Kelionė į Amsterdamą, kuriame neaplankėme Anos Frank namų

Lygiai prieš mėnesį ir keturias dienas, 3:00 nakties aš įsėdau į autobusą, kurio galutinė stotelė buvo Amsterdamas. Labai daug metų Nyderlandai mintyse skrajojo kaip svajonių šalis, utopijos kraštas. Tiesa, tik pasitaikė galimybė čia nuvažiuoti su mokykla, aš ilgai dvejojau - šią vasarą planuose ir taip daug buvo įvairių kelionių, festivalių, išbėgimų iš miesto ir t.t. Galų gale, kelionės su mokykla gan brangiai kainuoja, "svajonių taške" pabūnama vieną dieną, visada didelis tempas ir... faktas, jog su draugais savaitės išvyka į Amsterdamą (ir nusigavimu ten lėktuvo pagalba) būtų atsiėjusi jei ne tiek pat, tai dar ir pigiau.

Vis dėl to, likus mėnesiui iki kelionės, vienas žmogus atšaukė savo kelialapį, o aš suskubau jį prigriebti, turėdama omeny, jog tai paskutinis šansas išsliūkinti į užsienį su mokykla. Ir toks kelionių tipažas turi savo šarmo ir sukuria savus lūkesčius. Savo klasę aš mėgstu, o mokyklą rekomenduoju visiems aštuntokams - nors čia ir yra problemų, dažniausiai aš mėgaujuosi šia bendruomene ir jos apylinkėmis. Be to, visada juokinga naktimis slapta išsliūkinti iš viešbučio, bandyti išjungti gidės kolonėles, sustojus Lenkijos autostrados degalinėje prisipirkti gausas maisto, kurio neleidžiama įsinešti į autobusą. Ir pagalvojus, jog turiu paskutinę progą visa tai pajusti, aš sutikau važiuoti it dievaži, tikrai nesigailiu.

Dar vakarą prieš, pas mane kartu autobuso laukti atėjo bendraklasis, su kuriuo nusprendėme, jog nėra ko ten eiti pusvalandį prieš, kaip mokytojai prašė. Tad pirmas kuriozas ir buvo, kai atėjome paskutiniai ir jau sulaukėme daug klausimų, kodėl atėjome taip plačiai besišypsantis. Man visada juokinga pasidaro, kai kvestionuoja mano šypseną, taip ir norisi tik pajuokauti "tai prigėrėme", o ir atrodo, lyg kartais visi ir laukia, jog taip pasakysime ir galės ištraukti ir į keliones vežamą alkotesterį. Pirma diena žadėjo ilgą sėdynės trinimą autobuse, tikslas - pervažiuoti visą Lenkiją. Trumpi "lankomiausios turistų vietos - tualeto" sustojimai ir kortos neleido stipriai nuobodžiauti, o ir be to, sėdint gale visada galima atitinkamai patriukšmauti ir pasidžiaugti draugija, tad kol kas niekas niekuo nesiskundė, ypatingai dėl to, jog viešbutį pasiekėme apie 18val vakaro. Apsigyvenome 3km nuo Vokietijos, Frankfurto prie Oderio. Nusprendėme apžiūrėti šį, tikrai niekuo neišsiskiriantį miestelį ir jame kiek pavakaroti. Prisėdome, pavalgėme ir užkandome, o grįžtant atgal pasiklydome ir vos spėjome nusigauti iki viešbučio iki komendanto valandos, po kurios dar ilgiau pasėdėjome viename iš kambarių ir pabendravome. Viskas slinko pagal planą, pagal mokyklinės kelionės idilę.

Antroji diena - ir vėl daug ilgų valandų autobuse bei du du aplankyti Vokietijos miestai - Hamelnas ir Magdeburgas. Pastarasis didelio įspūdžio nepaliko apart skanių makaronų, tačiau Hamelnas dar kitaip pravardžiuojamas žiurkių miestu mane papirko. Vokietija manęs niekuomet ypatingai nežavėjo ir negaliu paaiškinti kodėl. Apart Berlyno, kurį noriu aplankyti vien dėl įvairių veganiškų kavinių, savo noru turbūt niekuomet nesirinkčiau aplankyti šios šalies. Hamelnas - mažas miestelis, su siauromis ir jaukiomis gatvelėmis ir alaus sodais, vieta, kurioje smagiai galima praleisti pusdienį ir to laiko tarpo visiškai pakanka pamatyti viską, kas čia svarbiausia. Vis dėl to, jei jau paisome mano nuomonės, mokyklinėje kelionėje svarbiausia ne miestų pažinimas, o kas vyksta po jų ir tarp jų. Tą dieną atvažiavus į viešbutį, mes pamatėme, jog šalia mūsų lokacijos yra įsikūręs ir McDonald's restoranas, tad nusprendėme pasiimti šio bei to išsinešimui ir grįžti į kambarį. Stovint eilėje susipažinau su keliais jaunesnių klasių atstovais, kas mane beprotiškai nudžiugino, o grįžus į viešbutį, mūsų kompanija susispaudėme į vieną kambarį, valgėme, žiūrėjome prastą olandišką televiziją ir bandėme ją įgarsinti.

Trečia diena buvo skirta Belgijai, mano mylimiausios futbolo rinktinės (po Nyderlandų, žinoma, tik kad šiais metais jie nepateko į čempionatą) sergėtojai, šaliai, kuriai kėliau dideles viltis ir milžiniškus lūkesčius vien dėl jų nacionalinių gardumynų - alaus, bulvyčių ir šokolado. Gaila, tačiau didžiausia klaida, kuri buvo padaryta stengiantis pažinti šią šalį - sprendimas per dieną apvažiuoti tris miestus. Ir ne bet kokius, o apart Briuselio turbūt pačius žinomiausius ir ryškiausius - Antverpeną, Briugę ir Gentą. Visą dieną skubėjome, kiekvienam miestui skirdavome vos po porą valandų ir tai gadino tiek nuotaiką, tiek šalies žavesį, tad tikrai dar mielai ateity grįžčiau atgal ir net į tas pačias vietoves, kurias aplankėme. Smagu bent tai, jog per dieną spėjau sukirsti dvi dideles porcijas bulvyčių (tikrų, traškių išorėje ir švelnių viduje). O labai nesmagu, jog Belgijoje už visas "tualeto formas" reikia mokėti. Net tame pačiame McDonald's neužtenka paprasto kvito - reikia atidaryti piniginę.

Ir sekančioji diena mums žadėjo Amsterdamą. Miestą, kurio dauguma labiausiai laukė ir dėl priežasties klaustukų neturėtų kilti niekam. Ačiū dievui, žolė nėra vienintelis pretekstas, kodėl šis miestas ir ši šalis yra žavingi. Aš buvau tokia laiminga, sužinojusi, jog pagaliau turėsime daugiau nei valandą laisvo laiko ir galėsiu ramiai išnarplioti bent kelias senamiesčio gatves. Juokinga, bet pirma stotelė, kurioje mus išleido - raudonųjų žibintų kvartalas. Į jį negalima eiti didelėmis grupėmis, jei nėra užsakomas specialus gidas (kuris būtinai turi būti Nyderlandų kilmės), tad vos keli žmonės nueidavo, kiti laukdavo, kiti nueidavo, kiti laukdavo ir t.t. Tiesą pasakius, dienos metu ten nieko ir nepamatysi, smagiausia ten eiti sutemus, kai šviesų dauguma net spalvina per vidurį tekančią upę raudonai. Mums "pasisekė" pamatyti vos vieną merginą, tad nusprendėme čia grįžti vakarop. Vėliau su gide apžiūrėjome kelis vertus dėmesio taškus centre, kurių aš, kaip ir daugelis tokiose ekskursijose dalyvaujančių asmenų, neatsimena, kol pasiekėme Rijksmuseum - Nyderlandų nacionalinį meno ir istorijos muziejų. Jame turėjome vos valandą laisvo laiko, tad spėjome apžiūrėti gal kokį aštuntadalį ekspozicijų, kas kiek nuliūdino, bet būtent tuo dienos metu mes buvome kaip reikiant išalkę, tad per dvi laisvas valandas iki Van Gogo muziejaus nusprendėme pavalgyti. Seniai norėjau aplankyti "The Avocado Show" kavinę, kurioje viskas gaminama iš avokadų, bet vien dėl patekimo į restorano vidų būtų reikėję laukti apie 45minutes, tad nusprendėme paieškoti kažko kitko. Buvo saulėta penktadienio popietė, tad vietų beveik niekur nebuvo ir mums teko kiek išlįsti iš pagrindinių gatvių, tačiau greitai atradome burgerių vietelę, kurioje sukirtau vieną skaniausių veganiškų burgerių (pirmoji vieta - Madrido "Viva Burger" burgeris su pelėsiniu sūriu), perteptu pesto avokadų majonezu, falafelio paplotėliu, salotomis ir troškintomis paprikomis su baklažanais. Susimokėjome ir bėgome iki žymaus Nyderlandų menininko muziejaus, kuriame ir vėl gavome valandą laiko, tik šiuo atveju ir pusvalandžio būtų užtekę. Van Gogo kūryba esu domėjusis ir anksčiau, tad nieko naujo nesužinojau, nors ir perskaičiau turbūt visą šalia paveikslų esančią informaciją. Ir taip nutiko daugeliui, nes jokių gilesnių įžvalgų nebuvo matyti, o muziejus mūsų kuklia nuomone skirtas tik tiems, kurie dėlioja kelionėse kryžiukus ant vietų, kuriose pabuvojo. Po tokios lengvos nuoskaudos dėl šio objekto, turėjome apie keturias laisvas valandas, tad daug vaikščiojome ir grožėjomės. Vienu metu aš atsiskyriau nuo visų draugų, jog turėčiau progą paslankioti gatvėmis nieko netrukdoma, jog galėčiau apžiūrėti tas vietas, kurios domino mane. Nusipirkau didelę porciją bulvių ir taip slampinėjau, vėliau gal 15 minučių Katedros aikštėje apžiūrinėjau žmonių srautus. Ir buvo labai gera, aš tik dar stipriau įsitikinau, jog kažkuriuo gyvenimo momentu tikrai norėsiu pagyventi Amsterdame. Tikrai, tikrai. Vėliau mūsų didelė, 60 žmonių grupė susėdome į laivelį ir plaukėme kanalais - vieni galvas ant turėklų dėjo dėl raudonų akių, paragavę silpnųjų narkotinių medžiagų, kiti dėl paprasto grožio. Susiglaudę nameliai, dviračių garažai ir ant įvairių stogelių vakarieniaujančios jaunimo grupelės - juk tikrai Amsterdame nėra matoma kokių Pasaulio stebuklų, bet miestas apžavi ne vieną. Po pasiplaukiojimo mes vėl turėjome kelias laisvas valandas, tad vėl vaikščiojome ir kalbėjome apie tai, ką veiktume, jei čia gyventume. Dar man teko proga pakalbėti ir su keliais prancūziokais, kurie atvyko čia atšvęsti bernvakario. Bandėme vėl surasti raudonųjų žibintų kvartalą, bet nepavyko. Taip užsivaikščiojome iki kol liko 20 minučių atsidurti reikiamoje vietoje kartu su visais mokytojais ir gidais, o mūsų telefonai buvo beveik išsikrovę, o ir nutolę buvome didesniu nei 20 minučių atstumu. Bet mes bėgome, kalbėjome su aplinkiniais, tada vėl bėgome ir šlaputėliai įsėdome į autobusą. Nors diena buvo tikrai užskaityta ir puikiai įvertinta, vakarą sugebėjome užbaigti ir vėl gi itin romantišku būdu. Grįžę į viešbutį ir pasidėję daiktus, keliese susitikome netoli autostrados, šalia miško. Ant nušienautos žolės pasitiesėme savo striukes, pradėjome klausytis geros muzikos ir bendravome. Be to, prie mūsų prisijungė vėl nauji žmonės, tad pokalbiai truko gan ilgai dar tą dieną.

Ir buvo kiek liūdna žinoti, jog po Amsterdamo autobusas apsisuka ir juda jau Lietuvos linkme. Nežinau kodėl, bet šitos kelionės metu puikiai susigyvenau su laiku, tad atrodė, jog viskas trunka jau gana ilgai (bet tikrai nenuobodžiai), o visi mokytojų kambarių tikrinimai tapo įprasta rutina, švediškas pusryčių stalas, nors ir negausus, taip pat. Važiuojant atgal, sustojome dar Braunšveige. Vėl gi, nepasakyčiau, jog tai itin gražus miestas su išsiskiriančia architektūra ar vaizdas, tačiau jis patogus sustoti pakeliui, ką mes ir padarėme. Pavalgėme, nupirkome lauktuvių ir šio bei to paskutiniam vakarui, kuris buvo smagiausias tarp visos dienos pramogų. Nakvojome jau Lenkijoje (na, ta miego formulė sutelpa į dvi valandas), o tiksliau, naktinėjome dar ilgai ilgai ant kažkokio to kalno. Ilgiau pamiegojome kitą dieną autobuse, kuris važiavo į Vilnių su trumpais sustojimais visokiuose KFC.

Kelionės su mokykla veža ir dauguma jų atsimenu iki šiolei. Smagios būdavo ir dienos išvykos į Anykščius, kur viskas, kas geriausia nutikdavo autobuse, vėjavaikiškai bendraujant ir valgant daug daug mamos priruoštų sumuštinių, stebindavo ir ilgesnės kelionės į Europos pramogų parkus, kuomet pirmą kartą pamatydavome "Starbucks" ir visos merginos lėkdavome į jį, sudarydamos milžinišką eilę. Oi, sentimentai...

Simona.

Frankfurte ne frankai, o eurai

Ir frankų, valiutos, kuri ilgai saugojo Prancūzijos rankinių kainas, o dabar tą patį daro ir Šveicarijoje, Vokietijoje niekada nebuvo, tad ką kalbėti ir apie ironiškai skambantį miesto Frankfurto pavadinimą. O tiksliau, Frankfurto prie Maino. Apart frankų valiutos šis penktasis pagal dydį Vokietijos miestas toliau nebestokoja nieko ir tuo įsitikinti galėjau iš karto po EYE renginio, kuriame lankiausi pirmosiomis vasaros dienomis. Į šį miestą traukiniu nuo Strasbūro atvažiavome vėl didelė, ta pati lietuvių grupė. Ir atvažiavome sunkiai - dar tą pačią dieną sulaukėme ir atšaukto autobuso pranešimą, o ir mūsų traukiniai vėlavo.

Miestą pasiekėme vėlai, tad džiaugiamės, jog viešbutis pasirodė esantis centre ir vos kelios minutės pėstute nuo stoties. O dar ir keturios žvaigždutės ir pagaliau tikėtini geri pusryčiai, ne taip kaip prancūziškame viešbutyje. Ir siurprizas! Su navigacinėmis priemonėmis priėjus viešbutį supratome, jog gyvename pačiame centre striptizo klubų, sekso prekių parduotuvių ir prostitucijos įmonių. Šalia dar buvo ir keletas kebabinių, bet juk mes ir kalbame apie Vokietiją!

Tą patį pirmą vakarą mūsų kompaniją išsiruošė apžiūrėti keleto bariukų. Ir tą patį pirmą vakarą mes gavome pasiūlymų nusipirkti ekstazio. Ir blogiausia buvo net ne tai. Mes gatvėse matėme daug žmonių. Ir ne todėl, jog buvo savaitgalis, tiesiog daugelis tose gatvėse ir būna, gyvena. Po tiltu moteriškė susidėjusi visą gyvenimo turtą į plastmasinį maišą, gulėjo jį apsikabinusi ant purvino čiužinio. Du jau solidaus amžiaus vyrai ant laiptelių atsisėdę švirkšto pagalba purškiasi kažką į savo kūnus. Didelės krūvos šiukšlių. Daug išvemto maisto. Daug triukšmo ir nemalonaus bruzdėjimo.

Yra ir kita medalio pusė, kitas kratinys nemalonių vaizdų. Prostitucija Vokietijoje yra legali. Ir mano manymu šios senosios profesijos legalizavimas yra puikus sprendimas - atsiranda mokesčiai, saugumas prostitučių atžvilgiu. Vis dėl to nepratusiai akiai yra nemalonu eiti pro visus "sex inn" ir "sex houses". Neslėpsiu - įdomu, todėl net su viena mergina, taip pat dalyvavusia šioje kelionėje, padarėme interviu su sekso industrijos atstove. 

Dideliame mieste - didelis ir naktinio gyvenimo pasirinkimas, tad nereiktų atsisakyti vizito Frankfurte, jei bijote nešvaraus ir nesterilaus gyvenimo. Nors pačiai neteko išbandyti aukštesnės klasės klubų ar barų, su draugais atradome kitą alternatyvą. Vakarais parduotuvėje nusiperki įvairių užkandžių (man labai patinka Vokietija tuo, jog čia yra daug veganų, nes tuo pačiu ir parduotuvėse pasiūla šiuo klausimu itin didelė) kaip šokaladukai, avokadų ir humuso užtepėlės, vynuogės, duona ir t.t. Jei norisi dar ir alkoholinių gėrimų patirties, Vokietijoje jie supranta, jog paaugliai neapsisaugos nuo alkoholizmo dėl didelio amžiaus cenzo, tad čia vynas, sidras ir alus - nuo 16! Tad skanaus ir į sveikatą, po parduotuvės jums belieka nueiti iki Maino pakrantės ir atsisėsti ant suoliuko ar ant žolės. Čia būna žmonių, bet nėra sausakimša, o tai reiškia, jog man tikrai patiko leisti čia vakarus. O jei ir neturite galimybės nuvažiuoti iki Vokietijos, nesijaudinkit, nes panašų vakarą prie upės galite pasidaryti ir tame pačiame Kaune! 

Liekant prie maisto temos, nuoširdžiai galiu parekomenduoti dvi vietas. Pirmoji Falafel 1818. Vakare ši vieta itin gyva - daug vokiečių žino, kad čia galima paskanauti tikrai skaniais falafeliais, o dar plius to, barmenai gamina ir labai skanius kebabus su jais. Jeigu turite draugų, kurie negali be mėsos, yra čia ir jos, bet siūlyčiau nepraleisti kebabo su daug humuso, tahinio, falafeliais ir daug daržovių galimybės. Be to, ši užeiga gali tapti ir puikia stotele prieš pasisėdėjimą prie upės, nes ji čia pat! 

O taip pat man patiko Das Eis ledainėje, kurioje pamanė, jog aš iš Nyderlandų (sakė, kad dėl akcento, bet kitoje kelionėje žmonės mano tautybę taip bandė nuspėti dėl didelio ūgio ir plaukų spalvos). Vėl gi, ne viskas čia veganiška, tačiau tokie ledų skoniai kaip "mėlynių sūrio pyragas" arba "riešutų sviestas ir džemas" tikrai neatbaido nuo paragavimo šios maisto grupės. Be to, labai mielas ir ten dirbantis vaikinukas - prigriebusi savo ledus aš dar kelias valandas sėdėjau lauke ir skaičiau, o jis nemokamai pavaišino kokteiliu! 

Senamiestis - niekuo ypatingas. Graži pagrindinė aikštė, smagu joje ir išgerti šio miesto tradicinio gėrimo - obuolių vyno. Intriguojančiai šie vaizdai susilieja ir su dangoraižiais, kurių čia kaip Europai - daug. 

Frankfurtas tikrai nėra mano miestas ir aš neįsivaizduoju ką ten reiktų veikti ilgiau nei 2 ar 3 dienas (yra daug muziejų, bet mano matyti nebuvo įspūdingi), tačiau įmanoma čia smagiai praleisti savaitgalį, tad tą ir rekomenduoju - į šį didmiestį nėra sunku sušaudyti pigius lėktuvo bilietus! 

EYE 2018

Gegužės 31 dieną atidariau vasaros sezoną Vilniaus oro mieste, vietoje, kurioje man visad po nugara bėgioja šiurpuliukai. Taip pat buvo ir šį kartą, nors ekranas skelbė kryptį "Ryga". Ačiū dievui, jog kaimyniniame mieste, o tiksliau, tik jo oro uoste, teko pabuvoti vos kelias valandas. Ir tos valandos, nors ir tolimesnis reisas buvo atidėtas, tikrai neprailgo! Su naujai pažinta lietuvių kompanija spėjome ir pavalgyti, ir pasijuokti, o tada jau skridome į Frankfurtą.

Turbūt tektų labai trumpai pristatyti kelionės tikslą ir apskritai, kodėl šioji kelionė įvyko. Birželio 1-2 dienomis Strasbūre trečią kartą vyko "European Youth Event" į kurį pakliuvau visai netikėtai su kitais 8000 dalyvių. Tai yra didžiausias politinis jaunimo renginys pasaulyje, tad šiokią tokią garbę jaučiau prisistatinėdama visiems, jog esu iš Lietuvos ar net sakydama komentarus parlamentarams. Panašios koncepcijos renginių spektras platėja su lyg kiekvienais metais, tačiau EYE sugeba sugauti ir žiniasklaidos didesnį dėmesį, ir didesnį dėmesį iš tos socialinės grupės, kuri atrodo, lyg iš pirmo žvilgsnio net ir nesidomėtų politika. Šį fenomeną paaiškinti nebūtų sunku – politika yra daug platesnis mokslas nei MG Baltic skandalai, susiję su Liberalų sąjūdžiu ir pamąsčius plačiau, ji apima vos ne visas gyvenimo sritis. Pavyzdžių šiam teiginiui patvirtinti pilna – pradedant ta pačia, lietuviams puikiai pažįstama Eurovizija; egzaminais, su kuriais turi susipažinti kiekvienas, nusprendęs pabaigti 12 klasių; religija; maisto kultūra, kuri yra pakankamai paprastai manipuliuojama politikų. Ir šis sąrašas yra begalinis, tad žmogus, teigiantis nesidomiantis politika turbūt iki galo ir nesuvokia, kas yra politika.

Į Frankfurto oro uostą, kuris kaip žinia, yra didžiausias Europoje, atskridome kiek pavėlavę, sunkiai susiradome stotelę, iš kurios turėjome pasiekti Strasbūrą, bet ir autobusas tądien vėlavo. Puiki proga prisipirkti užkandžių pamanėm ir aš pirmą kartą, po ilgo laiko tarpo turėjau galimybę prisivalgyti daug skanaus maisto ir peržiūrėti kelias naujausiojo 29ojo Simpsonų sezono serijas. Tad taip ir važiavome į Strasbūrą - už lango lijant ir sunykę į telefonus. Buvo ramu ir gera net ir tada, kai atvažiavę į galutinį tašką pamatėmė, jog audra nesiliovė ir pusvalandį be jokių skėčių žygiavome iki viešbučių.

Sekanti diena - parlamentas. Tiesa, dar prieš tai tame pačiame viešbutyje sutikau savo pažįstamą, kuris mane koordinavo kelionės į Italiją metu. Juokingai mažas tas pasaulis, tik gaila, jog šiame renginyje pasirodė kiek kitaip. Norėdami įeiti į vidų, laukėme 3val eilėje ir spėjome praeiti net keturis apsaugos tikrinimo punktus. Viename jų mergaitės ir berniukai turėjo būti atskirai, kas kiek nustebino, bet bent jau buvo įdomu pamatyti.

Laksčiau iš vienos paskaitos į kitą diskusiją, į kitą simuliaciją ir į kitą seminarą. Ir taip nuo 11:30 iki 18:30, kol galiausiai likau turbūt paskutinė iš Lietuvos delegacijos. Teko ir pasakyti šiokį tokį komentarą parlamentarams, dėl kurio labai jaudinausi, bet vėliau labai didžiavausi savimi. Turiu beprotiškai didelę publikos baimę ir tas pasakymas, jog praktika gydo tikrai neveikia ant manęs, turint omeny, jog yra tekę jau daug kartų kalbėti. Ir beveik visada, viskas baigiasi taip pat gerai, kaip pirmoji diena EYE - paskutinė mano aplankyta konferencija vadinosi "Degantis klausimas: ar Europa turėtų prisiimti lyderės poziciją visuotinio atšilimo klausimu?". Čia buvo pateikta nemažai racionalių  problemos sprendimų būdų, kuriuos būtų įmanoma pradėti vykdyti – skatinimas valgyti daugiau augalinės kilmės produktų (kurie dažnai būna brangesni dėl pernelyg didelių subsidijų gyvūlininkystės sektoriui), subsidijų panaikinimas gyvūlininkystės sektoriui, didesni mokesčiai angliai, mažesni mokesčiai elektra varomiems automobiliams, skatinimas sezoninio maisto vartojimas (juk lietuviams, pavyzdžiui, neturėtų būti natūralu valgyti pomidorus žiemą) ir skatinimas valgyti vietinius produktus. Daugiausiai pasisakanti politikė buvo Karima Delli, jauniausia Prancūzijos europarlamentarė. Nors ši moteris atstovauja ne itin populiarią partiją Europos parlamente (Group of the Greens/European Free Alliance), viso susitikimo metu degė noru įvykdyti šias idėjas ir nepraleido progos pabendrauti ne itin formaliu būdu. Iš karto po valandos su puse trukusios diskusijos lokaciją ji pakeitė į vieną iš Strasbūro barų, kuriame vyko laisvojo stiliaus repo kovos. Ir tai yra vienas EYE pliusų ir dalykų, atveriančių akis – parodymas, jog politikai irgi yra tokie patys su mumis visuomenėje gyvenantys įvairialypiai žmonės.

Dar besėdint toje salėje susipažinau su dvejomis kolumbietėmis, kurios atvyko į Europą specialiai dėl šio renginio. Nusprendėme kartu pavakarieniauti ir išsirinkome "Velicious Burger" veganišką užkandinę, kurioje prisiekiu, valgiau skaniausią burgerį per visą savo augalingą gyvenimo tarpsnį. Tad didėlės rekomendacijos tiems, kurie nuspręs aplankyti šį miestą! Ir šalia tų burgerių mes labai skaniai dar ir pakalbėjome apie aplinkosaugą, apie mus visas dominančią temą. Gaila, jog vos pavalgiusios jos turėjo išeiti, tad man beliko mėgautis prancūziškais įstatymais ir valandėlei užsukti į šalią esantį barą alaus. Neilgai buvau viena, turint omeny, jog mieste sukinėjosi papildomi aštuoni tūkstančiai jaunuolių - prie manęs atsisėdo trys berniukai iš Italijos, tad pajuokavau ir su jais iki kol išsikrovė mano telefonas, tad teko paskubomis grįžti į viešbutį, jei kas manęs netyčia ieškotų. 

Ir grįžusi gavau pasiūlymą iš lietuvių apžiūrėti naktinį Strasbūrą, tad net nedvejodama sutikau! Ilgai klaidžiojome itin dideliu centru ir štai jau antros mano rekomendacijos - baras "Chez Rico". Nors jis kiek nutolęs nuo pagrindinių aikščių, žmonių čia pilna. Užeigos savininkas ir pats gėrimus visiems nešioja, ir vis prisėda prie kokio stalelio pabendrauti su klientais. Į mus jis žaismingai mėtė alaus padėkliukus ir davė guminukų, nes atrodėme mat labai jaunatviškai. Vėliau vakaras tęsėsi "Jimmy's bar", kuris buvo išnuomotas specialiai EYE lankytojams, bet rekomendacijų šiai vietai neduodų, jei nesate šviesų ir garso arba Sel'o gerbėjai. Bet duodu didelį patarimą apsilankyti šalia Strasbūro katedros esančiose kebabinėse, pasiimti šį gurmanišką delikatesą su falafeliais ir valgyti šalia to didingo pastato bežiūrint į bendraujančius žmones šioje vietoje. Nuostabu, didinga ir vėl gi, skanu.

Antrą dieną turėjome keliauti jau atgal į Frankfurtą vidury dienos, tad nusprendėme nebe eiti atgal į parlamentą, o geriau dar ilgėliau pasimėgauti miestu. Pirmiausia norėjome gražiai papusryčiauti, tad užsukome į vieną lauko kavinių ir užsisakėme didelius prancūziškus pusryčių rinkinius: su bagetėmis, arbata, karštu šokoladu, uogieniemis, kruasanais, sviestu ir medumi. Ir gal dvi valandas taip ramiai sėdėjome besišnekučiuodami. Tuomet pakilome olandiškų bulvyčių, kad jau tikrai būtų gana. 

Gana nebuvo tik miesto, kurį teko palikti jau ketvirtą kartą. Ir Strasbūras tampa man vis artimesnis, tad tikiuosi, jog po dviejų metų galėsiu ir vėl grįžti į EYE,

Simona

Planai paskutinei mokyklinei vasarai

Daugiau nei prieš dvi savaites baigėsi Eurovizijos maratonas, tad dabar, pagal natūralią ir tradicinę gyvenimo tėkmę eilė atėjo vasaros atostogų džiaugsmui. Tie trys mėnesiai visada būdavo laukiami - anksčiau dėl galimybės karštas dienas netrukdomai leisti karoliniškių daugiabučio devintame aukšte su geriausiomis draugėmis, vėliau dėl savarankiškų kelionių vienai į žaidimų aikštelę, po kelerių metų atėjo laikas ir pirmosioms stovykloms. Tada buvo mano vadintoji 15 mėnesių vasara Šveicarijoje, o šiemet.. šiemet laukia "tapmokyklinė" paskutinė vasara. Vienintelis dalykas, dėl kurio gailiuosi jau dabar - pase pažymėtas amžius, kuris nesiekia 18 metų. Žinoma, tai nėra tas dalykas, kurį galėčiau pakeisti, bet mintyse sklando daug idėjų, ką galėčiau nuveikti jau šiemet, jei visgi būčiau jau sulaukusi pilnametystės*.

*Važiuočiau dirbti į Prancūzijos vynuogynų fermas, kur rytais skinčiau rūgščias Burgundijos vynuoges, per dienas čiulbėčiau pramokta prancūzų kalba, o vakarais mėgaučiausi ilgomis prancūzų vakarienėmis, kuriose vyrautų raudonas vynas, skaniai skrudintos daržovės su daug alyvuogių aliejaus, akyse atsispindėtų neaprėpiamų laukų vaizdai, o lūpose skambėtų "c'est ma vie et il est magique". Dar nesiskusčiau pažastų, nes girdėjau, jog prancūzės taip daro.

Nuo gruodžio iki kovo pildžiau paraišką į lyderystės stovyklą Jungtinėse Amerikos Valstijose. Sužinojau, kad nepatekau tik balandį. Ir kelias dienas tikrai nuoširdžiai liūdėjau, nes tikėjausi, jog pavyks ir jog visą liepą praleisiu už Atlanto. Tada teko susitaikyti ir planuotis kažką kitko, nes esu patyrusi ką reiškia 90 dienų spontaniškumo. Neplanuoti nuotykiai yra jėga, bet norint nuolatos užsiiminėti spontaniškumu reikia turėti daug fantazijos, o jos aš neturiu tiek daug. Tad susidariau sąrašą dalykų, kuriuos turiu ir noriu padaryti, susiplanavau keletą kelionių ir palikau dar vietos tiems neplanuotiems nuotykiams. Dėl viso pikto.

Jau už keturių dienų keliaujų į Strasbūrą ir jau ketvirtą kartą. Tikrai negaliu teigti, jog tai mylimiausias Prancūzijos miestas (netgi Elzase, tame pačiame regione yra vietų, kurios yra palikusios daug didesnį įspūdį nei šis didmiestis), bet susiklosčiusios aplinkybės vis nuneša mane ten. Šį kartą ten skrisiu dėl EYE - didžiausio Europos jaunimo politikos festivalio. Keturi pranešimai, koncertas ir dar kelios papildomos dienos Frankfurte (iš jo pigiau grįžti į Vilnių). Tikiuosi bent kiek prisiminti prancūzų kalbą ir sutikti vasaros sezoną šėlstant su kokiais nors airiais ir graikais. Manau, jog bus labai gerą grįžti į daugiatautę bendruomenę. 

Grįšiu į Lietuvą likus dar kelioms dienoms iki mokslų metų pabaigos, tad jei nors ir teks bent kelioms akimirkoms vėl susikaupti, antrąjį birželio savaitgalį laukia vasaros sveikinimo išvyka su klase į Ignaliną, kur apturėsime 15 kilometrų žygį, vakaro laužą, baidares ir nakvynes palapinėse. Tikslas ryte neatsibusti su lytinių organų iliustracijomis ant veido!

Tuomet laukia paskutinės pertraukos ant Bekešo kalno, esančio už mokyklos, bučinukai mokytojams, paskutinės galimybės nusipirkti arbatos už 10 centų ir paskutinė mokylinė kelionė į šalį, kurią visuomet norėjau aplankyti labiausiai, jeigu kalba pakrypsta apie Europą. Tiesa, kitaip nei prieš tai minėti "paskutiniai" dalykai, ši kelionė bus paskutinė ne tik trijų mėnesių laikotarpiui. Labai ilgai svarsčiau, ar verta važiuoti ir net buvau nusprendusi, jog tokios didelės kainos ji neverta, bet... susirinko gera kompanija ir atsirado pasiteisinimas, pavadinimu "paskutinė galimybė". Paskutinė galimybė iškeliauti kur nors su mokykla, kuomet tave užknisa dauguma muziejų ir galiausiai tu lauki naktinės dalies viešbutyje, kur tenka slėptis nuo mokytojų ir amžinai tildyti muziką, nes ji visada jiems groja per garsiai. Bet būna smagu, o ypatingai smagu per paskutinius kartus. O keliausim į Nyderlandų sostinę Amsterdamą (jau net radau veganiško maisto restoraną su itin patikusiu pavadinimu - The Dutch Weed Burger Joint), pravažiuodami ir pro Belgiją.

Atgal iš Van Gogo šalies grįžtame birželio 17 dieną. Ir tuomet manęs laukia 7 laisvos ir "visiškai nesuplanuotos dienos", per kurias būtų smagu:

• arba perskaityti Vinco Mykolaičio-Putino 600 puslapių privalomą kūrinį "Altorių šešėly".
• arba nužingsniuoti 30km iki Trakų, juose ežere išsimaudyti ir grįžti namo traukiniu besitikint, kad po tokios dienos tau paskambins kokia nors modelių agentūra dėl sudegintų kalorijų skaičiaus.
• arba (bet čia nėra jokio arba, iš tiesų) pasveikinti draugę Karoliną su aštuonioliktuoju gimtadieniu. Ir atšvęsti.
• arba išmesti/atiduoti/parduoti visus nereikalingus kambaryje tūnančius daiktus, tokius kaip knygos, drabužiai, lempos. Tokius, kurių nebenaudoju arba jie man nebepatinka ir užima tik vietą. Kadangi labai svajoju po 12 klasės išvažiuoti, kambarį teks perleisti jaunesnei sesei, tad anksčiau ar vėliau reikės atsikratyti dauguma daiktų.
• arba aplankyti Klaipėdą, nes joje niekada nesu buvusi. Gėda.
• arba nuveikti kažką tokio, ko tomis dienomis norėsis. Arba tai, ką pasiūlys draugai. Nežinia.

Po tokios savaitės vėl laukia kelionė. Kelialapį nusipirkau visai netikėtai, pamąsčiusi, jog verta likusį mėnesį mokykloje nesipirkti pietų ir nebevaikščioti pas matematikos korepetitorę (tikiuosi, jog šio sprendimo nesigailėsiu, kai ateis metas rašyti paskutiniuosius metų kontrolinius). Nusipirkau prieš antrąjį Eurovizijos pusfinalį, prieš tai dar paskambinus draugei, ar ši mane priims devynioms dienoms į svečius. Priėmė. Ir ne bet kur, o į Madridą - miestą, kuriame dabar mokosi, pabėgusi nuo pilietinio karo Venesueloje. Gyvensime dviese, mokysimės Ispanijos naktinio gyvenimo ir labai tikiuosi, jog atsigriebsime už nesimatytus metus.

Po tokio kelionių maratono teks kiek nurimti su Lietuvos natūromis. Gal ir gerai, nes sąrašą dalykų, kuriuos noriu atlikti gimtinėje, dar galima pildyti:

• labai gėda pasakyti, bet būdama septyniolikos metų, vis dar nemoku dardėti dviračiu. Ir turint omeny, jog esu svajojusi ir apie studijas Nyderlanduose, turiu paskutinę vaikišką vasarą, kuomet dar galiu patobulinti savo įgūdžius. Tiksliau - juos įgyti.
• dvyliktoje klasėje teks laikyti IELTS anglų kalbos egzaminą. Tiesa, šiais metais jau teko vaikščioti į kursus ir sekasi tikrai neblogai, bet vis dar didele problema išlieka rašymo dalis ir specifinio žodyno gilinimas. Nežinau, ar pavyks vasarą labai daug pasimokyti, bet norėtųsi bent jau susirūšiuoti jau turimą informaciją (pagal kurią būtų lengviau vėliau mokytis) ir perskaityti kuo daugiau gerai parašytų rašliavų, jog galų gale galėčiau įsikirsti į tą struktūrą. Dėl žodyno - esu pripratusi dar iš Šveicarijos laikų į galvą susidėti daug žodžių. Į dieną išmokti bent 10-15 žodžių nėra itin sunku!
• po visų knygų mugių lentynose susikaupė keletas stiprių šedevrų. Labai mėgstu gerus kūrinius skaityti atostogų metu, tad beveik neabejoju, jog knygų neteks primiršti, bet vis tik raginu save perskaityti dar daugiau, negu perskaičiau praeitais metais.
• dar labai šaunu būtų vasarą kur nors patranzuoti. Nebūtinai toli, tiktų ir jau anksčiau minėtoji Klaipėda, nes labai labai jau noriu (o ir gaila mokėti tuos 15 eurų į vieną kelionės pusę).
• pagyventi kaime pas senelius, kurie man skiria net atskirą namelį, kai pas juos atvažiuoju. Buvau nuvykus prieš keletą savaičių savaitgaliui ten ir ne tik kad puikiai pailsėjau, bet dar ir pasimokiau, itin produktyviai praleidau laiką. Jaučiu, jog mano ir IELTSo pamokos, ir knygos lengvai ten skaitytųsi..

Ir tuomet mano širdį apglobia vėl Šveicarijos dvasia, nes į svečius atvyksta miela draugė iš Moldovos. Kol kas mūsų susitikimą dengia mistikos šydas, nes planuose ir tranzavimai po Baltijos šalis, ir festivaliai po Baltijos šalis, ir susitikimai su bendrais pažįstamais iš Baltijos šalių. Suplanuosime vietoje, kas man nebūdinga, bet bent jau galėsiu kalbėti apie neplanuotas akimirkas nuoširdžiau.

Rūgpjūčio vidury, 10 dienų skrisiu į Rumuniją su "Erasmus+". Organizacija kaip ir puikiai žinoma, tačiau iš pačios šalies net nežinau ko tikėtis. Gal įspūdingų kalnų ir nepasitvirtinančių stereotipų? Projekto tema - emigrantai ir kylančios socialinės problemos dėl jų. Kontroversiška, bet tikiuosi, jog likus savaitei iki mokyklos bus gera mokytis apie tai, apie ką noriu mokytis, o ne tai, ką pagal visas taisykles privalau.

Bus gerai, vasara bus gera. Paskutinę savaitę važinėsiu jau įvaldžiusį savo dviratį tarp kojų ir mąstysiu, kaip buvo gera ir kaip bus gera, jei negalvosiu tiek daug apie egzaminus.

Susiparinau.

Pusryčiai su draugele.

Aš labai daug rašau. O ypatingai daug paskutiniaisiais mėnesiais. Gaila, jog tuo labai sunku pasidalinti ir šis tinklaraštis, apie kurį galvoju turbūt kasdien, jau nustojo gyvuoti ir džiaugtis tokiais pat lankytojų kiekiais kaip kokiais 2015 metais. Ir aš jokiu būdu neteigiu, jog tai dariau ar darau dėl skaičių, bet mano asmenybei besiformuojant išsiryškina anksčiau kiek slopintos savybės, pavyzdžiui perfekcionizmas. 

Atsimenu, jog būdama aštuntoje, devintoje klasėje labai daug skaičiau merginų, kurios rašė būdamos vienuoliktoje, dvyliktoje klasėje. Ir man atrodė, jog jos rašo labai gerai. Beskaitydama jų įrašus galvojau, jog jei ir toliau tęsiu intensyvų klaviatūros taršymą, po kelerių metų mano žodžiai skambės taip pat įtikinamai, o tekstai prilygs ir jų imituojamui grakštumui. Pradėjau save lyginti su kitomis.

Ir susiliejus šioms dviems savybėms, dabar man yra baugu rašyti viešai ir dalintis savo kūryba su kitais. Štai neseniai mano mokymosi įstaigoje vyko renginys "Naktis mokykloje", kurioje savo slemų atėjo paskaityti Aistė Šivytė. Ir po jos skaitymų buvo puiki galimybė ir moksleiviams pasidalyti savo kūrybą. Ir nors labai draugai skatino, ir nors telefone net turėjau surezgusi kelis šiokius tokius eilėraščius, aš išsigandau ir pasakiau ne.

Apskritai, paskutiniu metu esu susiparinus ties viskuo. Ties laisvalaikiu, ties pasirinktais dalykais mokytis mokykloje, ties simpatijomis, ties ateitimi, ties nepadarytu tyriamuoju darbu (kuriam turėjau visus mokslo metus, o dabar teliko savaitė iki kuomet turėsiu pateikti raštišką darbą), ties pamestu ilgai pildytu sąsiuviniu su knygų ir filmų apžvalgomis (labai daug valandų palinkusi link jo rašiau), ties artėjančia nevisai suplanuota vasara ir ties žlugusiu planu vasarai. Ties po truputį užmirštama prancūzų kalba, ties grįžusiais kilogramais, ties kritusiais pažymiais, ties nesutaupytais pinigais ir ties dideliu mokesčiu kavinėse už sojos pieną.

Kaip sakoma, bent jau Eurovizija ne už kalnų!

Apkalbos yra būdas išmokti

Man labai patinka kalbėti apie kitus asmenis - aptarti jų elgesį, nusijuokti iš jų pasakymų, galų gale ir didžiuotis už tai, ką jie nuveikė. Apkalbų vengimas yra slidus reikalas - taip, galima dievagotis ir visiems teigti, jog taip veikia jaunesnio amžiaus kategorijos vaikai arba populiarumo siekiančios Lietuvos žvaigždės, kurios ir teuždirba iš keiksmažodžių (kas yra visai pavydėtina - visai smagu būtų žinoti, jog mano ištartas blet ar nahui sukelia kažkam tokias stiprias emocijas, jog iš jų dar galiu ir pinigo sau nugvelbti), bet gi jėzau, kaip smagu kartais būna kalbėti ne tik apie savo pasiekimus ar savo kvailystes. O naudos ieškotojams (t.y. mums visiems, nes galų gale visi trokštame pajausti pasitenkinimą savimi) tai ir puiki galimybė išmokti/nukopijuoti kažką nuo kitų arba tiesiog pasimokyti iš jų klaidu. Laimėjimai!

Latvijoje apkalbu kitus.

Vidurinėse klasėse buvau ta, kuriai mieliausia buvo krėsti purvą ant kitų. Supratusi, jog taip nei simpatijų laimėsiu, nei pasitikėjimo pelnysiu, supratau kokia tai šlykšti veikla ir keliems metams vengiau kalbėti apie asmenis, kurių nemėgstu. Tiesa pasakius, stengiausi ir į įvairias situacijas žvelgti su dideliu tolerancijos kiekiu, ir elgtis taip, jog tų žmonių neatsirastų. Ir jeigu tikrai, tikrai, tikrai turite problemą, susijusią su noru per daug aptarinėti kitus asmenis (galbūt net pasakyti ir melagingų dalykų apie juos), būtent mano minėtas požiūris turėtų gelbėti stipriau nei pasisakymai apie dorybių tausojimą.

Ir vis dėl to, atsirado tie keli asmenis, kurių taip stipriai negalių suprasti dėl jų vertybių pasirinkimo ir viešo elgesio, jog man norisi tai aptarti. Ne su mama, kuri pasiūlys nereaguoti, ne su tuo žmogumi, kuris mane taip stipriai erzina, ne su geriausių draugių linksmais taginimais feisbuke, kuomet atsiunti jiems mėmes apie tą nemėgstamą žmogų ir ne su mokyklos psichologe, nes nemanau, jog mano noras pasikalbėti apie kitus yra mano asmenybės problema. Norisi tai aptarti su įvairaus plauko žmonėmis ir keliomis brangesnėmis personomis. Norisi išgirsti jų nuomonę ir sužinoti, ar tik mane trikdo tas ypatingas žmogus. Galų gale, galbūt net ir išgirsti argumentuotos kritikos apie save tokio pokalbio metu. Kalbant apie kitų gyvenimus (ir omeny nebūtinai turiu Kardashian klaną) mes išmokstame tiek daug apie žmonių polinkius ir psichologiją. Tad galų gale, kodėl tos apkalbos yra vertinamos taip kritiškai, jeigu tu jas sugebi argumentuoti?

Vienas iš argumentų yra pasakymas, jog kalbėdami apie kitus mes ir teišmokstame prastai vertinti kitus visiškai neatsižvelgdami į savo pačių turimas ydas. Ir taip, galbūt po žymesnio žmogaus nuotrauka parašydami apie jo velniškai nederamą dėmesio troškimą tampame hipokritiški patys sau (nes su tuo komentaru kaip ir patys norime likti pastebėti dėl savo nuomonės), tačiau mano nuomone, tai tik išlyga taisyklei. Kalbėdama apie kitų blogas ydas išmokstu jas atrasti ir savyje, teigdama bet kokį argumentą stengiuosi neprieštarauti sau ir bandau "įlipti į kito žmogaus batus".

Taip pat, dažnai išgirstu ir pastabą, jog apkalbinėdami kitus parodome, jog nebeturime daugiau apie ką kalbėti. Šitas tai legendinis, blemba. Tikrai nėra man sunku kalbėti ir apie mokyklą (kvaili mokytojai), ir apie politiką (kvaili politikai), ir apie filmus (kvaili aktoriai ir režisieriai), ir apie save pačią. Bet gi aplink visas šitas temas sukasi ir kiti žmonės! Tad belieka tokios temos kaip biologija arba kelionės. Gaila, jog pastarąją mokslo šaką esu pasirinkusi mokytis B lygio kurso, o dėl kėlionių.. tikrai kalbu ir apie jas (ypatingai apie savuosius mainus Šveicarijoje, hihi), bet gi neįmanoma visą laiką likti prie tokių temų - aš esu prakeiktas žmogus ir man smalsu žinoti, ką veikia tokie kaip aš. Tai natūralu.

Diskutuojant šia tema būtų nevalia nepriminti tokių reiškinių kaip komplimentai kitiems, pasididžiavimai dėl kitų žmonių nuopelnų. Esu daug kartu rašius, jog tokie pasakymai, o ypač netikėti ir pasakyti tiesiai į akis, sukelia daug laimės šiurpuliukų. Privačiuose pokalbiuose verta aptarti kitų sėkmes - galima dabar pradėti kalbėt apie ekonominius dėsnius, bet verta tik priminti, jog kuo geriau seksis didesnei daliai žmonių, tuo geriau bus visiems. O ir vėl, kitų sėkmės istorijos gali virsti ir kelrodžiu mums! Tad aptarinėkite ir teigiamas žmonių savybes - taip ir sau suteiksite mažiau erzulio.

Negaliu pamiršti ir dar svarbesnio dalyko nei gerų savybių kituose išskyrimo - naujos informacijos kūrimo. Matote, apkalbos didžiausią neigiamą atspalvį turi būtent dėl to, jog per jas mes ne tik numetame tikrovės neatitinkančius žodžius kaip "kekšė" ar "pyderas" (nes tokių net nėra apskritai), bet ir sugebame sukurti niekada neįvykusias naujas situacijas. Apsimeluojame. Ir štai šitas veiksnys neturėtų būti toleruojamas. Niekada. Galiu ir pridurti, jog negražu išduoti pasitikėjimo bei jums patikėtų paslapčių. Tikslesnis žodis būtų šlykštu. Nedarykite to, nes nevisomis apkalbomis, o tokiomis jų rūšimis parodote savo išprusimo stoką.

Baigiant temą ir išlaikant pozityvų požiūrį į apkalbų naudą, atsakykite man, kas nėra kritikavęs kokio Karbauskio ar Verygos? Džiugu, jei to nedarėt, bet aš tą dariau ir galvojau kaip galima būtų išspręsti Lietuvos problemas kitaip nei siūlo šie veikėjai. Vėl gi, lavinu savo kritinį mąstymą, argumentaciją, o jeigu tai darau socialinėse medijose - dar ir populiarumą.

Tad apkalbinėkite į sveikatą. Tik prašau, darykite tą teisingai - neišduokite kažkam svarbių ir Jums patikėtų paslapčių, apkalbinėdami neprifantazuokite dalykų, kurių net nebuvo. Ir pagirkite ir pasidžiaukite tais, kurie nusipelno Jūsų pagarbos!
Simona

Maži iššūkiai

Kaip mielėmis plaukiu per naujus metus - viskas klojasi gana neblogai, daug šypsenų prūsta, daug iššūkių įveikta, o ir per paskutinę savaitę lyg akmuo nuo širdies nukrito supratus, jog po dviejų metų vistiek kažkas bus gerai ir jeigu aš norėsiu iškeliauti, tai ir iškeliausiu. Vakar naktį (apytiksliai nuo 00:30 iki 02:00) mane draugužiai priglaudė į smagią kelionę automobiliu po Vilniaus centrą, kuomet klausiamės daug nepadorių dainų, dainavom, tauro gatvėje dirbančioje kebabinėje nusipirkome kebabų (manasis labiau priminė lavašą su daug daržovių, bet hei, buvo gardu) bei bulvyčių, užvažiavome ir į patį Tauro kalną (nuo kurio mažojo kalniuko slydom ant pilvų, o ne su rogutėmis), o vėliau dar kopėme į Trijų kryžių lietuviškąją alpę. Buvo paprastai nuostabu ir būtent tokios akimirkos manyje sukuria kažkokią pilnatvės būseną, po tokių, daug investicijų nereikalaujančių valandų, pradedu džiaugtis ir atsipalaiduoti labiau nei po serialų maratonų (nors jau 02:00 nakties toliau žiūrėjau "Parks and Recreation").

To ir noriu sau bei kitiems palinkėti - gražių ir jaukių, ir šiltų, ir įsimintinų, ir juokingų, ir nuotaikingų akimirkų su draugais.

O kalbant apie kitus iššūkius, nuo lapkričio pradžios, prisiimu vis po naują (apie tai kalbėjau čia) ir tiesa pasakius, šis būdas, vienos veiklos darymas visas 30 dienų, padeda prisijaukinti įpročius gana lengvai. Lapkritį aš kiekvieną dieną rašiau po 1667 žodžius, gruodį sakiau bent po vieną komplimentą per dieną, o sausį "stovyklauju" jogos "stovykloje". Ir kol kas viskas sekasi puikiai, matau rezultatus, kurie mane labai džiugina - jau seniai taip intensyviai nepildžiau dienoraščio puslapių (nes kiekvieną dieną atrodo lyg turėčiau kažką pasakyti), išmokau tuos komplimentus šaudyti be gėdos jausmo, pernelyg negalvojant, jog juos gali suprasti ir priimti netinkamai, o sausio pirmąją sugebėjusi savo rankomis pasiekti tik blauzdų vidurį, dabar jau treniruočių viduryje, galiu pasiekti ir žemę! Aš tikrai maloniai visiems rekomenduoju štai tokį būdą, norintiems išmokti draugauti su savo svajonėmis - juk taip daug paprasčiau, nei apglėbti viską iš karto.

O kaip sekasi jums?

Simona.