Kaip mielėmis plaukiu per naujus metus - viskas klojasi gana neblogai, daug šypsenų prūsta, daug iššūkių įveikta, o ir per paskutinę savaitę lyg akmuo nuo širdies nukrito supratus, jog po dviejų metų vistiek kažkas bus gerai ir jeigu aš norėsiu iškeliauti, tai ir iškeliausiu. Vakar naktį (apytiksliai nuo 00:30 iki 02:00) mane draugužiai priglaudė į smagią kelionę automobiliu po Vilniaus centrą, kuomet klausiamės daug nepadorių dainų, dainavom, tauro gatvėje dirbančioje kebabinėje nusipirkome kebabų (manasis labiau priminė lavašą su daug daržovių, bet hei, buvo gardu) bei bulvyčių, užvažiavome ir į patį Tauro kalną (nuo kurio mažojo kalniuko slydom ant pilvų, o ne su rogutėmis), o vėliau dar kopėme į Trijų kryžių lietuviškąją alpę. Buvo paprastai nuostabu ir būtent tokios akimirkos manyje sukuria kažkokią pilnatvės būseną, po tokių, daug investicijų nereikalaujančių valandų, pradedu džiaugtis ir atsipalaiduoti labiau nei po serialų maratonų (nors jau 02:00 nakties toliau žiūrėjau "Parks and Recreation").
To ir noriu sau bei kitiems palinkėti - gražių ir jaukių, ir šiltų, ir įsimintinų, ir juokingų, ir nuotaikingų akimirkų su draugais.
O kalbant apie kitus iššūkius, nuo lapkričio pradžios, prisiimu vis po naują (apie tai kalbėjau čia) ir tiesa pasakius, šis būdas, vienos veiklos darymas visas 30 dienų, padeda prisijaukinti įpročius gana lengvai. Lapkritį aš kiekvieną dieną rašiau po 1667 žodžius, gruodį sakiau bent po vieną komplimentą per dieną, o sausį "stovyklauju" jogos "stovykloje". Ir kol kas viskas sekasi puikiai, matau rezultatus, kurie mane labai džiugina - jau seniai taip intensyviai nepildžiau dienoraščio puslapių (nes kiekvieną dieną atrodo lyg turėčiau kažką pasakyti), išmokau tuos komplimentus šaudyti be gėdos jausmo, pernelyg negalvojant, jog juos gali suprasti ir priimti netinkamai, o sausio pirmąją sugebėjusi savo rankomis pasiekti tik blauzdų vidurį, dabar jau treniruočių viduryje, galiu pasiekti ir žemę! Aš tikrai maloniai visiems rekomenduoju štai tokį būdą, norintiems išmokti draugauti su savo svajonėmis - juk taip daug paprasčiau, nei apglėbti viską iš karto.
O kaip sekasi jums?
Simona.
6 komentarai:
Skaitydama apie smagias tavo akimirkas su draugais, pajutau kaip truputį liūdesėlis apėmė. Mano gimtadienis jau ne už kalnų, o kai pagalvoju, net neturiu ko ten pakviesti. Atrodo, su visais gerai sutariu, nekonfliktuoju, bet artimiau susibendrauti tiesiog nepavyksta. Būryje viskas gerai, bet kai pasilieku su kuo akis į akį, pradedu bijoti, jog nerasime apie ką kalbėti ar jog aš pasirodysiu baisiai neįdomi. Nors mane dažnai pačią žmogučiai įlindę į savo telefonus labai liūdina. Nu ir taip, čia ne pati geriausia vieta emocijoms išmesti, bet jau tikrai, nesusilaikiau :D O šiaip pasirodei man beprotiškai motyvuojantis, protingas, draugiškas žmogutis. Ir megztinis, beje, baltas pavydas :)
Sveikas ar sveika! Oi, skaitau tavo komentarą ir tikrai atpažįstu save prieš kelis metus. Puikią idėją sekančiam įrašui davei su sakiniu, jog pasilikus su vos vienu žmogumi kompanijoje, tave apima baimė bei nepilnavertiškumo kompleksas ir deja, bet vienintelis dalykas, kuris padeda šio jausmo atsikratyti ir yra bendravimas (ir ne tik su kitais, o su savimi pirmiausia! Gilinimasis į save, mokslas, domėjimasis pasauliu mus priverčia būti įdomesniais ir po kurio laiko, viskas turėtų bendravimo prasme palengvėti, manau).
Ir baik tu, puiki vieta čia savo emocijas išmesti! Tokie komentarai labai džiugina vien tuo, jog kažkas, kad ir anonimiškai, gali atsiverti. :)
Ačiū už komplimentus man ir megztiniui, hihi (beje, pirktas Humanoje, kur pilna panašaus dizaino sutvėrimų!).
Ačiū, Simona :) Iš tiesų, man atrodo, jog tokiose situacijose labiausiai padeda žinojimas, kad kažkam buvo panašiai, bet pavyko su tuo susidoroti. Todėl tavo komentaras man pasirodė labai vietoje ir laiku bei kiek nuramino, tikrai.
Ir turiu pasakyti, jog sulaukti įrašo apie tai būtų puiku.
Jau turbūt ir aš lėksiu į Humaną kada, paskutiniu metu vis užmatau kokių grožių žmonės randa ten, sakau, reikia ir man pagaliau nepatingėt :D
tiesą sakant, kiekvienų metų pradžia man baisiai sunki - atrodo, lyg kokia pošventinė depresija būtų užklupusi, norisi tik miegot visą dieną. džiaugiuosi, kad šiais metais priėmiau panašų iššūkį, kaip ir Tu - kiekvieną mėnesį veikti ką nors naujo. šiek tiek motyvacijos daugiau lipt iš lovos :D
kviečiu užsukti ir pas mane: https://pasokim.blogspot.lt/
Anonime, hei ho, ačiū dar kartą ir būtinai užlėk į Humaną!:)
Rusne, sėkmės tau su iššūkiais:)
Kiekvienas, skaitantis tai, turi tikėti ir būti pozityviai nusiteikęs, nes dirba didesnės jėgos, nei kada nors įsivaizduojate. Tai pagerės, kai tuo tikėsite ir veiksite, o tada kiekviena jūsų situacija pagerės, nesvarbu, ar to norite, ar ne. Po susitikimo su daktaru EGWALI sutvarkiau daiktus su savo sutuoktiniu. Mano sąjungą sužlugdė nematomos jėgos, nežinojusios, kad pagrindinis tikslas yra mano santuoka, mes turėjome nuolatinių problemų jų neišsprendę, tačiau viskas atsigavo po DR EGWALI atvykimo, nes esame laimingi ir gyvename taikoje, be jokios abejonės, labai rekomenduočiau tiems, kuriems reikia gero rašybos, tai tikrai patikima bet kokiems klausimams, su kuriais susiduriate, nesvarbu, ar tai meilė, apsauga, pinigai ar psichinės galios. Dr EGWALI yra tikras dalykas. Rašykite jam el. Paštu Dregwalispellbinder@gmail.com arba „Viber“ / „WhatsApp“ +2348122948392
Rašyti komentarą