Žiemos šventės Šveicarijoje

Tikrai kitokios ir nežinau, ar tokios, kurių tikėjausi ar norėjau. Ir tikrai ne dėl to, kad čia "blogos" tradicijos (nieks plotkelės nelaužo), kultūra be baltos mišrainės, o sniegas taip ir nepasirodė, bet... nebuvo nei vienos minutės per Kūčias bei Kalėdas, kada nebūčiau galvojusi apie savo "biologinę" šeimą. Bet dabar viskas gerai, savo liūdnas mintis gana prabangiai paslėpiau kelionėse po Šveicariją ir jos kaimynes ir galiu pasidžiaugti gautais išgyvenimais, gaila, ne taip jau ir mėgavausi dabartimi.

Mane Šveicarijoje beprotiškai žavi šalies įvairiškumas: 26 kantonai ir visuose vis kažkas naujo, vis kažkas skirtingo. Galbūt todėl ir yra truputį sunku suvokti visos valstybės bendras tradicijas ir kultūra, bet čia turbūt ir yra paslėptas tas savotiškumas, kurį aš ir įsimylėjau. Aš net neįsivaizduoju, kiek daug mažų švenčių čia yra kalėdinių laikotarpių, nes tikrai, nemeluoju, iš kiekvieno šios valstybės gyventojo išgirsit kitokį skaičių ir kitokias datas. Pati gyvenu prancūziškoje dalyje, Fribūro kantone ir mano pirmoji, gana didelė šventė buvo jau gruodžio trečiąją. 

Tačiau prieš tai, pirmąją šiltos žiemos dieną (na, itališkame Ticino regione net ir šiomis dienomis, kur temperatūra 18 laipsnių, striukės, bent jau man, šiaurietei, nereikia), iš savo host mamos gavau šokoladinį advento kalendorių - didelį, didelį, tokių Maximoj, gaila, bet kitais metais nerasiu bei šiltas kojines su sniego seniais, su kuriomis labai smagu namie vaikščioti ar būti apsivilkus po oficialia apranga. Puikiai žinau, jog kai kuriose šeimose šis advento kalendoriaus ritualas yra daug svarbesnis ir tai ir yra didžioji žiemos dovana, vėliau po eglute laukia tik smulkios dovanos, tačiau užtat kiekvieną dieną iki tikrųjų Kalėdų, rankų darbo advento pirštinaitėse/maišeliuose/dėžutėse galima rasti dovanų: ir kaktusų, ir šokolado, ir knygų. Dažnai šeimos nariai visų 24 dienų tokiais kalendoriais apsikeičia tarpusavyje.

Grįžtant prie gruodžio trečiosios - St. Nicholas dienos, kuri yra minima katalikiškuose kantonuose, mano šeimai ypatingai ji buvo svarbi. Mano brolis, buvęs mainų moksleivis Austrijoje ir šiaip daug nuveikęs žmogus, esąs išrinktas šių metų Šventasis Nikolas. Būtent jis turėjo paruošti kalbą tiek prancūzų, tiek vokiečių kalbomis, ją parašyti ir kalbėti iš Katedros 30 tūkstančių žmonių miniai. Ilgai ruošėsi, paskutines dienas iki šventės praleido baruose ir sukalbėjo. Ir taip sukalbėjo, kad dabar jį daug kas atpažįsta mūsų kantone. Fotografuotis, kaip su Mis Šveicarija (irgi iš mūsų kantono) labai daug kas nesiprašo, bet bent jau jis sakė, kad vistiek atsirado tokių žmonių. Nutiko ir taip, jog mano mokykla buvo viena iš renginio organizatorių, tad prieš šventę, kuri vyko šeštadienį, padėjome mokyklos kiemą papuošti. Vėliau su mama vaikštinėjome po miestą, ragavome įvairius gardėsius ir juos pirkome, suradome ir lietuvių prekystalį, prie kurio buvo galima nusipirkti šakočio, medinių rankdarbių ir gintaro dirbinių bei degtinės iš kukurūzų, o taip pat ir apie šalį bei galimybes joje pakalbėti. Visa šventė ryte labiau priminė Kaziuko muge, bet jei labiau pasidomėtume programa, galima buvo ir nueiti šventines meditacijas ar chorų koncertus bažnyčioje, kurie beje, bent jau man labai patiko. Gaila, kad šią muziką atradau tik dabar. Dar po kiek laiko susitikau ir su mainų moksleiviais iš prancūziškos dalies, apvaikščiojome viską, o vakare su visais grūdomes tiesiogine to žodžio prasme prie Katedros, klausėmės orkestro, o vėliau ir brolio kalbos. Vakare, namuose ant lovos laukė dovana nuo šeimos - pliušinė karvytė bei maišelis, pilnas negliaudytų žemės riešutų (čia jie Kalėdiniu laikotarpiu itin populiarūs), mandarinų, saldainių ir sulčių.

Ir iki Kūčios dienos, kuri čia yra paprastai vadinama Kalėdų išvakarės, mano šeimoje bei mano kantone jokių švenčių nebuvo, tačiau jau minėtosios gruodžio ketvirtosios rytą, važiavome pas host senelius į Sion miestelį, kur taip pat susirinko ir kitos giminės. Iki vakarienės žiurėjome šventinę programą per televizorių, o susėdus prie stalo... na, lietuviškų tradicijų, kaip ir buvo tikėtina, nepamačiau bet vis tiek buvo keista matyti sušius, lašišos bei krevečių tartarus, antienos kepeneles bei putojantį vyną. Atsimenu, nustebinęs dalykas, po šių "užkandžių" buvo tas, jog suaugę žmonės daug labiau norėjo atidarinėti Kalėdines dovanas nei vaikai, kurie juos stabdė ir sakė, kad reikia palaukti visų patiekalų pabaigos ir taip išlaikyti tradicijas (nors aš net nesuprantų jau tų tradicijų, kokiame būtent kantone dovanos būna atidaromos 24 dieną - nežinau). Sėdėjau ir stengiausi nesijuokti iš šios situacijos kol prie mano nosies ant stalo padėjo specialų prietaisą steikams kepti bei trijų rūšių mėsos: jautienos, antienos ir arklienos (vienas nacionalinių šios valstybės patiekalų). O desertui - citrininis sūrio pyragas. Žodžiu, nei šis, nei tas, turbūt ir dėl to mintimis sklaidžiojau Lietuvoje. Dovanų apsikeitimas truko vos keletą minučių, ir vėliau visi kas sau krapštėsi ir viską apžiūrinėjo. Jeigu įdomu, dovanų gavau sūrio fondiu gaminimo rinkinį su Šveicarijos vėliava, rankšluostį su Šveicarijos vėliava, tušinuką ir puodelį su Šveicarijos vėliavomis, šveicariško šokolado ir prijuoste su Fribūro simboliais. Na, nacionalistiškai, bet likau labai labai laiminga.

Kalėdų rytą niekas nežadino, namuose pas senelius, kuri likome miegoti, atsikėlėme vėlai, apie vidurdienį, pusryčiams kava ir vėl steikai, o vėliau ilgas kelias namo. Ir viskas. Nėra trijų dienų baliaus čia, bet užtat visas džiaugsmas yra padalinamas per visą mėnesį.

Antrą Kalėdų dieną susiplanavau susitikti su kita mainų moksleive iš Lietuvos, pasikvietėm dar ir ekvadoriete ir nusprendėm, jog tokios nuotaikos ir turėjo būti. Kalėdos nėra dovanos, Kalėdos yra šeima ir nuoširdūs pokalbiai prie maisto stalo sava kalba, su savo kultūra. Smagu išbandyti kažką naujo, tačiau kitais metais šias šventes vertinsime daug labiau. Mūsų agentūra mums ir sakė, jog sunkiausi laikai aplanko švenčių metu, tačiau vėliau visos emocijos bėga tik aukštyn pozityvumo fazėje. Aš net įsivaizduot negaliu, kaip įmanoma patirti dar daugiau džiaugsmo nei kurį jau spėjau patirti per pavyzdžiui rudens atostogas, bet mes įsibegėjome su lietuviškų patiekalų vakarų: nusipirkom sūrelių, pasileidom "Biplanus", pasigaminom bulvinių blynų su riebiu padažu ir smagiai pasisėdėjome tryse. Ir taip, mūsų lotynų mergaitei patiko, Dieve, koks jaukus vakaras buvo - tikra šventė!

O ar Jūs džiaugėtės savo Kalėdomis?
Simona.

Idėjos Kalėdų dovanoms

Anksčiau Kalėdines dovanas suruošdavau likus dvejiems mėnesiams iki pačių Švenčių - pirkti, išleisti pinigus, pakuoti, žiūrėti inspiracijų filmukus - tai kažkokia tradicija ir tiesa, ji visai smagi buvo. Tačiau per paskutinius metus mano požiūris taip stipriai pasikeitė, jog tikrai joms neskiriu pirmenybės.. o gal tai tiesiog mano pasiaiškinimas, nes šiais metais net ir labai daug dovanų pirkti nereikėjo, tiktais labai kruopščiai išrinkti, nes dovanosiu jau ne "saviems". Vis dėl to, paskutinių metų parduotuvėse apžiūrinėjau šių metų pasiūlymus, taip pat ir pati turiu mažą norų sąrašą (ir draugai, kurie skaito, rašau tai be jokių Jums užuomenų - tai tik daiktai, kurių norėčiau ir kuriuos pati turbūt nusipirksiu), tad jei pritrūko kokių idėjų ir galbūt pažįstate panašų žmogų į mane (o gal ir nelabai), prašau, šeriu jums keletą pasiūlymų!

2017 metų kalendorius (aš jau pripratau sakyti agenda, ir kaip dabar tas kalendorius keistai ir neatitinkančiai žodžio prasmės skamba, kad jūs žinotumėt). Stengiuosi kiekvieną dieną čia suplanuoti prasmingai ir taip, jog jos jokiu būdu neiššvaistyčiau tiktai lovoj, o ir taip pat, rašytinis namų darbų priminimų variantas man daug žaviau atrodo nei internetinis. Dar aš mėgstu į tokius kalendorius surašyti savo ateinančios savaitės tikslus, o tai turbūt ir priimtina toms merginos, kurios kuriasi pažadus kitiems metams bei ne tik kalba, bet ir daro. Super dalykas tas kalendorius, nereikia visų planų galvoj laikyti ir galima lengviau gyventi, patikėkite. Gaila, kad tik vis sau neišsirenku, nes jų kainos Šveicarijoj prasideda nuo 20 frankų, o jei dar norisi ir kokių saldžių prancūziškų frazių tarp dienų ar žavaus viršelio, teks ir 30 pakloti.

Kieta veganiškų receptų knygą. Arba saldžių sausainių knyga. Aš labiau norėčiau pirmojo varianto, o Lietuvoj dar prieš išvažiuojant pastebėjau keletą augalinės mitybos knygų (o čia jų matau dešimtimis, tad prieš grįžtant atgal į Vilnių, turbūt pusę savo drabužių mesiu lauk, jog galėčiau knygų atsivežti), bet bent jau aš pastebėjau, jog po naujako atsiranda didelė motyvacija sukiotis virtuvėj. 

Ar dažnai jūs kultūrinates? Ir aš nekalbu apie kultūrizmą, nes atsimenu, jog Lietuvoj beveik visos panelės matematikos namų darbų laiką iškeičia į sporto salės bėgtakius, tačiau klausiu apie tas dienas, kuomet jūs apsirengiat savo gražiausiomis suknelės, pagaliau pasidažot prie progos, o ne tik į mokyklą ir keliaujate į teatrą. kuomet pati smagiausia dalis būna pertraukos tarp spektaklio dalių ir galima gerti karštą šokoladą su drauge. Žodžiu, bilietas į teatrą, o ne į kiną Kalėdų progą bus daug prašmatnesnis ir dar palaikysite Lietuvos aktorius. Argi ne puiki kombinacija?

Prieš gerą mėnesį sužinojau apie nutrinamus Pasaulio žemėlapius, kuriuose lengvai galima pažymėti vietas, kurias jau spėjai aplankyti per savo gyvenimą, o dabar jau ir visas internetas, kaip mano močiutė pasakytų, kleba. Ir išties, tai tikrai puiki dovana svajotojoms, o dar ir išskirtinė dekoracija kambariui. Vistiek kažkas orginalesnio už pledą ar arbatų rinkinį, kurių beje irgi neatsisakyčiau, tačiau visas tas žemėlapio reikalas žavi dar labiau.

Labdara draugo vardu. Ir jei pažįstate asmenį, kuris aiškinasi, jog esąs super untimaterealus, patikrinkite jį su aukok.lt projektu, kur išsirinkę Jūsų manymu svarbią organizaciją galite paaukoti draugo vardu. Aš pati dar nežinau, ar esu pribrendusi džiaugtis tokiomis dovanomis, tačiau turint omeny, jog ir pati aukoju, manau kad tai yra puikus gestas ypatingai per tokias šventes, kuomet mes gal ir esame laimingi šiltuose namuose su savo šeimomis, tačiau kitiems viso to trūksta. Šita dovana užsidirbsite tikrai daug daugiau karmos taškų negu "Pamačiau Vilniuje, patiko, bet neišdrįsau" grupėse, pauppine saulėgrąžas mėgstančių vaikinų įrašus. O ir pakelsite Lietuvos rodyklius aukojime, nes kaip žinia, mūsų valstybė yra viena labiausiai atsilikusių šiame reikale. O gaila. Ir jeigu sakysite, jog dėl to, kad ir patys pinigų neturite, priminsiu, jog Birma, daug neturtingesnė valstybė, yra pirmoji. Ir jeigu dar kartą pasakysite, jog neturite pinigų, tai pagalvokite kas svarbiau būtų Jūsų draugei: kvapni žvakė ar žinojimas, jog jos vardu Lietuvos vaikai mokysis skaityti ir rašyti.

Man labai patinka, kai man padovanoja kalėdinius eglutės papuošimus. Kažkaip pati vis neprisiruošiu viso rinkinio nusipirkti, o ir kaip didžiausiai dizaino priešei, nepatinka ta taisyklė, jog visi žaisliukai turi būti vienodi, visada džiaugiuosi, kai draugai padovanoja po vieną. Tuomet ir pati eglė visai kitokią prasmę įgauna.

Aš nežinau, ar dar susitiksim, tad jau linkiu gerų švenčių. Švenčių, kurioms nuotaiką suteiktų kučiukai ir šeima, o ne dovanos.

Simona.

#StandwithAleppo

Puikiai atsimenu praeitų metų lapkričio tryliktąją: tą dieną su "draugais" nusiaubėme butą su naminiais kokteiliais, batų mėtymu ant lubų ir "penio" žaidimu. Po to vakaro supratau, jog tie vadinamieji "geriausi draugai, su kuriais turiu patį geriausią snapchat'o story" nėra verti tų -iausių galūnių. Ir kai kurių žmonių nebelaikau savo gyvenime po tos nakties, tačiau apie tų draugų atskirimą parašysiu dar kitą kartą: kai jausiuosi turinti daugiau kompetencijos tam ir galbūt būsiu kažko įskaudinta - taip įkvėpimas rašymui dar greičiau ateina.

Bet tą datą prisiminiau tikrai ne be reikalo - būtent tada buvo madoj savo nuotraukas feisbuke su pūstomis lupytėmis ir išlenktomis nugaromis papuošti dar ir Prancūzijos vėliavos spalvomis. Tą vakarą koncerte, dėl teroristinio išpuolio mirė daugiau nei 100 žmonių. Ir tikrai buvo liūdna, ir tikrai gerklėje turbūt visi jautėme šiokį tokį nusivilimą žmonija. Po to, viena garsesnių teroristinių atakų suskambėjo ir Briuselyje, tačiau juodos, geltonos ir raudonos spalvų didelio parado socialinėse erdvėse nebuvo. Visi šnekėjo, visi truputį liūdėjo. Aš asmeniškai nemaniau, jog tos nuotraukos kažką pakeis, tačiau tik dabar suprantu, kad 50% klydau. Tik 50%, nes jei dabar reikėtų visą tai pakartoti, nuotraukos nesikeisčiau, bet tikrai kalbėčiau, ką ir dabar darau.

Šiuo metu Sirijoje vyksta tragiški dalykai: žmogaus gyvybė ir noras gyventi nebėra vertinamas. Ir nors pilietinis karas trunka jau ne vienerius metus, dabar, kai padidėjo pasaulio žiniasklaidos dėmesys į tai, atrodo, jog apsuptame sukilėlių Aleppo mieste situacija tik blogėja ir nors yra kalbama apie pavojingų santykių pabaigą, nesuskaičiuojamų mirčių kiekis tik didėja. Ir nors prieš kelias dienas buvo bandoma įvykdyti evakuaciją, kai kurie autobusai su jame sėdinčiais žmonėmis buvo sudeginti. Ir nors žiniasklaida mėgsta pabrėžti, jog juose buvo ir vaikų, ir moterų, aš pridursiu, jog buvo ir vyrų, ir senyvo amžiaus žmonių. Buvo žmonių, kurie tik norėjo nuo visko pabėgti, tačiau atsirado tam trukdančių. Aš neįsivaizduoju, kokiais būdais turi būti užverbuoti kariškiai ir kas jiems pažadėta už tokį žiaurumą, tačiau nemanau, kad ir galima surasti paaiškinamą priežastį žmonių naikinimui.

Liūdniausia yra tai, kad nors žiniasklaida apie tai rašo (kaip ir minėjau), rašo su skambiomis frazėmis ("moterys žudosi, nenorėdamos būti išprievartautos"), straipsnių yra per mažai, kad būtų galima suvokti visą esmę ir priežastis (nors su Prancūzijos atveju turbūt ir nelabai galima viso to palyginti - ten buvo nakties žudynės, o čia pilietinis karas), tačiau kodėl socialinėse medijose nebevyksta tokių aršių diskusijų ir kodėl, kodėl mokyklose (ir aš dabar ne Lietuvoj, tačiau būtent šia tema tikrai kalbėjau su draugais) nėra apie tai kalbama taip aršiai, kaip buvo apie Eifelio miestą? Ar tai dėl to, jog šalis nėra tokia "svarbi"? Ar tai dėl to, jog visi jau numojo į tai rankas ir pagalvojo, jog jau ir beprasmiška apie tai kalbėti, išreikšti savo poziciją? Kodėl? Kodėl mes taip greitai sugrupavome mirčių svarbumą ir lygumą?

Pamąsčius giliau, Prancūzijos atveju mes net neturėjome labai daug būdų padėti žmonėms, todėl aš ir nieko papildomai nekalbėjau bei nerašiau, todėl mano nuomone, šiandien ir dabar yra daug svarbiau kalbėti, domėtis, ieškoti atsakingų organizacijų, kurių pagalba būtų galima suteikti maisto bei pagalbos ten dar įstrigusiems žmonėmis bei naudoti groteles #standwithAlepo. Nes mes turime tikėtis, jog viskas pasikeis.

Galiausiai, kad ir kaip nuvalkiotai skambėtų, tokie įvykiai priverčia susigėsti, jog tu skundiesi net 4 kontroliniais per savaitę bei pabrangusiomis cigaretėmis, nes už dėjo ant jų lipdukus su rūkymo žalos padariniais. Lyg ir patys nežinotume, jog tai blogai.

Aš stoviu su Aleppo,

Simona.

Ką veikti kokį nors trečiadienį ar ketvirtadienį?

Kiekvieną dieną atsibusti su adrenalino virpuliais ir užmigti su laimės atšvaitais akyse nėra paprasta. Nėra paprasta ir turėti tokių pažįstamų, su kuriais penktadienio naktį stovėsite parke ant didelio kalno, žiūrėsite į miesto šviesas ir nuo pirštų čiulpsite nuo bulvyčių pasilikusį aliejų. O nuleidus kartelę žemiau - nėra sunku į save susiurbti visą rutiną ilgais žiemos vakarais ir suktis tame pačiame įvykių rate iki vasaros. Dėl didelių akimirkų reikia dirbti iki devinto prakaito, svajoti, o tada dirbti ir iki dešimto prakaito, o dar geriau - tą prakaitą paversti kaip kokiomis dešrelėmis vokiečiui, tačiau kol tie dideli džiaugsmai ateis, smagu turėti ir paprastai džiugių akimirkų, paprastomis dienomis. Kol laukiate kažko to didelio ir dirbate dėl to, šiandien noriu pasiūlyti keletą idėjų ir paprastoms dienoms pagyvinti!

1. Pasirink ne McDonald's, ne Coffee Inn ir ne artimiausią kebabų vietą pietums su draugais, o užeigą, kurioje dar net neesi buvus. Ir jeigu tai kiek brangiau, nei tavo įprastas kalorijų užtaisas, jau geriau vieną kartą nueiti į tokią vietą nei į tą, kurioje net meniu visą esi išmokusi ir iš anksto žinai, kokius norus sušuksi padavėjai. Naujų vietų ir naujų skonių atradimas tikrai įneša kažko žavesnio į paprastą darbo savaitę. O gal ir ne darbo.
2. Galbūt tu kaip ir aš, šiuo metu negyveni Lietuvoje, bet jei savo dienas leidi kokiame nors Vilniuje, Pasvaly ar Biržuose, aš tau tikrai pavydžiu. Ir taip pat siūlau vieną dieną sėsti į traukinį ar autobusą su tokiu pat daug svajonių turinčiu asmeniu, į kelią prisidėti sausainių ir arbatos ir važiuoti į kokį kitą Lietuvos tašką. Kiek mes turime daug muziejų, renginių ar geresnių reginių akims nei Viktorijos paslapties šou! O jei norisi dar geriau atsipalaiduoti, rinkitės vandens parko dieną arba susiplanuokite savaitgalio išvyką į kokią Nidą. Jei važiuosite po švenčių, jau ir kainos bus kritusios, o su gera kompanija ir juokiose hosteliuose nebaisu gyventi. Tik dar įdomiau. O ryte šniurinėti tuščiomis kurorto gatvėmis ir valgyti spurgas iš "Maximos".
   
3. Pradėk kolekcionuoti atsiminimus. Ir galbūt aš dabar tik įšpūčiau teiginio "pradėti rašyti dienoraštį" reikšmę, tačiau kad ir kaip rekomenduočiau tai daryti, šis būdas nėra vienintelis. Ypatingai tiems, kurie nėra linkę daug laiko leisti rašydami tik sau. Bet tinklaraščio rašymas tikrai motyvuoja naujiems išbandymams ir įprasmina tavo laiką, kad ir apie ką rašytum - savo gyvenimą (tada norėsis ir daugiau keliauti), maisto gaminimą (daugiau gaminsi) ar mezgimą (mokysies naujų technikų), tačiau jei ir ši idėja tave nežavi, gali susikurti sau antrą instagram'o profilį (arba gali ir pirmąjį naudoti, tačiau pradėk tai daryti daug aktyviau) - lengva greitai įamžinti ir išsaugoti užfiksuotą akimirką su trumpu rašteliu. Galbūt tai nėra idėja, kaip pagyvinti savo dienas, bet bent jau motyvacija, kad galėtum ir norėtum save džiuginti kiekvieną dieną.
4. Dažnai mes turime vos keletą draugų, su kuriais pastoviai susitinkame... nes tai taip paprasta, kai dažnai mataisi, nėra sunku ir pokalbius generuoti, nesate atsilikę nuo vienas kito gyvenimų, tačiau kiek daug tu turbūt turi draugų, kurių gal jau ir metų metus nemačiusi: iš pradinių mokyklų, stovyklų, mamos draugių vaikų, kurie nebeateina kartu į svečius ir t.t. Parašyk seniai matytam žmogui! Galbūt bus keista net į žinutę pakvietimą supilt, o ką jau kalbėt apie pirmą susitikimą, bet jie į tavo gyvenimą tikrai įneš naujų vėjų. O jei dar ir toliau gyvena - žiūrėk,gali ir kelionei į kitą miestą tinkamą priežąstį turėti.
   
5. Pasiūlyti išsikepti imbierinių sausainių turbūt yra pernelyg paprasta (nebent sugalvojate kokią crazy idėją ir iš tešlos padarote raides ir sakinį "send me nudes" bei padovanojate tai karštam vaikinui: tada tikiu, jog tai bus šioks toks dienų paįvairinimas), tad aš siūlau keliauti po pasaulį burnos pajūčiais ir namuose išbandyti įvairių šalių virtuves! Ir išbandykite ne tik įprastas šalis, kaip Italija ar Korėja, bet susiraskite patiekalų ir iš kokios Mauricijaus salos ar Bolivijos platybių - bent jau aš, net neįsivaizduoju, ką šie kraštai gali pasiūlyti, tačiau jei pavyks rasti produktų receptams, pasiskaityk ir apie pačią šalies kultūra ir še tau įdomus ir neformalaus švietimo vakaras su šeima. Ir dar, tikėkimės, labai skanus.

Ir yra dar daug įdomių būdų: išsiųsti daug atviručių visai giminei ir draugams (pripažink, jiems tai bus netikėta, o ir tau veiklos bus bei išskirtinių padėkos žodžių), išeik pasivaikščiot ten, kur paprastai savęs nevedi,paprašyk, jog būtent draugę tau išrinktų knygą, kurią tu turėtum perskaityti - galbūt tai nebus tavo stilius, bet vis šis tas naujo. O svarbiausia, nepamiršk didelių svajonių ir kasdieną, bet truputėlį plušk prie jų!

Su didžiausiais linkėjimais,

Simona

Venerinių ligų slaugos namų miestas - Strasbūras

Aš visada turėjau labai keistą ryšį su Prancūzija - matote, labai nesinori būti ta "Cliché" idėjų mergina, kurios svajonių miestas yra Paryžius, kuriame ji rytais valgydama migdolinius sausainius, kitaip dar vadinamus "Macarons", klausytusi akordeono muzikos, dienomis užsimaukšlinusi berete, kuri tik dar labiau mane paaukštintų, vaikštinėtų po parodas Monmartre, o vakarais, jau ir su skaisčiai raudonu lūpdažiu flirtuotų restorane, pro kurio langą matytis Eifelio bokštas, su kokiu nors prancūzų. Bet paslapčiomis, patikėkite, ši idėja mane labai žavi ir tikiuosi, jog tolimesniame gyvenime turėsiu galimybę visa tai išbandyti.

Tačiau kai nusprendžiau važiuoti su mainų programa į šalį, net tinkamai neapsvarsčiau galimybės apie gyvenimą kruasanų šalį. Ir tiesą pasakius, visiškai nesigailiu pasirinkus mažiau simpatijų sulaukiančią šalį, kuri mane žavi kiekvieną dieną vis labiau ir labiau. O ir Prancūzijoj, jau prieš tai, tikrai nemažai kartų svečiavausi ir kiek bijojau, jog pateksiu ten, kur jau buvus. Dar nenoriau važiuoti į Prancūziją todėl, jog giliai širdyje net nemėgau tos prancūzų kalbos (o į Šveicariją galvojau važiuoti dėl vokiečių), dėl buvusių mokytojų įpūstos laimės, bet po praėjusio savaitgalio šioje šalyje galiausiai sau teko pripažinti, jog vis šiokia tokia mus meilė sieja, apsirūkius levandų kvapais ir tais pasipūtusiais prancūzais. Nes aš ir pati, neslėpsiu, esu truputį pasipūtusi.

Kadangi šiuo metu visuose miestuose prasideda Kalėdiniai turgeliai, šveicarams yra siūlomos nuolaidos traukiniams, kad galėtume nuvykti, apsižiūrėti ir vieną kitą eurą sutaupyti (o gal dešimtis jų, nes kainos kaimyninėse šalyse yra kardinaliai skirtingos), tad nusprendėme pasinaudoti progą ir nuvažiuoti iki Strasbūro (Strasbourg) respublikos (na, dabar jau tai yra Prancūzijos dalis (o dar anksčiau buvo ir Vokietijos), tačiau kaip Užupio respublikos pilietė, gerbiu tą papildomą žodį "respublika"), nes Paryžius per toli ir per vieną dieną vis tiek nespėtume jo apžiūrėti. Apie šį miestą, įsikūrusį rytų dalyje žinojau tik tiek, jog jame yra gana svarbus pastatas Europos sąjungai - Europos Taryba, kurią ir turėjome aplankyti, vos tik atvykę čia.

Pasirinkome anksčiausią traukinių maršrutą, tad sekmadienio rytą, kuris paprastai yra sutvertas veido kaukėms bei dejonėmis dėl artėjančio pirmadienio, galima sakyti, jau ir iš karto pradėjau pudelių šalyje (turbūt tik aš turiu tokį stereotipą apie šią šalį, bet tiek to), nes 9:55 h. Strasbūro stotyje stovėjau su dar viena lietuve, tailandiečiu, amerikiečiu ir ekvadoriete. Ir iš karto mus nustebino keli dalykai: "Subway" dienos sumuštinio kaina tik 2,90eur (kai Šveicarijoje 7chf), mano trijų mėnesių prancūzų žinios, kuomet klausiau kelio nuorodų ir labai daug policininkų, kurie ant nugaros turėjo labai, labai didelius šautuvus. Aš kaip ir žinojau, jog Prancūzijoje, o ypatingai tokio svarbumo ir didumo mieste to galima tikėtis, bet ne iki tokio lygio, kuomet išeiti galima tik pro vieną išėjimą ir netokio didelio skaičiaus jų. Trumpai pasiblaškę ir nusprendę nerizikuoti važiuojant miesto tramvajumi (nes ir pasimesti lengva, o ir talonėlių pirkti noro nebuvo), pradėjome kėblinti iki Europos Tarybos ir turiu pasakyti, jog tai buvo puikus sprendimas, nes vien per šį laiko tarpą pamatėme tikrai daug gražaus šio miesto. Ir be to, mūsų tikslas yra įsikūręs tikrai neglamūrinėje pašonėje, tačiau tas tik ir dar labiau žavi. GPS mums rodė, jog tarybą pasieksime po pusvalandžio, bet kadangi dažnai sustodavome tarpinėse stotelėse, tokiose kaip mirčių skulptūra ir geltonų medžių parkelis šalia, ar kalėdinė mugė, toliau mus stebinusi mus pigiomis kainomis, kaip atvykusiasiais iš Šveicarijos, ES pastatą pasiekėme po valandos. Ir pasakysiu, jog mūsų maršrutas nusipelno daug daugiau dėmesio nei politinis centras, prie kurio nusivylusių turistų tikrai netrūko - viskas aptverta didžiausia tvora, tad net Lietuvos vėliavos pastebėti neteko. Nusifotografavome, atsidusome ir pasirinkome kitokį maršrutą atgal iki centro. Kad įdomiau būtų.

Ėjome palei upe, matėme tas visas Europai ir ypatingai Prancūzijai būdingas krautuvėles, apaugusias medžiais ir mokėmės sunkios tailandiečių kalbos. O kadangi dar ir amerikietį šalia turėjome, tai prasimetėme keliais žodžiais ir apie rinkimus. Negaliu jums nupasakoti, kaip aš džiaugiuosi, jog esu mainų moksleivė ir galiu apie tai šnekėti su vietiniais spontaniškose kelionėse Europoje. Na ir pasakykite, kas gali būti dar geriau?

Pamatyti Katedrą, kuri buvo statoma net du amžius su puse arba du šimtus penkiasdešimt metų, bet pirmasis terminas man asocijuojasi su tūkstančiais ir leiskit pasakyti, jog net ir tie tūkstančiai būtų verti to, kas stovi šiandien šio didingo miesto centre. Nors turbūt reikėtų paminėti, jog kaip ir suprantama, Katedra buvo daug kartų renovuota, tad daug to įspūdžio apsilankę gausite ir iš šių dienų statybos. Ir jeigu jau būsite Strasbūre, būtinai jai paskirkite daugiau laiko negu paprastai bažnyčiai, nes eilė, norint įeiti į vidų yra ilga (kadangi visi žmonės yra aptikrinami dėl saugumo nurodymų), o aš dar ir rekomenduočiau įsižiūrėti į pastatą iš išorės ir ilgai stoviniuojant ieškoti įdomių detalių, kurios yra labai smulkios ir sunkiai pastebimos, tad nuotraukoje to nelabai užfiksuosit, nes greičiausiai net nesugebėsite nufotografuoti ir pačios Katedros, kuri tilptų į vieną nuotrauką dėl jos didumo bei didingumo.

Vėliau, kaip išlepinti Šveicarijos mainų moksleiviai, nusprendėme susirasti prabangią vietelę pavalgymui. Ir suradome - picos maždaug po 15 eurų, tad viskas gerai (nebūčiau prieš metus patikėjusi, jog taip galėčiau pasakyti, bet kai už pietų kebabą sumoki 12 frankų...), padavėjai irgi su "šlipsais", tad ir šitoj vietoj viskas gerai. Po to sekė Kalėdinės mugės apžiūrinėjimas, karštas vynas ir miesto narstymas po kaulelį.

Kas turbūt labiausiai nustebino, jog tokiame dideliame mieste, eglė tikrai nėra pagrindinis miesto akcentas. Nėra jokių ceremonijų (o jei ir yra, jos visai mažytės ir daugeliui net nežinomos) kaip Lietuvoj, ir tiek Strasbūre, tiek Šveicarijoj (išskyrus Ciuricho traukinių stotį, kur stovi eglė, padabinta "Swarovski" kristalais, bet kaip iš antro brangiausio pasaulyje miesto - nieko stebėtino), miesto centruose dažniausiai stovi natūralios eglės, tad mes su Kotryna nusprendėme pagyvinti nuotrauką ir įnešėme lietuviškų spalvų. Ir mus stipriai blaškė vėjas, tačiau šone orkestras grojo Britney Spears dainas (tikėjausi Kalėdinių, bet Prancūzija, kaip jau pastebėjau, moka nustebinti), tad su pilietiškomis šypsenomis stovėjome, jautėme praeiviu žvilgsnius ir buvo labai gera. Labai gera stovėti su savo vėliava tokiame didingame mieste, kurį gal dar gyvenime aplankysiu.

Be to, jei kas klaus ar tikrai galima jausti vokišką dvasią mieste - tai taip, galima. Ar galima pastebėti tuos slaugos namus, kur viduramžiais buvo įkalinami venerinėmis ligomis sergantys žmonės, nes visas pasaulis dėl jų kaltina būtent Prancūzija? Tai dar vienas didesnis taip. Tačiau valgant skaniausius plonus, ką tik iškeptus krepus, tokios detalės suteikia miestui tokia žavingo šarmo, tad jei jau važiuojat į Prancūziją - užsukite čia ir laukykites nuošaliai nuo prostitučių, jeigu tik sugebėsite.

Jau prancūziškai pradedanti šnekėti,

Simona.

Aš ne etiketė

Šį įrašą, kurį jus greičiausiai dabar skaitysite, rašiau jau pakankamai seniai, bet taip ir nepaviešinau, tačiau šiandien, pirmąją Advento dieną, pagalvojau, jog kodėl gi ne? Ir taip, turbūt gruodžio mėnesį ne daug kas ir taip galvoja apie keistus kūno standartus, tačiau žinau, jog daug kas planuoja kažką neįmanomo ir labai nesveiko ne už kalnų ateinantiems 2017 metams. Malonaus skaitymo ir pozityvo su savo kūnu bei mintimis.

Vieną vakarą, likus kelioms dienoms iki rugsėjo pirmosios šventės, kuri čia švenčiama yra rugpjūčio 29 dieną, supratau, jog čia aš turėsiu visai kitokį startą. Nei vieno pažįstamo, nei vieno stereotipo apie mokyklą, kol kas nieks nieko apie mane nežino ir aš visiškai nieko nežinau apie juos. Ir galvodama apie tai, kaip gera tai žinoti, tyliai nubėgau nakty į vonią ramiai atšvęsti ir pabūti su savimi (čia aš turiu atskirą nuo kitų vonios kambarį, tad jame galiu būti tiek, kiek noriu), pasidžiaugti akimirka ir dar kartelį nusišypsoti likimui. Pasiėmiau plytelę naujo mylimo šokolado, pasidariau arbatos, atsisėdau į vonią ir užsiliejau karštu vandeniu. Užsimerkiau ir atsipalaidavau.

Penktos klasės pradžia - aš dešinėje.

Ant puodelio vaizdavosi visiems puikiai žinoma bei girdėta Marilyn Monroe - aktorė, buvusi ir esanti ypatingai žymi, bet kol kas nė vieno filmo taip ir neperžiūrėjau su ja. Bet juk artėja ilgi ilgi rudens vakarai kaip ir ilgi vakarai liejant ašaras dėl figūros. Matot, gėdytis savo kūno pradėjau jau penktoje klasėje. 11 metų. Tiesa, tuomet tai dar buvo ne svorio dilemos, o ūgio - buvau žemesnė tik už vieną berniuką (ir tai, jis "krepšininkas"). Ir nors nuotraukoje nematyti, esu pritūpus. Visada stovėdavau į kažką atsirėmus, nenešiojau ortopedinių padukų, kurių man mirtinai reikėjo vien dėl to, jog sužemėčiau bent keliais centimetrais ir tapčiau normali - tokia kaip visos. Tradicinis pasiteisinimas savęs užgauliojimui - būsiu plonesnė (žemesnė), nebebus ir gyvenime problemų.

Bet tuomet atėjo šešta klasė ir būtent prieš 2012uosius metus per visus galus buvo brukami būdai kaip sulieknėti. Nesvarbu kiek tau metų, kokia tavo lytis, koks tavo KMI (kūno masės indeksas), jeigu jau geri kolą - tai tik dietinę (tiesa, aš visuomet ją geriu, jei geriu, nes šioji man skanesnė), o jeigu jau valgai picą, tai čia yra tavoji "cheat day" (apgaudinėjimo diena). Neslėpsiu, šiokių tokių patyčių tikrai sulaukdavau, tad galiausiai viskas sukrito į vieną vietą ir būdama vos dvylikos metų nusprendžiau, jog privalau sulieknėti. Įsikaliau į galvą, jog aukštos moterys tikrai yra gražu, bet tik tuomet, kai jos sveria ne daugiau kaip ir modeliai. Nes juk modelio figūra yra vienintelis pateisinimas būti aukštai, tiesa? Ir patikėkit, aš iki šiol atsimenu, kiek tuo metu svėrė kokia nors Kate Moss ir kiek atitinkamai centimetrų į dangų stiebėsi ši mergina.

Gerai, jog tuo metu į mano gyvenimą pasibeldė puikus hobis, kuriuo užsiimu ir iki šiolei - rašymas ir skaitymas. Įdomu, kur dabar būčiau jei ne tai... tai buvo vienintelė veikla, kuri atitraukė nuo savo kūno nuodijimo: nuo begalinių dietų bei intensyvaus sporto. Nors į tai, atsimenu, jog į tuo metu rašomą tinklaraštį "Teenage Dreams" bandžiau įpūsti ir įvairių temų, susijusių su dietomis. Gerai, kad skaitytojos buvo protingesnės už "rašytoją" ir sulaukiau gana daug kritikos, tad bent jau rašymo srityje su šita tema labai greitai užbaigiau visus straipsnius, nes kaip jau ir pastebėjote iš šios rašliavos, kritika man buvo svarbi (tinkamai argumentuota, svarbi yra ir dabar). Tačiau realiame gyvenime tai nesibaigė ir po kurio lauko jau atrodė, jog viskas jau buvo gerai - nors močiutė visada niurnėjo, kad esu plona, tačiau pagyros iš klasės draugų nunešė į visai kitą euforijos lygį, kuriame nebesinorėjo visko prarasti - tas viskas, tai pavyzdžiui, išsvajotasis tarpas tarp kojų. Tad jeigu jau esu Italijoje, sakiau sau, užteks man ir šviežių vaisių bei daržovių, o po šalies pažinimo per maistą sekė ašaros vakarais, graibant savo pilvą bei verkiant žiūrint į žurnaluose vaizduojamas paneles. Verkiant. Šiuo metu džiaugiuosi, jog bent jau anoreksija nesirgau, tačiau žiūrint į prieš kelis metus darytas nuotraukas taip ir norisi savęs paklausti, kodėl aš taip ir nepabandžiau tapti tuo modeliu. Nes gal ir būtų pavykę, haha.

Čia yra vienas žmogus, kuris nepaisant nieko, mane visada palaikė. Ir jeigu jau turi tokių žmonių akiraty, tu jau esi laiminga, kad ir kaip atrodytum.

Galiausiai atėjo momentas, kuomet nebegalėjau daugiau be saldumynų, picų bei ledų. Jeigu dar būčiau turėjus pilvuką (o man atrodė, jog ir turėjau), būtumėte galėje mane vadinti tikra neštuke, kuri nebegali atsispirti maistui ir kas blogiausia, jo pertekliui. Jeigu jau mokykloje kažkas pavaišindavo gabalėliu šokolado (o atsispirti jau nebegalėjau, po tokio ilgo laiko savęs varžymo), visą dieną pavadindavau ta savęs apgaudinėjimo diena - vėliau nueidavau į parduotuvę ir prisipirkdavau daug daug šokolado, bulvių traškučių, pusfabrikačių ir galvodavau, jog va, šiandien atsivalgysiu - rytoj nebereikės. Bet reikėjo ir galiausiai, aštuntos klasės pavasarį grįžau į senas roges - šlykštėdavausi savo atvaizdu veidrodyje dar labiau, pradėjo kliūti ir veidas, ir vėl ūgis, ir viskas, bet bent jau pradėjau daugiau domėtis sveiku gyvenimo būdu, o nebe dietomis.

Veganiškas mėsainis "Gyvame bare" Vilniuje, kurį gali valgyti
ir nesijausti kalta, nes čia nė gramo nėra gyvūninių riebalų. O
angliavandenių reikia kiekvienam žmogui ir daug. O baltymų
turbūt net neįmanoma suvartoti per mažai.

Ir atradau dalyką, apie kurį kažkodėl šiomis dienomis yra labai baisu kalbėti. Visiems labai nesinori apie tai pasakyti savo nuomonės ir labai daug žmonių tiki su šia tema susijusiais mitais, taip besistengiantys nebūti tiesiog hipokritais sau. Ir turbūt aš tikrai nesu ta, kuri turėtų dalintis patarimais šia tema, bet aš esu ta, kuri gali Jums pasiūlyti pasidomėti. Veganizmas. Ir tai yra kur kas daugiau nei tavo valgymo manieros, nes po kurio laiko tu pradedi visoje šioje temoje įžvelgti daug daugiau: etiką, lygybę tarp gyvybių, pasaulio gamtines problemas, išteklių vartojimą, politiką ir t.t. Ir nors pabrežiu, jog dabar esu ne vegane, dėl savo gyvenimo kitoje šalyje ir su kita šeima, grįžusi į Lietuvą, tikrai tokia būsiu. Ir būsiu visam gyvenimui, nes tai man suteikė daug daugiau pasitikėjimo savo sprendimais, daug daugiau energijos, pražudė tokius pojūčius kaip alkis ir įrodė, jog niekada negalima sakyti ne tam, kas yra nauja ar nepažinta, nes galbūt taip tai tampa tik dar įdomiau.

Ir taip, žmonės kalbėjo ir kalbės, bet galų gale tu sėdėsi sveika ir greičiausiai geriausioje savo fizinėje būklėje, kurioje tau tik įmanoma būti - švaresnė oda ir normalus svoris, o jei dar ir užsiimtum bent kartais fizine veikla...

Bet galų gale, svarbu ne taip kaip atrodai, o tai kaip jautiesi, kaip save vertini ir kaip leidi vertinti save kitiems. TU netik išvaizda ir TU neprivalai būti tokia, kokia tau visas pasaulis rėkia būti. Atrask naujų hobių, domėkis pasauliu ir kontraversiškomis temomis (pvz.: veganizmas), išmesk iš savo gyvenimo visus negatyvius žmones, skaityk, skleisk pozityvą ir teigiamas emocijas, išbandyk naujausias tau siūlomas avantiūras ir sakyk taip gyvenimui ir taip galimybėmis. Tapk įdomiu žmogumi, nes tu ne etiketė, kuria galima apibūdinti vienu sakiniu. Ir tada viskas, pažadu, viskas bus gerai ir niekas net nepastebės, jog neturi to tarpelio tarp kojų.

Simona,
Puikiai nusiteikusi gyvenimui.

100 nepaprastų dienų

Kad jūs žinotumėte, kaip aš paaugau ir kaip aš pasikeičiau per šimtą dienų. Aš net suvokti negaliu, kas bus po dar 236ių parų, jas lydinčių minčių, žmonių, akimirkų. Taip gera ramiai gulėti lovoj, planuoti keliones į Prancūziją ar Ciurichą, nusiųsti labai tiesmukišką juokelį suomiams ir estams apie jų kultūrą ir žinoti, jog jie nesupyks, pristatyti savo šveicariškąjai klasei Lietuvą kaip kukurūzų degtinės išradėją, o prieš užmiegant bandyti dėlioti sakinius kalboje prancūziškai - apibūdinant matytas gulbes ir draugės iš Slovakijos lauktuves (praeitą savaitgalį atvažiavo gimtinės draugė čia ir atvežė 30 jau pakelių cigarečių).

Bet pirmosios dienos praėjo, net pirmos dešimtys jų ir dabar turbūt reikėtų susimąstyti ir apie klaidas, kurias aš darau ir apie lūkesčius, dėl kurių čia atvykau - vis dėl to, čia ne kelionė, kad ir kodėl kai kurie žmonės šiuos metus apibūdina kaip tik tai, ir ne poilsis, oi ne, nuo lietuviškosios mokyklos.

Pirmasis dalykas, ko man verkiant reikia išmokti tai mokėjimas džiaugtis dabartimi ir neplanuoti per daug į ateitį (o pas kitus dažniausiai atvirkščiai būna...).

Būdama čia aš labai stipriai galvojau, kas bus kai grįšiu. Kai grįšiu į mielą ar nelabai rutiną ir vaikščiojimą į mylimas veganines vietas Vilniuje, kurių labai pasiilgau, o dar labiau pasiilgau žmonių, su kuriais ten eidavau. Ir pasiilgau tos smagiosios rutinos, kurią aš buvau susikūrus Lietuvoje, kuomet visą laiką buvau produktyvi ir nekaltindavau savęs naujo serialo žiūrėjimu, nes žinojau, jog užsitarnavau. Ir nors žinau, jog dabar šitie žodžiai gali nuskambėti pernelyg karjeringai ar susireikšminančiai, bet juk svarbiausia, kad buvau pergališkai laiminga. Ir esu. Tiesiog kartais pernelyg pasiilgstu viso to ką turėjau ir ką tikrai tikrai turėsiu.

Bet kaip viena mano tikrai geriausių draugių sakė ir ką aš šiame tinklaraštyje ypatingai daug kartų kartojau: yra svarbu gyventi šia akimirka. Ypatingai kai žinau, jog jei net kada ir grįšiu į Šveicariją, niekada negrįšiu su tais pačiais 200 žmonių ir galimybe traukiniais keliauti nemokamai, kas patikėkite manimi, gyvenant čia yra didelis didelis pliusas.

Tad mano planai ateičiai nedings, nes mainai tikrai nėra kažkokių įvykių praleidimas gimtinėj, o tik sustabdymas savo patirčių ten. O čia aš turiu galimybę sukurti visiškai naują gyvenimą (nes juk mainai tai ne metai gyvenime, o gyvenimas metuose), su mielomis rutinomis, kurias aš vis dar kuriu, nauja kultūra ir žmonėmis bei smagiomis išvykomis.

Antra, turbūt reiktų nustoti pametinėti daiktus. Ir turbūt to negalima priimti kaip pamokos, nes pametu tikrai nespecialiai, bet atidumą lavinti reikėtų. Ir tikrai nuoširdžiai aš tą stengiuosi daryti, bet per šitas dienas jau spėjau pamesti 2 rankšluosčius, 2 maudymukus, 2 skėčius, 3 mokyklos segtuvus, lagaminą (ačiū dievui, po savaitės rado jį traukinių stoty) ir turbūt dar keletą dalykų, kuriuos spėjau rasti bei taip neįsiminė. Ir be viso atpirkinėjimo daiktų dalyko, nes be maudymosi kostiumėlio neištverčiau, kai turiu plaukimo pamokas ar be skėčio, kai lietus neretas svečias - tai labai kenkia ir mano vieninteliui grojamui instrumentui - nervams. Bet visa tai taip pat moko ir neprisirišti taip prie daiktų, juk galų gale, tai dalykas, kurį galima atgaminti, o jei labai brangus, tai bent jau prisiminti. Bent jau aš su tuo turiu labai daug kančių, bet po truputį, mokausi šios psichologijos, į kurią įeina ir trečias punktas - jeigu jau leidžiu pinigus, leidžiu juos atsiminimams ir tik labai minimaliai daiktams (drabužiams, žvakėms, kosmetikai ir t.t.). Ir tai galiojo Lietuvoj, bet kad jus žinotumėte, kaip sunku yra atsisakyti jau pažįstamo skonio kebabo pietums, ar naujų auskarų. Tačiau aš bandysiu ir bandysiu stipriai, nes taip pat dar labai labai noriu susitaupyti pinigų vasarai, kuomet stengsiuosi pakeliauti po Baltijos šalis bei Suomija.

Ketvirta, turbūt reiktų nustoti valgyti nesveikai ir taip pat. Kaip jau ir minėjau, pietus mokyklos dienomis dažnai būna labai vienodi, nors aplinkui yra tiek daug neatrastų restoranėlių ir pigių kavinių. Juk galiausiai tai net nesuteikia tiek daug džiaugsmo kaip skirtingos vietos kiekvieną dieną! Ir aš tikrai nebandysiu per šiuos metus numesti svorio, tačiau avokado skrebučiai vietoj bandelės stoty pusryčiams, bent jau man, yra dar skaniau, o ir galų gale nesijaučiu tokia mieguista ar sunki, odos būklė gerėja.

Penkta ir šešta taisyklės, kurios turbūt yra vienos svarbiausių mainų moksleiviui - keliauti daugiau ir tai daryti su įvairiausiais žmonėmis, nes visi, turbūt tikrai visi mainų moksleiviai yra be galo įdomios asmenybės ir niekada negali žinoti, kuomet užsinorėsi nuvykti į kokią Kanadą ir bam, ten jau turi draugų, kurie galės aprodyti šalį bei minimaliai supažindinti su kultūra vietinio akimis. Tačiau, jog tai būtų, turiu nebijoti parašyti naujiems žmonėms (ir aš žinau, kad dauguma jų net nesakys ne, nes jie irgi nori to paties, bet baisu yra būti pirmai) ir pasiūlyti kažkur keliauti. Ir keliauti dažniau, nei tai darau dabar, tuo labiau, jog Šveicarijoje man visi traukiniai yra nemokami. Ir keliauti vis kitur, nes nors šalis mažesnė už Lietuvą, yra labai daug vietų, kurias verta pamatyti.

Ir paskutinis, septintas pažadas, kuris labiau būtų skirtas tėvams, kurių tai buvo pagrindinis motyvas mane išleisti į mainus, tačiau labai labai rūpi ir man - mokytis prancūzų dar stipriau ir dar geriau. Ir taip, galima sakyti, jog jau po truputį pradedu vis geriau šnekėti ir suprantu daug daugiau nei pradžioje, tačiau be galo norisi dar tobulėti, nes žinau, kad kol kas neužtenka, nes vis dar nesuprantu iki galo mylimos ekonomikos bei "Draugų" serialo. Tačiau dedu maksimalias pastangas, stengiuosi mokintis papildomai ir nebijoti kalbant klysti ir tikiu, jog per kitas 200 dienų viskas ateis su geriausiais žmonėmis aplinkui bei Lietuva širdyje.

Stengiuosi reprezentuoti savo gimtinę iš visų gražių pusių bei turėti nuostabų laiką.
Iki kitų kartų,
linkėjimus siunčiu iš Šveicarijos.

Nepergyvenkit dėl D.Trump'o ar dėl kitų nuomonės

Paskutiniu metu, jūsų prašiau, jog jei norite manęs ko nors paklausti, tik rašykite ir tikrai į viską atrašysiu. Pagaliau, įrašą pabaigiau ir jei dar kažko norėsit paklausti, klauskite ir galbūt greitu metu vėl padarysiu tokio tipo įrašą. Malonaus skaitymo!

Ar prieš užpildydama anketą mainams, sakei draugams, jog išvažiuosi? Kaip į visą šitą reikalą reagavo aplinkiniai?

Aš jau seniai visiems kalbėjau, jog noriu išvažiuoti ir išvažiuosiu ir manau, jog tai mane privertė eiti iki galo, nes buvo ir tų akimirkų, kuomet dirbau dėl tikslo tik todėl, jog per daug prikalbėjau ir nenorėjau būti ta, kuri daug šneka, bet nieko nedaro. O apie reakciją.. kadangi jau seniai kalbėjau, jokios staigmenos draugams nebuvo. Tuo labiau, jog aš visada buvau aktyvi įvairiose veiklose ir domėjausi ne tik edukaciniu švietimu. Buvo keletas nekokių reakcijų, pavyzdžiui nemažai žmonių, net ir artimų draugų kalbėjo, jog be reikalo praleidžiu metus mokykloje, bet jei jiems nauja kalba, kultūra, nauji žmonės ir visiškai naujas gyvenimas nevertas papildomų metų mokykloje, nežinau, ar tokios nuomonės turėčiau klausytis.

Kokie dažniausiai klausimai užsieniečiams kyla apie Lietuvą?

Pirmiausiai, tai kur iš viso yra ta Lietuva. Jau spėjau įprasti nusakyti geografinę padėtį, paaiškinti, jog Latvija yra vidury Baltijos šalių, o mano gimtinė turi pasienį su Lenkija, bet taip pat kartais atsiranda ir tokių, kurie yra aplankę mūsų šalį, nors patys gyvena kokioje nors Kosta Rikoje (tikra istorija. Su tėvais apsitarė, jog nieko nežino apie jokią Lietuvą ir atskrido. Patiko moterys ir pigios kainos). Taip pat atsiranda ir tokių klausimų, kokia kalba mes gi šnekam (seniausia vis dar kalbama kalba Pasaulyje. Labai gražia ir sunkia kalba, dėl ko labai didžiuojuosi), ar galime suprasti latvius ir estus (beje, per mūsų atliktus bandymus išsiaiškinom, jog taip, lietuviai gali truputį suprasti latvius, bet jie mūsų - ne). Iš keistesnių klausimų: ar Lietuva tikrai yra pirmoji šalis pagal savižudybių skaičių (vienas žmogus atsiuntė Pasaulio žemėlapy, kuriame ties kiekviena šalimi buvo surašyti dalykai, kurie ten yra geriausi: prie Kanados - facebook maniakai, prie Amerikos - spam laiškai, prie Lietuvos, deja, bet savižudybės), ar Lietuvoje populiarus krepšinis (nes kai su mainų moksleiviais jį žaidėme, labai greitai pataikiau į tinklą. Kažkaip galvojau, jog tie, kurie domisi krepšiniu, turėtų gerai žinoti Lietuvą būtent dėl jo)?

Ar gaminai/vaišinai užsieniečius kokiu nors lietuvių tradiciniu patiekalu? Jei taip, kaip reagavo?

Labai norėjau pagaminti ir tikiu, jog pagaminsiu, tačiau kol kas neįsivaizduoju, kas tai turėtų būti. Bijau pirmą kartą be niekieno pagalbos ir cepelinus gaminti, kefyro šaltibarščiams čia nerandu, varškės sūreliams taip pat, tačiau bent jau kučiukų Kalėdoms tai tikrai atsiras.

Kaip sekasi su prancūzų kalba?

Praėjo beveik trys mėnesiai ir turiu pasakyti, jog tikėjausi didesnių rezultatų, tačiau gerai apsvarsčius, progresas yra, taip pat ir kiti 7 mėnesiai. Po truputį pradedu suprasti, kas šnekama per pamokas bei jau šią savaitę ir turėjau keletą "normalių" pokalbių su klasiokais, kas labai džiugina. Taip, tikrai nesu geriausiai kalbanti prancūziškai tarp mainų moksleivių, bet ir neprasčiausiai. Viskas ateis su laiku ir stengiuosi dėl to nelabai rimauti.

Ar išmokai gaminti šveicariškus patiekalus?

Sūrio fondiu didelio mokslo nereikia - nusiperki paruošto tarkuoto sūrio, supili butelį vyno ir viska šildai ant ugnies, kol skaniai išsilydo. Papjaustai duonos ir voilà. O jei rimtai, ne, neišmokau, bet receptų internete pilna! Užtat priragavau į valias nacionalinių valgių.

. 

Palaikai Trumpą ar Clinton?

Trečiąją partiją. Nors jeigu reikėtų pasirinkti būtent iš šių dviejų kandidatų, seksisto ar kriminalistės, balsuočiau už jo atstovaujamą partiją - demokratus ir H. Clinton. Tačiau rinkimai baigės, turime ką turime. Ir tiesa, nors šveicarai pernelyg nepergyvena dėl savo neutralumo, siūlau tą padaryt ir mums: prezidentas tai ne diktatorius, senatas neleis jam daryti daugelio jo sumanimų.

Kada pirmą kartą pasibučiavai?

Tarp septintos ir aštuntos klasės atostogų, vasarą. Tiesa, tai buvo žaidimo "Tiesa ar Drąsa" metu. Ir šio žaidimo tikrai nerekomenduočiau žaisti, ypatingai su tokiomis užduotimis. Nežinau, ką tuomet sau ir galvojau, kai sutikau tai atlikti, dabar tai skamba labai kvailai.

Kur ir kokiame name gyvena tavo priimančioji šeima?

Romont miestely, šalia Fribourg turi mažą butuką. Šiems metams man paskirtas mano "sesės" miegamasis ir vonios kambarys, nes ji mokosi pagal mainų programą Vokietijoje.

Koks aukščiausias įvertinimas naujoje mokykloje?

Dauguma mokytojų net nerašo man pažymių, nes labai greitai skrisčiau iš mokyklos. Tačiau iš tų, kurie jau sugulo mano dienyne, geriausias yra vistiek prastas - 3,5/6 (matematika)

Kokia tris šalis rinktumeis mainams?

Jei Šveicarijos negalima minėti, o aš tikiu, jog tai yra tikrai viena geriausių krypčių mainams, rinkčiausi Čilę (nors jų ispanų tarties niekas nesupranta, vis dėl to jie turi nuostabią gamtą, vakarėlius ir superinius žmones), Australiją (esu minėjusi, jog po 11 klasės vistiek norėčiau nuvažiuoti ten kokiam mėnesiui, bet mainams rinkčiausi tik tada, jeigu tikrai nemokėčiau anglų kalbos) ir Nyderlandus (netradicinė kryptis, bet ši šalis turi kažką, kas mane tikrai žavi: ar tai aukšti žmonės, ar kavos parduotuvės - palikime tai paslaptyje).

Kaip sekasi mokykloje su bendraklasiais? Ar jau susiradai draugų, ar sunku ir t.t.?

Tarp mainų moksleivių tikrai turiu daugiau draugų, su kuriais esu tikra, jog draugystė tęsis ir po mainų. Tuo tarpu tarp pačių šveicarų turi 3 tikrai gerus draugus, tačiau dveji iš jų gyvena vokiškoje šalies dalyje, o trečioji mergina yra antrokė mano mokykloje, kai tuo tarpu aš, pirmokė. Šveicarai yra gana uždari žmonės, tad taip, pradėti bendrauti su jais yra tikrai sunku, tuo labiau, jog mano klasėje žmonės yra jaunesni už mane. Bet galų gale, nieko nesiskundžiu - per pertraukas turiu su kuo pietauti, o po pamokų yra jau visai kitas gyvenimas.

Kaip sekasi šnekėti prancūziškai su priimančiąja šeima?

Pirmąsias savaites, vos atvykus kalbėjau tik angliškai, tačiau dabar jau šios kalbos namuose nesigirdi. Taip, kartais būna sunkumų, tačiau per definicijas ir gestus, galų gale su vertėjo pagalba puikiai susitvarkau.

Ar palaikai stiprius ryšius su Lietuvoje likusiais draugais ir tėvais?

Su šeima susiskambinu kartą per savaitę, su draugais irgi kartais pasišneku, tačiau stengiuosi to nedaryti per dažnai, nes čia turiu naują šeimą ir naujus draugus ir pirmenybė turi būti skiriama jiems. Tie, kurie man rūpi, supranta šį požiūrį ir tikiu, jog kai grįšiu, viskas bus gerai, o gal ir dar geriau.

Iki kitų kartų!

P.S. nuotraukos iš "Unsplash"

Trijų savaičių atostogos, pilnos sniego, pokerio, drąsos žaidimų

Be jokių abejonių, jos buvo pačios geriausios mano gyvenime (kol kas, nors kas žino, kas bus kitais metais, kai Rygoj gyvena dvi šaunios merginos, Helsinky dar du draugeliai, o lėktuvų bilietai į Amsterdamą yra įperkami ir vasaros darbų atlyginimų pagalba) ir labai liūdna pagalvoti, jog jau tuoj teks sugrįžti į mokyklą, kurioje lauks makaronai iš vietinio kioskelio ir daug kalbos nesusipratimų. Bet smagu, smagu vistiek, visas mainų gyvenimas yra smagus ir tie makaronai tikrai džiugina, nes būdamas mainų moksleiviu išmoksti džiaugtis visomis smulkmenomis ir galų gale, kai prabėga tos sunkios akimirkos arba kitaip sakant, mažos depresijos, kurios užpuola turbūt visus mus, visa kita yra nuostabu, tikrai. Ir nors ką tik baigėsi mano trys savaitės (taip, aš turėjau net trejas savaites atostogų) spontaniškų sprendimų, ateinančios dienos turės kitokių mielų smulkmenų, tikiu.

Mainų moksleiviai iš Čekijos, Suomijos, JAV, Latvijos, Meksikos, Ekvadoro ir žinoma, Lietuvos. Čia mes esame tikrai šveicariškų kainų (o tai puikus epitetas žodžiui brangus) restorane, kuriame stalą būtina rezervuoti prieš ateinant (tą ir padarėme), nes vietinių tai puikiai žinoma vieta idealiam sūrio fondiu vakarui.

Apie nuostabią pirmą savaitę galite paskaityti čia, po kurios visą šeštadienį pragulėjau lovoje, bandydama susekti visus per socialinius tinklus, pagaliau pamiegoti ir pabendrauti su šeima su kuria dar ir sekmadienį važiavome aplankyti mano šveicariškųjų senelių, gyvenančių kaimely, šalia Sion. Ir labai keista, kiek ta diena daug šilumos į mano širdį atnešė ir kiek velniškai daugiau pradėjau jaustis laiminga, jog mane pasirinko ši šeima. Pradžioje pasigaminome sūrio fondiu (tradicinis Šveicarijos patiekalas - duonos gabalai mirkomi į to regiono, kuriame svečiuojasi, sūrio ir alkoholio šiltą padažą ir viskas dažniausiai užgeriama baltuoju vynu), desertui pagaliau paragavau gazuotų obuolių sulčių, kurios čia labai populiarios bei suvalgėmė šveicariško pyrago su namine grietinėlė, o poto dar ir įvarų šokoladą degustavome. Juokas juokais, bet ypatingai po šių atostogų galima matyti šiokių tokių pasikeitimų mano figūroje. Gerai, jog iš karto po tokių žygdarbių bei šeimos bei Šveicarijos nuotraukų albumų vartymo (ir ne, nuobodu nebuvo visai), leidomes į trumpą žygį ties artymiausiu kalnu. Matote, šveicarai tokius trumpus pasivaikščiojimus mėgsta ir aš puikiai juos suprantu - čia net sukriošusiui seniui, mylinčiam tik nemokamą pornografiją, iš nuostabaus grožio akys ir ne tik išvirstų. Čia metų sezonai keičiasi ypatingai - visur eini ir viskas lyg iš atviručių, lyg iš rinktinių poezijos knygų, kuriose aprašomi jaukūs sekmadienio vakarai, bevaikščiojant po kalnus ir lydint saulę, besiklausant siaurų upių ošimo bei karvių skambučių garsų. Na, o dar prieš važiuojant atgal trejais traukiniais namo, suvalgėm ir sviestinių šveicariškų sausainių. Ah, rudenį čia aš pradedu mylėti labiau ir labiau.

Vaizdas pro senelių namų langą bei kadras iš rudeniško pasivaikščiojimo.

Antrąjį atostogų pirmadienį, aš ir keli draugai susiorganizavome kelionę į antrą pagal dydį Šveicarijos miestą - Ženevą. Pradžioje buvome tik merginos, tad nusprendėmė nueiti apsipirkti, tačiau kaip ir reikėtų tikėtis, kai keturios panelės su didelėmis mainų iliuzijomis bei riebiais ir banaliais šūkiais galvoje, pirminis planas neįvyko vos pamačius kai ką įdomesnio - didelę turkiško maisto mugę. Juk visi mums tik ir sako, jog išbandytume viską ir visada sakytume taip, tad prisipirkusios kalną nematytų saldžių, sūrių bei aštrių skanėstų, patraukėme į kavos kavinę, kur užsisakiusios pastarojo gėrimo viską išdegustavome ir nusprendėme, jog išvaizda viso šio maisto kur kas geresnė nei skonis, tačiau vis vien, bent jau aš tikrai nesigailiu už šį bandymą. Vėliau susitikome su likusia dalimi "chebros", apžiūrėjome miestą, nusipirkome keletą butelių vyno, pasidarėme daug daug nuotraukų prie įstabaus fontano bei kitų žavių šio miesto vietų, nuėjome į labai jaukų, vietinių pamiltą restoraną, kuriame kiekvienas už savo vietą, bevalgant sūrio fondiu, sumokėjome po 23 frankus bei netyčia pavogėme balto vyno butelį, kuris kainavo dar 55 frankus (na, galbūt pavartojau pernelyg ryškų veiksmažodį - pamiršome sumokėti, nes gėralą užsisakėme jau beįpusėjant dubenis, pilnus gėrio, kuomet labai norėjosi kažko užsigerti, tačiau vandeniui pinigų buvo gaila, o tik po pusvalandžio išėjimo iš vietos prisiminėme, jog pinigų taip ir nepadavėme), tačiau šį veiksmą turbūt ir lėmė tas prakeiktas vynas. Vėliau, gražiai sutemus, aplankėme dar du barus, dar labiau susipažinome su viena kultūros puse ir vėliau bėgome iki traukinių stoties, nes jau buvome bepamiršę, kad reikia namo. Pernelyg gera buvo, pernelyg geri žmonės ir mane supo.

Antradienį mano mylima, nes aukštesnė net už mane, suomė (183cm) pasikvietė į Savo gyvenamąjį miestelį Nyon. Greitai apžiūrėjome čia esančias svarbiausias turistui ir žmogui, mėgstančiam itališkus ledus, vietas, pasivaikščiojome Ženevos ežero pakrante, susitikome su dar vienu mainų moksleiviu - meksikiečiu ir su nedideliais nesusipratimais smagiai pabuvome.

Ragaujame turkiškus gardėsius su kava; mūsų žavi kompanija prie Ženevos fontano; Nyon miestelis; brangiausi valgyti ledai Šveicarijoje. Turbūt ir skaniausi.

Sekančios dvi dienos jau buvo suplanuotos gal prieš mėnesį: šeši vaikai, nenorintis visų pinigų praganyti tik maistui ir alkoholiui, tačiau trokštantys pamatyti kuo daugiau Šveicarijos, mainų moksleiviai iš Latvijos, Kosta Rikos, JAV, Belgijos, Turkijos ir žinoma, Lietuvos, prieš tai net nematę vienas kito gyvai, o tik susirašę dideliame, 256 žmonių pokalbyje, nusprendė išsinuomoti kambarį Davos miestelyje ir dar spalį spėti pamatyti galybę sniego. Ir turiu pasakyti, jog tai yra vieta, į kurią noriu sugrįžti po 15 metų ir prisiminti visus dalykus, kurie nutiko per šias dvi dienas. Dar viena priežastis grįžti - netyčia pavogėme kambario raktą (na, gal ir vėl pernelyg hiperbolizuoju - pamiršome jį atiduoti). Iki šios vietos nuo mano namų teko vykti net 4 valandas ir trisdešimt minučių traukiniu - gerai, jog jau Ciuriche, persėdimų metu, susitikau su dar trejais moksleiviais, su kuriais likusia kelio dalį žaidėme rusiškus kortų žaidimus (kuriuos išmokė amerikietis, tikrai ne aš). Atvykę į vietą bei sutikę likusius nuotykio draugus, pirmiausia nuėjome į parduotuvę nusipirkti būtinų prekių dvejoms dienoms: vyno, 2 vyno atidarytuvus, brie sūrio su krekeriais (nes tai yra pats geriausias šių mainų užkandis - pigus bei labai gardus), šokolado bei dar kitokio maisto. Patraukę į jaunimo namus, juose pavalgę, nuėjome žaisti pokerio, kas man buvo visiškai nauja, tad ačiū dievui, lošėme ne iš pinigų, o iš Hario Poterio pupelių, kas turbūt yra dar blogiau, turint omeny, jog skoniai tikrai nėra tokie artimi man kaip lietuvių pomėgis balsuoti už populistus. Tris kartus iš keturių man pralaimėjus, patraukėme į netoliese esančią boulingo salę ir nors kai atėjome, laisvų takelių nebuvo, mūsų visai negąsdino pusvalandžio laukimas minus dviejų laipsnių temperatūroje - nes būtent tuomet tai buvo laikas įdomiems pokalbiams apie mūsų kultūras, politiką ir religijas. Po žaidimo seanso užsukome ir vėl į parduotuvę, nusipirkome labai neskanių makaronų majonezo padaže, kuriuos tik suvalgę pamatėme, jog būtina pašildyti ir tęsėme mūsų vakarą lauke, nors netoliese jau buvo mūsų viešbutis: apvaikščiojome miestelį, paskambinome keliems kitiems mainų moksleiviams ir padarėme jiems vadinamuosius "prank calls", pasikalbėjome, grįžome atgal ir nuėjome miegot, nes žinojome, jog ryt laukia ilga diena, nes pagaliau ir darysime tai, dėl ko čia atvažiavome.

Aštuntai įšaušus ir per 15minučių šešiems žmonėms spėjus pasinaudoti vienu vonios kambariu, pasukome į švediško stalo kambarį, kuris kaip jaunimo namams buvo labai geras: daug sūrio, šveicariškų šokoladų užtepėlės, daug duonos ir uogienių rūšių, nes net nežinau kodėl, bet jiems derinys duona+sviestas+džemas yra kaip Kalėdų seniui platus kaminas (o dar visi tyčiojasi iš mano humoro jausmo), nors tiesa pasakius, jau ir man šis derinys pradeda patikti. Sočiai pavalgę, dar ir sumuštinių pietums pasigaminę (turbūt nelabai gražu taip daryti, bet toks jau bankrutavusių mainų moksleivių gyvenimas, kai stengiamasi taupyti kiekvieną centą) pagaliau pasukome į kalnų pusę. Turbūt reikėtų pasidžiaugti, jog kaip laikrodžių pramonės šalyje, gavome labai nebrangų pasiūlymą (kuris net ir Lietuvoj nebūtų toks brangus) - nakvynės namai centre, pusryčiai ir visi čia esantys keltuvai į kalnus (kurie gali ir 20chf kainuoti) vos už 45 frankus. Tad išsirinkome patį aukščiausią, sėdome į keltuvą ir po 15 minučių, jau spalio 19 dieną galėjome džiaugtis sniegu. Ir taip, aš sakau džiaugtis. Nors sniegas ten yra gaminamas specialiais aparatais, vis vien buvo paprasta lipdyti kamuolius ir žaisti sniego karą, o temperatūra kaip ir pridera - vėsoka. Prisifotogrofavome, pažaidėme, užsinorėjome labai šiltos arbatos, bet čia aukštai, ji 5 frankus kainavo ir galiausiai nusprendėme, jog žemyn leisimės pėsčiomis. Ir tai buvo turbūt geriausias sprendimas. Nors keliavome net tris su puse valandas, o pusiaukelėje vistiek pasigavome keltuvą (ne dėl to, jog pavargome, tačiau likusi kelio atkarpa buvo pažymėta kaip nesaugi dėl staigių nuolydžių ir meškų), matėme pačius nuostabiausius vaizdus ir gamtos kontrastus, turėjome nuostabią iškylą bei daug daug šiltų pokalbių. Tikrai, buvo geriau nei gerai. Grįžę į viešbutį ir pasiėmę daiktus bandėme ieškoti kokių nors barų (uždaryti iki vakaro) arba kavos užeigų, tačiau nepasisekė, tad patraukėme į paprastą degalinės parduotuvę, kurioje galima buvo naudotis stalais ir kėdėmis, nusipirkome kas arbatos, kas cigarečių, kas antrus pietus (ir spėkite, kuris buvo manasis pirkinys), nes užplikomi bolanezės makaronai yra tikrai geriausias bomžpakis, kokį tik esu ragavusi ir galų gale, pasukome namo. Man iki manojo miestelio su traukiniais teko keliauti keturias su puse valandas, bet nutiko kai kas labai nemalonaus... įsėdus į paskutinį traukinį, pastebėjau, jog pamečiau savąjį lagaminą. Tiksliau, palikau traukinį. Ir pirmoji reakcija buvo tikrai nešauni, tačiau vėliau, prisiminusi visas istorijas kaip su specialias laiškai visus tuos daiktus randa, greitai nusiraminau, vis dėl to pinigų ar labai brangių dalykų ten nebuvo, o ir rasti tokį didelį daiktą nėra sunku.

Mūsų kompanija kalnuose; degalinėje pirktas pigiausias šokoladinis sviestas, batonas ir štai, pagaliau buvo panaudotas ir mano vyno atidarytuvas; Saulės nudeginta žolė kalnuose; pirmoji diena ant viešbučio stogo.

Kelios sekančios dienos nebuvo geriausios. nes pagaliau ir taip, net mano šeima pasakė, jog pagaliau atėjo ir man ta būdingoji mainų moksleivio depresija. Tiesa, kitiems ji dažniausiai pasireiškia po pirmojo mėnėsio, kuomet žlunga lūkesčiai ar dar kažkas nepasiseka, bet man.. aš visada buvau patenkinta savo šiuo sprendimu. Ir esu - visi žmonės, kuriuos sutinku, visos nuostabios akimirkos yra vertos labai daug, tačiau pametus tą lagaminą, visi maži nuogąstavimai subirėjo į vieną didelę krūvą - nesėkmės su prancūzų kalba, didelės išleidžiamos pinigų sumos, prasti pažymiai mokykloje, prarandami kontaktai Lietuvoje, galu gale sūreliai ir labai pasiilgtos Vilniaus gatvės, prisiminimas, jog mokykloje turėsiu praleisti papildomus metus... ir nors šias dienas namuose galėjau praleisti tikrai darbingai, su lagaminu pamečiau ir tris man labai brangias knygeles, kurios įtakojo nenorėjimą: mokytis prancūzų, nes vienoje iš jų buvo surašyta mano pačios gramatika - viskas išbraukyta ir suspalvinta, rašyti, nes pamečiau ir keturis metus pildytą dienoraštį, į kurį buvo sudėtos valandų valandos bei planuoti likusių atostogų, nes taip pat praradau ir kalendorių, su visais tikslais ir darbais. Tad penktadienį praleidau lovoje su filmais ir maistu, šeštadienį irgi, iki tol, kol keli mainų moksleiviai, galima sakyti privertė nuvažiuoti iki Berno ir pažiūrėti šviesų šou, kuris tiesą pasakius, nebuvo labai ispūdingas ir mano manymu, Lietuvoje buvau mačiusi ir įdomesnį, o kai vėliau visi nuėjo į barą - aš pasukau atgal namo.

Sekmadienį su keliais YFU savanoriais bei mainų moksleiviais nuvažiavome į Kambly sausainių fabriką. Ir patikėkite, ten buvo skaniausieji mano kada nors ragauti skanėstai, o aš sausainius tikrai mėgstu. Be to, galėjome valgyti tiek, kiek norėjome ir rūšių buvo daugiau nei seime kvailių - paragavus vos po vieną skirtingą sausainį galima laisvai apsivalgyti, bet argi įmanoma paimti tik vieną minkštą Kalėdinę žvaigždutę ar kokosinį traškutį? Kad nesijaustume taip kaltai už tokį didelį legalų fabriko apšvarinimą - užsisakėme Kalėdinio punšo ir susėdome vėl žaisti kortomis. Ir taip jaukiai, šiltai ir smagiai rimojome net tris valandas, kol pagaliau nusprendėme pasigauti traukinį ir grįžti į sostinę. Kaip sakoma, ką turi Šveicarija, bet neturi Simona? Berną. O Bernas tą dieną skendėjo dideliame rūke, bet nusipirkus įvairių užkandžių ir nuėjos į parlamento terasą, buvo galima visiems ramiai apžvelgti, nežinia kodėl, bet senovinį pasidariusi miestą. Prisiekiu, vaizdas buvo kaip nupieštas devyniolikto amžiaus rašytojo: daug mažų namelių, paskendusių rūke ir bandančių išsivaduoti lempų šviesa viduje, tolumoj girdimi bažnyčios varpai, o šalia draugai, nesinaudojantys jokiomis išmaniosiomis technologijomis, o tik tyliai šnekučiuojantys. Na, nors po to vistiek teko nufotografuoti vaizdą, nes momentą norėjosi išsaugoti. Visi laukėme šviesų šou, kurį jau ir buvau mačius dieną prieš, bet sekmadienio ramumoj buvau labai geros nuotaikos, kurią man suteikė šie nuostabūs nuostabūs žmonės. Tad pažiūrėjau dar kartą - labiau įsigilinau į bandomą perteikti istoriją, kuri atpasakojo Šveicarijos stereotipus ir galų gale, turiu pasakyti, jog patiko. Ir net įnešė pirmuosius Kalėdų laukimo jausmus.

Šviesų šou; punšas ir kortos sausainių fabrike; Bernas; Bernas ir draugai.

Pirmadienio vėl tam pačiam sloguliui užgulus, bet bent jau sugebėjus suplanuoti sekančią dieną, nusipirkau "Netflix" anketą ir bandžiau žiūrėti filmus prancūzų kalba bei pabėgti nuo niurios nuotaikos. Ir sunku labai nebuvo!

O antradienį, su dvejomis latvėmis suplanavome išvyką į Vokietiją, artimiausią Konstanz mietą. Išsiilgome pigių kainų, naujovių na ir žinoma, viena kitos. Bet buvo proga susitikti. Pirmiausia, tik su viena iš panelių, nuvažiavome į Ciurichą, kur laukėmė trečiosios draugės, kuomet jai baigsis pamokos (kiekviename kantone atostogos išsidėsto skirtingai). Šiame didžiausiame Šveicarijos mieste, turėjome tik vieną laisvą valandą, tad kaip turbūt ir buvo galima nuspėti, daug nepamatėme - nuėjome į visus metus veikiančią Kalėdų parduotuvę, apžiūrėjome kelias centrines gatveles ir suskubome pasigauti traukinio, vežančio į Konstanz. Dar važiuodamos visos juokavome, kaip išsiilgome kinų virtuvės, kurios čia, Šveicarijoje vis dar nebuvome bandžiusios ir nusprendėme, jog nesvarbu, kiek Vokietijoj kainuos traški vištiena saldžiarūgščiame padaže ir ryžiais, tai vistiek bus dvigubai pigiau nei Šveicarijoje, tad tikrai griebsime. Tad taip ir padarėme - pirma stotelė, greito maisto kinų restoranas ir viena didelė didelė porcija su mangų sultimis - dešimt eurų. Turbūt Lietuvoje, su savo pinigais net nedrįsčiau apie tai pagalvoti, bet čia ne Lietuva ir ačiū dievui, ta akimirka, ne Šveicarija. Vėliau sekė kelios drabužių parduotuvės, kadangi pamečiau lagaminą - būtinai turėjau nusipirkti vieną porą džinsų, tačiau taip pat dar už mačiau labai gražią juodą suknelę, tad... aplankėme ir kosmetikos parduotuvę, nes lagamine buvo ir visi mano maskuokliai, tušai ir t.t. Kadangi pinigų jau nelabai turėjau, rinkausi tarp pigiausių variantų, bet galutiniame rezultate - likau patenkinta. Be to, kas nežinojote, nors bent jau aš vos ne kiekvieną savaitę užtaikau po kokį straipsnį, kokie madingi Vokietijoj veganai ir sveikuoliai (turbūt jau veikia internetiniai slapukai ("cookies")), aptikome daug jaukių užeigėlių su įvairiais batonėliais, sveikais sausainiais, užplikomis košėmis be cukraus ir t.t. Kadangi išleidžiu tikrai nemažai pinigų mokykloje pietums, keletai dienų nusipirkau tų visų įvardytų dalykų taip pat veganinę "nutellą" (kai važiuosit į mainus, jums visi kalbės, jog tai tradicinis panašaus likimo draugų akcentas ir jūs labai greitai pagausite šio šokoladinio kremo jėgą), obuolių padažą (puikiai tiks į sveikesnius pyragus, kaip svisto bei kiaušinių atmainą, o ir visas stiklainis tik eurą kainavo) bei dar vieną, labai smagią idėją - arbatų advento kalendorių, kurį baigiu jau visą išgerti bežiūrėdama Kalėdinius filmus. Vistiek esu tikra, jog teks pirkti naująjį dienų laukimo žymeklį, nes čia jų pasirinkimas, nemeluoju, milžiniškas. Po didelio apsipirkimo prekybos centre, patraukėme į miesto centrą, apžiūrėjome pagrindinius objektus, užsukome į dar keletą parduotuvių ir galiausiai, patraukėme atgal į stotį. Vieną latvė, kuri gyvena netoliese, turėjo mus palikti anksčiau, tad mes, likusios dviese nuėjome į "pigią" stoties beigelių parduotuvę (vis dėl to, Vokietijoje esame), užsisakėme kavos ir po vieną "beigelinį" sumuštinį, smagiai paplepėjome ir patraukėme į jau spėjusia gimtine tapti šalį - namo.

Ciuricho Kalėdinėje parduotuvėje; maisto pirkiniai; Kontanz centre; stoties kavinėje.

Trečiadienis buvo šeimyniškas. Ir gal mūsų seimui (šiame įraše teisingos ir švarios politikos vis vien daugiau nei dabar Lietuvoje) nepatiktų, jog šioje situacijoje vartoju šeimos terminą, bet noriu ir vartoju, kol kas, kiek žinau, tinklaraščių jie nebando padaryti naujienų portalų kaip video įrašus bandė padaryti laidomis. Taigi, kartu su mano host mama ir jos brolio šeima, taip pat mano broliu ir jo mergina, važiavome į Fribourg, į restoraną, kuriame turėjau galimybę suvalgyti penkis patiekalus. Gerai, jog mane perspėjo tą dieną pusryčių nevartoti, o tai užkandžiams skirtos sraigės, porcija salotų, sriuba, antiena su krauju ir šveicariškais tešlos kroketais bei desertas nebūtų geras pasirinkimas. Nors ir taip nebuvo - jaučiausi tikrai stipriai persivalgiusi, bet bent jau turėjau smagų laiką klausydamasi prancūziškų pokalbių.

Na, o ketvirtadienio rytą pradėjau gal įroniškai. Lagaminą rado. Gaila, jog po savaitės ir jau buvau spėjusi išleisti nemažą pinigų dalį Vokietijoje naujai kosmetikai, drabužiams. Bet dėl visų knygelių ir garbingos Lietuvos vėliavos, kuri ten irgi slėpėsi - buvau labai laiminga. Tad su riebalauotais plaukais nuvykau iki stoties, taip pat nusipirkau didelę picą, grįžau namo ir tingiai praleidau dieną. Tingiai, bet šį kartą be jokio papildomo streso.

O penktadienį, pagaliau pagaliau, turėjau galimybę aplankyti miestą, į kurį jau seniai norėjau nuvykti - Liucerną. Tiesa, didysis pakvietimas ir džiaugmas tik nuo 20 valandos, bet norėjosi pamatyti miestą ir dieną, tad nuvykau kiek anksčiau. Susiradau vietinę kavos užeigą - tokia, kur daug mažų, apvalių staliukų ir mažų kėdučių, nemokami laikraščiai, juoda kava pilstoma pakartotinai, o visos kitos rūšys. kartu su pasirinktu pyragaičiu, atnešamos gražiuose keramikiniuose induose mielų, vienodais kostiumėliais apsirengusiu pardavėjų. Jauku. O ir vaizdas, į ežerą, nuostabus. Pasėdėjau valandžiukę, turėjau progos ir į dienoraštį pagaliau parašyti bei patraukiau į miesto centrą. Apėjau krantinę, išvaikščiojau skersai išilgai senamiesčio gatveles, užsukus į prekybos centrą apžiūrėjau dešimtys rūšių jau dabar išsirikiavusių Advento kalendorių, padariau daug miesto nuotraukų, valgiau pigų sumuštinį brangioje šalyje ir stėbėjau šalia esančius dirbtinius krioklius. Atėjus aštuntai, su dar keliais, arba tiksliau, kokiais septyniasdešimt mainų moksleivių susitikome stotyje ir pradėjom tai, ką seniai planavome "Drąsų naktį (Dare Night)" - pasidalinome komandomis ir gavome užduotis, kurios prasidėjo nuo prezervatyvo baliono išsaugojimo iki žaidimo pabaigos bei plaukimu ežere su drabužiais, o baigėsi... na, praeitais metais vidurį tilto besikeičiant drabužiais (išskyrus apatines kelnaites), vaikinukas savo išmanųjį įmetė į upę, tačiau visi su tuo susitaikė (na, lengva tai padaryti, kai telefonas ne tavo), tačiau vėliau, žaidimui įsibėgėjant ir žmonėms girtėjant, Kanadietis turėjo lipti į medį, bet nukrito... jį teko vežti į ligoninę, o kadangi niekas nenorėjo bėdų - visi greitai išsiskirstė, tik keli draugai nulydėjo žmogų į palatą, iš kurios išėjęs įtvarą turėjo nešioti visą mėnesį. Bet gerai tas, kas gerai baig.. ai, gal čia ir netinka ši frazė. Šį kartą viskas pasibaigė greičiau, maždaug po trijų užduočių, bet gerai tas, kas gerai baigiasi - visi susitikome parke ir tikrai linksmai pabuvome, susipažinau su dar daugiau žmonių, prie mūsų dar prisijungė keletą šveicarų (vienas iš jų vos per dvejas dienas spėjo tapti geriausiu draugu "snapchat" ir galiu drąsiai teigti, jog tai vienas smagiausių šveicarų (žinoma, mano priimančioji šeima dar geresnė), kokius tik teko sutikti. Tokios netikėtos pažintys tikrai veža), pamatę, jog švenčiame ir viskas buvo išties nuotaikingai žavu. Vėliau visi bendrai patraukėme atgal į stotį: kas laimingai išvažiavo namo, kas su pledais liko nakvoti stoty (ir vieną dieną tikrai ir aš tai padarysiu), o mes keliese užsukome naktinių užkandžių į greito maisto restoraną, nes niekas nesako "greito maisto kavinė", pavalgėme ir kartu su viena šveicare, pasukome nakvoti pas ją. Kalbant apie jos gyvenamąją vietą, matosi, jog mergina buvusi mainų moksleivė Argentinoje - šalia knygų sustatyti įvairūs nevietiniai alkoholio buteliai, ant vienos sienos - didelis žemėlapis, ant kitos - daug gyvenimo akimirkų nuotraukų, taip pat prikabintos Šveicarijos ir Argentinos vėliavos. Jauku.

Sekančią dieną kartu su šveicare atsikėlėme gal 12 val. ryto ir apturėjome žavius vėlyvus pusryčius - šaltą vegetarišką lazaniją. Vėliau ją man teko palikti, kartu su jos paskolintais "High School Musical" naktiniais ir aš pasukau Fribourg linkme, kur manęs jau laukė keletas mylimų mainų mokslevių. Kol atvykau, jie jau spėjo apvaikščioti miestą, tad pasukome atgal į Liucerną (dar kartą džiaugiuosi, jog kelionės traukiniais man nemokamos), traukiny vėl žaidėme kortomis rusiškąjį Durnių (ten kur tas amerikietis berniukas, ten ir kortos - kitaip dar nebuvo) ir atvykę į miestą pasukome į dar kitą parką - išsimaudėme lapų krūvoje, pasidarėme daug kvailų nuotraukų ir pasukome namo, nes jau ir į pačią Liucerną gan vėlai atvykome... o gaila, bent jau kol kas, man tai vienas gražesnių čia matytų didmiesčių.

Sekmadienį, dieną prieš mokyklą vėl praleidau namie. Gal ir atrodo, jog tų pasisėdėjimų namuose gana daug, bet per visas keliones jie tikrai reikalingi - norisi ir su šeima Lietuvoje pakalbėti ir su šeima čia, o mes dar turime dvi riebias kates, kurios labai mėgsta prie manęs glaustytis.  Nepasakyčiau, jog buvau pasiilgusi mokyklos, o ypatingai dar ir faktas, jog ir vėl reiks grįžti į mažą rutiną, jei tik ją galima taip pavadinti, truputi liūdino... bet su savo pradėtu gerti arbatų Advento kalendoriumi, šveicarišku šokoladu ir "Elfo" filmu - vakaras praėjo gerai ir jaučiausi tikrai pailsėjusi ir pasiruošusi vėl stengtis mokytis. Stengtis.

Suomis, amerikietis ir aš; šita nuotrauka puikiai apibūdina mano gyvenimą: aš esu Joseph (berniukas), o kalnas yra manoji prancūzų kalba; mūsų Liucernos kompanija; aš, čekė, taivanietis.

Ir turbūt tris savaitės yra pakankamas laikotarpis rudens atostogoms, turint omeny, jog Lietuvoj tai trunka tik savaitę. Aš pasakyčiau, jog tai geriau nei geras: turi laiko atsikvėpti, susidėlioti sekančius tikslus bei spėti ir mokyklą pamiršti. Tačiau antradienį, po pirmos dienos mokykloje po atostogų, mes vėl gavome išeiginę dėl Vėlinių, tad nusprendžiau su keliomis panelėmis apsilankyti Basel mieste, kuriame šiuo metu vyksta antra pagal dydį rudens mugė Europoje: įvairūs atrakcionai, siaubo namai bei gatvės maistas. Per visą dieną išleidau daugiau nei 40 frankų, bet valgiau ir saldžiarūgštę vištieną su ryžiais (ir miela likimo ironija - čia šis patiekalas kainavo pigiau nei Vokietijoje), ir šveicariško pyrago, bei churros, bei bananą, mirkytą šokolade su riešutais... be visų šitų gėrybių, aplankėme net keturis skirtingus atrakcionus, įsitikinau, jog laisvas kritimas vis dar mėgstamiausia mano pramoga. Be to, būtent šiai atrakcijai nutaikėme puikų laiką - kadangi užkilus į viršų yra duodama laiko apžiūrėti miestą, smagu, jog tenais, aukštai aukštai, atsiradome saulėlydžio metu ir sėdėjome būtent toje pusėje, kur Saulė leidžiasi į miesto senamiesti, į visus atrakcionus. Eh, galėtų visuomet taip būti: viena diena mokyklos, viena poilsio, bet galų gale, aš esu patenkinta viskuo, kas čia vyksta.

Panelės iš Serbijos, Brazilijos, Moldovos, Latvijos ir žinoma, Lietuvos; Dab'inimas gal ir nėra geras dalykas, bet mes blogos; šokolade mirkyti vaisiai - matuojam, kurios ilgiausias; Basel.

Viskuo.
Ir galiu drąsiai teigti, jog turėjau pačias geriausias rudens atostogas gyvenime. Bet gyvenimas nesibaigia ir tikiu, jog kitos, jei tik tai įmanoma, bus dar geresnės.
Daug žodžių parašiau, bet tikiuosi, jog nebuvo labai nuobodu, tiesiog labai norėjau šias visas akimirkas išsisaugoti.
Tikiuosi, jog ir jus turėjote geras atostogas, būtų įdomu sužinoti, ką įspūdingiausio nuveikėte: gal perskaitėte kokią knygą ar įveikėte aukščio baimę, nesvarbu.
Taip pat - kitame įraše atsakysiu į visus Jūsų klausimus! Jei dar tokių turite, galite palikti komentaruose ir iki kito karto!