Žiemos šventės Šveicarijoje

Tikrai kitokios ir nežinau, ar tokios, kurių tikėjausi ar norėjau. Ir tikrai ne dėl to, kad čia "blogos" tradicijos (nieks plotkelės nelaužo), kultūra be baltos mišrainės, o sniegas taip ir nepasirodė, bet... nebuvo nei vienos minutės per Kūčias bei Kalėdas, kada nebūčiau galvojusi apie savo "biologinę" šeimą. Bet dabar viskas gerai, savo liūdnas mintis gana prabangiai paslėpiau kelionėse po Šveicariją ir jos kaimynes ir galiu pasidžiaugti gautais išgyvenimais, gaila, ne taip jau ir mėgavausi dabartimi.

Mane Šveicarijoje beprotiškai žavi šalies įvairiškumas: 26 kantonai ir visuose vis kažkas naujo, vis kažkas skirtingo. Galbūt todėl ir yra truputį sunku suvokti visos valstybės bendras tradicijas ir kultūra, bet čia turbūt ir yra paslėptas tas savotiškumas, kurį aš ir įsimylėjau. Aš net neįsivaizduoju, kiek daug mažų švenčių čia yra kalėdinių laikotarpių, nes tikrai, nemeluoju, iš kiekvieno šios valstybės gyventojo išgirsit kitokį skaičių ir kitokias datas. Pati gyvenu prancūziškoje dalyje, Fribūro kantone ir mano pirmoji, gana didelė šventė buvo jau gruodžio trečiąją. 

Tačiau prieš tai, pirmąją šiltos žiemos dieną (na, itališkame Ticino regione net ir šiomis dienomis, kur temperatūra 18 laipsnių, striukės, bent jau man, šiaurietei, nereikia), iš savo host mamos gavau šokoladinį advento kalendorių - didelį, didelį, tokių Maximoj, gaila, bet kitais metais nerasiu bei šiltas kojines su sniego seniais, su kuriomis labai smagu namie vaikščioti ar būti apsivilkus po oficialia apranga. Puikiai žinau, jog kai kuriose šeimose šis advento kalendoriaus ritualas yra daug svarbesnis ir tai ir yra didžioji žiemos dovana, vėliau po eglute laukia tik smulkios dovanos, tačiau užtat kiekvieną dieną iki tikrųjų Kalėdų, rankų darbo advento pirštinaitėse/maišeliuose/dėžutėse galima rasti dovanų: ir kaktusų, ir šokolado, ir knygų. Dažnai šeimos nariai visų 24 dienų tokiais kalendoriais apsikeičia tarpusavyje.

Grįžtant prie gruodžio trečiosios - St. Nicholas dienos, kuri yra minima katalikiškuose kantonuose, mano šeimai ypatingai ji buvo svarbi. Mano brolis, buvęs mainų moksleivis Austrijoje ir šiaip daug nuveikęs žmogus, esąs išrinktas šių metų Šventasis Nikolas. Būtent jis turėjo paruošti kalbą tiek prancūzų, tiek vokiečių kalbomis, ją parašyti ir kalbėti iš Katedros 30 tūkstančių žmonių miniai. Ilgai ruošėsi, paskutines dienas iki šventės praleido baruose ir sukalbėjo. Ir taip sukalbėjo, kad dabar jį daug kas atpažįsta mūsų kantone. Fotografuotis, kaip su Mis Šveicarija (irgi iš mūsų kantono) labai daug kas nesiprašo, bet bent jau jis sakė, kad vistiek atsirado tokių žmonių. Nutiko ir taip, jog mano mokykla buvo viena iš renginio organizatorių, tad prieš šventę, kuri vyko šeštadienį, padėjome mokyklos kiemą papuošti. Vėliau su mama vaikštinėjome po miestą, ragavome įvairius gardėsius ir juos pirkome, suradome ir lietuvių prekystalį, prie kurio buvo galima nusipirkti šakočio, medinių rankdarbių ir gintaro dirbinių bei degtinės iš kukurūzų, o taip pat ir apie šalį bei galimybes joje pakalbėti. Visa šventė ryte labiau priminė Kaziuko muge, bet jei labiau pasidomėtume programa, galima buvo ir nueiti šventines meditacijas ar chorų koncertus bažnyčioje, kurie beje, bent jau man labai patiko. Gaila, kad šią muziką atradau tik dabar. Dar po kiek laiko susitikau ir su mainų moksleiviais iš prancūziškos dalies, apvaikščiojome viską, o vakare su visais grūdomes tiesiogine to žodžio prasme prie Katedros, klausėmės orkestro, o vėliau ir brolio kalbos. Vakare, namuose ant lovos laukė dovana nuo šeimos - pliušinė karvytė bei maišelis, pilnas negliaudytų žemės riešutų (čia jie Kalėdiniu laikotarpiu itin populiarūs), mandarinų, saldainių ir sulčių.

Ir iki Kūčios dienos, kuri čia yra paprastai vadinama Kalėdų išvakarės, mano šeimoje bei mano kantone jokių švenčių nebuvo, tačiau jau minėtosios gruodžio ketvirtosios rytą, važiavome pas host senelius į Sion miestelį, kur taip pat susirinko ir kitos giminės. Iki vakarienės žiurėjome šventinę programą per televizorių, o susėdus prie stalo... na, lietuviškų tradicijų, kaip ir buvo tikėtina, nepamačiau bet vis tiek buvo keista matyti sušius, lašišos bei krevečių tartarus, antienos kepeneles bei putojantį vyną. Atsimenu, nustebinęs dalykas, po šių "užkandžių" buvo tas, jog suaugę žmonės daug labiau norėjo atidarinėti Kalėdines dovanas nei vaikai, kurie juos stabdė ir sakė, kad reikia palaukti visų patiekalų pabaigos ir taip išlaikyti tradicijas (nors aš net nesuprantų jau tų tradicijų, kokiame būtent kantone dovanos būna atidaromos 24 dieną - nežinau). Sėdėjau ir stengiausi nesijuokti iš šios situacijos kol prie mano nosies ant stalo padėjo specialų prietaisą steikams kepti bei trijų rūšių mėsos: jautienos, antienos ir arklienos (vienas nacionalinių šios valstybės patiekalų). O desertui - citrininis sūrio pyragas. Žodžiu, nei šis, nei tas, turbūt ir dėl to mintimis sklaidžiojau Lietuvoje. Dovanų apsikeitimas truko vos keletą minučių, ir vėliau visi kas sau krapštėsi ir viską apžiūrinėjo. Jeigu įdomu, dovanų gavau sūrio fondiu gaminimo rinkinį su Šveicarijos vėliava, rankšluostį su Šveicarijos vėliava, tušinuką ir puodelį su Šveicarijos vėliavomis, šveicariško šokolado ir prijuoste su Fribūro simboliais. Na, nacionalistiškai, bet likau labai labai laiminga.

Kalėdų rytą niekas nežadino, namuose pas senelius, kuri likome miegoti, atsikėlėme vėlai, apie vidurdienį, pusryčiams kava ir vėl steikai, o vėliau ilgas kelias namo. Ir viskas. Nėra trijų dienų baliaus čia, bet užtat visas džiaugsmas yra padalinamas per visą mėnesį.

Antrą Kalėdų dieną susiplanavau susitikti su kita mainų moksleive iš Lietuvos, pasikvietėm dar ir ekvadoriete ir nusprendėm, jog tokios nuotaikos ir turėjo būti. Kalėdos nėra dovanos, Kalėdos yra šeima ir nuoširdūs pokalbiai prie maisto stalo sava kalba, su savo kultūra. Smagu išbandyti kažką naujo, tačiau kitais metais šias šventes vertinsime daug labiau. Mūsų agentūra mums ir sakė, jog sunkiausi laikai aplanko švenčių metu, tačiau vėliau visos emocijos bėga tik aukštyn pozityvumo fazėje. Aš net įsivaizduot negaliu, kaip įmanoma patirti dar daugiau džiaugsmo nei kurį jau spėjau patirti per pavyzdžiui rudens atostogas, bet mes įsibegėjome su lietuviškų patiekalų vakarų: nusipirkom sūrelių, pasileidom "Biplanus", pasigaminom bulvinių blynų su riebiu padažu ir smagiai pasisėdėjome tryse. Ir taip, mūsų lotynų mergaitei patiko, Dieve, koks jaukus vakaras buvo - tikra šventė!

O ar Jūs džiaugėtės savo Kalėdomis?
Simona.