Mano nuotaika puiki. Aš vaikštau į renginius, dažnai praeinu pro raustantį Bernardinų sodą, planuoju būsimą kelionę į Angliją ir darau dar kelis dalykus, kurie mane paskutiniu metu džiugina:Mažvydo biblioteka ir šalia esanti "Tarbushi" užkandinė. 10 ryto savaitgaliais dar įmanoma spėti užsiimti visą stalą sau humanitarinių mokslų skaityklos balkonėly, kur puikiai atsklenda saulės šviesa. Kokias keturias valandas pasimokau, tada lėkiu į "Tarbushi", kur yra keli labai skanūs veganiški kebabai arba dar geriau - falafeliai, spring rollsai, koldūnai su visokiais humusiukais, padažiukais ir t.t. Labai skanu, o su Vilniaus centro kainomis palyginus - nėra taip ir brangu. Tada atgal mokytis, nes abitūros laikai jau čia.
Paskutiniu metu pamėgau Opiumo klubą. Nežinau, ar mane ten labiau stebina jauni vyrai, ant rankų turintys vestuvinį žiedą ir siūlantys tau nemokamų gėrimų (gerai, kol kas sutikau tik vieną tokį), ar valandas užsimerkę, tranzo būsenoje pakibę žmonės. Bet kažkas mane ten traukia ir savaitgaliais aš dažnai šoku. Nepatinka man tos eilės iki Yucatano, bet labai patinka ryte grįžti namo, nusiprausti ir pavargusį kūną paguldyti po nuostabios nakties.
Dar labai džiaugiuosi projektu Nepatogus kinas. Nors Vilniuje jau jis baigiasi, suspėjau pamatyti kelis seansus, kurie praplėtė mano akiratį, sudalyvavau ir vienoje diskusijoje. Dabar belieka laukti Scanoramos, nes kino festivaliai yra jėga. Jėga, jog juose nėra tiek daug komercijos ir dažniau sukasi idėjos nei beprasmis veiksmas. Ir dar jėga yra 2 valandas netrukdomai ir pilnai pasinerti į filmą, susikoncentruoti tik į jį.
Aš atradau būdą, kuris padeda man bent darbo (ha, ironiška) dienomis maitintis sveikai: food prep'as arba kitaip, maisto susiruošimas iš anksto tikrai padeda grįžus namo nepulti iš karto prie sausainių, kurių pas mus visada būna. Ar rytais likti nepavalgius, kas retai nutikdavo man, bet jums, jei susiduriat su šia problema, toks metodas tikrai turėtų padėti. Dažnai sekmadieniais pasidarau didelį puodą troškinio, užsišaldau vaisių (kokteiliams ryte) ir net nereikia galvot, ką valgyti, o ko nevalgyti. Kadangi man rūpi gamta, rūpi mūsų turimi ištekliai, o ir mano šeimos finansai - ranka nekiltų paruošto maisto nevalgyt, o vėliau jį ir išmesti. Tad valgau taip ir kol kas nepabosta! O jei labai įdomu, daugiau mano nefotogeniško ir kasdieninio maisto galite pamatyti gėdingame instagrame @simonaeatsvegan.
Šokiruojančiai nustebino ir Vinco Mykolaičio-Putino kūrinys "Altorių šešėly". Nesitikėjau tokios stiprios, daug simbolizmo turinčios literatūros rasti privalomų knygų mokykloje perskaityti sąraše. Nesitikiu iš lietuvių kalbos egzamino aukšto balo, bet jei pasiseks gauti šį kūrinį, galbūt pasiseks ir išlaikyti. O būsimi dvyliktokai, taip, šviesa tunelio galia laukia. Kentėkit.
IKI parduotuvė turi savo tinklo maisto produktus ir neseniai atsirado veganiški avižiniai sausainiai šokoladu (o gal jau buvo ir seniau, bet neteko pastebėti) ir aš nežinau, kas gali geriau sunkią dieną prablaivyti nei jie bei Doorsų albumas. Šią psichodelinio roko grupę įpratau klausytis klasės vakaronių metu ir prikibo. Prikibo taip, jog rytoj ilgai lauktas Mac DeMarco koncertas, o fone berašant visai ne jis.
Ir klasės vakaronės. Nevisos klasės, bet saujelės žmonių iš jos, susitinkančios kas kokias dvi savaitės kartu pavakaroti. Mes klausomės geros muzikos, mes gaminame maistą, mes geriame vyną, mes kartais einame į Opiumą, o kartais mes šnekame iki paryčių apie Argentinoje užsilikusias nacių grupuotes. Mes palaikome vienas kitą, mes auklėjame vienas kitą, mes juokiamės vienas iš kito. Mes bijome, kartu bijome, kas liks iš mūsų grupelės po šitų metų. Bet dabar aš šiais vakarais mėgaujuosi labai stipriai.
Kartais po mokyklos nueinu išgerti kavos. Kartais iki vėlumos skaitau knygas. Kartais netyčia nusiperku 9 dienų trukmės kelionės bilietus į Londoną, nors norėjau išvykti vos 5 dienoms (gerai, prigavot, taip buvo tik kartą) ir vėliau ilgai suku galvą, kaip išsisukti iš situacijos su dabartiniu mažu biudžetu. Kartais prisimenu, kaip gerą buvo vasarą prie jūros, bet iš tiesų, labai mėgaujuosi viskuo, kas vyksta dabar. Pozityvus gyvenimo periodas, tikiuosi toks ir jums,
Simona.
Aš atradau būdą, kuris padeda man bent darbo (ha, ironiška) dienomis maitintis sveikai: food prep'as arba kitaip, maisto susiruošimas iš anksto tikrai padeda grįžus namo nepulti iš karto prie sausainių, kurių pas mus visada būna. Ar rytais likti nepavalgius, kas retai nutikdavo man, bet jums, jei susiduriat su šia problema, toks metodas tikrai turėtų padėti. Dažnai sekmadieniais pasidarau didelį puodą troškinio, užsišaldau vaisių (kokteiliams ryte) ir net nereikia galvot, ką valgyti, o ko nevalgyti. Kadangi man rūpi gamta, rūpi mūsų turimi ištekliai, o ir mano šeimos finansai - ranka nekiltų paruošto maisto nevalgyt, o vėliau jį ir išmesti. Tad valgau taip ir kol kas nepabosta! O jei labai įdomu, daugiau mano nefotogeniško ir kasdieninio maisto galite pamatyti gėdingame instagrame @simonaeatsvegan.
Šokiruojančiai nustebino ir Vinco Mykolaičio-Putino kūrinys "Altorių šešėly". Nesitikėjau tokios stiprios, daug simbolizmo turinčios literatūros rasti privalomų knygų mokykloje perskaityti sąraše. Nesitikiu iš lietuvių kalbos egzamino aukšto balo, bet jei pasiseks gauti šį kūrinį, galbūt pasiseks ir išlaikyti. O būsimi dvyliktokai, taip, šviesa tunelio galia laukia. Kentėkit.IKI parduotuvė turi savo tinklo maisto produktus ir neseniai atsirado veganiški avižiniai sausainiai šokoladu (o gal jau buvo ir seniau, bet neteko pastebėti) ir aš nežinau, kas gali geriau sunkią dieną prablaivyti nei jie bei Doorsų albumas. Šią psichodelinio roko grupę įpratau klausytis klasės vakaronių metu ir prikibo. Prikibo taip, jog rytoj ilgai lauktas Mac DeMarco koncertas, o fone berašant visai ne jis.
Ir klasės vakaronės. Nevisos klasės, bet saujelės žmonių iš jos, susitinkančios kas kokias dvi savaitės kartu pavakaroti. Mes klausomės geros muzikos, mes gaminame maistą, mes geriame vyną, mes kartais einame į Opiumą, o kartais mes šnekame iki paryčių apie Argentinoje užsilikusias nacių grupuotes. Mes palaikome vienas kitą, mes auklėjame vienas kitą, mes juokiamės vienas iš kito. Mes bijome, kartu bijome, kas liks iš mūsų grupelės po šitų metų. Bet dabar aš šiais vakarais mėgaujuosi labai stipriai.
Kartais po mokyklos nueinu išgerti kavos. Kartais iki vėlumos skaitau knygas. Kartais netyčia nusiperku 9 dienų trukmės kelionės bilietus į Londoną, nors norėjau išvykti vos 5 dienoms (gerai, prigavot, taip buvo tik kartą) ir vėliau ilgai suku galvą, kaip išsisukti iš situacijos su dabartiniu mažu biudžetu. Kartais prisimenu, kaip gerą buvo vasarą prie jūros, bet iš tiesų, labai mėgaujuosi viskuo, kas vyksta dabar. Pozityvus gyvenimo periodas, tikiuosi toks ir jums,
Simona.
2 komentarai:
Toks mielas ir informatyvus straipsnis! Net nežinojau, kad Vilniuje vyko "Nepatogus kinas" projektas... Taip ir būna, kai nesidomi kitais svarbalais. Ačiū, kad daliniesi tokiomis jaukiomis ir iš tiesų labai artimomis patirtimis! Gera žinoti, jog ne aš viena likau nustebinta "Altorių šešėly" kūriniu... <3
Ačiū, Vytaute, tau labai! :) Nepraleisk Scanoramos tada, ten turėtų būti stipru;)
Rašyti komentarą