Amerikietiškieji kalneliai kitaip

Šiandiena yra viena iš tų dienų, kuriomis didžiuojuosi, kurios nei vienos sekundės nesigailiu nors buvo tik paprastas ketvirtadienis, daugiausiai praleistas prie telefono. Na, bent jau po vakarienės su savo galbūt nebiologine, bet keistu būdų artima šeima. Dabar, kai atsiguliau į lovą ir kaip visada sau galvoje dėliojausi sekančios dienos planus (vienintelis dar ne iki galo įsisavintas dalykas, dėl kurio sugaištu per daug laiko - neužsirašymas visų jų į darbo kalendorių, kurį visgi turiu), suprantu, kad esu velniokiškai laiminga, bet tą laimę sudaro tiek daug gana kontrastingai atrodančių jausmų kitam žmogui (pavyzdžiui, ne mainų moksleiviui), kad galbūt viso to jis net nepavadintų laime.

Vakar buvo lygiai pusė mano metų čia. Ir nors būdavo akimirkų, kuomet galvodavau, kad galėtų greičiau ateiti vasara, kai jau būsiu išmokusi visus prancūzų kalbos liežuvio laužymo ypatumus, kai turėsiu galimybę nebesistengti užmegzti pokalbių su man neįdomiais žmonėmis vien dėl to, kad treniruočiau kalbą, kai nebereikės bet kokių savęs tobulinimo akademinių tikslų nukelinėti į šalį, kuomet nebereikės būti atsakingai už savo biudžetą, kuomet grįšiu į veganizmą ir kitas gyvenimo tiesas, kuriomis tikiu...

Šie metai, be abejonių, yra vieni sunkiausių gyvenime. Gal ne akademiškai (apart kalbos), bet iš tos pusės, kuomet supranti, kad už savo gyvenimą, už savo emocijas, už savo pasiekimus esi atsakinga pati. Ir taip, tai turbūt yra paprasta tiesa, kurią suvokiame kiekvienas, tačiau patikėkite manimi, visi tai suvokia iš labai skirtingų perspektyvų ir mainų moksleiviai (nenuvertinant kitų personų, nes kaip jau ir gal spėjot pastebėti (bent jau aš tai stengiuosi labai pabrėžti rašydama), nenoriu išskirti nei vienos žmonių grupės, kuriuose visada slepiasi kitaip mąstantieji) tą patirti turi labai anksti. Esu girdėjus, kad kažkas sugeba mainų metus lyginti su atostogomis. Realiai neįsivaizduoju kokiame dviejų savaičių trukmės apsistojime Ispanijos viešbutyje, būtų siūloma eiti į mokyklą, kurioje būtų mokomasi ispanų kalba, bendraujama su vietiniais, taip pat būtų įsiūloma nauja šeima bei pareigos. Per kokį vokeišianą jūs būtumėte su 100% visiškai naujais žmonėmis iš viso pasaulio - jokių pažįstamų bei kuomet jūs turėtumėte iš pagrindų susikurti naują gyvenimą. Pasakykite man, prašau, nes tuomet aš mielai visa tai kartosiu dar daugybę kartų, tuo labiau, jog pasaulyje yra tiek kalbų, tiek kultūrų kokias noriu išmokti.

Kartais būna taip blogai, jog išeini vidurį pamokų iš mokyklos, grįžti namo, valgai, ačiū dievui ne bet kokį šokoladą, o šveicarišką, kuris padeda nuskandinti niurius jausmus, paskambini į Lietuvą draugams - susinervini, jog vėl kalbi lietuviškai, o šie vis tiek nesupranta tavęs taip, kaip norėtum (nors turbūt jau ir supratau, jog jokių iliuzijų, o ypatingai iš žmonių, nereikėtų per daug tikėtis, nes niekas neprivalo elgtis taip, kaip nori tu. Ir normalu, jog jiems nerūpi), tada dar prisimeni, jog praleistas pamokas reikės pateisinti. 

Bet yra dienų, kuomet tavo draugė, gyvenanti kitame šalies pakraštyje, atvažiuoja pamatyti tavęs kartu su sušiais (o čia juos valgyti didelė šventė, nes prieigos su jūra Šveicarija neturi ir net vietiniams tai yra gana prabangus užkandis), paguosti bei pasiguosti ir galų gale vakare dar suplanuojate spontanišką kelionę į Berną. 

Šiandien aš esu labai pavargus, rytoj laukia naujų potyrių pilna diena, miegoti liko penkios valandos, bet atsigulus į lovą mintyse sau dėlioju žodžių darinius, kuriais nupasakočiau savo jausmus dienoraštyje arba tinklaraštyje. Gera suprasti, jog kad ir kokiame rašymo lygyje ar stiliuje būčiau*, paslapčiomis, bandydama savęs pernelyg neišaukštinti šioje sferoje ir tik atsargiai sakydama draugams bei SAU, kad mėgstu save išreikšti rašydama, šio hobio nepamirštu.

*Tiesiog manau, kad prieš metus rašiau įdomesne plunksna kitiems. Nors dabar daug labiau mėgaujuosi savo veikla, kartais atrodo, kad dabartiniu stiliumi kitų žmonių nesudominsiu (o sakyti, kad rašau tik sau būtų nelogiška, turint omeny, jog giliai širdyje svajoju su visu šiuo reikalu sieti ateitį).

Gyvenu naujų patirčių karuselėje, kur emocijos yra stiprios kaip niekad ir kiekvieną kartą, pamąsčius, kad galbūt jau visai būtų smagu grįžti, prisimenu, kiek daug čia dar nespėjau pamatyti bei atlikti, susiplanuoju artimiausią savaitgalį ir nuostabių žmonių, iš visokių Venesuelų ar net Latvijų padedama, gyvenu kol kas nuostabiausius savo metus.

Simona

Mano dienos kaip šventės keliaujant!

Man žiemos atostogos tesėsi 3 savaites ir dar 2 dienas. Tos dvi dienos buvo praleistos lovoje, stipriai sergant ir prisimenant visas nuostabias dienas, kurios atnešė daug kelionių, daug pamąstymų ir netgi, pasigirsiu, naują idėją "knygai" (tačiau žinant mano pomėgį jas greit užmiršti, pasirašau sau kaip ir mažytį pažadą, jog stengsiuosi bent kartą per savaitę prie jos prisėsti ir išlieti mintis). Šį kartą traukiniuose praleidau dar daugiau laiko nei per rudens atostogas, bet ar gi Milanas, pasiekiamas už 10 frankų (į abi puses) sustabdys troškimą atsikelti 4 valandą ryto ir su pačia šauniausia kompanija sėdėti 10 valandų (į abi puses) traukinyje?

Dvi pirmos nuotraukos iš Lugano, trečioji iš to brangaus pastato su "Pradomis" iš Milano, ketvirtosios nuotraukos pastate įvykdžiau vieną savo svajonių, o penktoji nuotrauka padaryta slidinėjimo kurorte - Grindelwald.

Pirmasis savaitgalis - Kūčios (na, čia jos taip nevadinamos, bet mono lietuviška širdis rėkia šį žodį) bei Kalėdos ir antra jų diena, kuomet jau kepiau bulvynius blynus, valgiau sūrelius ir buvau labai laiminga.

Gruodžio 27ąją dieną su drauge iš Argentinos (turbūt labiau pažįstama, bet jeigu klausiat, iš kur aš atrandu vis naujų žmonių, kurie norėtų pasidalyti kompanija, atsakymas paprastas - parašau jiems. Šveicarijoje tapau tikrai drąsesnė bendravime ir dabar jau visai nebaisu parašyti menkai pažįstamam žmogui ir pasiūlyti išlipti iš žodžio "menkai") nusprendėme nuvažiuoti pirmą kartą iki itališkosios Šveicarijos dalies. Dar prieš važiuojant žinojau, jog temperatūra ten visai kitokia nei kantone, kuriame gyvenu aš, bet žiemos vidury, kai jau matėme daugybę sniego, nesitikėjome išvysti 18 laipsnių ir saulės danguje. Bet taip jau nutiko ir galbūt vien dėl to, Lugano turbūt yra mylimiausias mano miestas čia. Trumpai pasivaikščiojome ir apžiūrėjome vietines gatveles, pilnas tų prabangių parduotuvių (oi sunkiai raitosi šis žodis ant mano liežuvio, žinant, ką mačiau sekančią dieną), nepraleidome progos sukirsti picų (nes juk beveik Italija) bei tų kreminių ledų, pavadinimu "Gelato". Nemeluosiu, pasijutau kaip vasarą, kuomet su tėvais ir važiuojame dažniausiai į kokią Italiją ar Prancūziją. Vienas iš nedaugelio atvejų, kai mainuose tikrai pasijutau kaip paprastose atostogose. Vieno karto užteko - pasidžiaugėm, išleidom truputį per daug pinigų, bet dieną užskaitėm, nes kartu aplankėme dar ir vieną meno parodą bei pamatėm, jog gulbės čia labai drąsios - kapnoja parke būriais ant žolytės ir mėgaujasi brangesniu itališku gyvenimu.

Lugano.

Trečiadienis buvo planuotas turbūt ilgiau negu mėnesį, bet visos svajos išdegė ir diena taip pat buvo užskaityta dešimties balų sistemoje. Vos atvykus į Šveicariją sužinojau, jog beveik visi mainų moksleiviai bent kartą nuvažiuoja į Milaną, kuris palyginus nėra taip toli, o ir nežinia ar pasitaikys kada proga sugrįžti. Tad ir įsirašiau šį miestą į būtiniausiųjų aplankyti per šiuos metus sąrašą (tiesa, net ir neišbraukiau, nes tikiuosi sugrįžti ir pavasarį) ir pagaliau tą progą atėjo. Pirmiausia, tai teko prisiminti kaip gerai, jog turi pažinčių visame pasaulyje. Vienas berniukas iš Hondūro turėjo pažįstamą Italijoje, be kurios mes turbūt net nebūtume išėję iš centro ribų (kurias tikrai vertai pamatyti) bei paragavę itališkųjų (pavadinimo ieškojau 20 minučių, bet taip ir neradau)kalorijų bombų, kurios kitais žodžiais yra spurgos, kurių viduje yra picos įdaras. Eilėje dėl šito skanumyno stovėjome 40 minučių ir turbūt sekantį kartą stovėsiu vėl ten pat, nes nemanau, kad dar kur nors kitur tokį maistą rasiu. Nepasakyčiau, kad miestas paliko didelį žavesį apart maistinės dalies, nes to vidurio Italijos jaukumo trūko, o ir turistų buvo labai daug (ilgai laukėme, kad gautume nuotrauką prie Duomo Katedros, neįsivaizduoju kaip kiti tas nuotraukas padaro taip, kad atrodo, jog jie ten stovi vieni. O gal ir stovi, mes tik netinkamą metą kelionei pasirinkome), bet mes neįėjome į pačią bažnyčią ir taip pat nespėjome apsipirkti, Tad iki pavasario, Milane!

Milanas.

Sekanti diena išliks dar ilgai, net jei labai to nenorėsiu (bet šiuo atveju - noriu), Su keliomis pašėlusiomis merginomis susitarėme susitikti Winterthur mieste, kuriame anksčiau nebuvome, o pamatyti tos Šveicarijos juk norisi kuo daugiau. Tai ir nuvažiavome! Pirmiausiai susiradome kavos užeiginę (tiesą pasakius, Šveicarijoje man jų pristinga - tų jaukių, ne Starbucksinių vietų, kur kavą su gražiais piešinukais iš grietinėlės paduoda plačiuose puodeliuose, o dar nemokamai ir sausainėlį prideda), kurioje turėjome pokalbį su viena iš nedaugelio šios šalies benamių. Turbūt apie atsitiktinius žmones ir jų istorijas man reikės parašyti kitą kartą, nes tokių "netyčiniu" pokalbiu paskutiniu metu mano gyvenime ir netrūksta. O ir aš dėl to labai džiaugiuosi - įdomiau gyventi. Vėliau sukaupusios drąsą susiradome auskarų vėrimo mums rekomenduotą parduotuvę ir... bent jau aš, išpildžiau vieną iš savo svajonių - turėti ne tik vieną auskarą ausyje. Ir tiesą pasakius, dabar jau planuoju ten sugrįžti ir gauti daugiau, o ateityje visai žavu būtų turėti ir nosyje. Bent jau man šis aksesuaras labai asocijuojasi su įdomiu žmogumi, kuris gyvenime nesivadovauja stereotipais. Žinoma, tėvai manęs už šį poelgį nesveikina, bet prie idėjos pratinu ir tikiuosi, kad šis velniokiškas noras irgi kada nors išsipildys. Vėliau dar pavaikščiojome senamiesčiu, aplankėme kelias dėvėtų drabužių parduotuves ir laimingos patraukėme namo, su pradurtomis ausimis ir jas slepiančiais plaukais (nes dar nežinau, ar reikėtų apie tai pasakyti savo host tėvams, haha).

Penktadienį, po visų šių kelionių praleidau namuose rašydama apie tikslus kitiems metams, o šeštadienį, paskutinę metų dieną buvau pasirengusi naujuosius sutikti su smagia kompanija. Septintą vakaro išvažiavau iš namų į Sierre miestelį, iš kurio dar turėjom pasigauti keltuvą į kalnus ir nuvažiuoti į patį aukščiausiąjį tašką. Dabar galėčiau įterpti vieną iš savo juokelių, kad oh, I started my New Years so high ir tuomet net niekas nesijuoktų, bet iš tiesų, buvo puiku - 20 vaikų iš įvairiausių pasaulio kampelių kartu su savo šalies muzika (grojaraštį sudarinėjome visi ir įtraukėme po keletą savo kalbos ar savo šalies artistų dainų) ir su smagiais žaidimais. Žinau tik tiek, jog jei būčiau prisižadėjusi šiais metais pradėti sportuoti, savo pažadą būčiau jau pradėjusi vykdyti iškart po vidurnakčio, kai visi labai daug šokom. Ir dar turėjome įdomius balkano pokalbius, žiūrint kaip mėnulis atsišviečia į sušalusį kalnų ežerą. O sekmadienį ryte, nuvažiavome ir apžiūrėti vis dar miegančio Lausanne miesto, kuris buvo ištuštėjęs ir gatvėse žmonių beveik nebuvo. Turbūt stipriai naujuosius metus sutiko...

Naujųjų metų akimirkos.

Pirmadienį vėl pasiėmiau "laisvadienį", kuomet spėjau išsimiegoti ir vėl pasiruošti kelionėmis, o antradienį manęs laukė vėl naujas žmogus ir du nauji, kurortiniai miesteliai. Su mergina iš Portugalijos nusprendėme nuvažiuoti iki Grindelwald, o poto, pamačiusios, jog be pasivaikščiojimų po slidinėjimo miestelį, nieko pigaus ir neberasime (nors turėjume labai skanius pietus vietinėje valgykloje su labai nevalgyklinėmis kainomis), nusprendėme nuvažiuoti iki Zermatt'o, pasižyminčiu kaip ekologiškiausiu Šveicarijos miestu vien dėl to, jog tai yra laisva zona nuo mašinų. Labai smagu žiūrėti į tuos elektrinius "taxi" bei eiti skersai išilgai gatvėmis, nebijant, jog kažkas į tave įvažiuos. O turbūt labiausiai pasauliniu mastu šis mažas taškelis Šveicarijos pietuose žinomas dėl Matterhorn'o kalno, kuris kartu su kitomis alpėmis susiformavo prieš 50 mln. metų, o dabar puošia "Toblerone" saldainius. Kalną pamatėme tamsoje, tad padarėme labai nekokybiškas nuotraukas, taip pat, bent jau aš, pasirašiau sau pasižadėjimą sugrįžti ten ir vasarėjant, nes vaizdai turėtų būti dar labiau nepakartojami. Bet pati diena turbūt labiau įsiminė ne vietomis, o asmenybe, su kuria keliavau - turbūt pirmą kartą gyvenime sutikau žmogus, su kuriuo mūsų mintys ir mūsų troškimai gyvenime visiškai sutapo, tad puikiai dar viena kita savo žiniomis prapletėme mumis dominančiomis temomis. Nuostabus jausmas, truputis keistas ir kiek neįprastas.

Zermatt pagrindinė gatvė.

Trečiadienį jau antrą kartą per savo mainus įsiruošiau į Vokietiją, kartu su kita lietuve ir moldoviete. Tiesa pasakius, net miestelio pavadinimo neatsimenu, nes nuvažiavome ten tik apsipirkti (juodi džinsai buvo turbūt vienintelis padorus pirkinys, nes visą kitą dalį sudarė batonėliai, šokoladinis kremas bei gėrimai, haha) bei skaniai pavalgyti kinietiško maisto, kuris mums Šveicarijoje neįperkamas. Apjungiant ir ketvirtadienio dieną, kuri vėl, laukė užsienyje (nes Šveicarija turbūt jau tapo namais), su didesne kompanija patraukėme į Lichtenšteiną. Tiesa, ši kelionė buvo labiau tam, jog galėtume padėti kryžiuką, kad ten buvome, nes labai daug kažko nepamatėme dėl žvarbaus oro - užlipome iki pilies dideliu didelius ir labai įspūdingu kalnu, bet šioji buvo uždaryta, tad nusileidome žemyn, išgėrėme kavos susišildymui ir patraukėme namo. Turbūt įspūdingiausias šios kelionės dalykas buvo matyti žmones iš pietinių šalių ir jų akyse džiaugsmą dėl sniego - kaip jie jį valgė, graibė ir visai nejautė jokio šalčio.

Lichtenšteinas.

Penktadienį į svečius pasikviečiau lietuvę, kuriai aprodžiau apylinkes, kuriose aš gyvenu bei taip pat suvalgėme kūčiukų su šveicarišku šokolado kremu, nusipirkome ilgai burnoje neturėtų vadinamųjų "bomžpakių" bei žiūrėjome LRT, nes buvome pasiilgusios lietuviškos televizijos. Sentimentalus vakaras, sementali nakvynė besikalbant, kai bus smagu sekančią savaitę SKI CAMP stovykloje.

O paskutinį šeštadienį, prieš didijį nuotykį, praleidau vėl gi namie, kraudamasi lagaminus bei žiūrėdama pirmąją "Eurovizijos" laidą, kurioje, beje, dainavo ir mano klasiokė Paula. 

Kokios buvo Jūsų atostogos - produktyvios, ar pilnos draugų, gal visą laiką mokėtės, o galbūt, kaip ir aš, įgyvendinote kokius nors senus savo tikslus?
Simona.

Išmokau slidinėti ir ispanų per savaitę SKICAMP2017

Aš labai mėgstu kažką naujo patirti, bet labai nemėgstu pačios pradžios, konkurencijos ir šiaip įvairių sambrūzdžių, kurie man tik įvaro stresą. Labai sunku papasakoti, kas nutiko per šią savaitę, kai išmokau susitvarkyti su savimi ir nesigrūsti ten, kur nereikia, bet visas gyvenimiškas pamokas, naujus draugus ir naujas veiklas nuveikė dėsnis, jog YFU Šveicarijos vidurio stovykla buvo pamokų metu, tad ir vėl išėjo taip, kad atostogas turėjau netgi trejas savaites (apie pirmąsias dvi - sekančiame įraše), o ta trečioji, brangiausioji ir nelabai laukiama ką tik praėjo, palikusi geriausius įspūdžius turbūt iš visų kol kas praėjusių mainų metų. Labai nemėgstu to aukščiausiojo būdvardžio, bet tikrai, vis dar negaliu patikėti, kad rytoj nereikės keltis 7:30 ir vėl prašyti savanorių, kad padėtų susegti slidinėjimo batus, ko taip ir neišmokau per visas keturias dienas.

Su pradedančiaisiais mėgautis kalnų pramogomis.

Viena iš išvadų - neatsisakykite galimybių tik dėl baimės, kad tai nebus labai smagu (ar naudinga. Nebent tikrai žinote, kad tai nebus naudinga - tuomet ir negaiškite savo laiko). Aš žinau, kad šis patarimas nėra labai naujas, bet aš esu tokia laiminga, jog buvau įkalbėta draugų važiuoti ir patirti viską, ką patyriau per šią savaitę!

Pirmąją dieną (sekmadienį) susirinkome į sesijų grupes, kurias turėjome ir rudens stovykloje bei greitai aptarėme, kaip mums sekasi, ar turime kokių nors problemų ir kokie galėtų būti sprendimų būdai. Pakankamai įprasti dalykai, bet viskas jau prancūzų kalba, kuria nors ir labai abejojau bei nepasitikėjau, bet pasirodo, kad nesu tokia jau prasta. 

Įdomus faktas, jog visas naktis, šioje stovykloje, lova dalinausi su dar dvejomis aukščiausiomis panelės (ir kaip taip burtai nulėmė, jog mes kartu - neįsivaizduoju) bei sniegu. Žinot tas dviaukštes lovas? Tai mes turėjome tokias triaukštes, ir žinoma, mums krito likimas, jog net normaliai sėdėti nagalėjome, nes galvos rėmėsi į stogą bei į langą, iš kurio vos atidarius, ant čiužinių krisdavo sniegas. Ir gal skamba nejuokingai, bet naktį žaisti sniego karą, o ryte braidžioti šlapiomis grindimis yra labai smagu.

Didžiausias šios savaitės tikslas - išmokti slidinėti. Žinoma, buvo tokių, kurie pasirinko snieglentes bei jau mokėjo čiuožinėti nuolydžiuose, bet man tai buvo vienas iš 100 tikslų, tad labai džiaugiuosi, jog dabar jau galiu sakyti, kad kartais sugebu nučiuožti ir be griuvimų (nors jei griūnu, visada trasos pabaigoje ir visada į didelę pūsnį sniego, tad viskas gerai, nieko nesusilaužau). Vis dar negaliu patikėti, kad prieš savaitę to nesugebėjau daryti ir turbūt amžinai liksiu dėkinga savanoriams, kurie neleisdavo vidury pamokos man eiti pailsėti, daug kartų traukė iš sniego, užseginėjo batus ir vistiek sugebėdavo pasakyti, kad tobulėju bei esu tikrai šaunuolė. Gėda pripažinti, bet būtent šioje gyvenimo situacijoje ir sulaukiau daugiausiai komplimentų. 

Visa savaitė turėjo tiek daug sementalių akimirkų, pradedant pietumis, kuomet kiekvieną dieną, 12 valandą susirinkdavome salėje bei valgydavome biudžetinį, bet labai skanų maistą (nors turbūt mangai su kremu bei rauginti agurkėliai su brie sūriu neskamba taip blogai, tiesa?), po slidinėjimo grįždavome į savo namelį, kur vakarienei visada būdavo salotos su rimtesniu patiekalu. Bet šveicarai visada valgo jas pirmiausia bei bent jau mums jas patiekdavo su skaniu skaniu prancūzišku padažu ir mes visada prašydavome jų papildymo kol galiausiai jau tam kitam patiekalui net vietos skrandyje nebebuvo, haha. Vakarais eidavome į kiemą dainuoti, o vėliau žaisti loginius stalo žaidimus, kurie mus taip suartino - pralaimėdavusieji darydavo mums naminės arbatos. Aš taip nenoriu viso to pamiršti ir taip nenoriu patikėti, jog tai baigės - jūs net neįsivaizduojat.

Paskutinį vakarą kartu, YFU po vakarienės mums leido apsilankyti vietiniame, Šerloko Holmso (dar neišsiaiškinau kuo šis dalyvis susijęs su Šveicarija, bet greitai kortos bus atskleistos) pub'e, kur paskutinį kartą atsišokome, nusipirkome brangiausio mano gyvenime vyno (šiaip paprastai perku patį pigiausią, už kokius 3 frankus, tačiau šį kartą, kartu su este sumokėjome 42 ir dar kažkas pusę butelio išgėrė, bet kadangi vėliau visi dalinosi savo gėrimais vieni su kitais - niekas neputojo, juk "šeimai" negailėsi) ir dar kartą šokome. Grįžome atgal paryčiais, riebaluotais plaukais ir labai geromis emocijomis vedami.

Dar kuo labai džiaugiuosi - jog nors ir visus pažinojau, pradėjau bendrauti ne su vien tais pačiais žmonėmis. Ir atradau tiek naujų asmenybių su kuriomis turime dar kiek daugiau nei penkis mėnesius. Nors skamba kaip didelis laiko tarpas, tie pusė metų praėjo neįtikėtinai greitai. Ir jau noriu ašaryte nubraukti kai pagalvoju kaip bus sunku visus šiuos žmonės palikti, o Lietuvoj tęsti gyvenimą, pilną nuotykiu.

2016 geriausieji bei viltys 2017

If you want things you've never had, you must be willing to do something you've never had

-Thomas Jefferson
(kad ir kaip tos merginų nuotraukos socialiniuose tinkluose su giliomis frazėmis (gaila, kad tik be autorių) mane erzintų, šį perliuką atradau būtent ten. Ir manau, jog šią frazę galima pritaikyti visų žmonių svajonėms - būtent dėl universalumo ir sugebėjimo jos pritaikyti sau, aš ja labai žaviuosi).

Vasaros kelionė su šeima į Siciliją.

Paskutinį 2015 metų trečiadienį, kartu su savo labai pasiilgtomis draugėmis, Rugile ir Austėja iš Lietuvos, sėdėjome kavos užeigoje ir visais įmanomais būdais keikėme praėjusius metus. Kaikėme taip, jos prisižadėjome, kad 2016 bus geresni. Ir man, tikrai pasisekė šioje užduotyje - susiėmiau į nagą (koks juokingas frazeologizmas) irr.. pradėjau veikti, veikti, veikti bei keliauti savo svajonių link. Ir tikiu, jog 2017aisiais bus dar daugiau galimybių, dar daugiau svajonių išsipildymų, dar daugiau gyvenimo pamokų. Linkiu to ir Jums, palikdama sau trumpą priminimą ateičiai, jog paauglystėje ne tik spuogus spaudžiausi, kad berniukams gražesnė būčiau, dariau ir daugiau. 

Išbandžiau save politinėje veikloje bei įvairiose organizacijoje su kuriomis stengiausi kurti gražesnį rytojų. Vienu metu galvojau, jog būtų smagu savo gyvenimą tikslus pakreipti link politikos, bet per paskutinius mėnesius pagalvojau, jog nenorėčiau sėdėti seime ar kokioje dar nors įstaigoje, kur problemos sprendžiamos tik iš viršaus: beveik nepažįstant tikrų istorijų ir žinant politikų darbo kiekį, o ypatingai Europos Parlamente, sprendimai priimami net neįsigilinus į problemas. Ir tai logiška - kitaip jie nespėtų. Kita vertus, mane domina Pasaulis ir jo suteikiami iššūkiai mums, tad visai norėčiau nerti į sferą, kur būtų galima padėti, kažkur ten, kur labiau reikalinga niša. Tad mažytis tikslas, o gal motyvacija sau - nenustoti domėtis. Ir būti kuo labiau atvirai naujovėms, nes būtent dėl tokio požiūrio esu ten, kur esu dabar. Domėtis politika, įsitraukti į veiklas, diskutuoti ir dirbti taip, kad tos diskusijos išsipildytų - štai mano tikslai, kuriuos jau pradėjau įgyvendinti nuo 2016 metų.

Su tuo pačiu - pradėti vėl skaityti. Ir skaityti ne tik grožinę literatūrą, o jeigu jau mano rankose ji - tikiuosi, jog knyga bus anglų arba prancūzų kalbomis. Nors turint omeny, jog šiais metais nevartoju tiek daug lietuvių šnekos, o tvarkingus sakinius lietuvių kalba man vis sunkiau sekasi užrašyti (nors ir anksčiau taisyklių nepaisčiau), nepakenktų ir mano dabartinė skaitoma knyga - "50 pilkų atspalvių" mano mylima gimta kalba. Esmė ta, kad yra tikrai nemažai knygų, kurias noriu perskaityti, tačiau jeigu kūrinys nėra sunkus, kodėl gi nepaskaičius jo užsienio kalba ir nepatobulinus žodyno? O lietuvių kalbos knygos ir rimtos knygos turbūt mane atseks tik vasarą, kai pagaliau bus galima įmanoma nusipirkti sūrelių. Tada ir skaityti pradėsiu labiau, nes nuo rugpjūčio perskaičiau tik vieną knygą, o mano dabartinė erotinė literatūra turbūt nebūtų taip lengvai suprantama ir lietuvių kalba (bet jus pagalvokite, kokį gerą kalbos žodyną turėsiu - galbūt pagaliau atrasiu bendrų temų su savo klasiokais berniukais šveicarais?).

Le monde est à moi? Ou c'est la vie?

Aplankiau Graikiją, Šveicariją, Prancūziją, Vokietiją, Italiją. Ir kažkodėl sau mintyse sakau, jog tai nėra pakankamai, nors žinau, jog turėčiau būti net ir labai dėkinga už šias šalis, tuo labiau, jog ne po kelias dienas svečiavausi ir Lietuvoj nebuvau daugiau nei pusę metų, bet mainai yra visai kas kita nei kelionės ir to visiškai negalima prilyginti su mano dienomis Graikijoje ar Sicilijoje. Turbūt tai yra dar geriau, nes mano vienas didžiausių tikslų gyvenime yra pagyventi ne tik Lietuvoje. Nežinau, ar tai galima vadinti emigracija (tiems, kurie jau spėjo prilipdyti man šią etiketę), nes savoje gimtinėje norėčiau irgi gyventi tačiau žinau, jog paprastų kelionių man gyvenime neužteks. O kalbant apie naujuosius metus, kadangi šiuo metu gyvenu tikrai palankioje pozicijoje žemėlapyje, labai norėčiau aplankyti Austriją ir Lichtenšteiną (nes čia dar nebuvau) bei pratęsti savo trumpas keliones į Prancūziją, Italiją bei Vokietiją. Vasarą labai tikiuosi nuvykti į Taizė stovyklą (žiemą irgi planuoju, nes 2017 bazė įsikurs Basel, Šveicarijoje ir būtų labai smagu spėti aplankyti savo host šeimą bei naujuosius mainų moksleivius (newbies, jie jau po mėnesio atvyksta čia!), kurie tuo metu jau skaičiuos paskutines dienas (nes atvyks žiemą ir išvyks žiemą), be to jau 100 procentų važiuoju ir į Čekiją, Prahą dėl Robbie Williams koncerto (Kalėdų dovana nuo tikrųjų tėvelių), o jei labai pasiseks, tikiuosi aplankyti savo mainų draugus iš Latvijos, Estijos ir Suomijos. Ir gal rudens atostogoms nuvykti kur nors už Europos ribų su šeima, bet čia jau ne mano rankose. Vienintelė problema - finansai, tad vienas pagrindinių tikslų ir yra suvokti, jog turiu kaip prioritetą išsikelti keliones ir nebepirkti visokių smulkmenų, nes kaip ten sakoma, vienintelis dalykas, kuris gali padaryti mus turtingesniais ir yra kelionės? Turbūt. Turbūt patirtys ir kelionės.

Strasbūras - mano mylimiausias didmiestis Prancūzijoj (matot, kaip gražiai aš sužaidžiau, pasakydama aukščiausiąjį būdvardį? Iš tikro aš net Paryžiui nebuvus, ar kokioj Nicoj. Puikus pavyzdys, kodėl aš šio tipo žodžių nemėgstu, bet apie tai jūs dar būtinai išvysit įrašą čia 2017 metais. Pažadas? Geriausias pažadas).

Tapti vegane. Apie tai aš kalbėjau tiek daug kartų ir man yra labai sunku apie tai kalbėti be paniekos sau dabar, kai aš vartoju cholesterolį turbūt kiekvieną dieną. Labai tikiuosi, jog per pirmąsias dienas grįžus į Lietuvą sugebėsiu vėl pradėti maitintis augaliniu maistu (pati to labai laukiu, tiesiog nenoriu, jog staigus pokyčiai atsilieptų sveikatai) ir atgal "virsti" vegane, nors turbūt nuo manęs šį "titulą" reikėtų kuo greičiau nuplėšti, nes tikrieji veganai niekada nesugrįžtu prie įprastos šiuolaikinei visuomenei mitybos. Bet apie veganizmą aš kalbu ne tik iš mitybinės pusės: nors drabužių su jokiais kailiais nenešioju, tačiau beveik esu tikra, kad mano kosmetikoje įmanoma rasti priemonių, kurios buvo eksperimentuotos su gyvūnais. Ir žinau, jog daugelis atsakys, kad geriau eksperimentuoti su gyvūnais nei su žmonėmis, tad turbūt vienintelis atsakas būtų - rinkitės kuo natūralesnę kosmetiką. Tuomet ir tai pačiai gamtai bus geriau, kuri bent jau man, tikrai rūpi. Prie to pačio - noriu labiau pasidomėti "Zero Waste" bei minimalizmo temomis. Apskritai, paskutiniu metu pradėjau žiūrėti labai daug dokumentinių filmų (apie vieno nepopuliaresnio, bet tikrai verto dėmesio apžvalgą rasite čia), Ted'o kalbų bei turiu dar didesnį sąrašą tų, kuriuos noriu pamatyti, į juos įsigilinti suprasti ir kartu padaryti pažangą savo požiūriu į pasauliu. Taip pat ir toliau domėtis filosofine politika, kuri paskutiniu metu mane labai įtraukė. Net nežinau, ar yra toks terminas, bet kitaip jos pavadinti turbūt negalėčiau. Tikiuosi ir definiciją per metus išrasti, haha.

Vietinis Lugano turgelis. Ir nors šioje nuotraukoje nėra matyti neįprastų vaisių, Šveicarijoj tokių nėra labai sunku atrasti. Galbūt jie nėra nežinomi (drakono vaisiai, papajos ir t.t.), bet mano pačios, deja, neragauti. Ir kada, jei ne dabar?

Mano didžiausias tikslas yra tiesiog pradėti gyventi su savo vertybėmis ir įsitikinimais. Toliau domėsiuos, skaitysiu, keliausiu ir džiaugsiuosi kiekviena akimirka. Turėjau nuostabius 2016, tad tikiuosi, jog šiais metais savimi nenusivilsiu, o ir jeigu, tai bent jau išmoksiu šiokią tokią gyvenimo pamoką, kaip nenusivilti kitą kartą. O 2017 būtinai dalinsiuosi su jumis!

Su paskutiniu pažadu šiandien,
Simona.