apie rašymą

Nerašyti ir nefiksuoti dalykų žmogui, kuris juos rašė ir fiksavo visą gyvenimą yra pavojinga. Pavojinga, nes keliems mėnesiams praėjus, nebežinai, nei ką pasakojai, nei ko neminėjai, o ir tam tikri dalykai galvoje deformuojasi. Dabar skaitau labai informatyvią knygą apie smegenys pavadinimu "Smegenys" (David Eagleman) ir pradedu suprasti, kodėl aš iš viso pradėjau rašyti.

Aš turiu baimę užmiršti dalykus. Jau nuo pirmos klasės man puikiai sekėsi matematika, kol visokie paukščių pavadinimai, nors ir kelis kartus kartoti per pasaulio pažinimą, lieka užmaršty. Per vakarėlius būnu vos ne vienintelė nesugebanti pilnai sudainuoti bohemiškosios rapsodijos (nors grupė "Queen" yra viena mano mylimiausių ir klausomiausių. Taip buvo net prieš garsųjį filmą!). Savo geriausios draugės Rūtos gimtadienio datos nepasakyčiau ir dabar - praėjus daugiau nei 5 metams nuo mūsų smagių dienų pradžios (įdomus epizodas iš gyvenimo Šveicarijoje - buvau labai išsiilgusi tos merginos, tad nusprendžiau gimtadienio proga padaryti didelį siuntinį jai į Vokietiją (ji taip pat dalyvavo mainų programoje). Ir buvau įsitikinus, jog jos 17 metų sukaktuvės vyks vasarį. Sumokėjau net daugiau už siuntimą, jog tik kuo greičiau ji gautų tą dovaną. O pasirodo, jog gimtadienis tik po mėnesio). Turiu labai prastą atmintį ir aš nehiperbolizuoju.

Mano pirmieji dienoraščiai sukonstruoti iš aprašymų ką valgiau pusryčiams, pietums ir vakarienei. Kokius filmukus žiūrėjau pas močiutę, kol ji negalėdavo žaisti su manimi, nes kepdavo sausainius. Kai gavau telefoną su veikiančia kamerą, fotografuodavau viską: juokingus stotelės pavadinimus, vis kitokia spalva nulakuotus savo nagus, neišvaizdžius mokyklos pietus ir draugus, kai jie prašydavo nustoti. 

Ir šiandien viską apžiūriu: kompiuteryje kauptas nuotraukas (kurias labai noriu atrinkti, padaryti ir suklijuoti į albumą. Užtenka joms tunoti tik tame ekrane), vartau senus dienoraščių lapus. Neseniai teko persikraustyti iš savo numylėto, pimosiomis patirtimis paženklinto Užupio į kol kas man dar tolimą ir šaltą Antakalnį, tad visą ,,sukauptą gyvenimą rūšiavau''. Ir mačiau, kiek daug pamiršau. Arba kiek daug dalykų atsimenu ne taip. Ir buvo be galo gera prisiminti.

Mūsų smegenys deformuoja atsiminimus. Po kurio laiko mes atsimename tik šaržuotą vaizdą. Ir dėl to aš stengiuosi rašyti viską. Kartais čia, kur visam internetui informacija yra pasiekiama, o kartais sau. Apie tai kas svarbiausia.

Dėl to paskutiniu metu jaučiausi išsiblaškiusi ir nesava.
Nes nerašiau.

Kas nutiko per šį laiką? Po Didžiosios Britanijos kelionės turėjau dvi ramias savaites mokykloje, o vėliau, 4 savarankiškas dienas Briuselyje. Važiavau ten dėl Europos Parlamente vykusio jaunimo renginio, tačiau turėjau galimybę pabuvoti mieste kiek ilgiau. Ir džiugu dėl to, nes tai buvo mano pirmas kartas Belgijos sostinėje. Sutrumpinus - valgiau daug šokolado, išgėriau kelis bokalus alaus ir pirkau daug bulvyčių. Rekomendacijos, jei kada čia važiuosit:

• Lankykitės kalėdiniu laikotarpiu. Atvažiavau būtent prieš jį ir mačiau, kiek daug praleisiu.
• Valgykite bulvytes ten, kur yra ilgiausios eilės. Jos ten stoviniuoja nebe reikalo.
• H&K's burgerių bare yra galimybė net pasirinkti bandelės rūšį savo būsimam patiekalui. Yra ir veganiškų, ir neveganiškų opcijų!
• Rene Magritte muziejus. Įsikūręs centre, tad puikus variantas tarp pusryčių ir pietų.
• Market of the South turgus. Marokietiškas šurmulys šetadieniais ir sekmadieniais. Kol kas dar niekur Europoje nevalgiau skanesnių mangų ir datulių nei čia. Apsipirkus susiraskite būtinai stendą, kur kepa marokietiškus blynus bei duoda saldžios mėtų arbatos. Ir prižadu, diena bei visas Briuselis bus užskaitytas.

Tarp kelionių turėjau savo paskutines tarptautinio anglų kalbos egzamino IELTS pamokas bei patį IELTS egzaminą. Rezultatus gavau ir jais likau visai patenkinta (kas domitės - 7.5). Galėjo būti ir geriau, galėjo būti ir blogiau. Džiaugiuosi bent jau tuo, jog nei vienas mano svajonių universitetas neprašo daugiau, o ir minimumai surinkti. Kalbant apie mokslus ir universitetus - jau spėjau gauti 4 atsakymus iš 5 Britanijos universitetų. Ir visi jie teigiami, jei tik išlaikau pakankamai gerai egzaminus (apie 80%), tad valio už tai!

Dar išmokau išsikepti veganišką Camemberto sūrį. Ir jis toks geras, jog iškepus per kelias valandas ir dingsta. Apskritai, lapkritį labai daug gaminau. Iš naujo atradau namuose buvusią prieskonių lentyną ir spintoje gulėjusią veganiškų kepinių knygą. Buvo ir kelios lazanijos, visokios įdarytos cukinijos. Toks troškinių ir kepinių sezonas!

Labai daug kartų buvau kine. Aš esu mačiusi labai daug serialų ir labai daug paaugliškų filmų. Labai daug kartų peržiūrėjusi tuos pačius dalykus. Ir prenumeruoju labai daug kanalų Youtube platformoje. Ir esu labai apsileidus ties filmais. Tad gruodį taisiau situaciją. O jos blogumui apibūdinti, pasakysiu tik tiek, jog prieš savaitę pirmą kartą peržiūrėjau "Volstryto vilką".

Nusprendžiau, jog jau pribrendau Spotify pirkimui. Mano mielus grojaraščius galite rasti po vardu ir pavarde - Simona Aleksandravičiūtė. "Pomidorai" puikiai tiks 3valandos ryto vakarėliams, kuomet į klubą jau nebesinori eiti, bet nesinori ir miegoti. O "mazutesmano" yra muzikos kratinys, kuris džiugina mane rytais ir vakarais. Labai daug Doorsų, bet yra ir visokių Sufjanų.

Gruodis buvo baisus. Ir sunkus. Tokių nuvargusių Kalėdų ir tokio nejaukaus šventinio laikotarpio niekada neturėjau. Tik nusprendžiau, jog reikia vėl pradėti rašyti.
Simona.

Londonas

Pirma atostogų dalis čia.

Po beveik pilnos savaitės keliaujant vienai, antradienio rytą palikau Lidsą tam, jog susitikčiau su Rūta. Dar turėjome tris pilnas dienas iki skrydžio namo, tad jas praleisti pasirinkome Londoną - gerų muziejų, gerų restoranų, gero naktinio gyvenimo miestą, kuris gali patenkinti beveik kiekvieną. Aš jau esu minėjusi, jog didmiesčiai man, įpratusiai prie kalnų ir trumpų atstumų, nėra prie širdies, bet jokiu būdu nenoriu pasirodyti lyg didėlė hipokritė. Mano manymu, Londonas yra puikus miestas savaitgalio išvykai ar trumpoms atostogoms. Ir net keista būtų išgirsti kažką sakant, jog tai nevertas dėmesio miestas, nes dieve, jis toks didelis, kad sugeba sutalpinti viską. Tad jei domitės teatru - važiuokite į Londoną; jei sportuojate - važiuokite į Londoną; jei patinka istorija - važiuokite į Londoną; jei kvėpuojate mada - važiuokite į Londoną; jei esate glitimo netoleruojantis veganas - važiuokite į Londoną. Aš važiuočiau vėl į Londoną įgauti naujų žinių ar patirčių, bet jokiu būdu poilsio ar gyvenvietės tikslais.

Susitikome stotyje ir nusprendėme vakarienės keliauti pėstute. Po savaitės įvairių universitetų apžiūrų, buvo susikaupę daug peno pokalbiams, tad net valanda šaltyje iki mūsų pasirinktos lokacijos nebuvo baisi - nebuvo laiko šalti. Aplankėme Van Gogh Cafe vietą, kuri tiekia daug tradicinio, sezoninio ir veganiško maisto. Rūta toli gražu nėra veganė, bet jai patiko. Man taip pat buvo skanu (aš buvau nustebusi, kaip iš moliūgo galima padaryti sūrio padažą makaronams), tačiau dar didesnį įspūdį paliko visa aplinka. Lubos aptaisytos Žvaigždėtos Nakties motyvais, sienas puošia smulkūs menininko paveikslėliai, lentynose pilna pasakų knygų, o restoraną šildo ne tik mielos padavėjos, bet ir žvakės. Rekomenduočiau užsukti bent arbatos, jei nedomina iš pievagrybių padaromi kepsniai!

Vėliau buvo metas apsistoti nakvynei pas mano tetą ir pirmą kartą susidurti su Londono metro, kuris nėra toks paprastas kaip kokio Madrido ar Prahos, kur iš vienos juostos požeminiai traukiniai juda viena kryptimi. Per pirmą kartą dažnai tenka nusivilti daugelyje gyvenimo sričių, tad nusivylėme ir mes, jog nesugebėjome pasiskaityti apie bilietų pirkimą ir važiavimą nuo taško A iki taško B. Sumokėjome apie penkis eurus už vieną bilietą, tačiau svarbus patarimas, jei tik ruošiatės į Britaniją - naudokitės bekontaktėmis kortelėmis - jas prilietę prie vartelių įėjimo, sumokėsite vos virš euro.

Savo tetos nemačiau ilgai, tad pirmas vakaras buvo skirtas pokalbiams iki 2 nakties. Susipažinom ir su jos draugu iš Irano, kuris juokino taip, jog žandai raudo dėl jo, o ne dėl sutiktuvių saldaus vyno (iš Portugalijos!). Fone grojo DeMarco, valgėm skanų kuskuso troškinį su humusu ir plepėjom. Turint omeny, jog prieš tai beveik visą savaitę keliavau viena, buvo gera pagaliau kalbėti.

Sekančią dieną mūsų laukė Oksfordo gatvė. Nenustebino, paprasta apsipirkinėjimo alėja ir tiek. Patiko aplankyti Whole Foods ir pasvajoti, jog kada nors mes sau leisime su Rūta apsipirkinėti ir tokiose maisto parduotuvėse, apsilankėme ir M&M centrinėje parduotuvėje, kurioje galima rasti to paties skonio saldainių, tik skirtingomis spalvomis. Bastėmės po miestą, po parkus. Pamatėme ir Hario Poterio teatrą, bet deja, bilietai į paskutinės dalies spektalį būna išparduoti gerokai anksčiau, tad liūdesiui numalšinti pasivaišinome spurga, kainavusia beveik penkis svarus. Žinote tą žalią kioskelį, pavadinimu "Doughnut time"? Jį dažnai rodo įvairūs video tinklaraštininkai, kuriuos jūs stebite, kai šalia tūno krūvos namų darbų. Įvertinimas toks, jog skanu ir taip saldu, jog vienos užtenka pasidalinti dviems draugėms per pusę. Vis tik, Holy Donut esantis Lietuvoje, man patinka labiau - tiek skoniu, tiek kaina, tiek tuo, jog galima susirasti staliuką viduj, skaityti sau knygą, gerti arbatą ir suvalgyti bent dvi ar net daugiau spurgas už tą pačią kainą!

Vis tik, iš šią dieną aplankytų objektų, išskirčiau dvejus: Camden maisto turgų ir SushiSamba restoraną viename iš Londono dangoraižių. Į vieną galimą nueiti pietų, o į kitą vakarienės arba, kaip mes darėm, į vieną vakarienės, į kitą gėrimų. Į Camdeną svarbu ateiti tuščiu skrandžiu ir ragauti, viską ragauti. O tada pirkti ir geriausia, ne burgerius. Jų galima rasti visur ir visada, tačiau čia pamatysite ir tokių kultūrų virtuvės patiekalų, kurių Lietuvoj, didelė galimybė, jog nerasit. Tad naudokitės proga! O į SushiSamba, jei einate gėrimų, nepamirškite pasiimti dokumentų, nurodančių Jūsų amžių, bei neapsigaukite skaitydami įvairiausių kokteilių meniu. Mokesčiai prie kainų nepriskaičiuoti, tad su Rūta neapdairiai išgėrėme taurę vyno už 9 svarus bei kokteilį už 24 britiškus pinigus. Gera žinia ta, jog vaizdas įspūdingas, o kelionė liftu į 39 aukštą verta žnybtelėjimo, ar tik viskas nesisapnuoja. Kas be ko, eiti ten galima ir dėl įdomaus fakto, jog tai aukščiausias Europoje esantis restoranas su terasa!

Mano Camdeno radinys: veganiški mėsos pyragai.

Antra pilna diena buvo ir vėl, pilna klajonių, vaikščiojimų, ieškojimų ir bandymų visur ir su visais kalbėti britišku akcentu. Ryte savo lagaminus atidavėm Rūtos draugei, gyvenančiai 5min nuo Big Beno (paskutinę naktį praleidom pas ją) ir arti stotelės, nuo kurios turėjome važiuoti į oro uostą. Tad ryte pralėkėme pro visus centrinius objektus, kelis jaukius maisto turgelius po tiltais, o tuomet - tiesiai į Tate modernaus meno muziejų. Vyko trys parodos ir iš jų buvo viena, į kurią mes labai nenorėjom. Nežinau, kaip mes su pardavėja šnekėjom (nes nė vienos anglų kalbos žinios nėra prastos), bet nusipirkom bilietus į tą parodą, į kurią mažiausiai norėjom. Sukandusios dantis apvaikščiojom, apžiūrėjom įvairius demonstruojamus mezginius ir sprukom. Trumpam išsiskyrėm, tad aš turėjau progą pabūti ir viena. Pasirinkau aplankyti veganišką restoraną, kuriame tiekiama britų nacionalinės virtuvės fish&chips. "Žuvis" padaryta iš banano žievės nustebino nevaisiniu skoniu. Antrą kartą neičiau, nes niekada nebuvau žuvies fanė, tad skonis ir nesukėlė jokių sentimentų. Bet patirtis, be abejo, įdomi.

Parduotuvėje nusipirkau veganiško braunio (nes kelionėse viskas galima, galima ir trys desertus per dieną suvalgyti) ir pasukau link Brick Lane gatvės ir šalimais jos esančių gatvelių. Ši miesto dalis tapo ta dalimi, dėl kurios aš grįšiu į Londoną. Ir ne kartą. Ilgai gėriau kavą Jonestown kavinėje (puikus ir spalvotas interjeras, skani kava - apeikit tuos Starbucksus dideliu lanku, kai yra tai), ilgai rinkausi, ką noriu nusipirkti knygyne (o nusipirkti turėjau. Buvo labai daug įdomių ir anksčiau neregėtų knygų). Prigriebiau Wendell Berry kūrinį "The World-Ending Fire". Taip pat čia pilna nerealių vintažinių parduotuvių (nusipirkau masyvius akinius nuo saulės už 10 svarų ir be galo, be krašto jais džiaugiuosi). Ir gatvės meno. Ir veganiškų užeigų. Ir gerų renginių, kuriems yra skirti keli loftai. Žodžiu, jei širdelė plaka nuo tokių dalykų, užsukit!

Reklama

Brick Lane'o vintažinės parduotuvės

Susitikau vėliau su Rūta, dar kiek pavaikščiojom ir grįžom namo paskutinės vakarienės. Ne vyno ir duonos, o ledų,
Simona.

Rudens atostogos - Lidsas, Noridžas

Nežinau kodėl, bet pirmų pirmiausia Didžioji Britanija man asocijuojasi su kaimu. Su kalnais ir daržovių pyragais, apipiltais garuojančiu rudu vyno skysčiu. Su mūrinėmis sienomis ir išlavintu skoniu (o tam įtakos turi aristokratiškai skambantis britų akcentas). Londonas niekada nebuvo mano svajonių vieta ir didmiesčiai dažnai mane gąsdina savo didelėmis žmonių masėmis ir gatvėmis, kuriose kvepia nešalimais karamelizuojami riešutai, o automobilių kuras. Ačiū dievui, Didžioji Britanija nėra tik Londonas.

Svajojau studijuoti Nyderlanduose. Tačiau visą vasarą aš įtemptai galvojau, ar politika, studijos, apie kurias svajojau nuo 9 klasės yra tikrai man. Ir po svarstymų nusprendžiau, jog mano interesai pinasi į labiau specifines sferas, kuo visai džiaugiuosi! Tik deja, Amsterdamas (kuriame vistiek kažkokiu būdu kažkada aš pagyvensiu - jis visai kitoks nei koks Londonas) tam nebetinka ir svajonių studijų pakraipos dėstomos kitoje šalyje. 

Jau vasarą buvau nusprendusi, jog rudens atostogas skirsiu universitetų apžiūrai. Mano nuotaiką ir mano norą mokytis, tobulėti dažnai nuslegia netinkanti ir visai nepatinkanti aplinka, tad norėjau visas galimybes sekančiam gyvenimo etapui pamatyti ne tik pro kompiuterio ekraną. Ir pamačiau! Rugsėjo gale su drauge Rūta nusipirkome lėktuvo bilietus į Didžiąją Britaniją, kurioje praleidome 9 dienas.

Atskridome į Liutono oro uostą vidurnaktį. Skrydis su žmonėmis, kurie ploja net atsistoję, negalėjo būti liūdnas, kaip ir manęs laukianti bemiegė naktis oro uoste. Manoji draugė iš karto pasuko į šalies pietus, o aš, taupydama pinigus, iki 9 ryto bandžiau neužmigti ir rasti sau veiklos. Šiais metais  tai nebuvo mano pirmoji nakvynė oro uoste (skrendant iš Madrido, reikėjo pernakvoti Berlyne), tad nesitikėjau, jog bus taip sunku, kaip buvo. Galbūt aš buvau kiek labiau pavargus po mokyklos sezono nei po atostogų Madride, galbūt nesmagu buvo ir tai, jog dėl žemos temperatūros nesinorėjo nė nosies į lauką kišt, o galbūt vien mintis, jog sekančią dieną neturėsiu galimybės dykinėti lovoje iki vidurdienio, nemenkai sunkino dalią. Kava oro uoste brangi, tačiau ačiū dievui, jog sutikta amerikietė išmokė naudotis Didžiosios Britanijos rozetėmis (į viršutinę, trečiąją skylę kiškite tušo šepetėlį, o į likusias, savo dailų, europinį pakroviklį) ir galėjau sau pusę nakties pražiūrėti įvairius filmukus.

Ryte sėdau į autobusą, vežantį į Kembridžą ir patyriau pirmus savo akcento nusižengimus ir nuklydimus (nes jei kada ir aš sugebėsiu anglų kalba LAISVAI taukšti apie tai, kodėl man nepatinka Nietzsche's kūryba, apie racionalaus pasirinkimo teorijos išmintingumą, tai prisiekiu, jog tai turi būti britų akcentas), bet bandžiau teisintis, jog čia dėl nuovargio. Vėliau persėdau į autobusą, vežantį nuo pirmojo geriausio Didžiosios Britanijos universiteto iki kiek prastesnio reitinguose, tačiau panašiai pasirodančio su savo aplinkosaugos programomis - University of East Anglia. Įsikūręs jis Noridžo mieste ir šiuo metu būtent jis man atrodo patraukliausiai.

Noridžo miestelis žmonių skaičiumi panašus į Klaipėdą ir Didžiojoje Britanijoje yra siejamas su literatūra ir menu. Tai pirmasis šios šalies kraštas, gavęs UNESCO literatūrinio paveldo miesto vardą, jo universitetai turi stiprias menų programas ir nuosavus meno centrus. Kad ir kur bebūtum, visada bus matoma nors viena bažnyčia, o ilgiems pasivaikščiojimams (nes automobilis čionykščiams atstumams tikrai nėra reikiamybė) netrukdo lietus, nes šis jaukus (tikrai, labai jaukus) miestelis yra įsikūręs sausiausiame Anglijos krašte. George Borrow, nors ir pasmerktas Noridžo miesto už savo "Fausto" interpretavimą, kuriame "netyčiomis" engė miestą, vėliau apie jį rašė taip:

A fine old city, perhaps the most curious specimen at present extant of the genuine old English Town ….There it spreads from north to south, with its venerable houses, its numerous gardens, its thrice twelve churches, its mighty mound ….There is an old grey castle on top of that mighty mound: and yonder rising three hundred feet above the soil, from amongst those noble forest trees, behold that old Norman master-work, that cloud-enriched cathedral spire ….Now who can wonder that the children of that fine old city are proud, and offer up prayers for her prosperity?

Man čia patiko. Aš sugebėjau savo šaržuotą Britanijos paveikslą papildyti dar keliais vaizdais ir sugebėjau mėgautis savo pirmąją savarankiška kelione (daug kur esu keliavusi be tėvų, visus metus be jų praleidau ir Šveicarijoje, visą vasarą klajojau po Europą, tačiau vis gi, šalia manęs visada kažkas būdavo - ar tai draugai, ar kokie menami vadovai). Pirmas dvi naktis miegojau mažame Airbnb kambarėlyje, kurį išnuomavo studentai. Ir patys pirmieji mano gyvenime sapnai Didžiojoje Britanijoje buvo apdovanoti blakėmis. Ryte atsikėliau visa jų sukandžiota ir pasirodo, jog tai yra viena iš šios Karalystės problemų. Ne pirmą kartą mano nuotaiką gerinti apsiėmė humusas (kurio parduotuvėse yra pačių įvairiausių skonių. Rojus veganams ir Izraelio virtuvės mėgėjams!) ir saldžioji duona (sourdough bread). Pusė dienos buvo paskirta University of East Anglia atvirų durų renginiui (kuris nuoširdžiai mane nustebino ir dar labiau paskatino apsvarstyti universitetą, siūlantį banglenčių būrelį), o kitą jos dalį paskyriau Noridžo miesto apžiūrėjimui.

Pietų vietai pasirinkau "Tipsy Vegan" restoraną, kuris įsikūręs siauroje gatvelėje ir turi puikus staliukus prie lango. Meniu yra pilnas skanių burgerių, bet tą dieną aš labai norėjau "naminio maisto", tad pasirinkau troškintus "mėsos" kukulius su "mocarelos" įdaru pomidorų padaže ir keptų bulvių garnyrui. Labai paprastai, bet labai skaniai ir sočiai pavalgiau, tikrai pasiūlyčiau šią vietą ir netik veganams (ypatingai dėl plataus ir įdomaus alkoholinių kokteilių meniu). Vėliau apžiūrinėjau centrines vietas, slankiojau be žemėlapio po spalvotas gatveles ir vis užsukdavau į didelius, lyg iš filmų knygynus. Itin patiko miesto aikštėje, po atviru dangumi įsikūręs turgus (vėliau paaiškėjo, jog jis vienas didžiausių šioje šalyje) - jame pilna gero gatvės maisto, skanių desertų (kaip churros), keistų kinietiškų prekių būstinių, smilkalų, organiškų daržovių stendų, o visa paskutinė eilė yra paskirta drabužiams. Yra ir tų plačių spalvotų kelnių, kurias dėvi visi turistai Afrikoje, yra ir labai kietų vintažinių švarkelių. Viename iš "kambariukų" iš lubų kyšojo netikros kojos, sienos buvo nudabintos animaciniais plakatais ir grojo sena R&B žanro muzika. Kažkokiu būdu viskas derėjo ir aš vos susilaikiau neprisipirkdama sau šiuo metu nereikalingų skudurų. Vis dėl to, susigundžiau veganišku padažo mišiniu (gravy), kurį labai norėsiu panaudoti šiais metais darydama draugų "Thanksgiving" šventę (na, vis dar tikiuosi, jog ją padarysiu).

Be šio turgaus, apžiūrėjau ir miesto forumą, kuriame vyko sveikatingumo mokslinė paroda ir ilgai sėdėjau parke gerdama čia itin populiarią ciberžolės lattę. Diena užskaityta, o kitai buvau suplanavus išvyką iki jūros (kuri yra vos 20-30 autobusu nuo miesto centro), bet lyg specialiai aš per vėlai atsikėliau ir vėjas buvo itin stiprus. Tad dar kiek paklaidžiojau po apylinkes, man mini 20 minučių turą padarė britų senukas (kuris kažkodėl labai juokėsi iš mano britų akcento), kuris užkalbino mane fotografuojant jo namą (jis buvo gėlėtas ir atspindintis mano Britanijos stereotipus! Gaila, aš susigėdau ir mano ranka sudrebėjo). Susiradau parduotuvę "Little shop of vegans", kurioje prisipirkau visokių gardumynų ir su miela pardavėja pakalbėjau apie veganizmą (štai tau keliavimo vienai pliusai. Eini ten, kur galbūt tavo draugams būtų nuobodu, kalbi apie tai, kas tau kelią džiugesį ir turi galimybę daugiau laiko pašnekėti užsienio kalba nemokamai bei NORI ją šnekėti, nes visą dieną klaidžioti tyloje su savimi yra kiek nuobodu), vėliau apsilankiau "Tofurei" kavinukėje, vienintelėje Didžiojoje Britanijoje sojos pieno ir tofu "gamykloje". Vos susilaikiau neprisipirkusi brangių sūrių, bet bent jau leidau sau keletą desertų. Sėdėjau ant jų mėlyno fotelio, klausiausi jų leidžiamų "Queen'ų" ir skaičiau. Pasaka.

Vakare ir vėl sėdau į autobusą, kuris vežė iki Londono. Tiesa, sekantis objektas mano kelionėje nebuvo šis didmiestis, tad dvi valandas Victorios Couch stotyje laukiau savo kito transporto į Lidsą. Victoria Couch stotis nėra pati švariausia vieta, kurioje renkasi vien draugiški žmonės. Autobusai yra kiek pigesni nei traukiniai ir deja, auditorija tai liūdnai atspindi. Didelis sąmišys, didėlės žmonių krūvos, sėdinčios visur, kur tik yra laisvo ploto. Bandžiau keliauti pigiausiais būdais, tad pasirinkau naktinį autobusą (nereikėjo ir vėl mokėti už nakvynę, nes tai patogiai padariau autobuse atsisėdusi šalia garsiai besijuokiančios vidury nakties draugų kompanijos) į Lidsą ir jame atsidūriau 04:30 ryto. Kaip tik sekmadienį buvo sukami laikrodžiai atgal, tad mano nelaimėj, stoty turėjau praleisti valandą daugiau laiko. Vaizdų netrūko ir čia - vis ateinantys jaunuoliai iš klubų ir jų kalbos leido man nenuobodžiauti. Ir apskritai, antras kartas per savaitę su tokia nakvyne be vietos jau nebuvo toks sunkus. Aišku, kažkiek miegojau autobuse, bet čia labai padėjo įvairūs podcastai ir žinojimas, jog 11 valandą jau tikrai turėsiu galimybę prigulti savo išsinuomotame kambariuke.

Šį kartą nakvynės vieta buvo daug žavesnė. Ir šeimininkė kiek šiltesnė, o šeima muzikalesnė. Vos atėjusi slaptai fotografavau erdves, nes pakliuvau į man didelius sentimentus sukeliančius namus. Su daug įvairiausių detalių, instrumentų, vinilo plokštelių, gerų literatūros kūrinių. Mano kambarys buvo apklijuotas skirtingomis valiutomis ir kabėjo keli muzikiniai plakatai. Tad kiek pamiegojus nusprendžiau vakarą praleisti namie, besidžiaugiant už už lango tvyrančiu parko vaizdu ir veganiškais "Ben&Jerry's" ledais. Žiūrėjau "Simpsonus" ir džiaugiausi, jog neatsivežiau jokių namų darbų. Man už sienos grojo pianinu.

Kitą rytą ėjau apžiūrėti University of Leeds, o vėliau apturėjau vėlyvus pusryčius bažnyčioje. Nemeluoju, būtent tokioje vietoje yra įsikūrusi Wanderer Junk Food užeiga. Čia aš suvalgiau savo skaniausią gyvenime Mac&Cheese ir vos tik prisimenu šį patiekalą, seilės kaupiasi ir dabar. Tiesą pasakius, iš visos kelionės būtent šis patiekalas buvo skaniausias (o juk po to aš aplankiau Londoną!) - makaronai su daug daug sūrio, gruzdintomis bulvėmis, itin tikroviško skonio kumpiu, svogūnais ir grietine. Viskas veganiška ir aš neįsivaizduoju kaip. Valgiau ir sėdėjau didelėje bažnyčioje su raudonomis amerikietiškomis sofomis, liustromis, margintomis komiksais sienomis, plačiais bažnyčiai būdingais langais ir su tualete esančiomis neono šviesomis. Įspūdinga.

Lidsas pasižymi įdomiomis apsipirkinėjimo alėjomis. Nesu didelė fanė besaikio pirkimo ir tikrai, ačiū dievui už tai, nes žinant faktus, kaip dauguma tų daiktų yra gaminama, negera darosi pamačius visas bandas žmonių Primarkuose (maža dalis problemų čia). Visgi, įdomu yra apžiūrėti. Victoria quarter primena kiek Milano Corso Vittorio Emanuelle II gatvę. Kiek mažesnė, tačiau kiek ten, tiek čia, piniginės storis leidžia tik apsižiūrėti. Vis dėl to, smagu yra apžiūrėti pastato architektūrą, visus padailinimus ir išraižymus - Akropoliui iki to dar toli. Corn Exchange prekybos centre, visi butikai turi spalvotas duris. Čia įsikūrusios įvairios vintažinės parduotuvės, nėra garsiai žinomų vardų. Mano tikslas buvo viršuje esančioje parduotuvėlėje prasidurti nosyje auskarą. Nors jau metus apie tai svajoju, vis neprisiruošiu, o šį kartą ir vėl, subijojau. Vis tik, jei kas svajojat apie tatuiruotes ar auskarus - vieta atrodo jauki, o kainos iš pirmo žvilgsnio taip pat nepasirodė milžiniškos. Trinity Leeds pasižymi stiklu. Jo architektūriniame projekte yra daug - visos lubos ir kai kurios sienos yra padengtos tik šia medžiaga, dėl to dienos metu neerzina tos ryškios geltonos lempos ir užtenka natūralios šviesos. Jei jau būsit čia, labai rekomenduoju ir užsukti į Everyman kino teatrą.

Būtent į jį vidury dienos, apvaikščiojus senamiestį ir prekybos centrus, aš užsukau. Čia filmų pasirinkimas nedidelis, tad pasirinkau tą, apie kurį daug girdėjau pastarosiomis savaitėmis - "A Star Was Born". Nepasakyčiau, jog ši drama mane sujaudino taip stipriai, kaip šalia sėdinčias super mamytes (puikus muzikos takelis, puikūs aktoriniai sugebėjimai ir labai nuvalkiotas su nuvalkiotomis gender roles siužetas), tačiau likau itin sužavėta kino salės jaukumu. Sėdima yra mažuose foteliukuose/sofutėse, o kiekvienos šalia yra mažas staliukas gėrimams ir užkandžiams, kuriuos atneša tiesiai jums padavėjai prieš filmo pradžią. Jokių vienkartinių indų ar dėžučių - dar šilti spraginti kukurūzai dubenėliuose, o gėrimų asortimentas neapsiriboja vien gazuotais limonadais. Prie to pačio - pagalvėlės, kurias tikiu, jog dažnai tenka keisti, turint omeny, jog į jas žiūrovai mėgsta ir nusiverkti.

Kirkgate Market yra taip pat įdomi vieta. Čia galima rasti įvairių sausų pusryčių vos po vieną eurą, daug libanietiško maisto, pigių telefonų dėkliukų ir dar nežinia ko, bet kažkokiu būdu tai neprimena lietuviško gariūnų turgaus. Šis miesto pakampis turi ir istorinį atspalvį - 1884 čia įsikūrė pirmasis Marks&Spencer prekystalis, kuris veikdavo tik 2 dienas per savaitę. Toliau, pastato išorė primena ne turgų, o kokius nors karališkuosius rūmus. Mano manymu, tai vienas įspūdingiausiu statiniu Lidse.

Dienos pabaigoje, vaikščiojau po miesto parkus ir bandžiau įsivaizduoti save gyvenančia Lidso fone. Ir žinot, iliuzija nebuvo prasta.

Šiam kartui tiek, o po kelių dienų grįšiu su kelionės tęsiniu ir paskutiniu aplankytu miestu - Londonu,
Simona.

Mac DeMarco ir Mac&Cheese

28 metų "tooth gap" vyrą sužinojau iš instagramo. Ironiška, nes šiuo metu jo paskutinė nuotrauka yra įkelta prieš kelis mėnesius, o ir šiaip, naudojamas jis yra itin mėgėjiškiems tikslams, kas jokiu būdu nėra blogai. Tiesą pasakius, būtent dėl to aš ir atkreipiau dėmesį į jį bei susiradau informacijos apie tai, ką DeMarco veikia gyvenime. Jis geria alų, valgo picas ir kuria melancholiškas dainas.

Man tai patiko ir aš labai greitai atsisiunčiau jo albumus. Maždaug po kelių savaičių, mano manymu geriausia koncertų organizavimo kompanija Lietuvoje 8 Days A Week paskelbė, jog jo koncertas bus Lietuvoje. Aš apsidžiaugiau ir bilietų pirkimo ceremoniją nukėliau iki rudens, nes vasarą išlaidos keliavo kitur. 

Per tą laiko tarpą, šis atlikėjas buvo puikus palydovas žaidžiant nemokšiškai pokerį; jis tinka fonui ir sekmadieniais kepant šokoladinius blynus; jeigu lyja, tu esi sausakimšame viešajame transporte, Mac'as padės nusiraminti ir nebambėti panosėje ant bambančių; draugams sukant cigaretes (labai raminantis ritualas, o ypatingai su DeMarco); man jis dar tapo puiki pradžia pokalbiui su nepažįstamuoju. Dabar tas nepažįstamasis yra jau ir puikus mano draugas!

Buvo vasarą dienų, kuomet klausiausi tik DeMarco, vėliau buvo dienų, kuomet jo atsiklausiau pakankamai ir nebenorėjau klausytis. Dėl to bilietus nusipirkau tik tris dienas prieš spalio 18, ir tai tik pamačiusi, jog pagaliau yra stovimų bilietų. Gal ir gerai, jog neypatingai jo laukiau ir nesusidariau jokių vilčių.

Koncertą apšildantis Aldous Rh man labai patiko. Buvau su draugais netoli scenos ir labai labai pasigavau jo skleidžiamą emociją. Šokinėjau ir spraginėjau pirštais, kol paskaudo. Jis išėjo ir tada buvo keli tie nuostabūs nuostabios publikos staigūs perėjimai į skirtingas puses. Vienu metu stovėjau tarp dviejų besilaižančių porelių ir negalėjau pajudėti. Ir vėliau man pradėjo stipriai trūkti oro bei spausti galvą nuo žmonių kiekio (ir taip, mano ūgis 1.80m. ir esu esu buvusi daug didesniuose koncertuose, festivaliuose). Dėl to su drauge iš Vokietijos (kuri apie DeMarco sužinojo dieną prieš koncertą. Bet jai patiko ir ji nusipirko bilietus, jog nueitume drauge!) nulėkėme iki balkono ir visą koncertą, visus komiškus juokelius, muzikinius intarpus ir išgertuves ant scenos žiūrėjome kiek nuošaliau.

Ir pradžia aš mėgavausi. Buvo gera sėdėti ir linguoti, stebėti minią, dainuoti. Buvo gera ir išgirsti jo balsą kalbant bei patirti kelis ausų orgazmus. Buvo juokinga ir pamatyti visas jo parodijas, juokinga jį matyti šokant su žvejo kepurėle ir žavinga matyti rankose taurę vyno. Iš visų pusių šarzuotas Mac DeMarco!

Ir gal koncerto pabaiga buvo kiek per daug apgerta. Gal buvo nesmagu dešimt minučių jo nematyti scenoje ir žiūrėti į jau pernelyg daug manevruojančius jo grupės narius. Kiek atsibodo pusvalandį neišgirsti dainų, o matyti tik spektaklį, kuris nesuteikė daug emocijų ar šiurpuliukų nugaroje. Ir greičiausiai dėl pernelyg laisvos aplinkos į koncertą nebe eičiau antrą kartą (pabrėžiu, sakau, jog tik greičiausiai), bet labiausiai man nepatiko publika. Dažno jų stilius buvo puikus, dėl to nesiginčysiu. Bet mane labai užknisa daininkų/aktorių/influencerių įdėjimas į dievo rėmus. Sutobulinimas ir išaukštinimas asmenybės. Ir aš suprantu, jog jiems patinka DeMarco muzika - man irgi patinka. Bet nebūtina rėkti per subtilius akordus vos pamačius jo galvą, nebūtina rėkti jo grupei vos pradėjus jiems pasakoti istoriją. Negi taip būtina spaustis, grūstis, jog būtumėt 10 centimetrų arčiau šio kanadiečio? "Vakaro reziumė: Mac Demarco kietas, hipsterių publika tai nelabai" rašė viena mergina instagrame ir aš jai pritariu.

Veganiškas Mac&Cheese
Rašau apie Mac DeMarco koncertą, o tada apie Mac&Cheese, haha.

Reikės: -50g. makaronų (geriausiai tinka kriauklelės, bet didelio skirtumo skoniui forma nesuteikia!); -1 šaukštas alyvuogių aliejaus; -1 šaukštas miltų; -1/2 puodelio sojų pieno; -40 g. veganiško sūrio; -petražolės; -pomidoras; -keli pievagrybiai; -2 šaukštai maistinių mielių; -keli žiupsniai druskos; -Mac DeMarco muzikos fone.

Aš rekomenduoju klausyti DeMarco per vinilą, bet tiks ir telefonas. Atsipalaiduojame ir šokant gaminame. Viename puode užverdame vandenį, vėliau suberiame makaronus ir juos išverdame iki al dente kietumo (geriausia virti 2 min. mažiau nei nurodyta ant pakuotės). Keptuvėje ant vandens iškepame pievagrybius, pomidorą ir petražoles, o dar kitame puode (geriausiai mažesniame) pakaitiname aliejų, bet neužkaitiname, jog nesudegtu vėliau dedami miltai. Sudėjus juos pilame pieną (1/4 puodelio, išmaišome, o tada supilame likusią dozę), padarome taip, jog nebūtų jokių gumuliukų, o tada sudedame sūrį ir kaitiname tol, kol jis išvirs. Sudedame druską, išmaišome, palaukiame, kol padažas kiek atvės ir tik tada dedame maistines mieles (aukštoje temperatūroje jos praranda savo savybes). Suberiame makaronus, viską dar kartą permaišome ir serviruojame lėkštėje kartu su daržovėmis.

Kaip visada, daug čia galima keisti, nebūtina dėl vieno produkto keliauti į parduotuvę. Sojų pienas gali virsti ryžių pienu, maistinių mielių skonis daugelį erzina, tad vietoj jų, galima įdėti daugiau sūrio. Vietoj pomidoro, pievagrybių ir petražolių, keptų ant vandens, galima ant aliejaus pasikepti moliūgus su rozmarinu. Galima net nesiklausyti DeMarco, o pabaigoje ant makaronų pripurkšti kečiupo. Darykite taip, kad skanu būtų jums!

Simona.

džiugina, malonina, stimuliuja, tenkina ir patenkina

Mano nuotaika puiki. Aš vaikštau į renginius, dažnai praeinu pro raustantį Bernardinų sodą, planuoju būsimą kelionę į Angliją ir darau dar kelis dalykus, kurie mane paskutiniu metu džiugina:

Mažvydo biblioteka ir šalia esanti "Tarbushi" užkandinė. 10 ryto savaitgaliais dar įmanoma spėti užsiimti visą stalą sau humanitarinių mokslų skaityklos balkonėly, kur puikiai atsklenda saulės šviesa. Kokias keturias valandas pasimokau, tada lėkiu į "Tarbushi", kur yra keli labai skanūs veganiški kebabai arba dar geriau - falafeliai, spring rollsai, koldūnai su visokiais humusiukais, padažiukais ir t.t. Labai skanu, o su Vilniaus centro kainomis palyginus - nėra taip ir brangu. Tada atgal mokytis, nes abitūros laikai jau čia.

Paskutiniu metu pamėgau Opiumo klubą. Nežinau, ar mane ten labiau stebina jauni vyrai, ant rankų turintys vestuvinį žiedą ir siūlantys tau nemokamų gėrimų (gerai, kol kas sutikau tik vieną tokį), ar valandas užsimerkę, tranzo būsenoje pakibę žmonės. Bet kažkas mane ten traukia ir savaitgaliais aš dažnai šoku. Nepatinka man tos eilės iki Yucatano, bet labai patinka ryte grįžti namo, nusiprausti ir pavargusį kūną paguldyti po nuostabios nakties.

Dar labai džiaugiuosi projektu Nepatogus kinas. Nors Vilniuje jau jis baigiasi, suspėjau pamatyti kelis seansus, kurie praplėtė mano akiratį, sudalyvavau ir vienoje diskusijoje. Dabar belieka laukti Scanoramos, nes kino festivaliai yra jėga. Jėga, jog juose nėra tiek daug komercijos ir dažniau sukasi idėjos nei beprasmis veiksmas. Ir dar jėga yra 2 valandas netrukdomai ir pilnai pasinerti į filmą, susikoncentruoti tik į jį.

Aš atradau būdą, kuris padeda man bent darbo (ha, ironiška) dienomis maitintis sveikai: food prep'as arba kitaip, maisto susiruošimas iš anksto tikrai padeda grįžus namo nepulti iš karto prie sausainių, kurių pas mus visada būna. Ar rytais likti nepavalgius, kas retai nutikdavo man, bet jums, jei susiduriat su šia problema, toks metodas tikrai turėtų padėti. Dažnai sekmadieniais pasidarau didelį puodą troškinio, užsišaldau vaisių (kokteiliams ryte) ir net nereikia galvot, ką valgyti, o ko nevalgyti. Kadangi man rūpi gamta, rūpi mūsų turimi ištekliai, o ir mano šeimos finansai - ranka nekiltų paruošto maisto nevalgyt, o vėliau jį ir išmesti. Tad valgau taip ir kol kas nepabosta! O jei labai įdomu, daugiau mano nefotogeniško ir kasdieninio maisto galite pamatyti gėdingame instagrame @simonaeatsvegan.

Šokiruojančiai nustebino ir Vinco Mykolaičio-Putino kūrinys "Altorių šešėly". Nesitikėjau tokios stiprios, daug simbolizmo turinčios literatūros rasti privalomų knygų mokykloje perskaityti sąraše. Nesitikiu iš lietuvių kalbos egzamino aukšto balo, bet jei pasiseks gauti šį kūrinį, galbūt pasiseks ir išlaikyti. O būsimi dvyliktokai, taip, šviesa tunelio galia laukia. Kentėkit.


IKI parduotuvė turi savo tinklo maisto produktus ir neseniai atsirado veganiški avižiniai sausainiai šokoladu (o gal jau buvo ir seniau, bet neteko pastebėti) ir aš nežinau, kas gali geriau sunkią dieną prablaivyti nei jie bei Doorsų albumas. Šią psichodelinio roko grupę įpratau klausytis klasės vakaronių metu ir prikibo. Prikibo taip, jog rytoj ilgai lauktas Mac DeMarco koncertas, o fone berašant visai ne jis.

Ir klasės vakaronės. Nevisos klasės, bet saujelės žmonių iš jos, susitinkančios kas kokias dvi savaitės kartu pavakaroti. Mes klausomės geros muzikos, mes gaminame maistą, mes geriame vyną, mes kartais einame į Opiumą, o kartais mes šnekame iki paryčių apie Argentinoje užsilikusias nacių grupuotes. Mes palaikome vienas kitą, mes auklėjame vienas kitą, mes juokiamės vienas iš kito. Mes bijome, kartu bijome, kas liks iš mūsų grupelės po šitų metų. Bet dabar aš šiais vakarais mėgaujuosi labai stipriai.

Kartais po mokyklos nueinu išgerti kavos. Kartais iki vėlumos skaitau knygas. Kartais netyčia nusiperku 9 dienų trukmės kelionės bilietus į Londoną, nors norėjau išvykti vos 5 dienoms (gerai, prigavot, taip buvo tik kartą) ir vėliau ilgai suku galvą, kaip išsisukti iš situacijos su dabartiniu mažu biudžetu. Kartais prisimenu, kaip gerą buvo vasarą prie jūros, bet iš tiesų, labai mėgaujuosi viskuo, kas vyksta dabar. Pozityvus gyvenimo periodas, tikiuosi toks ir jums,
Simona.

Pirmos dienos būnant moterimi

Kiek daugiau nei mėnesis abitūros, kiek mažiau nei mėnesis pilnametystės. Ir viskas yra labai gerai, kol kas registre nė vienos "mokausi iki 3 nakties ir niekam neturiu laiko" dienos, nė vienos "guliu lovoje, o egzaminai už 8 mėnesių ir aš tikrai jų neišlaikysiu" minties. Tikrai, viskas savo ritmu slenka ir slenka maloniai. Užvakar po pamokų riedėjau su draugais pasidaryti naminių tortilijų ir pasėdėti prie krosnies į Nemenčinę, o šiandien jau 10 val. ryto buvau prisistačiusi į Nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką, kurioje man patinka mokytis daug labiau nei namie. Visur išlaikytas malonus balansas ir niekur nepasiekti jokie kraštutinumai.

Galiu Jums papasakoti apie tai, kaip prasidėjo mano pilnametystė - pirmas gimtadienis, kurio laukiau ne dėl dovanų (bet kam įdomu, jos minimo įrašo gale). Ir jei klausiat, ar kas pasikeitė, tai taip, pasikeitė. Galiu išgelbėti žmogų paaukodama jam kraujo, turiu balsavimo teisę, o jei tik panorėčiau, galėčiau daryti ką tik noriu, neatsižvelgiant į aplinkinių nuomonę. Ai, ir jei ateis "mokausi iki 3 nakties ir niekam neturiu laiko" akimirka, galėsiu pati nusipirkti energetinio gėrimo.

O šventė prasidėjo, galima sakyti, dar likus pusvalandžiui iki vidurnakčio ir iki sukakties, nes kartu su vienu bendraklasiu nusprendėme nužygiuoti iki visą parą veikiančios parduotuvės ir mušant 00:00 laikrodyje nusipirkti to, pagaliau legalaus, gėralo. Visą kelią galvoje meldžiausi, jog tik paklaustų ID ir aš galėčiau išdidžiai parodyti kortelę, bet pasirodo, aš ją užmiršau namie. Ir paklausė. Tai gerai, jog draugas turėjo savo, bet pradžia jau kiek paradoksali. Vėliau mes ėjome į parką valgyti ir atsigerti jo paruoštos staigmenos - naktinių veganiškų kebabų ir naktinio šaltutėlio alaus. Pavalgėm, pagėrėm, nužingsniavom namo, o aš savo skardinę tik padėjau ant stalo ir smigau miegot, nes sekančią dieną laukė mokykla. Rugsėjo 11 dienos rytą, visa šeima sugužėjo į kambarį bedainuodami "su gimimo diena" ir atsisėdo ant lovos, tiesiai priešais stalą, ant kurio buvo padėta skardinė, kurios dar vakare nebuvo. Juokinga, tik nejuokinga, jog per septynias valandas pilnametės gyvenimo sugebėjau du kartus neapgalvoti savo veiksmų, o tuoj pat laukė ir dar vienas smūgis į stoišką būseną. Gavau žinutę, jog po pamokų esu kviečiama susitikti ir nusprendžaiu apie tai parašyti draugėms, nes gi visi stereotipai apie privačius pokalbius tarp vyrų ir moterų yra teisingi - tokie pokalbiai neegzistuoja. Bet netyčia pokalbio nuotrauką nusiunčiau į gimtadienio vakarėlio pokalbį, kuriame buvo ir rašantysis. O štai ir aš, man 18, esu suaugusi moteris, bet pridarau ir tokių dalykų. Vis tik, po pamokų susitikom, pasėdėjom mano mylimame meno inkubatoriuje, suvalgėm veganiško šokoladinio torto, o vakare gėriau vyną su giminėmis iki kol paskambino manasis draugas/Šveicarijos mokyklos mylimiausias žmogus/seniai matytas ir girdėtas turkas, norėdamas pasveikinti su gimtadieniu bei prasitardamas, jog dabar savo namuose augina mainų moksleivę iš Italijos, į kurią jo mergina žiūri kiek su pagieža. O aš ir pajuokavau, jog panaši situacija jam su merginom buvo ir Šveicarijoje. O telefonas buvo garsiakalbio rėžime ir po šių žodžių visa jo šeima pradėjo dainuoti "su gimimo diena". Tai tokia ir buvo diena, praėjus 18 metų po mano gimimo.

Pamiršau tik paminėti, jog per ilgąją pertrauką, susitikau su bendraklasiais prie suoliuko, prie kurio susitinkam kiekvieną ilgąją pertrauką. Tik šį kartą ten buvo veganiški keksiukai su avietėmis. 

Per šį mėnesį dar spėjau susilaužyti dantį, antrą kartą gyvenime. Vieną antradienį gulėjau namie ir mokiausi, iki kol nusprendžiau pasidaryti pertrauką nueidama šokolado į parduotuvę. Išsirinkau juodą, Latvijos įmonės "Laima" šokoladą, su Vilniaus paveiksliuku ant pakuotės. Suku namo ir kandu tiesiai į kietą riešuto kevalą, kuris netyčiomis pateko į šokoladą gamykloje. Kramsnoju, o iki galo nesukramčius spjaunu kartu su pusę danties. Sekančią dieną stengiuosi prisiskambinti draugei ir užkliūnu už laiptelio senamiestyje. Griūnu ir kartu suplėšau savo mylimiausias kelnes bei odos gabalą, kuris sruva kraujais.

Šiais metais sugalvojau dar ir fiestą iškelti. Jau senokai neturėjau gimtadienio, į kurį susirinktų būrys draugų, tad suradau stovyklą, nupirkau daug tų mažyčių bulvių, kurias skanu ant griliaus kepti ir sukviečiau kiek daugiau nei tuziną artimų žmonių. Apibendrinus, mes daug šokom, daug juokavom, sakiau tostus ir jiems, o jie sakė tostus man. Džiaugėmės vieni kitu, ilgos trukmės smala, o ryte ant ežero kranto, susisukę į pledus, valgėm avižų košę su aviečių uogiene. Ir kalbėjom apie tai, kaip gera būti.

Draugai gimtadienio proga pridovanojo visko. Atrodė, jog iš visų smulkmenų ir ne smulmenų, buvo man padovanota sudaiktinta mano pačios versija, už ką esu ypatingai dėkinga. Gavau ir daug gėlių, ir didelę dėžę veganiškų spurgų, ir specialų įrankį kokteiliams ar arbatoms šaldyti, ir Ryanair dovanų čekį (kurio pusės užteko jau vienai būsimai kelionei), ir humuso, skraidinto gimtadienio paryčiais tiesiai iš Berlyno, ir dar gavau XL dydžio marškinius su "The Office" serialo frazėmis, puikiai tinkančius į Mažvydo biblioteką arba į miego sesiją. 

Tai tiek, tiek to pilnametystės džiaugsmo,
Simona

Rumunijoje vynas nėra brangus!

Paskutinę progą pakeliauti šią vasarą išnaudojau. Nuskridau į šalį, apie kurią nei kada svajojau, nei kada pernelyg domėjausi. Matydavau jos pavadinimą bežiūrint "Eurovizijos" konkursą ir dar juokdavausi, kaip jos sostinę kažkas sumaišydavo su Budapeštu. Turėjau progą pagyventi ir netoli Novaci miestelio, aplankyti Targu Jiu ir dar kelias dienas po klubus pavaikščioti ir Bukarešte. Rumunija buvo... ji kitokia nei kitos Europos šalys. Tik nežinau dar, ar tai gerai, ar tai blogai.

Į Rumuniją keliavau kartu su savo viena artimiausių draugių Rūta. Dar pavasarį netyčia užmatėme Unique Projects projektą apie pasaulio įvairovę (angl. k. diversity), kuriame galima buvo dalyvauti ir nepilnamečiams (nuo 16m.), tad užsiregistravome, sumokėjome dalyvio mokestį, nusipirkome bilietus (kurių kainą vėliau kompensuoja ES) ir pernelyg negalvojome kaip viskas bus. 

Pati pirma diena buvo įdomi. Įdomi jau vien dėl to, jog lėktuvas turėjo pakilti 10val iš Vilniaus, o parą prieš aš kėliausi apie 6val, jog nuvažiuočiau iki dantistės, pusę dienos ieškojau keleto naujų drabužių, vėliau nuo 17val iki 22val dirbau viename restorane, o nuo 23val iki 6:30val ryto klube. Namie buvau apie 7val, nuprausiau savo prakaituotą kūną ir visai be jėgų atsidūriau oro uoste. Skridome į Bukareštą su persėdimu Varšuvoje, tad abu skrydžiai buvo per trumpi miego sesijai. Kartu nusileidę su visa Lietuvos delegacija, patyrėme nežmonišką karštį, nusistebėjome, jog cigaretės kainuoja tiek pat, kiek Lietuvoje ir šiaip ne taip, suradome autobusiuką, kuris turėjo mus nuvežti iki vilos (taip, vilos) Novaci kaimelyje. Įdomu tai, jog manėme, kad važiavimas užtruks apie valandą. Užtruko net šešias, nes važiavome į visai kitą šalies kampą. Ir buvo smagu, lietuviai vieni su kitais susibendravo, o aš dar spėjau valandžiukei numigti. Atvykę iš karto lėkėme pavalgyti, o temstant dar kažkaip sugebėjau palaikyti pokalbį su naujais pažįstamais kalnų apsuptyje.

Man maistas yra viena sudedamųjų geros išvykos dalių. Su juo yra paprasta socializuotis, patirti trumpalaikį malonumą, pažinti vietinę virtuvę, o kaip veganei, visada stebėti, ką vietiniai pasiūlys tokiai gurmanei. Nieko gero ir nepasiūlė - jei visi kiti per dienas valgė vištienos šlauneles su bulvių koše be jokių daržovių, aš visuomet gaudavau tokio patiekalo pakaitalus. Dažniausiai tai būdavo bulvių burgeris su bulvių koše. Arba ryžiai su sojos kepsneliais. O pusryčiams sojos dešrelės, sojos kumpis, sojos sūris. Beveik niekas nebuvo patenkinti, tad kas antrą dieną eidavome 3km pirmyn ir 3km atgal iki parduotuvės, jog nusipirktume agurkų (šalia mums tiekiamo maisto), oreo sausainių ir vyno. Vidury projekto aplankėme Targu Jiu miestelį ir nemeluosiu, didžiausias susidomėjimo centras jame buvo maisto prekių parduotuvė (tada nusipirkome dar daugiau agurkų, oreo vyno ir dar humuso, nes parduotuvė buvo didelė ir turėjo šio gėrio). Ir jei maistas buvo itin valgyklinio pobūdžio, o plastmasinė gėlėta staltiesė visada keldavo šypsnį, už užstalės buvo smagu sėdėti. Buvo smagu kartu išdarinėti maistą, juokauti apie jį, o kadangi valgydavome lyg kokioje terasoje, tuo pačiu galėjome ir svajingai stebėti kalnus.

Pats projektas prasidėjo vangiai. Gal dėl itin šiltos temperatūros, gal dėl "vadovų" nesugebėjimo puikiai iškomunikuoti naujų žinių, motyvacijos trūko ir smagiausias laikas buvo pertraukos tarp užsiėmimų, kuomet įmanoma buvo susipažinti su moksleiviais, studentais iš Lenkijos, Rumunijos, Bulgarijos ir Portugalijos. Pati tema - stereotipai, išankstiniai nusistatymai, "mes visi skirtingi, bet tuo pačiu visi vienodi" yra jau seniai girdėta, apie ją daugelis, o ypatingai į tokius projektus važiuojantis žmonės turi daug žinių, tad suprantu, jog yra sunku padaryti kažką naujo ir neregėto. Kiekviena šalis turėjo sau paskirtą dieną, kuomet galėjo dėlioti programą kaip norisi ir vieninteliai lietuviai su portugalais tam nebuvo pasiruošę. Tiesa, tai tikrai įvyko ne dėl mūsų kaltės, tiesiog anksčiau nebuvome informuoti šiuo klausimu, tad galima dėti riebų minusą projekto komunikatoriams. Ačiū dievui, sugebėjome, mes, lietuviai, nepasišiukšlinti. Kadangi Lietuvos diena buvo priešpaskutinė, stebėję kaip elgiasi kitos šalys, kelias naktis prieš visi praleidome dėliodami ir rašydami programą. Po vakarinių renginių susirinkdavome į vieną kambarį ir bandėme viską padaryti taip, jog tiek dalyviai matytų prasmę ir naudą veiklose, o ir mes išsineštume kažką prasmingo.

Kadangi mūsų dienos tema buvo Brexito situacija, tikiu, jog nemaža dalis komandos suprato gilesnes šios problemos potekstes, o aš pasinaudojau proga patreniruoti savo viešojo kalbėjimo įgūdžius (stengiuosi pasitaikius progai visada kalbėti prieš didesnę auditoriją, nes noriu savo scenos baimę įveikti arba bent jau sumažinti). Ir apibendrinus, Erasmus projektai pasižymi laisve mokytis pačiam. Galbūt iš tavęs bus tikimasi, jog dalyvautum visuose užsiėmimuose, aktyviai atsakinėtum į klausimus ir spręstum problemas, bet niekas neseks kiekvieno tavo žingsnio ir netvardys tau tylint. Niekas nesiūlys tau atsisėsti šalia užsieniečių vietoj lietuvių, o ir jokios programos rašyti neprivalėsi. Jei tik nori, jog projektas tavo širdy išliktų ilgai, turėsi stengtis pats. Tą aš ir dariau, tad šiandien menu dienas Rumunijoje su šypsena.

Po projekto keletas dalyvių nusprendė dar trumpam pasilikti Bukarešte. Tiksliau, nusprendė pasilikti dar prieš projektą, bet principas tas pats - airbnb, klubai ir brangūs restoranai, nes brangūs restoranai čia būtų visai normalūs Lietuvoje. Per dvi dienas apvaikščiojom daug įvairių barų, pamatėme Rumunijos parlamentą (o tai yra pats sunkiausias pastatas pasaulyje, sveriantis apie 4098500000 kg.), daug kartų sėdėjome nepažįstamų žmonių automobilius, tad sukaupiau ir keletą patarimų. Jei pasitaikys pigūs skrydžiai, griebkite, o atvykę gyvenkite dar pigiau!

1. Taksi nepasitikiu jau Lietuvoje, o čia tuo labiau nesiryžčiau lipti į geltoną automobilį. Anglų kalba rumunams dažnai yra svetima, o neįjungti mašinėlės, beskaičiuojančios pinigus už pavažiavimą, lengva. Vis dėl to, miestas didelis ir jei gyvenate ne centre, gali tekti itin daug pavaikščioti. Yra metro, bet aš siūlyčiau ir Lietuvoje populiarųjį "Taxify", nes kelionė bus trumpesnė, o kainos atžvilgiu nesiskirs per daug. Už 10 minučių kelią mašina mokėdavome apie 1-2 eurus, o kelionė nuo centro iki oro uoto apsieis apie 4-6.
2. Puikiai suprantu, jog fanny pack gali būti pabodęs dalykas, o kažkam dar asocijuotis su negerais dalykais, bet man - tai išsigelbėjimas ir festivaliuose, ir Rumunijos senamiesty. Vieną vakarą iš draugo kuprinės vos neištraukė piniginės (ir laiku pastebėjome, ačiū dievui), o tuo tarpu aš, visą laiką nešiodama svarbiausius daiktus ant pilvo, galėjau būti neapdairi. Be to, normalus fanny pack'as ant pilvo yra visuomet geriau nei visa kuprinė nusukta ant pilvo.
3. Shift Pub restoranas. Atrodo taip, lyg iš visų tų Los Andželo vlogų - lauke terasa apaugusi vien vijokliais, viduj baltas interjeras ir galimybė savo patiekalą valgyti lovoje. Išbandėme abu variantus ir abu patiko. Įspūdingi kokteiliai ir didelės gero maisto porcijos. Labai pavydžiu Bukareštui šios vietos.
4. Gradina Eden parkas. Daug hamakų, suoliukų, medžių, o vakarais ir lempučių ant tų medžių. Keli maisto autobusiukai, keli bariukai ir tikras, šių laiko Edeno sodas!
5. Ne, tai ne jūs blogai bendraujate ir ne, greičiausiai jūs nesate nemandagus pirkėjas. Playginus su Lietuva, čia padavėjų ir pardavėjų etiketas yra nepalyginamai prastesnis. Net ir centrinėse, prabangiose vietose, jums mokant pinigus jie gali sugebėti nemaloniai bendrauti. Buvo keletas išimčių, bet nedaug, tad neįsižeiskite ir nemanykite, jog su jumis kažkas blogai!
6. Frudisiac kavinė pusryčiams. Brangoka, bet ten valgydama jaučiausi lyg kokiame filme. Labai jauki aplinka, gražus kavos menas ir itin fotogeniški pusryčiai. Kas be ko, skonis nėra prastas.
7. Pirkite naminį obuolių vyną. Skonis neįkyrus, o litro kaina vos vienas euras!

Tai tiek. Važiuokite į Erasmus projektus ir prašau, nemaišykite Bukarešto su Budapeštu.

Simona

Madrido spalvos

Aš labai dažnai miniu mainus, su kuriais buvau išvykusi į Šveicariją ir tikrai nebe priežasties. Kiekvieną dieną menu dienas ten, svajoju kaip vėl sutiksiu man brangius žmones, su kuriais leidau dienas alpių apsupty. Ir nors jau įvyko keletas šaunių susitikimų su mainų moksleiviais, šis kartas buvo ypatingas ir tolimesne kelione, ir tikrai man brangia drauge.

Beveik dviems savaitėms išskridau į Madridą. Su labai nepatogiais persėdimais, bet kad tik pigiau būtų. Ir birželio 25 dieną, iš kart po Ispanijos ir Maroko žaidimo Pasaulio futbolo čempionate, pamačiau savo mylimiausią venesuelietę, kuri būtent šiame mieste ir gyvena dėl dabartinio gimtinėje vykstančio pilietinio karo. 

Pradžioje buvo labai keista vėl be paliovos šnekėti anglų kalba, buvo keista ją matyti. Nežinau kodėl, bet paskutiniu metu labai daug sapnuoju apie Šveicariją, tad jos buvimas šalia prisidėjo ir prie dar keistesnių, nesąmoningai sugalvotų idėjų, kaip galėčiau grįžti atgal į savo saldžiąją Zerlandiją (SweetZerland, haha). Pirmąjį vakarą, vos atsiradus, lėkėme į prie jos butuko šalia esančią užkandinę, kur visą parą tiekia šiltus falafelius, bulvytes ir kitas gėrybes. Skaniai pasėdėjome, papasakojau apie savo jungiamąjį skrydį Milano Bergamo oro uoste, kuris man ypatingai patiko. Apskritai, aš labai mėgstu būti dideliuose oro uostuose - juose daug kultūrų, daug (dažniausiai) laimingų žmonių, daug įdomių, nors ir kiek pabrangintų parduotuvių, visada yra knygynai, kuriuose galiu nusipirkti prancūziškų/angliškų knygų ir jas rinktis ne iš likučių, kaip dažnai tenka daryti Lietuvos knygynuose, kuriems neapsimoka turėti daug užsienio literatūros. Bergamo oro uoste, vidury pagrindinės salės stovi pianinas, kuriuo dažnai pagroja lyrikai, o jų muzikai puikiai akomponuoja už jų esantys dideli langai, anapus stulbinantys kalnai ir lėktuvai. Tad penkios papildomos valandos čia neprailgo - gal kiek net ir gaila, kad tik penkios, nes jei jų būtų buvę daugiau, mielai būčiau nuvažiavus ir iki miestelio.

Kitą rytą teko kęsti 40 laipsnių karštį. Ačiū dievui, jog su bilietais pataikiau ne į tokią karštą savaitę Madride, kaip įprasta, nes nuo tos dienos temperatūra palaipsniui vis gi mažėjo. Pradžioje aplankėme Retiro parką, esantį miesto centre. Jis neatmestinai sutvarkytas, didelis, tad ispanai juo itin rūpinasi ir giriasi, jog net ir tokioje karščio oazėje sugeba jį išlaikyti žalią, neapvytusį ir pritraukti čia ir turistų, ir sportininkų (kurie sugeba lakstyti net ir po kaitria saule), o vakarais jaunimo. Čia yra keletas smagių barų, kai kurie jų siūlo gyvą muziką! Realiai, apsilankius Madride net šitam parkui galima paskirti ir visą dieną, jog neskubant būtų įmanoma apžiūrėti jame esančius ne tik pagrindinius objektus, prie kokio mažo vandens telkinėlio papusryčiauti, galbūt net pasivažinėti dviračiais, o vakare gurkšnoti sangria vyną ir valgyti nachos traškučius su avokadų padažu vienoje iš čia įsikūrusių kavinių.

Didžiausias Ispanijos sostinės minusas - šalia nėra jokio padoraus vandens telkinio. Jūra nutolusi gan dideliu kilometražu, o ir pats regionas apdžiuvęs ir sausrų nualintas. Nusprendėme vieną dieną paskirti vandens parkui - "Warner Madrid". Iki jo lengva nuvažiuoti miesto autobusais, o ir nuotraukos su jų siūlomomis pramogomis atrodė padoriai. Lyginti su Vichy vandens parku Vilniuje net nėra ko - veiksmas vyksta po atviru dangumi, kas iš kart priduoda daug daugiau žavesio ir vasaros jausmo pramogai, o kalnelių pasiūla - didesnė ir ekstramalesnė. Praleidome visą dieną ten ir visai nepabodo!

Madride gyvena daugiau žmonių nei Lietuvoje. O dirba ir dienomis ten būna ir dar daugiau. Gera žinia turistams - nusigauti nuo taško A iki taško B yra gan lengva metro pagalba, tačiau grūstys vargina. Yra žmonių, kurie svajoja gyventi didmiestyje, kur daug nepažįstamų, daug įdomių pastatų, daug koncertų, daug sumaišties ir daug visko. Ir tai nėra blogai, visada yra smagu pažinti kažką naujo, pajausti tą menkumą apipintą galybės galimybių sampratą, kuri sveikina visus, atvykusius į didmiestį, tačiau aš niekada nesvajojau apie Paryžių, Niujorką ar Londoną. Visą gyvenimą gyvenau Vilniuje ir čia jaučiuosi patogiai - nieko per daug, nieko per mažai, visko kaip tik. Tikrai nemanau, jog visą laiką dabar tik čia ir sėdėsiu (tikrai ne, noriu pagyventi ir svetur), bet kol kas tai yra vienas iš man labiausiai patikusių matytų miestų. Būtent todėl man yra sunku rinkti gražius žodžius apie tokį miestą kaip Madridas - po kiek mažiau nei dviejų savaičių jaučiausi išsekusi ir pamačiusi bei pajautusi per daug visko skirtingo. Vis dėl to, neverta nurašyti jokios patirties ir įmanoma rasti dalykų iš Madrido, kuriuos norėtųsi integruoti į Vilnių ir jį kiek dar labiau patobulinti (tiesa, Madridui trūksta daug daugiau dalykų iš Vilniaus, nei Vilniui iš Madrido):

1. Tolerancija. Madride lankiausi kaip tik per lgtbq+ bendruomenės šventės mėnesį. Visos parduotuvės gatvėse buvo pasipuošusios spalvotomis vėliavomis, žmonės vaikščiojo rankomis susikibę su tuo, kuo nori, baruose buvo siūlomi atitinkamų spalvų šiam laikotarpiui skirti kokteiliai ir t.t. Gaila, jog didysis paradas vyko jau po mano išvažiavimo, tačiau dar labiau gaila, jog tokio dalyko neįsivaizduočiau Vilniuje, o ypatingai, dar mažesniuose miestuose. Blemba, kiek daug mes meilės atimame iš kitų su savo tvirčiausiu argumentu "man šlykštu".
2. Tvaraus (=sustainable, labai juokingai jau skamba tas lietuviškas žodis "tvarus" ir abejoju, ar jis nupiešia vaizdinį, kurį aš turiu omeny) gyvenimo būdo parduotuvės/restoranai. Jie paplitę visur ir aš jokiu būdu nesakau, jog visi turėtų maitintis veganiškai/vegetariškai ar jog turėtume eliminuoti plastiką iki nulio, tačiau kuo toliau, tuo labiau visi mokslininkai, daktarai gręžiasi į šį gyvenimo būdą ir visai nebe reikalo. Man patiko netoli gyvenamosios vietos turėti zero waste parduotuvę, kurioje galima nusipirkti pagrindinių maisto produktų be papildomo ir nereikalingo įpakavimo, man patiko akį traukiančioje aikštėje, kurioje lankosi daug turistų, matyti burgerių užkandinę, kurios meniu karaliauja patiekalai be gyvūnų išnaudojimo. Dažnai Lietuvoje veganiški burgeriai turi itin sveikuolišką skonį ir juose trūksta kažkokio akcento, bet čia buvo pasaka. Čia sugeba ant sumuštinių uždėti net veganiško pelėsinio sūrio ir dabar jau galiu drąsiai sakyti, jog šitoj vietoj valgiau skaniausią savo gyvenimo burgerį. Labai jų pasiilgstu čia, Vilniuje.
3. Barai ant stogų. Vilniuje turime tik vieną, Madride jų rasi visur. Ir taip, tai daug didesnis miestas nei Vilnius, bet būtų smagu turėti bent dar kelias opcijas mieste, kur bevalgant ar begurkšnojant kavą būtų įmanoma pamatyti miesto panoramą. Kol kas tai atstoja panašūs objektai kaip Bekešo kalnas, kur nuostabu vakare su draugai apturėti pikniką, bet norisi turėti ir oficialesnę vietą.

O taip pat, noriu su jumis pasidalinti keliomis rekomendacijomis iš Madrido (be minėtų aukščiau). Užsirašykite ir išsisaugokite, jog kai planuosite kelionę į Ispanijos sostinę, žinotumėte, kur verta nueiti, ką verta paragauti, ką verta pamatyti:

• Gazpacho. Po siestos (pietų pogulis) etiketo taisyklių, tai yra antras geriausias dalykas Ispanijoje. Vietiniai šaltibarščiai arba vienas sentimentaliausių valgių iš vaikystės kelionių su tėvais. Seniai, seniai trinti, blanširuoti ar kitaip apdoroti pomidorai apetito netenkino, bet galų gale tėvai pripratino prie šios pomidorų šaltasriubės ir dabar vos atsiradus progai, iš karto ją perku ir rekomenduoju visiems iš eilės. Vilniuje labai skaniai ją daro "Briusly" restorane, o futbolo/krepšinio/teniso šalyje ji gerai pagaminta visur - užtenka nueiti į parduotuvę ir nusipirkti pagamintą sriubą sulčių pakelyje.
• Centrinė Primark parduotuvė. Jokiu būdu neskatinu joje apsipirkinėti dėl etinių sumetimų (daugiau apie tai čia), tačiau įvertinti jos didingumą, patį dydį ir išplanavimą yra įdomu. Nemanau, jog kada nors anksčiau esu buvusi tokio dydžio parduotuvėje - penki aukštai, prigrūsti žmonių ir pigių, dažnai nekokybiškų drabužių. Ant didžiausių balkonų yra įrengti judantys grafiniai piešiniai (tuo metu, kai aš lankiausi parduotuvėje, tema buvo Haris Poteris, tad ant balkonų galima buvo matyti skraidančias šluotas, parduotuvėje skambėjo teminė muzika), viskas primena itin orginalų prekybos centrą!
• Veggie Room parduotuvė. Čia viskas spindi rožine spalva ir mena veganų rojų, kurį galima rodyti neveganams - tai parduotuvė, kurioje pilna pakaitalų pienui, įvairioms mėsoms (austriški šniceliai, karališkos krevetės ir t.t.), ledams, šokoladui, padažams. Galima rasti ir labai skanių kreminių spurgų, šaldytų picų ir t.t. Parduotuvės savininkė irgi labai maloni, papasakojo apie kai kuriuos produktus ir ah, kaip aš pavydžiu Madrido veganams!
• Desperate Literature knygynas. Mieliau jį vadinčiau knygų butiku, nes galima rasti ne visko nuo A iki Z, o rinktinės literatūros prancūzų, anglų, ispanų kalbomis. Viduje groja melomaniška muzika, pilna senų rašymo mašinėlių, ant sienų ir lentynų kabo iškabintos didžiųjų kūrinių citatos. Pilna Nobelio laureatų kūrinių, kokybiškos poezijos ir šiaip parduotuvės savininko atrinktų knygų, kurios vertos dėmesio. Atmosfera ten - dešimt iš dešimt.
• Ginko restaurante&Skybar. Itin brangus baras, įsikūręs viename Madrido dangoraižių. Moterys čia ateina su vakarinėmis suknelėmis, vyrai - baltais marškiniais ir kelnėmis, o kainos taip pat imponuoja labiau tiems, kurie gali sau leisti paprastą dieną taip pasipuošti ir aukštai, aukštai mėgautis savimi. Mūsų patirtis buvo kiek kitokia nei jų, bet vis dėl to ir mes užsisakėme čia porą gėrimų bei grožėjomės miesto panorama. Užlipti verta, griežto facecontrol'o nėra!
• Malvy's Shakes. Tie amerikietiški dideli kokteiliai su daug daug priedų, juodi ledai, ledai bandelėse ir visos kitos šaltos cukraus bombos. Šalia pat pagrindinės apsipirkinėjimo gatvės, tad po triusikų pirkimo "Victoria's Secret" galite žingsniuoti čia! Be to, turi daug veganinių opcijų.
• Malasaña rajonas. Čia tvyro liberali aura, čia smagiausia sutikti saulėlydį (ne, jūros nėra, bet besileidžianti saulė itin gražiai nuspalvina čia esančius pastatus ir įneša jaukumo į gatves) ir čia daugiausia įdomių barų, kuriuose gera leisti vakarus. Vienas ikoniškiausių Madrido rajonų, mylimas ir turistų, bet visai nebe reikalo - tikrai verta nueiti.
• Street de Alphaville. Dėvėtų drabužių, retro ir vintažinių parduotuvių rojus. Po visą šią trumpą gatvelę yra išsidėstę tokio tipažo apsipirkinėjimo taškai ir tai man be galo patiko. Kelias valandas laisvai galite paskirti šiam reikalui, jei norit surasti gerų perliukų savo stiliui.

 Tokios šiltos Madrido spalvos. Linkiu ir Jums jas pajusti bei nepamiršti paragauti churros!
Simona