Bijau net mokyklos

Aš labai prakeiktai bijau. Vien jau tamsa ankstyvą vakarą už lango verčia galvoti apie tai, kad po savaitės viskas bus kitaip - ir ne dėl to, jog nelaukčiau naujųjų metų, atvirkščiai, netgi labai įdomu kaip man klosis ir kaip atrodys antradienio vakaras po 2 mėnesių, kada manęs kaimynė neišsikvies į kiemą suvalgyti veganinių ledų dėl šalčio ar užgriuvusių veiklų, tačiau yra baisu grįžti po 15 mėnesių nebūties į pastatą, kuriame netik mylimi žmonės ir pertraukos besikuičiant bibliotekoje laukia. Aš jau nusiteikiau, jog bus sunku, nes ir turėtų būti sunku peršokus visų metų kursą, turint begalę užklasinės akademinės veiklos, turint keletą nekasdieninių tikslų, bei svarbiausia, nutraukus vieną svarbiausių gyvenimo etapų. O tikslai šiems metams, kurių dalimi jau galiu ir noriu pasidalinti, kaip ir kiekvienais metais, yra tokie:

Mėnesio bėgy noriu pasidaryti reikšmingą tatuiruotę, kuri ateityje turėtų sulaukti ir visos sekos - beliko susitarti dėl susitikimo ir padaryti. Bijau skausmo.

Lapkritį ir vėl dalyvausiu projekte "National Novel Writing Month", kuriame su gana prastu produktu vieną kartą finišavau, o kitą kartą dėl perdėto preciziškumo ir prasto pasiruošimo viską mečiau po 5 dienų. Liko du mėnesiai iki pradžios, o aš jau bijau pagalvoti, kaip suderinsiu laiką, skirtą rašymui, kuris dažnai būna nenuspėjamas, mokyklą, miegą ir visą kitą. Ir idėjos. Iš kur aš gausių pakankamai tų idėjų, kai tiek daug visko bijau?

Arba kino teatras arba teatras bent kartą į mėnesį, nes tokios smulkmenos džiugina taip širdį, jog įdomu ir kiek baugu pagalvoti, kiek reikia, kad ji taptų dar laimingesnė. O bijau tik padaryti prastą pasirinkimą, kai nuspręsiu nužygiuoti pažiūrėti renginio, bet anokia čia ir baimė. Smulkmeniška.

Nuvažiuoti ir iki Estijos, ir iki Latvijos prisiminti ilgus tarptautinius pokalbius su savo mylimiausios rūšies žmonėmis - mainų moksleiviais. Bet aš bijau, kad iš naujo persikūrę savus gyvenimus ir vėl, kažkas jau bus pamiršęs nuotykių ir pigaus vyno svarbą, o dar labiau bijau materialiojo tikslo pusės, kad sutaupytų pinigų neišpūstyčiau alyvuogių humuso, parduodamo "rimi" nuolatiniam troškimui, hehe (labai skanus, jei neragavot, į savuosius tikslus įsirašykite jo degustaciją!).

O čia vasaros tikslas susiorgani-
zuoti pikniką. Tai susiorganizavom!

Nepamiršti, jog egzistuoja ne tik Škėma ar Sruoga, bei ne tik lietuvių kalba. Skaityti knygas ir tas, kurias noriu skaityti, nes po metų liūdesio šioje srityje, nesinori vėl bijoti jo patirti - bent jau autobuse, važiuojant namo iš... dar nežinau iš kur, tikiuosi, kad primirštos sportinės veiklos, nes bijau tapti ta, kuri sako, jog protingas žmogus neturi laiko savęs priežiūrai. Tai labai labai kvaila.

Nustoti vaikščioti į tas pačias maitnimo įstaigas ir kai jau vaikštau, užsisakyti vis tą patį dalyką (ir taip, aš kalbu apie "Gyvo baro" saldžiųjų bulvių burgerį pagrinde) - jau geriau pasiimti savos kavos ir pagaliau užsiregistruoti į M. Mažvydo biblioteką. Bijau, nes visą vasarą sakiau tą padarysianti, bet nepadariau.

Pridurčiau gerus mokslo rezultatus, bet bijau, jog kasmet tą prižadėjus, viskas bus kaip ir kasmet. Noriu bent tikėtis, kad išsirinkau tokį profilį, kuris man teiks džiaugsmo ir bus įdomus. O geras įvertinimas su šiais aspektais turėtų kartu ir ateiti, berods. Tik bijau, ar taip bus.

Ir aš bijau kievieną dieną savyje nerasti tiek daug įkvėpimo ir išmokti tiek daug dalykų, kuriuos išmokau per penkiolikos mėnesių vasarą. Bet turbūt tos baimės ir padaro tuos tikslus tikslais, o ne įprastais įnoriais?

Ar Jūs bijot kažko šiais metais?

Simona.

Man sakė, jog Kaunas irgi miestas

Ar jūs pastebėjote, jog Kaunas paskutiniu metu pernelyg išpopuliarėjo ir meilė šiam miestui yra lyg savaime suprantamas dalykas tiems patiems sostinės gyventojams (na, didžiausius krepšinio fanus dar būtų galima atrinkti iš šios masės)? Rimtai kalbant, niekada rimtai ir nežiūrėjau į Kauną - kelis kartus aplankius miestą neišvydau nieko, kas verstų mane sugrįžti, tačiau visus metus keliaujant svetimoje šalyje supratau, kad niekada nesusidarydavau gero maršruto Lietuvai. Šį kartą pagaliau susidariau lankytinų vietų sąrašą ir su kita vilniete sumokėjome 11 eurų savo laimingiems 200 kilometrų pirmyn ir atgal.

Specialiai atsisiuntusios žaliųjų autobusų programėlę, pirmiausiai pajudėjome link Kauno fotografijos galerijos, kuri pasirodo buvo šalia pat rotušės - įėjimas nemokamas, paroda apie nespalvotąją tarpukario Vokietiją puiki. Kaip visuomet, tokiose vietose man įdomu ir darbų autorių biografijas paskaityt, kurios buvo čia patiektos. Po trumpo sustojimo čia, apžiūrėjome ir pastatus, esančius aplinkui bei pajudėjome link pietų vietos, kuria tapo Laisvės alėjoje 20 metų gyvuojanti arbatinė.

Šioje vietoje pasimatė arba ciniškas vilniečių atžvilgiu pedantiškumas, arba puikūs puikios vietos klientai, kurie nuo stalo nupustytas servetėles sugavo šalia mano kojų (pati jų nepastebėjau), o surūkytas cigaretes nunešė iki tolėliau esančios šiukšlių dėžės. Retas reiškinys, tačiau dar keisčiau buvo kai moteris, dirbanti už prekystalio atpažino mano sostinės akcentą, nes net neįsivaizdavau, jog tokį ir turiu. Valgiaraštis sudarytas sudarytas veganiškai, tad po ilgos gyvenime pertraukos, skirtos žemaičių blynams, kurie dažnai būna aptekėję mėsa ir labai neskanūs, aš vėl tariau labas ir likau labai patenkinta jų pievagrybių padažu. Manoji lėkštė buvo verta ir šefo komplimentų, su gėlytės žiedeliu ir petražolių lapeliais, bet vis dėl to aš rekomenduoju šią vietą ir gan stipriai. Vien dėl personalo ir viduje esančio dizaino!

Toliau pasukome į gatvę, dėl kurios man ilgai, kaip istorijos mylėtojai, niežėjo nagai. Matot, man jau penktoj klasėj sakydavo, jog Vilnius sovietinės modernizmo architektūros neturi - ir nesvarbu, jog nelabai supratau kas tai yra, žinojau, jog šį reiškinį turi Kaunas ir tiesa tokia, jog per šį vizitą pirmą kartą ir atkreipiau dėmesį į išsižergusius pastatus V. Putvinskio gatvėje. Patiko, o ypatingai tas, kurio norint didžiąsias puošmenas pamatyti, reikia įsukti į vidinį kiemą. Keistai ypatinga ši gatvė, sukelianti kažkokį sąmyšį, kuomet klausi savęs, ar tai tikrai yra taip gražu, bet tuo pačiu stebiesi, koks įdomus modernizmas čia buvo.

Praėjus keletą grafiti kūrinių, spalvotai apipaišytų namų, priėjome ir Kauno menininkų namus, kurių kieme galima rasti dvi plačias plačias supynes, puikiai tinkamas valgyti atsineštą citrinų - abrikosų pyragą iš arbatinės. Girdėjau, jog čia vyksta ir įvairūs koncertukai, tad turbūt kito vizito datą derinsiu prie jų, bet šį kartą apžiūrėjome viršuje esančią nemokamą galeriją ir patraukėme link baro "Kultūra", kurį man keli kauniečiai draugai apibūdino kaip šio miesto Bukowsky baro atitikmeniu. Smagus faktas ir tas, jog Vilniuj ten taip ir neteko dar apsilankyti, tačiau bent jau čia, viskas buvo puiku - ir lauke ant staliukų esantys gėlių vazonėliai, ir didelis užkandžių pasirinkimas, ir ant durų priklijuoti įvairūs lipdukai, ir pastato padalijimas alkoholikams bei meno gerbėjams per pusę (o gal čia vienas ir tas pats, haha?), mat jau kitos durys skirtos Kauno galerijai, kurią mums ir vėl teko proga apžiūrėti, susimokėti simbolinį euro mokestį bei pripažinti, jog ši kultūrinė dienos dalis, nors ir vienintelė mokama, turbūt buvo ir prasčiausioji (bet menininkų biografijas ir darbų aprašymus, kaip visad, nemeluosiu, buvo įdomu apskaityti!).

Vis dar besijaučiant sočiai, mes užklydome į Knygų ministeriją. Kažkur girdėta, kažkur matyta, tačiau čia buvo jau metas man suteikti naujus palyginimus su Vilniumi, tad galiu tarti, kad tai buvo kažkas panašaus į Mint Vinetu. Aš net noriu sakyt, kad galbūt tai buvo geriau, vien dėl to, jog jie turėjo vieną skaniausių mano valgytų žaliavalgiškų tortų (riešutinis, jei kada užsuksite ir jūs), o tarp "devėtų" knygų nesunkiai galima buvo rasti ir naujesnių kūrinių. Žodžiu, sėdėjom, gėrėm kavą, valgėm tortą, vartinėjome knygas ir reguliariai vaikščiojome į tualeto kambarį, kur ant sienų kabo daug šmaikščių, su knygomis susijusiu paveiksliukų.

Ir vakaro gale, susivedus į google žemėlapius Antro Aukšto kavinės adresą, link jo perėjus daug daug laiptų, o ten užsisakius jau vieną super veganišką kebabą bei super veganišką burgerį su bulvytėmis atsipūtėme skaitydamos likusį menių ir galvodamos, jog malonus mums Kaunas buvo. Labiausiai dėkojo liežuvio receptoriai, tačiau saulėlydis virš sovietinės modernizmo architektūros buvo dar žavesnis. Visomis prasmėmis.

Tad aš siūlau dar šią vasarą nuvažiuoti iki Kauno, pabandyti savo vizitą suderinti su kokiu nors įdomesniu renginiu, susidaryti savo maršrutą pagal savo prioritetus ir pažinti Lietuvą ar bent jau jos miestus,
Simona su mintimis apie Kauno kebabus (veganiškus).

Savaitės (kad būtų skanu ir sotu) meniu

Dažnai neturėdama ką veikti aš žiūriu filmukus youtube apie maistą - man tai kaip kažkam mieli kačiukai, labai jau hipnotizuoja, o dar ir pažeria naujų idėjų. Ir pagaliau aš padariau tą patį - susikaupiau, po kiekvieno valgio užsirašydavau ką žiaumojau (kartais dar ir nufotografuodavau) ir o druk, kažkam bus įdomu kaip ir man būna.

Jokiu būdu nesakau, jog maitinuosi idealiai - daug kas ir nuo aktyvumo priklauso, nuotaikos ar dar didesnio motyvo"nes šaldytuve tėtis paliko ledų specialiai man", tačiau jaučiuosi grįžtanti į sveikesnes roges po metus trukusio šokolado. Tad skanaus ir susimatom kitą antradienį prie naktipiečių stalo!

Simona

Pirmadienis

Po dviejų dienų valgymo "greito maisto" festivalyje, rytą pradėjau su didele lėkšte avižinės košės, virtos šokoladiniame sojų piene su daug šviežių braškių ir kokoso drožlėmis ir tai buvo labai skanu bei sotu, tad pietums pasirinkau tokio pačio dydžio lėkštę įvairių salotų lapų, kukurūzų, braškių, agurkų, moliūgų sėklų, o ant viršaus užpyliau dar ir balzamiko acto. Vėliau reikėjo pasivyti dviejų dienų praleistas socialinių medijų naujienas, kurių buvo daug, tad desertui pasirinkau lėkštutę veganiškų vanilinių ir šokoladinių ledų, puikiai akompanavusių internetinę draugystę, o vėliau dar ir išsiviriau sriubos iš patisono bei šparaginių pupelių (viską sumaliau) ir užsikandau juoda duona, pertepta naminiu humusu, bei keliomis riekėmis pomidoro.

Antradienis

Pusryčiai buvo saldūs ir tingūs, praleisti lovoje su lėkštėje gulinčiu orkaitėje keptu persiku bei bananu bei vėl, keliais kaušeliais jau minėtų ledų. Užkandžiui vėl buvo ledai (ot painiava, kai kameroj jie guli ir tu puikiai tą žinai), o pietums suvalgiau didelį didelį bliūdą makaronų, užpiltu naminiu troškiniu iš pomidorų sulčių, sojos mėsos bei pievagrybių. Gaila, tačiau vis dar nemoku tos sojos gaminti, tad šio derinio labai nerekomenduočiau, haha (bet aš dar išmoksiu!). Vakarienei ir vėl buvo sriuba su juodos duonos, humuso bei balzamiko acto sumuštiniu.

Trečiadienis

O dieną, kai merginos dėvi rožinę, aš iškepiau grikių miltų, sojos pieno ir banano blynelių, kartu su matcha arbata. Sesė viską padekoravo su puse persiko, braškėmis bei kakavos ir sojos pieno padažu ir tada mes valgėme taip lyg būtume pas močiutę. Pietums išsikepiau trečdalį brokolio su 100 g. marinuoto miso padaže tofu, prisipjausčiau pomidoro ir viską apibarsčiau maistinėmis mielėmis, turinčiomis riešutų bei sūrio poskonį. Vakare pietavau su drauge mieste, kur nusipirkome šokoladinius kavos veganinius kokteilius, o iš namų prigriebiau du sumuštinius, perteptus daug daug naminio humuso, uždėjau kelis salotos lapus, o į dėžutės šoną pripjausčiau dar kelis pomidorus. Labai skaniai pavakarieniavome šalia baltojo tilto!

Ketvirtadienis

Šią dieną važiavome į laikinąją sostinę, tad žinodama, jog laukia kiek nesveiko maisto, ryte pabaigiau savaitės pradžioje virtą daržovių sriubą užsikasdama, vėlgi, duonos, humuso, pomidoro bei balzamiko acto sumuštiniu. Pietums, pavaikščiojus po Kauną su drauge nusprendėme užsukti į visų apkalbėtą veganinę arbatinę, kuri jau dirba 20 metų! Išsirinkau žemaičių blynus su pievagrybiais (vaikystėje šio patiekalo negalėjau apkęsti, tačiau su grybų padažu jie derėjo kiek kitaip, o dar ir apskrudę buvo auksine spalva...), o vėliau dar kiek pabendravus su ten dirbančiomis moterimis, buvau įsiūlyta nusipirkti abrikosų - citrinų pyrago (sakė retai kepa, tai mat pasisekė gauti) ir avižinių sausainių, kurių tiesa, ketvirtadienį jau nevalgiau. Kadangi aplankyti jau rūpėjo viską - susiradom dar ir barą "Kultūra", kur pasivaišinome kokteiliais. Pasivaikščiojusios ir vėl netikėtai grįžusios į Laisvės alėją, aptikome "Knygų ministeriją", kuri netikėtai turėjo žaliavalgiško riešutinio pyrago, tad tikrai nesusilaikiau, o vakare, sulaukusios paskutinio traukinio į Vilnių, iš "Antro aukšto" vėlyvai kelionei prigriebiau falafeliu pagardintą burgerį, bulvyčių bei šaltosios arbatos. Žodžiu, apsirijimas, bet smagesnis toks.

Penktadienis

Pirmajam dienos valgymui pasirinkau sausus pusryčius su sojos pienu bei ant viršaus patrupinau vieną iš Kauno parsivežtą sausainį. Pietums gaminausi didelę lėkštę troškinio iš pusės galvos brokolio, pusės dėžutės pievagrybių, pusės puodelio sojos pieno, keliais šaukštais ryžių grietinėlės bei daug rytietiškų prieskonių ir maistinių mielių. Labai skanu buvo! Užkandžiui prigriebiau saujelę anakardžio riešutų bei 50 gramų juodojo šokolado su levandomis ir citrina. Vakarienei, lankydamasi Vilniaus "Open Kitchen" valgiau švediškus kukulaičius iš avinžirnių kartu su salotomis! O tada ir vėl į savo skrandį dėjau maistą, mėgaudamasi naktimi su mama balkone bei duonele su puse avokado.

Šeštadienis

Šiandien šeimynoje apturėjome tikrai sočius pusryčius - aš sužiaumojau vieną didelį mangą, sumuštinį iš duonos, pusės avokado bei maistinių mielių, taip pat "paragavau" naujai atrasto, kanapių pagrindu padaryto braškinio jogurto (200ml), o šalia gardžiavausi puodeliu kavos su daug daug sojos pieno. Pietums išsikepiau tofu, papjausčiau kelias galvas marinuoto buroko, žlegtelėjau į lėkštę humuso su balzamiko padažu bei du didelius agurkus. Dieną mieste gaivinausi su šalta migdolų pieno kava ir vakare, negalėdama atsikratyti įpročio valgyti žiūrint serialus, suvalgiau vieną kaunietišką sausainį bei išsiviriau porciją makaronų, o šalia išsikepiau pusę dėžutės pievagrybių su ryžių grietinėlės padažu.

Sekmadienis

Ryte norėjau sausainių. Nu beprotiškai, tad į vieną šakute sutrintą bananą pribėriau avižų ir kokoso drožlių, suformavau blynus ir kepiau orkaitėje, kol rezultate gavau apskrudusius skanumynus. Kadangi teko ilgai užsibūti mieste, šalia šaltos sojos kavos nusipirkau ir veganišką makadamijos riešutų bei baltojo šokolado batonėlį, o jau grįžus išsikepiau dvi bulves kartu su keliais pomidorais, ryžių grietinėle bei kario prieskoniais. Paskutiniam savaitės valgymui pasirinkau vėl lėkštę daržovių, į kurią įdėjau kelias burokėlio galvas, daug humoso, apšlakstyto balzamiko actu bei raugintų agurkų. Skanu!

GRANATOS LIVE 2017

Visada sakykite taip naujoms draugystėms, nealkoholiniui alui, negirdėtų dainininkų koncertams bei smagiam rytiniam čiliukui malūno pavėsį, su keliais draugais bei kortomis. Dar pridėsiu, jog būtina sakyti taip ir girdėtiems atlikėjams, puikiai žinomiems ir tiems, kurių dainos jau šimtus kartų girdėtos, jog net pasidaro lengva dainuojant viską versti į lietuvių kalbą (mylėk mane kaip darai pagal Ellie Goulding) bei taip atsišokti, jog 3 porcijos bulvyčių pietums būtų nevertos savaitgalio nuodėmių sąrašo papildymui. O jos, patikėkite manimi, mano situacijoje kaltos ir nebuvo.

Paskutinį savaitgalį, pirmą kartą apsilankiau muzikos festivalyje, kuriame, atrodo, palikau savo visas jėgas, negrįžtančias lygi šiol (ir kaip žmonės sugebėjo iš eilės du savaitgalius nuvažiuoti ir į Galapagus, ir į Granatas), tačiau spėjau vėl įsimylėti muziką, vėl atrasti didelį malonumą susiburimų, kurie, ačiū dievui, dar laukia šią vasarą manęs bei praleisti turbūt vienas geriausių šio sezono akimirkų. Ir įspūdingiausių, kas be ko.

Penktadienį ryte atsigrūdę į pramogų trasą, sugebėjome su merginomis dar kelis kartus nueiti ten, kur nereikia ir taip dideliame karštyje suvaikščioti kelis papildomus puskilometrius, išmesti pusryčiams atsivežtą arbūzą (buvo beprotiškai gaila, bet dar sunkiau buvo jį nešti palapinių ir miegmaišių apsupty), o galų gale link įėjimo eiti pro rugių laukus, kuriuos kiek apmindėm, bet bent jau nepadarėme kitos nuodėmės - jokio alkoholio net nebandėme su savimi įsinešti ir slėpti jį jogurto indeliuose ar pilti tarp marinuotų agurkėlių. Juokinga, graudu, bet aš įsivaizduoju koks žmonėms kaifas yra bandyti visa tai tokiu būdu paslėpti. Apskritai, apie alkoholį sakiau, jog rašysiu būdama pilnametė, bet kadangi tas amžius nusitempė dar dvejais metais, turbūt teks tai daryti anksčiau, puikiai žinant, kad amžius tikrai nėra riba mums, paaugliams. Tačiau apie tai jau kitą kartą, dabar galiu pasakyti, kad ir nealkoholinis alus suteikia tą gero pasisėdėjimo dvasią.

KUNGS

Pasistačius palapinę, šalia, toks vaizdas "24 valandų" filmavimo aikštelės veikėjų, šalia DJ scenos, kas nebuvo tokia puiki idėja, apvaikščiojom teritoriją, pavalgėme ir pradėjome kaupti jėgas pirmajam vakarui. Po kelių koncertų mažosiose scenose, prie kurių buvo smagu pagulėti, bėgome pas Bareikį. Į jo pasirodymą labai norėjau nueiti, nes Šveicarijoj tai turbūt buvo mano klausiamiausias lietuvis ir nors Benas su mano pavarde (Aleksandravičius) ant scenos prašė justi jo muziką, o ne stebėti jį, mat jis ne teatras, Vidas Bareikis darė viską ir man tai labai patiko. Žinoma, ne mažesnę vietą širdį užėmė ir minėtasis BA, kurį stebėjome pirmose eilėse (nes norėjome tai išbandyti), privertė nugara bėgioti širpuliukus, net ir nežinant jo dainų (apart tos, kuri jis teigiąs yra užpisusi, tad beveik viską dainavo publika. Ir buvo gerai). Gaila, jog nepamačiau Anne-Marie, kuri buvo viena tų atlikėjų, dėl kurios ir pasirinkau Granatas (tad labai tikiuosi, jog kitamet ji atvažiuos), bet bent jau sulaukėme Kungs, kurį kirčiuodavau kaip vieną mylimiausių didžėjų. Jo singlai yra puikūs (ypatingai naujausias, kurį turėjome progą išgirsti pirmi) ir į koncertą nueičiau vėl (norėjome ir Šveicarijoj į jį plėšti, tačiau striptizo klubas iškėlė savas amžiaus politikas), tačiau pats kitų dainų remiksavimas per didelio įspūdžio nepaliko. Gaila.

Tą naktį po koncerto beveik iš karto ir nuėjome miegoti. Neįsivaizduoju, kaip žmonės čia gyveno jau nuo ketvirtadienio, nes jau penktadienį po visko jaučiausi leisgyve, o palapinėse miegoti mėgau tik vaikystėje ir tai, ne tokiomis karštomis dienomis, bet rytas atėjo ir daugiau ta palapine nesinaudojome, nors dar laukė viena naktis.

Palapinių miestelis.

Antros dienos programa buvo tokia pati - trumpi pasivaikščiojimai, maistas, draugai, bazaras. Gera buvo taip gyventi iki Šventinio Bankucheno, kurio pasirodymas buvo linksmas. Na žiauriai linksmas, toks, jog turbūt visą laiką tik ir juokėmės, o gale dainavom Lietuvos istoriją. Irgi labai gerai buvo. Tada sudainavom kelis Sauliaus Prūsaičio bei Jazzu hitus bei nuėjome prie scenos laukti Ellie Goulding, bedainuodamos su Marijonu Mikutavičiumi. Ir pradžioje britų atlikėjos koncerto, mes stovėjome prie pat pat scenos, tačiau vėliau tas malonumas, kai gali vos pajudėti ir į tave trinasi daug rankų, laipioja ant kojų - dingo ir patraukėme link kitos scenos pusės, kur stovėjome kiek nuošaliau veiksmo vietos. Bet šokome daug ir gerai, sulaukėme Alan Walker ir šokome vėl. Įdomu tai, jog jo singlai, atvirkščiai nuo Kungs, visai nėra prie širdies, tačiau pats muzikos sujungimas labai nustebino. Kaip ir fejerverkai pasirodę danguje. Viskas buvo nuostabu ir aš jau dabar svajoju apie tuos festivalius, kuriuos noriu aplankyti ateityje, kad būtų ir vėl taip gera gyventi,

Simona.

Jei buvote Granatose, ar patiko? Galbūt lankėtės kitame festivaly, o gal dar tik svajojate apsilankyti? Papasakokite!

Kaip aš jaučiuosi su papildomais 17 kilogramų?

Kai jau ketvirtą dieną po grįžimo, netikėtai sutiktas buvęs bendraklasis pabaksnoja į pilvą, prie visų rėpdamas, jog pastorėjau, pasitikėjimas savimi netrykšta. O jei dar gale penkių minučių pasimatymo paklausia, kada jau pradėsiu sportuoti, tik ir norisi jam į nosį duoti pauostyti jo silpnybių sąrašą. Trokštu tikėti, jog tai buvo tik apsvaigusio jaunuolio juokelis ir kad ši situacija išmokė mane labiau pasijuokti iš savęs, nes tą ir visą laiką dariau šio nemalonaus susitikimo metu.

Apskritai, būdama šaly, dėl kurios skaičiai sveikatos pažymėjime padidėjo, nelabai man jie rūpėjo - gal dėl to, kad kartu su visais mainų moksleiviais padidėjome į plotį, gal dėl to, jog ten nėra tokio didelio grožio kulto ir kiekvienas rūpinasi savo reikalais, o gal dar ir dėl to, jog per šiuos metus girdėjau tiek daug komplimentų, pati sakiau kitiems komplimentus, patyriau tiek gražių akimirkų ir galų gale, niekam nerūpėjo kaip aš atrodau iki vakarėlių vėlumos, kur ir o dieve, net ir pūdros sluoksnio dažnai nepasklaidydavau ant veido.

Kas mano tinklaraštį skaito ilgėliau, puikiai žino, kad esu praėjusi labai daug fazių ties sveikatos klausimais - esu pasiekusi tiek viršsvorio lygį, tiek per žemo svorio nuosprendį (dėl kurio kovodama vos nepasigavau vieno iš mitybos sutrikimų), esu bandžiusi valgyti ir daug baltymų, ar tik augalinį maistą (su kuriuo, beje, jaučiuosi geriausiai), tad po metų naktinių kebabų bei retkarčiais praleidinėjamos kūno kultūros, žinau, ką turiu daryti, jog jausčiausi puikiai savo kūne, nes manau, jog dabar viskas kaip ir gerai, tik dažnai dar tą sau turiu pati priminti.

Beje, gyvenant laimingai (nors ir Šveicarijoje buvau laiminga, tik ten malonumai buvo kitokie), tie (ne)lemti kilogramai greit nyksta, tad štai mano geriausieji patarimai, kurių pagalba ir leidžiu dienas:

• Stengiuosi apsupti save žmonėmis, kuriems aš rūpiu ir kurie leidžia man jaustis pilnavertiškai, kad ir kaip atrodyčiau;
• Valgau sveikai (ar bent jau taip, kas man atrodo sveika), nevengdama ir mažų skanėstų - apskritai, bandau savo poreikius patenkinti intuicija ir jei jaučiu, jog šiandien noriu burgerio, valgau burgerį. Tiesa, jeigu įmanoma, visada renkuosi veganišką variantą (nors ant savęs šios etiketės dar neguldau, nes retais atvejais suvalgau ir kažko kitko);
• Renkuosi drabužius, kurie man tinka, su kuriais jaučiuosi gerai ir komfortabiliai vietoj tų, kurie yra tiesiog madingi;
• Ypatingai dabar, vasarą, turiu pilna veiklos, tad ir nebelieka daug laiko vertinti pilvo raukšlių, be to, daug tų veiklų reikalauja dar ir šiokio tokio fizinio judėjimo, kas vėlgi, teikia pasitikėjimą.

Beje, kažkur skaičiau, jog kitiems žmonėms mes esame 20 procentų gražesni, nei patys sau, tad jei jau išeinant iš namų švyti - gali ir per daug nesibaimint dėl kitų nuomonės. Žodžiu, viskas yra gerai, jei jau klausiate.
O kaip Jums sekasi išlaikyti pozityvumą, kalbant apie savo kūną?
Simona.

Pamatyti, pabandyti, paragauti Švecarijoje

Aš palikau tiek daug artimų dalykų vietoje, nuo kurios mane skiria 2000 kilometrų. Jau dabar svajoju apie sugrįžimą į tą įspūdingą šalį, ieškausi naujų vietovių, kurias noriu aplankyti, o iki tol ir su Jumis dalinuosi savo sąrašu, kurį paduočiau ten atvykstantiems žmonėms. Ir jei kada nors ten bėgsite - būtinai nubėkite ir į kelias čia esančias vietas paragauti, pabandyti bei pamatyti.

Paragauti:

• Café des Châteaux Sion mieste. Čia aš valgiau savo pirmąjį nacionalinį Šveicarijos patiekalą - bliūde iškeptą batoną su daug sūrio, kumpiu ir marinuotais agurkėliais, o kitą kartą valgiau ir žymų sūrio fondiu. Restoranas yra paskirtas vietinei virtuvei, kuri jei ne šioje vietoje, bet atvykus į Šveicariją yra privaloma paragauti.
• Holy Cow yra vietinis makdoneldas su makdoneldo kainomis (nuolaidos taikomos moksleiviams, tad jei toks esate, būtinai tai paminėkite ir "užkandėlę" rinkites iš atskiro meniu), su makdoneldo lygio apsirijimu tik bent keliais kartais gardesnis. Randamas daugumoje didžiųjų miestų ir rekomenduotinas iš visos širdies, nes net per Eurovizijos maratoną kimšau jų sultingas bulvytes ir kol kas geriausiuosius ragautus burgerius gyvenime. Tikiuosi, jog taip sakau ne dėl sentimentų, bet kad ir kaip bebūtų - bent jau remsite vietinį verslą!
• Café du Belvédère Fribūre - mieste, kuriame mokiausi, o į šį barą su draugais ateidavome "Monopolio" vakarais žaisti bei gėlių alaus gurkšnoti. Terasoje Jums drieksis geriausia šio miesto panorama, o viduje lauks itin minkšti foteliai, kartais vykstantys koncertai, o sekmadieniais brunchai.
• Ženevos ežero vynuogynų barai, nesiskundžiantys nei kainomis, nei įspūdingais vaizdais, kuriuos galima pamatyti ir pro šalį važiuojant. Vis dėl to, jei norite ilgiau tuo pasimėgauti, o pilvas neprašo daugiau nei puodelio arbatos, smagu ir tokioje vietoje sustoti, norint pasimėgauti karališku Šveicarijos gyvenimu!
• Liucernos "Manor" restoranas, nes kaip ir priklauso vienam gražiausių miestų - restorai su įspūdingais vaizdais yra beprotiškai brangūs kai tuo tarpu vietinė "Rimi" siūlo tikrai neblogą švedišką stalą su ant stogo esančia terasa, pro kuria matyti ir miesto centras, ir alpės.
• Giahi Tattoo&Piercing kavinė Winterthur mieste yra mano mylimiausia karšto šokolado ir kavos vieta, atrasta per visus 16 metų, klaidžiojant įvairiose šalyse ir jų jaukiose vietelėse - kol kas šioji, kur tose pačiose patalpose daromos tatuškės ir veriami auskarai, baristos draugiškai bendrauja, verda skaniausius gėrimus ir vaišina kamasutros pozų formos šokoladukais. Ne tik dizainas yra gana orginalus, su dirbtiniais kailiais, gigantiškais šviestuvais, nudegintomis plytomis ir karališkomis kėdėmis, bet ir smagių dovanų draugams galima čia atrasti. Ko jau ko, bet šitos vietos tikrai pasiilgsiu ir rekomenduoju ją kaip tik išgalėdama!

Pabandyti:

• Bent kartą pasimėgauti kelione laivu, kuriame smagu su draugais valgyti arbūzus ir daryti "turtingo gyvenimo" nuotraukas instagramui, jei tik to trokštate. Rekomenduočiau mažas užkandėles pasiimti su savimi, nes šioje transporto priemonėje išties brangu bei palyginkit kainas prieš plaukdami. Vakariniai vaizdai Ženevos ežere gali kainuoti ne viena dešimtimi brangiau nei ilgesnis pasiplaukiojimas itališkoje dalyje su ne ką menkesniais ir daugiau spalvų turinčiais vaizdais.
• Silber Würfel puikiai tiks, jei spontaniškai ar nevisai sumąstėte, jog norite dar daugiau auskarų ausyse. Vos 10 frankų už vieną, jokio ankstinio užsirašymo, o vieta įsikūrusi Winterthur miesto centre. Du kartus tai dariausi, o ir be manęs dar pusė mainų moksleivių - puikus atsiminimas!
• Šokinėjimas nuo skirtingų aukščių Wipkingen, Ciuriche buvo viena paskutinių mano pasirinktų pramogų prieš išvažiavimą. Šalia upės yra įrengta speciali vieta pasiplaukiojimui, o šalia yra ir tiltas su bokštu, ant kurių kiek sunkoka užlipti, bet nušokus jaučiasi tik euforija. Nemokama vieta, bet įspūdžiai tikrai neįkainojami!
  
• Išsiruošti į žygį, kuriame bus daug neaukštų kalvų bei karvių, nes būtent tokios veiklos pagalba galima bus pailsėti nuo didesnių žmonių srautų bei pabūti su gamta. Pasiruoškite maisto ir atlaisvinkite telefone vietos, kad galėtumėte padaryti daug įspūdingų nuotraukų su karvutėmis.
• Stovyklaukite šalia Matterhorn kalno, kuris žymus yra savo formos paveikslėliu ant "Toblerone" šokolado, tačiau dar įstabiau yra šalia jo esantis ežeras, prie kurio su šiltais (!) miegmaišiais bei palapinėmis tikrai smagu pastovyklauti, o naktį stebėti žvaigžes. Labai jau turistinis objektas, bet tikrai ne be reikalo. 

Pamatyti:

• Lavartezzo upė Ticino kantone yra beprotiškai šalta net ir man, vėsios temperatūros mylėtojai. Ir nesvarbu kaip bus karšta, o vasaros metu itališkoje dalyje tikrai bus, vanduo tekantis tiesiai iš alpių labiausiai tinkamas pasigrožėjimui jo tyrumo, o akmenys aplink gali pagelbėti įgauti gražų įdegį. Vis dėl to, jei esate drąsuolis, galite ir bandyti šokti tiesiai nuo tilto į upę - mačiau kelis žmones tai darančius, prisiminimai greičiausiai išliks visam gyvenimui.

• Blausee ežeras turbūt patektų į geriausiųjų pamatytinų šioje šalyje dešimtuką ir bent jau mano manymu, visai be reikalo, turint omeny, jog jame nei maudytis negalima, įėjimas kainuoja, o turistų, kurie pasiskaito tik TripAdvisor - pilna (nors žinoma, šio puslapio ir esmė yra parodyti pačias populiariausias vietas). Tuo tarpu Crestasee yra ir didesnis, krante yra svyruoklės, nuo kurių labai smagu įšokti į vandenį, šalia per amžius tyro kalnai, viskas nemokama (apart transporto, su kuriuo ten teks važiuoti (šalia yra autobuso stotelė)), o šveicariškasis žaliasis tyras ežeras spalva tikrai neatsilieka nuo Blausee.
• Collection de l'art brut, Lausanne yra mano mėgstamiausias muziejus, kokį tik esu kada nors aplankiusi. Dažnai aš negaliu nusakyti savo įspūdingiausios perskaitytos knygos ar matyto filmo, tačiau tai yra vieta, į kurią svajoju grįžti, kurioje su malonumu praleidau keturias valandas ir mėgavausi kiekviena detale, ko dažniausiai nedarau. Šis meno muziejus yra paskirtas dailininkams bei skulptoriams, kurie turi siaubingas ligas ar siaubingas gyvenimo istorijas, tačiau kuria nepaisant visko - net nežinau, kas man patiko labiau: ar jų neįtikėtinos biografijos ar intriguojančios formos, perteiktos ant popieriaus ar ant dar tai kokio daikto.

Rašant šį įrašą prisiminiau būtent šias vietas (o tai turbūt šį tą reiškia) ir aš labai tikiuosi, jog Jūs turėsite galimybę kada nors čia apsilankyti. Aš nepaminėjau daug grožio, daug įspūdingų ežerų, kalnų, o ką jau kalbėti apie miestus.. tačiau pabuvojus ten 10 mėnesių, viską išskirti būtų sunku, o tokias vietas kaip Ženeva ar Titlio kalnas, viską jau pasiūlys ir jūsų naršyklė, haha.

Simona

Mėnesis Vilniuje su mažais malonumais

Atrodo, jog kuo ilgiau nerašai - tuo sunkiau vis darosi atsisėsti ir pagaliau pasakyti, nors rodos lyg temų ir žodžių yra.

Jau daugiau nei mėnesį šlubuoju Vilniaus keliais (su trumpa išvyka į Anykščius, labai mielą Didžiasalio kaimą bei į Šveicarus (va čia tai gyvenimo ironija)), kurie mane šokdina iš laimės, klupdo posūkiuose ir verčia šypsotis šioms darganoms savaitėms, kurios tiesa, savo oru manęs keistai neliūdina, o tai turbūt ir parodo, kad viskas galbūt ir gerai.

Manęs klausia, kaip man sekasi, bet nuoširdžiai atsakyti yra sunku - aš labai tikėjausi kiek kitokių malonumų grįžus nei kuriuos gavau, tačiau stengiuosi sau sakyti (nes vis dėl to tai ir yra tiesa), jog viskas priklauso nuo manęs. Ir žinant tai, kad daug geriau jaučiuosi susiplanavusi savo atostogų dienas, pasiskirsčiusi joms darbą, jau vakar vėl pagriebiau į savo rankas ištikimą kalendorių ir susirašiau veiklas bei darbus, planus bei svajas likusiai vasarai, o gal net ir ilgesniam laiko tarpui.

Labai tikiuosi parašyti bent po vieną įrašą į savaitę čia, nueiti į kelis koncertus, nuvažiuoti iki Estijos, galutinai susitvarkyti savo mitybą, apsilankyti mažuose kino teatruose, perskaityti kelias knygas ir t.t.

O per jau praėjusias dienas, dar kartą prisiminiau skaniausios kavos vietą Vilniuje - Strange Love (šalia Bernardinų sodo), kur jau spėjau ant žolės papusryčiauti su skania sojų pieno flat white bei paplepėti su espresso rose (kurią galima gauti turbūt tik čia ir patikėkite manimi, tai yra vienas skaniausių mano gertų kavos gėrimų).

Pamačiau, jog nemažai koncertų vyksta lofto vasaros terasoje, tad jau vakar spėjau ir apsilankyti "Antikvariniuose Kašpirovskio dantyse", kas labiau priminė smagų teatrą muzikoje nei solidžias daineles, bet turbūt todėl ir buvo smagu ten tiek daug šokinėti, šypsotis, vakarienei valgyti oreo sausainiukus, o draugei iš Venesuelos ir filmuoti visą dainą apie Venesuelą.

Espresso rose bei Snuff

Baigiau skaityti ir Viktoro Pelevin knygą "Snuff", kuri mane pribloškė rašytojo sąmonės įgalinimu ir nuostabiais fantazijos vaisiais, kurie turi didelį ryšį ir su dabartiniu žmonijos gyvenimu, nors pasakoja apie ateitį po Amerikos ir Kinijos valstybių žlugimo. Kol skaičiau, retkarčiais autoriaus įtikinimai, pavyzdžiui, kad ir apie ateities dievą (Manitus), kurį įkūnys kompiuterių šviesa ir pinigai, skambėjo gana logiškai. Kūrinys turėjo įvairių poteksčių ir idėjų, mano nuomonė apie jį keitėsi ypatingai dažnai, bet galų gale rekomenduočiau perskaityti ir kitiems draugams, netradicinės bei nelengvos literatūros gerbėjams.

Ir dar labai daug valgiau, vieną kartą pirkau bei kelis gaminau, nuostabųjį Izraelio virtuvės patiekalą - humusą, kuris anksčiau man sugebėjo ir nepatikti. Tiesa, mano draugė Rūta, užklydusi į svečius papusryčiauti parodė, jog skaniausia ši užtepėlė tampa su galybę citrinos sulčių (o pusryčiams užsitepus ją ant ruginės duonelės ir užsikandant lietuviškais pomidorais). Super dalykas, super maistingas, super skanus ir super rekomenduotinas valgyti su viskuo, su kuo valgytumėt ir pomidorų padažą.

O toliau mano mažų malonumų sąrašas tik plėsis, aš tikiu (o jei ir jūs turite kokių nors paprastų neįprastų rekomendacijų, būtinai pasidalinkite!),

Simona.