiai traukiniai juda viena kryptimi. Per pirmą kartą dažnai tenka nusivilti daugelyje gyvenimo sričių, tad nusivylėme ir mes, jog nesugebėjome pasiskaityti apie bilietų pirkimą ir važiavimą nuo taško A iki taško B. Sumokėjome apie penkis eurus už vieną bilietą, tačiau svarbus patarimas, jei tik ruošiatės į Britaniją - naudokitės bekontaktėmis kortelėmis - jas prilietę prie vartelių įėjimo, sumokėsite vos virš euro.

Savo tetos nemačiau ilgai, tad pirmas vakaras buvo skirtas pokalbiams iki 2 nakties. Susipažinom ir su jos draugu iš Irano, kuris juokino taip, jog žandai raudo dėl jo, o ne dėl sutiktuvių saldaus vyno (iš Portugalijos!). Fone grojo DeMarco, valgėm skanų kuskuso troškinį su humusu ir plepėjom. Turint omeny, jog prieš tai beveik visą savaitę keliavau viena, buvo gera pagaliau kalbėti.

Sekančią dieną mūsų laukė Oksfordo gatvė. Nenustebino, paprasta apsipirkinėjimo alėja ir tiek. Patiko aplankyti Whole Foods ir pasvajoti, jog kada nors mes sau leisime su Rūta apsipirkinėti ir tokiose maisto parduotuvėse, apsilankėme ir M&M centrinėje parduotuvėje, kurioje galima rasti to paties skonio saldainių, tik skirtingomis spalvomis. Bastėmės po miestą, po parkus. Pamatėme ir Hario Poterio teatrą, bet deja, bilietai į paskutinės dalies spektalį būna išparduoti gerokai anksčiau, tad liūdesiui numalšinti pasivaišinome spurga, kainavusia beveik penkis svarus. Žinote tą žalią kioskelį, pavadinimu "Doughnut time"? Jį dažnai rodo įvairūs video tinklaraštininkai, kuriuos jūs stebite, kai šalia tūno krūvos namų darbų. Įvertinimas toks, jog skanu ir taip saldu, jog vienos užtenka pasidalinti dviems draugėms per pusę. Vis tik, Holy Donut esantis Lietuvoje, man patinka labiau - tiek skoniu, tiek kaina, tiek tuo, jog galima susirasti staliuką viduj, skaityti sau knygą, gerti arbatą ir suvalgyti bent dvi ar net daugiau spurgas už tą pačią kainą!

Vis tik, iš šią dieną aplankytų objektų, išskirčiau dvejus: Camden maisto turgų ir SushiSamba restoraną viename iš Londono dangoraižių. Į vieną galimą nueiti pietų, o į kitą vakarienės arba, kaip mes darėm, į vieną vakarienės, į kitą gėrimų. Į Camdeną svarbu ateiti tuščiu skrandžiu ir ragauti, viską ragauti. O tada pirkti ir geriausia, ne burgerius. Jų galima rasti visur ir visada, tačiau čia pamatysite ir tokių kultūrų virtuvės patiekalų, kurių Lietuvoj, didelė galimybė, jog nerasit. Tad naudokitės proga! O į SushiSamba, jei einate gėrimų, nepamirškite pasiimti dokumentų, nurodančių Jūsų amžių, bei neapsigaukite skaitydami įvairiausių kokteilių meniu. Mokesčiai prie kainų nepriskaičiuoti, tad su Rūta neapdairiai išgėrėme taurę vyno už 9 svarus bei kokteilį už 24 britiškus pinigus. Gera žinia ta, jog vaizdas įspūdingas, o kelionė liftu į 39 aukštą verta žnybtelėjimo, ar tik viskas nesisapnuoja. Kas be ko, eiti ten galima ir dėl įdomaus fakto, jog tai aukščiausias Europoje esantis restoranas su terasa!

Mano Camdeno radinys: veganiški mėsos pyragai.

Antra pilna diena buvo ir vėl, pilna klajonių, vaikščiojimų, ieškojimų ir bandymų visur ir su visais kalbėti britišku akcentu. Ryte savo lagaminus atidavėm Rūtos draugei, gyvenančiai 5min nuo Big Beno (paskutinę naktį praleidom pas ją) ir arti stotelės, nuo kurios turėjome važiuoti į oro uostą. Tad ryte pralėkėme pro visus centrinius objektus, kelis jaukius maisto turgelius po tiltais, o tuomet - tiesiai į Tate modernaus meno muziejų. Vyko trys parodos ir iš jų buvo viena, į kurią mes labai nenorėjom. Nežinau, kaip mes su pardavėja šnekėjom (nes nė vienos anglų kalbos žinios nėra prastos), bet nusipirkom bilietus į tą parodą, į kurią mažiausiai norėjom. Sukandusios dantis apvaikščiojom, apžiūrėjom įvairius demonstruojamus mezginius ir sprukom. Trumpam išsiskyrėm, tad aš turėjau progą pabūti ir viena. Pasirinkau aplankyti veganišką restoraną, kuriame tiekiama britų nacionalinės virtuvės fish&chips. "Žuvis" padaryta iš banano žievės nustebino nevaisiniu skoniu. Antrą kartą neičiau, nes niekada nebuvau žuvies fanė, tad skonis ir nesukėlė jokių sentimentų. Bet patirtis, be abejo, įdomi.

Parduotuvėje nusipirkau veganiško braunio (nes kelionėse viskas galima, galima ir trys desertus per dieną suvalgyti) ir pasukau link Brick Lane gatvės ir šalimais jos esančių gatvelių. Ši miesto dalis tapo ta dalimi, dėl kurios aš grįšiu į Londoną. Ir ne kartą. Ilgai gėriau kavą Jonestown kavinėje (puikus ir spalvotas interjeras, skani kava - apeikit tuos Starbucksus dideliu lanku, kai yra tai), ilgai rinkausi, ką noriu nusipirkti knygyne (o nusipirkti turėjau. Buvo labai daug įdomių ir anksčiau neregėtų knygų). Prigriebiau Wendell Berry kūrinį "The World-Ending Fire". Taip pat čia pilna nerealių vintažinių parduotuvių (nusipirkau masyvius akinius nuo saulės už 10 svarų ir be galo, be krašto jais džiaugiuosi). Ir gatvės meno. Ir veganiškų užeigų. Ir gerų renginių, kuriems yra skirti keli loftai. Žodžiu, jei širdelė plaka nuo tokių dalykų, užsukit!

Reklama

Brick Lane'o vintažinės parduotuvės

Susitikau vėliau su Rūta, dar kiek pavaikščiojom ir grįžom namo paskutinės vakarienės. Ne vyno ir duonos, o ledų,
Simona.

Rudens atostogos - Lidsas, Noridžas

Nežinau kodėl, bet pirmų pirmiausia Didžioji Britanija man asocijuojasi su kaimu. Su kalnais ir daržovių pyragais, apipiltais garuojančiu rudu vyno skysčiu. Su mūrinėmis sienomis ir išlavintu skoniu (o tam įtakos turi aristokratiškai skambantis britų akcentas). Londonas niekada nebuvo mano svajonių vieta ir didmiesčiai dažnai mane gąsdina savo didelėmis žmonių masėmis ir gatvėmis, kuriose kvepia nešalimais karamelizuojami riešutai, o automobilių kuras. Ačiū dievui, Didžioji Britanija nėra tik Londonas.

Svajojau studijuoti Nyderlanduose. Tačiau visą vasarą aš įtemptai galvojau, ar politika, studijos, apie kurias svajojau nuo 9 klasės yra tikrai man. Ir po svarstymų nusprendžiau, jog mano interesai pinasi į labiau specifines sferas, kuo visai džiaugiuosi! Tik deja, Amsterdamas (kuriame vistiek kažkokiu būdu kažkada aš pagyvensiu - jis visai kitoks nei koks Londonas) tam nebetinka ir svajonių studijų pakraipos dėstomos kitoje šalyje. 

Jau vasarą buvau nusprendusi, jog rudens atostogas skirsiu universitetų apžiūrai. Mano nuotaiką ir mano norą mokytis, tobulėti dažnai nuslegia netinkanti ir visai nepatinkanti aplinka, tad norėjau visas galimybes sekančiam gyvenimo etapui pamatyti ne tik pro kompiuterio ekraną. Ir pamačiau! Rugsėjo gale su drauge Rūta nusipirkome lėktuvo bilietus į Didžiąją Britaniją, kurioje praleidome 9 dienas.

Atskridome į Liutono oro uostą vidurnaktį. Skrydis su žmonėmis, kurie ploja net atsistoję, negalėjo būti liūdnas, kaip ir manęs laukianti bemiegė naktis oro uoste. Manoji draugė iš karto pasuko į šalies pietus, o aš, taupydama pinigus, iki 9 ryto bandžiau neužmigti ir rasti sau veiklos. Šiais metais  tai nebuvo mano pirmoji nakvynė oro uoste (skrendant iš Madrido, reikėjo pernakvoti Berlyne), tad nesitikėjau, jog bus taip sunku, kaip buvo. Galbūt aš buvau kiek labiau pavargus po mokyklos sezono nei po atostogų Madride, galbūt nesmagu buvo ir tai, jog dėl žemos temperatūros nesinorėjo nė nosies į lauką kišt, o galbūt vien mintis, jog sekančią dieną neturėsiu galimybės dykinėti lovoje iki vidurdienio, nemenkai sunkino dalią. Kava oro uoste brangi, tačiau ačiū dievui, jog sutikta amerikietė išmokė naudotis Didžiosios Britanijos rozetėmis (į viršutinę, trečiąją skylę kiškite tušo šepetėlį, o į likusias, savo dailų, europinį pakroviklį) ir galėjau sau pusę nakties pražiūrėti įvairius filmukus.

Ryte sėdau į autobusą, vežantį į Kembridžą ir patyriau pirmus savo akcento nusižengimus ir nuklydimus (nes jei kada ir aš sugebėsiu anglų kalba LAISVAI taukšti apie tai, kodėl man nepatinka Nietzsche's kūryba, apie racionalaus pasirinkimo teorijos išmintingumą, tai prisiekiu, jog tai turi būti britų akcentas), bet bandžiau teisintis, jog čia dėl nuovargio. Vėliau persėdau į autobusą, vežantį nuo pirmojo geriausio Didžiosios Britanijos universiteto iki kiek prastesnio reitinguose, tačiau panašiai pasirodančio su savo aplinkosaugos programomis - University of East Anglia. Įsikūręs jis Noridžo mieste ir šiuo metu būtent jis man atrodo patraukliausiai.

Noridžo miestelis žmonių skaičiumi panašus į Klaipėdą ir Didžiojoje Britanijoje yra siejamas su literatūra ir menu. Tai pirmasis šios šalies kraštas, gavęs UNESCO literatūrinio paveldo miesto vardą, jo universitetai turi stiprias menų programas ir nuosavus meno centrus. Kad ir kur bebūtum, visada bus matoma nors viena bažnyčia, o ilgiems pasivaikščiojimams (nes automobilis čionykščiams atstumams tikrai nėra reikiamybė) netrukdo lietus, nes šis jaukus (tikrai, labai jaukus) miestelis yra įsikūręs sausiausiame Anglijos krašte. George Borrow, nors ir pasmerktas Noridžo miesto už savo "Fausto" interpretavimą, kuriame "netyčiomis" engė miestą, vėliau apie jį rašė taip:

A fine old city, perhaps the most curious specimen at present extant of the genuine old English Town ….There it spreads from north to south, with its venerable houses, its numerous gardens, its thrice twelve churches, its mighty mound ….There is an old grey castle on top of that mighty mound: and yonder rising three hundred feet above the soil, from amongst those noble forest trees, behold that old Norman master-work, that cloud-enriched cathedral spire ….Now who can wonder that the children of that fine old city are proud, and offer up prayers for her prosperity?

Man čia patiko. Aš sugebėjau savo šaržuotą Britanijos paveikslą papildyti dar keliais vaizdais ir sugebėjau mėgautis savo pirmąją savarankiška kelione (daug kur esu keliavusi be tėvų, visus metus be jų praleidau ir Šveicarijoje, visą vasarą klajojau po Europą, tačiau vis gi, šalia manęs visada kažkas būdavo - ar tai draugai, ar kokie menami vadovai). Pirmas dvi naktis miegojau mažame Airbnb kambarėlyje, kurį išnuomavo studentai. Ir patys pirmieji mano gyvenime sapnai Didžiojoje Britanijoje buvo apdovanoti blakėmis. Ryte atsikėliau visa jų sukandžiota ir pasirodo, jog tai yra viena iš šios Karalystės problemų. Ne pirmą kartą mano nuotaiką gerinti apsiėmė humusas (kurio parduotuvėse yra pačių įvairiausių skonių. Rojus veganams ir Izraelio virtuvės mėgėjams!) ir saldžioji duona (sourdough bread). Pusė dienos buvo paskirta University of East Anglia atvirų durų renginiui (kuris nuoširdžiai mane nustebino ir dar labiau paskatino apsvarstyti universitetą, siūlantį banglenčių būrelį), o kitą jos dalį paskyriau Noridžo miesto apžiūrėjimui.

Pietų vietai pasirinkau "Tipsy Vegan" restoraną, kuris įsikūręs siauroje gatvelėje ir turi puikus staliukus prie lango. Meniu yra pilnas skanių burgerių, bet tą dieną aš labai norėjau "naminio maisto", tad pasirinkau troškintus "mėsos" kukulius su "mocarelos" įdaru pomidorų padaže ir keptų bulvių garnyrui. Labai paprastai, bet labai skaniai ir sočiai pavalgiau, tikrai pasiūlyčiau šią vietą ir netik veganams (ypatingai dėl plataus ir įdomaus alkoholinių kokteilių meniu). Vėliau apžiūrinėjau centrines vietas, slankiojau be žemėlapio po spalvotas gatveles ir vis užsukdavau į didelius, lyg iš filmų knygynus. Itin patiko miesto aikštėje, po atviru dangumi įsikūręs turgus (vėliau paaiškėjo, jog jis vienas didžiausių šioje šalyje) - jame pilna gero gatvės maisto, skanių desertų (kaip churros), keistų kinietiškų prekių būstinių, smilkalų, organiškų daržovių stendų, o visa paskutinė eilė yra paskirta drabužiams. Yra ir tų plačių spalvotų kelnių, kurias dėvi visi turistai Afrikoje, yra ir labai kietų vintažinių švarkelių. Viename iš "kambariukų" iš lubų kyšojo netikros kojos, sienos buvo nudabintos animaciniais plakatais ir grojo sena R&B žanro muzika. Kažkokiu būdu viskas derėjo ir aš vos susilaikiau neprisipirkdama sau šiuo metu nereikalingų skudurų. Vis dėl to, susigundžiau veganišku padažo mišiniu (gravy), kurį labai norėsiu panaudoti šiais metais darydama draugų "Thanksgiving" šventę (na, vis dar tikiuosi, jog ją padarysiu).

Be šio turgaus, apžiūrėjau ir miesto forumą, kuriame vyko sveikatingumo mokslinė paroda ir ilgai sėdėjau parke gerdama čia itin populiarią ciberžolės lattę. Diena užskaityta, o kitai buvau suplanavus išvyką iki jūros (kuri yra vos 20-30 autobusu nuo miesto centro), bet lyg specialiai aš per vėlai atsikėliau ir vėjas buvo itin stiprus. Tad dar kiek paklaidžiojau po apylinkes, man mini 20 minučių turą padarė britų senukas (kuris kažkodėl labai juokėsi iš mano britų akcento), kuris užkalbino mane fotografuojant jo namą (jis buvo gėlėtas ir atspindintis mano Britanijos stereotipus! Gaila, aš susigėdau ir mano ranka sudrebėjo). Susiradau parduotuvę "Little shop of vegans", kurioje prisipirkau visokių gardumynų ir su miela pardavėja pakalbėjau apie veganizmą (štai tau keliavimo vienai pliusai. Eini ten, kur galbūt tavo draugams būtų nuobodu, kalbi apie tai, kas tau kelią džiugesį ir turi galimybę daugiau laiko pašnekėti užsienio kalba nemokamai bei NORI ją šnekėti, nes visą dieną klaidžioti tyloje su savimi yra kiek nuobodu), vėliau apsilankiau "Tofurei" kavinukėje, vienintelėje Didžiojoje Britanijoje sojos pieno ir tofu "gamykloje". Vos susilaikiau neprisipirkusi brangių sūrių, bet bent jau leidau sau keletą desertų. Sėdėjau ant jų mėlyno fotelio, klausiausi jų leidžiamų "Queen'ų" ir skaičiau. Pasaka.

Vakare ir vėl sėdau į autobusą, kuris vežė iki Londono. Tiesa, sekantis objektas mano kelionėje nebuvo šis didmiestis, tad dvi valandas Victorios Couch stotyje laukiau savo kito transporto į Lidsą. Victoria Couch stotis nėra pati švariausia vieta, kurioje renkasi vien draugiški žmonės. Autobusai yra kiek pigesni nei traukiniai ir deja, auditorija tai liūdnai atspindi. Didelis sąmišys, didėlės žmonių krūvos, sėdinčios visur, kur tik yra laisvo ploto. Bandžiau keliauti pigiausiais būdais, tad pasirinkau naktinį autobusą (nereikėjo ir vėl mokėti už nakvynę, nes tai patogiai padariau autobuse atsisėdusi šalia garsiai besijuokiančios vidury nakties draugų kompanijos) į Lidsą ir jame atsidūriau 04:30 ryto. Kaip tik sekmadienį buvo sukami laikrodžiai atgal, tad mano nelaimėj, stoty turėjau praleisti valandą daugiau laiko. Vaizdų netrūko ir čia - vis ateinantys jaunuoliai iš klubų ir jų kalbos leido man nenuobodžiauti. Ir apskritai, antras kartas per savaitę su tokia nakvyne be vietos jau nebuvo toks sunkus. Aišku, kažkiek miegojau autobuse, bet čia labai padėjo įvairūs podcastai ir žinojimas, jog 11 valandą jau tikrai turėsiu galimybę prigulti savo išsinuomotame kambariuke.

Šį kartą nakvynės vieta buvo daug žavesnė. Ir šeimininkė kiek šiltesnė, o šeima muzikalesnė. Vos atėjusi slaptai fotografavau erdves, nes pakliuvau į man didelius sentimentus sukeliančius namus. Su daug įvairiausių detalių, instrumentų, vinilo plokštelių, gerų literatūros kūrinių. Mano kambarys buvo apklijuotas skirtingomis valiutomis ir kabėjo keli muzikiniai plakatai. Tad kiek pamiegojus nusprendžiau vakarą praleisti namie, besidžiaugiant už už lango tvyrančiu parko vaizdu ir veganiškais "Ben&Jerry's" ledais. Žiūrėjau "Simpsonus" ir džiaugiausi, jog neatsivežiau jokių namų darbų. Man už sienos grojo pianinu.

Kitą rytą ėjau apžiūrėti University of Leeds, o vėliau apturėjau vėlyvus pusryčius bažnyčioje. Nemeluoju, būtent tokioje vietoje yra įsikūrusi Wanderer Junk Food užeiga. Čia aš suvalgiau savo skaniausią gyvenime Mac&Cheese ir vos tik prisimenu šį patiekalą, seilės kaupiasi ir dabar. Tiesą pasakius, iš visos kelionės būtent šis patiekalas buvo skaniausias (o juk po to aš aplankiau Londoną!) - makaronai su daug daug sūrio, gruzdintomis bulvėmis, itin tikroviško skonio kumpiu, svogūnais ir grietine. Viskas veganiška ir aš neįsivaizduoju kaip. Valgiau ir sėdėjau didelėje bažnyčioje su raudonomis amerikietiškomis sofomis, liustromis, margintomis komiksais sienomis, plačiais bažnyčiai būdingais langais ir su tualete esančiomis neono šviesomis. Įspūdinga.

Lidsas pasižymi įdomiomis apsipirkinėjimo alėjomis. Nesu didelė fanė besaikio pirkimo ir tikrai, ačiū dievui už tai, nes žinant faktus, kaip dauguma tų daiktų yra gaminama, negera darosi pamačius visas bandas žmonių Primarkuose (maža dalis problemų čia). Visgi, įdomu yra apžiūrėti. Victoria quarter primena kiek Milano Corso Vittorio Emanuelle II gatvę. Kiek mažesnė, tačiau kiek ten, tiek čia, piniginės storis leidžia tik apsižiūrėti. Vis dėl to, smagu yra apžiūrėti pastato architektūrą, visus padailinimus ir išraižymus - Akropoliui iki to dar toli. Corn Exchange prekybos centre, visi butikai turi spalvotas duris. Čia įsikūrusios įvairios vintažinės parduotuvės, nėra garsiai žinomų vardų. Mano tikslas buvo viršuje esančioje parduotuvėlėje prasidurti nosyje auskarą. Nors jau metus apie tai svajoju, vis neprisiruošiu, o šį kartą ir vėl, subijojau. Vis tik, jei kas svajojat apie tatuiruotes ar auskarus - vieta atrodo jauki, o kainos iš pirmo žvilgsnio taip pat nepasirodė milžiniškos. Trinity Leeds pasižymi stiklu. Jo architektūriniame projekte yra daug - visos lubos ir kai kurios sienos yra padengtos tik šia medžiaga, dėl to dienos metu neerzina tos ryškios geltonos lempos ir užtenka natūralios šviesos. Jei jau būsit čia, labai rekomenduoju ir užsukti į Everyman kino teatrą.

Būtent į jį vidury dienos, apvaikščiojus senamiestį ir prekybos centrus, aš užsukau. Čia filmų pasirinkimas nedidelis, tad pasirinkau tą, apie kurį daug girdėjau pastarosiomis savaitėmis - "A Star Was Born". Nepasakyčiau, jog ši drama mane sujaudino taip stipriai, kaip šalia sėdinčias super mamytes (puikus muzikos takelis, puikūs aktoriniai sugebėjimai ir labai nuvalkiotas su nuvalkiotomis gender roles siužetas), tačiau likau itin sužavėta kino salės jaukumu. Sėdima yra mažuose foteliukuose/sofutėse, o kiekvienos šalia yra mažas staliukas gėrimams ir užkandžiams, kuriuos atneša tiesiai jums padavėjai prieš filmo pradžią. Jokių vienkartinių indų ar dėžučių - dar šilti spraginti kukurūzai dubenėliuose, o gėrimų asortimentas neapsiriboja vien gazuotais limonadais. Prie to pačio - pagalvėlės, kurias tikiu, jog dažnai tenka keisti, turint omeny, jog į jas žiūrovai mėgsta ir nusiverkti.

Kirkgate Market yra taip pat įdomi vieta. Čia galima rasti įvairių sausų pusryčių vos po vieną eurą, daug libanietiško maisto, pigių telefonų dėkliukų ir dar nežinia ko, bet kažkokiu būdu tai neprimena lietuviško gariūnų turgaus. Šis miesto pakampis turi ir istorinį atspalvį - 1884 čia įsikūrė pirmasis Marks&Spencer prekystalis, kuris veikdavo tik 2 dienas per savaitę. Toliau, pastato išorė primena ne turgų, o kokius nors karališkuosius rūmus. Mano manymu, tai vienas įspūdingiausiu statiniu Lidse.

Dienos pabaigoje, vaikščiojau po miesto parkus ir bandžiau įsivaizduoti save gyvenančia Lidso fone. Ir žinot, iliuzija nebuvo prasta.

Šiam kartui tiek, o po kelių dienų grįšiu su kelionės tęsiniu ir paskutiniu aplankytu miestu - Londonu,
Simona.

Mac DeMarco ir Mac&Cheese

28 metų "tooth gap" vyrą sužinojau iš instagramo. Ironiška, nes šiuo metu jo paskutinė nuotrauka yra įkelta prieš kelis mėnesius, o ir šiaip, naudojamas jis yra itin mėgėjiškiems tikslams, kas jokiu būdu nėra blogai. Tiesą pasakius, būtent dėl to aš ir atkreipiau dėmesį į jį bei susiradau informacijos apie tai, ką DeMarco veikia gyvenime. Jis geria alų, valgo picas ir kuria melancholiškas dainas.

Man tai patiko ir aš labai greitai atsisiunčiau jo albumus. Maždaug po kelių savaičių, mano manymu geriausia koncertų organizavimo kompanija Lietuvoje 8 Days A Week paskelbė, jog jo koncertas bus Lietuvoje. Aš apsidžiaugiau ir bilietų pirkimo ceremoniją nukėliau iki rudens, nes vasarą išlaidos keliavo kitur. 

Per tą laiko tarpą, šis atlikėjas buvo puikus palydovas žaidžiant nemokšiškai pokerį; jis tinka fonui ir sekmadieniais kepant šokoladinius blynus; jeigu lyja, tu esi sausakimšame viešajame transporte, Mac'as padės nusiraminti ir nebambėti panosėje ant bambančių; draugams sukant cigaretes (labai raminantis ritualas, o ypatingai su DeMarco); man jis dar tapo puiki pradžia pokalbiui su nepažįstamuoju. Dabar tas nepažįstamasis yra jau ir puikus mano draugas!

Buvo vasarą dienų, kuomet klausiausi tik DeMarco, vėliau buvo dienų, kuomet jo atsiklausiau pakankamai ir nebenorėjau klausytis. Dėl to bilietus nusipirkau tik tris dienas prieš spalio 18, ir tai tik pamačiusi, jog pagaliau yra stovimų bilietų. Gal ir gerai, jog neypatingai jo laukiau ir nesusidariau jokių vilčių.

Koncertą apšildantis Aldous Rh man labai patiko. Buvau su draugais netoli scenos ir labai labai pasigavau jo skleidžiamą emociją. Šokinėjau ir spraginėjau pirštais, kol paskaudo. Jis išėjo ir tada buvo keli tie nuostabūs nuostabios publikos staigūs perėjimai į skirtingas puses. Vienu metu stovėjau tarp dviejų besilaižančių porelių ir negalėjau pajudėti. Ir vėliau man pradėjo stipriai trūkti oro bei spausti galvą nuo žmonių kiekio (ir taip, mano ūgis 1.80m. ir esu esu buvusi daug didesniuose koncertuose, festivaliuose). Dėl to su drauge iš Vokietijos (kuri apie DeMarco sužinojo dieną prieš koncertą. Bet jai patiko ir ji nusipirko bilietus, jog nueitume drauge!) nulėkėme iki balkono ir visą koncertą, visus komiškus juokelius, muzikinius intarpus ir išgertuves ant scenos žiūrėjome kiek nuošaliau.

Ir pradžia aš mėgavausi. Buvo gera sėdėti ir linguoti, stebėti minią, dainuoti. Buvo gera ir išgirsti jo balsą kalbant bei patirti kelis ausų orgazmus. Buvo juokinga ir pamatyti visas jo parodijas, juokinga jį matyti šokant su žvejo kepurėle ir žavinga matyti rankose taurę vyno. Iš visų pusių šarzuotas Mac DeMarco!

Ir gal koncerto pabaiga buvo kiek per daug apgerta. Gal buvo nesmagu dešimt minučių jo nematyti scenoje ir žiūrėti į jau pernelyg daug manevruojančius jo grupės narius. Kiek atsibodo pusvalandį neišgirsti dainų, o matyti tik spektaklį, kuris nesuteikė daug emocijų ar šiurpuliukų nugaroje. Ir greičiausiai dėl pernelyg laisvos aplinkos į koncertą nebe eičiau antrą kartą (pabrėžiu, sakau, jog tik greičiausiai), bet labiausiai man nepatiko publika. Dažno jų stilius buvo puikus, dėl to nesiginčysiu. Bet mane labai užknisa daininkų/aktorių/influencerių įdėjimas į dievo rėmus. Sutobulinimas ir išaukštinimas asmenybės. Ir aš suprantu, jog jiems patinka DeMarco muzika - man irgi patinka. Bet nebūtina rėkti per subtilius akordus vos pamačius jo galvą, nebūtina rėkti jo grupei vos pradėjus jiems pasakoti istoriją. Negi taip būtina spaustis, grūstis, jog būtumėt 10 centimetrų arčiau šio kanadiečio? "Vakaro reziumė: Mac Demarco kietas, hipsterių publika tai nelabai" rašė viena mergina instagrame ir aš jai pritariu.

Veganiškas Mac&Cheese
Rašau apie Mac DeMarco koncertą, o tada apie Mac&Cheese, haha.

Reikės: -50g. makaronų (geriausiai tinka kriauklelės, bet didelio skirtumo skoniui forma nesuteikia!); -1 šaukštas alyvuogių aliejaus; -1 šaukštas miltų; -1/2 puodelio sojų pieno; -40 g. veganiško sūrio; -petražolės; -pomidoras; -keli pievagrybiai; -2 šaukštai maistinių mielių; -keli žiupsniai druskos; -Mac DeMarco muzikos fone.

Aš rekomenduoju klausyti DeMarco per vinilą, bet tiks ir telefonas. Atsipalaiduojame ir šokant gaminame. Viename puode užverdame vandenį, vėliau suberiame makaronus ir juos išverdame iki al dente kietumo (geriausia virti 2 min. mažiau nei nurodyta ant pakuotės). Keptuvėje ant vandens iškepame pievagrybius, pomidorą ir petražoles, o dar kitame puode (geriausiai mažesniame) pakaitiname aliejų, bet neužkaitiname, jog nesudegtu vėliau dedami miltai. Sudėjus juos pilame pieną (1/4 puodelio, išmaišome, o tada supilame likusią dozę), padarome taip, jog nebūtų jokių gumuliukų, o tada sudedame sūrį ir kaitiname tol, kol jis išvirs. Sudedame druską, išmaišome, palaukiame, kol padažas kiek atvės ir tik tada dedame maistines mieles (aukštoje temperatūroje jos praranda savo savybes). Suberiame makaronus, viską dar kartą permaišome ir serviruojame lėkštėje kartu su daržovėmis.

Kaip visada, daug čia galima keisti, nebūtina dėl vieno produkto keliauti į parduotuvę. Sojų pienas gali virsti ryžių pienu, maistinių mielių skonis daugelį erzina, tad vietoj jų, galima įdėti daugiau sūrio. Vietoj pomidoro, pievagrybių ir petražolių, keptų ant vandens, galima ant aliejaus pasikepti moliūgus su rozmarinu. Galima net nesiklausyti DeMarco, o pabaigoje ant makaronų pripurkšti kečiupo. Darykite taip, kad skanu būtų jums!

Simona.

džiugina, malonina, stimuliuja, tenkina ir patenkina

Mano nuotaika puiki. Aš vaikštau į renginius, dažnai praeinu pro raustantį Bernardinų sodą, planuoju būsimą kelionę į Angliją ir darau dar kelis dalykus, kurie mane paskutiniu metu džiugina:

Mažvydo biblioteka ir šalia esanti "Tarbushi" užkandinė. 10 ryto savaitgaliais dar įmanoma spėti užsiimti visą stalą sau humanitarinių mokslų skaityklos balkonėly, kur puikiai atsklenda saulės šviesa. Kokias keturias valandas pasimokau, tada lėkiu į "Tarbushi", kur yra keli labai skanūs veganiški kebabai arba dar geriau - falafeliai, spring rollsai, koldūnai su visokiais humusiukais, padažiukais ir t.t. Labai skanu, o su Vilniaus centro kainomis palyginus - nėra taip ir brangu. Tada atgal mokytis, nes abitūros laikai jau čia.

Paskutiniu metu pamėgau Opiumo klubą. Nežinau, ar mane ten labiau stebina jauni vyrai, ant rankų turintys vestuvinį žiedą ir siūlantys tau nemokamų gėrimų (gerai, kol kas sutikau tik vieną tokį), ar valandas užsimerkę, tranzo būsenoje pakibę žmonės. Bet kažkas mane ten traukia ir savaitgaliais aš dažnai šoku. Nepatinka man tos eilės iki Yucatano, bet labai patinka ryte grįžti namo, nusiprausti ir pavargusį kūną paguldyti po nuostabios nakties.

Dar labai džiaugiuosi projektu Nepatogus kinas. Nors Vilniuje jau jis baigiasi, suspėjau pamatyti kelis seansus, kurie praplėtė mano akiratį, sudalyvavau ir vienoje diskusijoje. Dabar belieka laukti Scanoramos, nes kino festivaliai yra jėga. Jėga, jog juose nėra tiek daug komercijos ir dažniau sukasi idėjos nei beprasmis veiksmas. Ir dar jėga yra 2 valandas netrukdomai ir pilnai pasinerti į filmą, susikoncentruoti tik į jį.

Aš atradau būdą, kuris padeda man bent darbo (ha, ironiška) dienomis maitintis sveikai: food prep'as arba kitaip, maisto susiruošimas iš anksto tikrai padeda grįžus namo nepulti iš karto prie sausainių, kurių pas mus visada būna. Ar rytais likti nepavalgius, kas retai nutikdavo man, bet jums, jei susiduriat su šia problema, toks metodas tikrai turėtų padėti. Dažnai sekmadieniais pasidarau didelį puodą troškinio, užsišaldau vaisių (kokteiliams ryte) ir net nereikia galvot, ką valgyti, o ko nevalgyti. Kadangi man rūpi gamta, rūpi mūsų turimi ištekliai, o ir mano šeimos finansai - ranka nekiltų paruošto maisto nevalgyt, o vėliau jį ir išmesti. Tad valgau taip ir kol kas nepabosta! O jei labai įdomu, daugiau mano nefotogeniško ir kasdieninio maisto galite pamatyti gėdingame instagrame @simonaeatsvegan.

Šokiruojančiai nustebino ir Vinco Mykolaičio-Putino kūrinys "Altorių šešėly". Nesitikėjau tokios stiprios, daug simbolizmo turinčios literatūros rasti privalomų knygų mokykloje perskaityti sąraše. Nesitikiu iš lietuvių kalbos egzamino aukšto balo, bet jei pasiseks gauti šį kūrinį, galbūt pasiseks ir išlaikyti. O būsimi dvyliktokai, taip, šviesa tunelio galia laukia. Kentėkit.


IKI parduotuvė turi savo tinklo maisto produktus ir neseniai atsirado veganiški avižiniai sausainiai šokoladu (o gal jau buvo ir seniau, bet neteko pastebėti) ir aš nežinau, kas gali geriau sunkią dieną prablaivyti nei jie bei Doorsų albumas. Šią psichodelinio roko grupę įpratau klausytis klasės vakaronių metu ir prikibo. Prikibo taip, jog rytoj ilgai lauktas Mac DeMarco koncertas, o fone berašant visai ne jis.

Ir klasės vakaronės. Nevisos klasės, bet saujelės žmonių iš jos, susitinkančios kas kokias dvi savaitės kartu pavakaroti. Mes klausomės geros muzikos, mes gaminame maistą, mes geriame vyną, mes kartais einame į Opiumą, o kartais mes šnekame iki paryčių apie Argentinoje užsilikusias nacių grupuotes. Mes palaikome vienas kitą, mes auklėjame vienas kitą, mes juokiamės vienas iš kito. Mes bijome, kartu bijome, kas liks iš mūsų grupelės po šitų metų. Bet dabar aš šiais vakarais mėgaujuosi labai stipriai.

Kartais po mokyklos nueinu išgerti kavos. Kartais iki vėlumos skaitau knygas. Kartais netyčia nusiperku 9 dienų trukmės kelionės bilietus į Londoną, nors norėjau išvykti vos 5 dienoms (gerai, prigavot, taip buvo tik kartą) ir vėliau ilgai suku galvą, kaip išsisukti iš situacijos su dabartiniu mažu biudžetu. Kartais prisimenu, kaip gerą buvo vasarą prie jūros, bet iš tiesų, labai mėgaujuosi viskuo, kas vyksta dabar. Pozityvus gyvenimo periodas, tikiuosi toks ir jums,
Simona.