Apie auskarus, spalvotus plaukus ir tatuiruotes

Nei tų, nei tų neturiu daug. Užtat turiu daug idėjų, ką dar būtų galima pasidaryti ir labai tikiuosi, jog po metų ar kitų, jas įgyvendinsiu. O iki tol žadu pasidalinti savąja patirtimi, susijusia su šiais reikalais - jei tik iškils papildomų klausimų, visada galite klausti!

MANO POŽIŪRIS Į KŪNO PUOŠMENAS

Per paskutinius metus apie savo išvaizdą (ir įvaizdį) pradėjau galvoti visai kitaip, nei dažniausiai būna įprasta ir pradėjau gatvėse vis atkreipti dėmesį į auskaruotus, tatuiruotus žaliaplaukius. Pavyzdžiui, viena sau pietaudama šią vasarą Prahoj, restorane "Loving Hut", kuriame valgiau veganiškus šnicelius, sutikau labai žavią porą iš Londono, kurie ant savo kūno nešiojo margus ornamentus. Nemeluosiu, su jais pasisveikinusi ir trumpai šnektelėjusi, sugebėjau ir per petį nufotografuoti, jog galėčiau parodyti mamai, kaip smagiai žmonės traukia dėmesį. Ir aš puikiai žinau, jog didelė dalis žmonių nelaikytų jų patraukliais, rimtais, subrendusiais jaunuoliais, tačiau man jie skambėjo laisvumu ir kiek kitokiu mąstymu, į juos aš žiūrėjau kaip į pavyzdžius, kad ir kaip juokingai tai skambėtų. Ir be amžiaus cenzo, kurį turiu, norėdama savarankiškai badytis į ausis ir adatas kišti po oda, vienintele likusia man problema tampa ateities darbas. Aš žinau, jog tai skamba kiek apgailėtinai, bet ir puikiai suvokiu faktą, jog bus žmonių, kurie tatuiruotes priims kaip profesinės kompetencijos trūkumo bruožą, deja. Tikrai nėra taip, kad norėčiau dirbti su tokiais žmonėmis, o mano siekiamybė taip pat nėra kokia nors didelė korporacinė bendrovė, tačiau tik dėl įprasto apsisaugojimo "dėl viso pikto", noriu kol kas reikštis kukliai. Ar bijau, jog kažkada pasikeis mano susižavėjimas auskarais ir tatuiruotėmis? Auskarus visada galima išsiimt, o tatuiruotės pasinaikint (jeigu tai bus buvusio vaikino vardas, haha) arba jos reikšmę pakeisti į prisiminimą, jog štai tokie dalykai man kažkada taip stipriai patiko.

MANO PATIRTIS

Vos atsiradus garsiesiams "L'oreal" plaukų dažams, kurie reklamavo patogų savarankišką plaukų dažymą, kuris dar ir nebūtų ilgalaikis, labai greitai įsigijau priemonių ir jau vakare sėdėjau su pusiau rožiniais plaukais, po kelių savaičių - su visai mėlynais. Kol pirmieji man tiko ir patiko, antrieji sukėlė pernelyg didelį dėmesį, o vėliau dar ir trys mėnesius kankinausi su 50 mėlynų ir žalių atspalvių, tikrai. O štai prieš kelias dienas visiškai trumpai nusirėžiau plaukus, kas vos dienai praėjus kelia man šiokią tokią nostalgiją ilgesnėms puošmenoms, bet bent dabar galiu džiaugtis, jog po paskutinių trijų vizitų pas kirpėją ir mąstymų apie šią dizaino galimybę, pagaliau aš tai padariau ir daugiau apie tai net negalvosiu.

Taip pat savo ausyse turiu ir kelis auskarus, kaip ir daugelis mūsų. Pirmąją, "įprastą" porą po ilgų maldavimų pas mamą, dovanų gavau penktoje klasėje - atsimenu, jog labai stipriai skaudėjo, o ir gydymas, su pakartotinu pūliavimu, netikėtu ausies užgijimu nebuvo pati maloniausia patirtis. Žinau, jog daugelis su savimi nešiojasi panašias istorijas, tačiau po 6 metų pertraukos viskas praėjo daug sklandžiau - ar dėl to, jog pakliuvau pas gerą specialistą (nors dėl šito abejoju), ar dėl to, jog su manimi, auskarus vėrėsi ir kelios draugės, ar dėl to, jog buvau vyresnė - nepasakysiu. Savo trečiajam dūriui, šį kartą į viršutinę ausies dalį, į kremzlę, pasirinkau mažą auskarų parduotuvėlę Winterthur mieste, kur vos tik su kompanija atėjome, pasirodėme, susimokėjome po 10 frankų (=8,6 eur., kas jau Lietuvoje būtų neįtikinamai pigu, tad pagalvokite, kaip tai atrodo Šveicarijoje) ir su juodais markeriais pasižymėjome norimas skylių vietas. Tą patį ir toj pačioj vietoj dariau ir trečiąjį kartą, skylutę pasirinkdama apačioj, šalia pat pirmosios vietos ir štai dabar, vienoje ausyje turiu vieną auskarą, o kitoje - dešinėje, tris (yra kažkoks sklaidžiojantis mitas, jog į dešinę ausį duriasi tik homoseksualūs žmonės. Kadangi stereotipas man nepatinka, aš specialiai dūriausi į šią pusę ir vis sulaukiu kitų žmonių komentarų apie šį pasirinkimą - keista ir nekitaip, tačiau bent tokiu būdu galima pamatyti, kas artimoje aplinkoje gyvena facebook'o komentatorių sukurtais stereotipais ar tiesiog yra siauresnio požiūrio). Ir nors niekada nerekomenduočiau eiti į pigias vietas, kur yra adatų ir veiksmų su jomis, ačiū dievui, man viskas baigėsi gerai, o tos skylutės primena nerūpestingas dienas Šveicarijoje. Tiesa, žaizda kremzlėje, nors ir prabėgo beveik metai nuo jos atlikimo procedūros, vis dar galutinai nesugijo ir dažnai erzina ant šono atsigulus lengvas dilgčiojimas, visos šitos "kančios" yra normalios ir nebūtinai priklauso nuo dezinfekavimo aplaidumo. Tad jei jums tik gražu - nebijokit ir durkit, o visa kita, kaip aš mėgstu sakyti, yra tik patirtis.

O tatuiruočių – jų aš jau norėjau labai ilgai, tik bijojau daug labiau nei auskarų ar dažytų plaukų. Pradžioje galvojau apie lėktuvėlį ant vidinės rankos (šalia plaštakos) pusės, kuris primintų man apie norą daug keliauti, nuvažiavus į Šveicariją mąsčiau apie traukinių bėgius, kurie primintų man ilgas valandas juose ir grįžus atgal į Lietuvą. Visą vasarą masčiau kaip šį aksesuarą paversti prisiminimu apie Šveicariją - pradžioje buvo alpės, vėliau karvės, vėliau pigaus vyno dėžės atvaizdas. Visai netyčia, instagram'e į mano akis dar ir krito puslapis @rankoszemynvistienai, kur berniukas Kristupas piešia dizainus ir užsiima handpokinimu. Ilgai ir neparašiau jam, iki kol į akis krito vienas dizainu su pravirame lange besimatančiais kalnais ir laiptais į juos - gaila, bet ilgus delsimas davė savo, tad dizainą prigriebė kita mergina, tačiau jis, išgirdęs mano pirminį norą "alpės", nupaišė naują dizainą, kuriuo esu itin patenkinta ir jau spėjau net susigalvoti kiek ilgesnę reikšmę jai nei Šveicarija. Šie kalnai, atsidūrę ant mano kairiosios rankos, virš alkūninės dalies man taip pat asocijuojasi ir su mano amžinu darbų nukėlimu į šalį, nes būtent ilgesnę reikšmę, kurią labai norėjau turėti sugalvojau gal tik po savaitės tatuiruotės atlikimo. Juoda Saulė primena ir tamsesniąją mainų pusę, kurios egzistavimą aš taip pat noriu pripažinti, o keturi spinduliai atstoja man ir keturias geriausias mainų drauges, su kuriomis tik ir svajoju, kaip vėl susitiksiu ir kiek daug man jos laimės suteikė. O štai linijos po kalnais man kalba apie ežerą šalia Liucernos, kur vykdavo laužų naktis bei buvau gaminami patys geriausi prisiminimai. Tad jei ir vėl kas paklaus, ką aš darysiu, kai man tatuiruotė atsibos, nebežinosiu ką ir atsakyt, nes tokių dalykų aš primiršt nenoriu, o su gerais žmonėmis kurtos akimirkos, kurios kadaise darė mane tokia laiminga, nusibosti irgi neturėtų. O dėl senatvėje būsimos išvaizdos, kuomet šis aksesuaras susiraukšlės... susiraukšlės ir visa likusi oda, o ir galų gale - negi taip svarbu kaip atrodysi, kai pilve plasnos drugeliai, vos tik pažvelgus į ranką? Juokingiausia, jog paskutinį komentarą dažniausiai ir pateikia tie, kurie savo svarbiausia vertybe laiko požiūrį, jog išvaizda nėra svarbu.

MANO IDĖJOS ATEIČIAI
Plaukų transformacijų idėjos ateis turbūt ir su stiliaus kaita pasaulyje. Štai dabar atėjo kažkokia kirpčiukų mada, kurie anksčiau man šaukėsi tokiu pat neskonybės akcentu kaip ir geopardiniai raštai (kurie irgi, deja, grįžta) ir keista, jog net pradedu mąstyti, kaip atrodysiu su jais. Tik faktas toks, jog praėjus įvairias sruogelių, ombre dažymo fazes, kartu su ryškiomis spalvomis, patraukliausia sau išlieku ilgais, natūraliais plaukais, su kuriais jaučiuosi ir patogiausiai, tad nežinia, ar bus taip paprasta pamatyti mane su pusiau skusta galva ir raudonais karčiais. Vis dėl to, yra žmonių, kuriems tai puikiai tinka, kurie jaučiasi tokiu būdu išreikšdami save puikiai, tad visus malonumus, susijusius su plaukais, su mielu noru ir palieku jiems.

Ausyse aš dar noriu turėti keletą skylučių abejose ausyse, išsidėsčiusių keliose vietose, be jokios specialios tvarkos, kad jei tik būtų nuotaika, galėčiau ir visus susiverti! Mane labai žavi ir industriniai auskarai, tačiau kadangi idėja nauja - pirmiausia noriu su ja dar ir spėti susigyventi. Kita žavi vieta auskarui yra nosis, tik vis ir neapsisprendžiu, kur jo labiau noriu: ar per vidurį, ar į vieną šoną.

Su tatuiruotėmis aš noriu toliau sekti kelionių vėjų atmosferą. Ir mano svajose dar tūno tiek daug idėjų, kur nukeliauti ir taip, jog pavyktų bent kiek pagyventi ten savarankiškai ir jei tik pavyks, tos šalies atskiriamąjį ženklą, o galbūt tik tokį, kurį atskirčiau tik aš, specialistų pagalba nupaišyti ant savo kūno. Taip pat galvoju apie tam tikrų žodžių įamžinimą, kurie būtų parašyti sesės ranka. Niekada ne nesakyčiau ir draugei, kuri nori paeksperimentuoti ar staiga šovusiai idėjai - su tatuiruotėmis esu visiška laisvomanė ir nors kol kas turiu tik vieną, man ir pačiai labai įdomu, kaip atrodysiu po dešimties metu.

O tuo gyvenimas ir įdomus, jog dabar ir nelabai žinau,
Simona.
P.S. ar jūs dažotės plaukus, veriatės auskarus bei darotės tatuiruotėmis? Apskritai, kokia jūsų nuomone apie jas, būtų labai įdomu išgirsti!

Elzaso vynas, Elzaso maistas ir dar kitoks Elzasas

Šis regionas, kadaise priklausęs vokiečiams (todėl net iki šiolei čia dauguma pavadinimų yra šia kalba), o po pirmojo pasaulinio karo atitekęs prancūzams, yra įsikūręs pietinėje šalies dalyje, kur kartu globoja ir miestus, aptaisytus vien gėlių, ir Europos parlamentą, aptvertą didele, aukšta tvora su turistų minia, kuri tik ir stengiasi kažką pro plyšius nufotografuoti. Strasbūrą jau esu aplankiusi ir anksčiau, prieš metus, kartu su savo draugų kompanija, ir aprašiusi štai čia, o šį kartą, tėčiui pastebėjus pigius bilietus pirmyn ir atgal, vėl tenais apsilankiau, apžiūrėdama keletą ir kitų miestelių bei puikiai praleisdama pirmąsias penkias rudens atostogų dienas.

Įdomiausia tai, jog vis dažniau apsilankydama Prancūzijoje, randu ten vis daugiau laimės ir kiekvieną kartą ši šalis mane moka nustebinti tai netikėta knygų muge centrinėje miesto aikštėje, tai Starbuckso pardavėjos malonią diskusija apie veganizmą, tai eglute, natūralia, statoma jau spalio pabaigoje, tai gatvės muzikantų gausa (nors Vilnius turbūt visada išliks antrąja jų būstine) - šioje šalyje mane aplanko tokia staigi ramuma ir džiaugsmas, jog po kiekvieno vizito aš dar ilgai šypsausi ir galvoju, jog jau kitą kartą ieškosiuosi naujos tokios įkvepiančios žemės, nes jau ir vizitų į Prancūziją nebesuskaičiuoju. Keista, jog Paryžiaus mano akys vis dar nemačiusios, bet labai tikiuosi, jog netolymoje ateityje bus ir jis, o dabar tereikia dar stipriai tobulinti savo prancūzų kalbos žinias, kurios jau spėjo kiek apdulkėti. Gerai, jog bent tą suvokiu blaivia galva, tad vos spėjus atsikvėpti po kelių laukiančių būti perskaitytomis knygų mokyklai, turbūt teks griebti kitakalbės literatūros. Aš džiaugiuosi, jog bent jau noras išmokti labai gerai komunikuoti prancūziškai dar nedingsta, o ši kelionė tik dar kartą įžiebė tą ugnį.

Elzaso vynas neskanus ir labai rūgštus, ir skonio lyg būtų dvigubai sausas, kaip ir dauguma pietinės Prancūzijos vynų. Maistas stipriai primena vokiškąją virtuvę su daug rūšių riebios mėsos ir kopūstais, kurie būna troškinami vyne, aluje ir sidre (o skonio atžvilgiu bent jau man nepasirodė išskirtiniai, tik kad kombinacija skamba įspūdingai). Porcijos milžiniškos ir sunkiai įveikiamos, tad šį kartą pasisekė šeimos veganei (t.y. man), kuri visur ir visada užsisakinėdavo po porciją bulvyčių su garstyčiomis (neseniai šias pamėgau ir dabar dedu visur, kur tik įmanoma) ir pomidorų padažu bei lėkštę su daug įvairių daržovių. Tiesą pasakius, tokiose autentiškos virtuvės baruose, kur ant prekystalio stovi didelis senas televizorius, ant sienos sekundes garsiai muša laikrodis, kur prie šalia esančio staliuko kortomis žaidžia didelė pensininkų kompanija ir pardavėja su ilga prijuoste neskubėdama vaikšto tarp staliukų ir laisto gėles - viskas bus skanu ir galų gale įveikta. Kaip iš filmų, tikrai.

Dar užsiminus ir apie vyną, verta kalbėti apie jų laukus, kurie tiesa, įspūdingiausi turbūt auga Šveicarijoje, šalia Ženevos ežero, bet vis tik, pasivaikščiojimai ir iškylos juose yra visuomet rekomenduotinas dalykas vos tik progai atsiradus. Gaila, šį kartą buvo gana šalta, o ir derlius buvo nuimtas (mums pasisekė rasti keletą sveikų vynuogių kekių, kurios buvo greitai mūsų nurinktos ir suvartotos, deja, be fermentacijos paslaugos), tačiau ištisi laukai vis dar turėjo savo žavesio.

Kelionės metu mes aplankėme daug mažų miestelių, kurių pavadinimų turbūt net neišeitų atminti vien dėl mūsų keliavimo būdo (ten kur kelio nuorodų ženklai paišo smagų pavadinimą, ten ir čiuožiam), tačiau vis dėl to įspūdingiausiuoju tapo Colmar. Miesto centre yra vandens kanalai, kurie veda link siauros upės, kur žmonės lyg kokioje Venecijoj siūbuoja mažytėse valtelėse, o ant jos kranto stovi didelis turgus su dideliu asortimentu gatvės maisto. Čia pilna ir vietinių delikatesų turistinių parduotuvėlių, bet net jei jos ir yra nusipelniusios tokios etiketės, skonis, o ypatingai mano valgytų cukatų, puikiai tai atperka.

Aš dar nežinau, ar labiau pasiilgau savęs kalbančios prancūziškai bei besisukiojančios šios magiškos kalbos apsuptyje, ar Prancūzijos, bet po šiai dienai tik noriu tikėti, jog sekantis kelionių nuotykis bus greitai,

Simona.

Apie viską ir apie nieką

Praėjo du mėnesiai mokykloje, o gal tiksliau galima sakyti - pralėkė ir jau po truputį, net ir po atostogų (o ypatingai po tokių šiltų ir aktyvių atostogų), darosi vis sunkiau pozityviai žygiuoti į tą pastatą, ant veido laikyti šypseną ir sau kartoti, jog viso to reikia ateičiai, viso to reikia svajonių išsipildymui. Nesu valios apleista ir dar sugebu padaryti dalykus laiku, tik po truputį tai nebetenka prasmės, nes net ir turėdama biologiją B lygiu, turiu jai "sugaišti" laiko, kas neteikia jokio džiugesio kaip ir visos mintys apie šį dalyką. O juk taip nesmagu laukti tos saldžios ateities, kai dabartis tampa kiek kartoka. Dėl to aš pradedu gyventi mintimis apie sekančias, kitas sekančias ir dar net velykų atostogas, o dabartines dienas džiugina savanorystė ir įvairiausi projektai, tad dalį jėgų skiriu šioms veikloms ir kažkokiu tai būdu dar vis sugebu nebūti per didele niurzga, kuri viskuo kaltina švietimo ministeriją (nors draugų tarpe, taip pat mėgstu blogai pakalbėti apie ją) ir į Delfi rašo straipsnius apie tai, koks gyvenimas sunkus vien dėl mokyklos.

Mane ši fotografija vis priverčia šypsotis tik pažvelgus į ją - kokie nuotaikingi ir pilni pažinčių buvo metai, apie kuriuos tik ir noriu kalbėti bei visiems iš eilės pasakoti. Bet yra paprastas faktas, jog net ir metus gyvendama Šveicarijoje atradau dalykų, kuriais galėjau skųstis (MOKYKLA IR VISA TVARKA JOJE) net ir šių žmonių, kuriuos taip trokštu kuo greičiau vėl pamatyti draugijoje.

Štai, neseniai buvusį vakarą praleidau angliškai komunikuodama su drauge iš Moldovos, nusprendėme, jog reikia važiuoti ten, kur nė viena iš mūsų nėra buvusi ir tai padaryti, nors ir su galimomis didelėmis pramogomis (pavyzdžiui, koncertai), kuo įmanoma pigiau - gyventi pigiausiame hostelyje, valgyti maistą ne kavinėse, o iš kepyklos pirktis didelį gabalą duonos ir daug daržovių, naudotis "nemokamų gidų" paslaugomis ir ištyrinėti vieną vietovę nuosekliai, o ne su traukiniais tampytis po šalį. Reikalas toks, jog iki šių planų reikės dar daug taupyti ir atsisakyti vienos didelės ekskursijos su klase į Amsterdamą, bet man daug labiau patinka gyventi mintimis apie savarankišką kelionę į kokį nors Londoną (vis dar nebuvus ir vis dar svajoju aplankyti šio miesto dėvėtų rūbų parduotuves) ar Briuselį (vien dėl savo mylimiausio maisto - bulvyčių. Reikia paragauti tikrų, belgiškų bulvyčių!) su man brangia, tik labai toli gyvenančia drauge nei apie 6 dienų gyvenimą autobuse kartu su žmonėmis, su kuriais laiką leidžiu likusius metus. Prioritetai?

Prisimenant apie kalbėtas dėvėtų drabužių parduotuves, paskutiniu metu jose praleidžiu tikrai daug laiko ir beveik visi pirkiniai keliauja tiesiai iš ten. Kažkaip vis pasiseka namo parsinešti įdomesnių raštų marškinių (nauja didelė simpatija) ar keistų vintažinių suknelių, kurias apsivilkus mokykloje klausia, ar patogu su tokiu dideliu žiurstu vaikščioti (prisipažįstu, į mokyklą šioji apranga gal ir nelabai tinka, tačiau iš kitos pusės - apranga nėra nei provokuojanti (nors kartais norisi būtent su tokia ir eiti į mokyklą, nes apie kokias provokacijas galima kalbėti, jei ji priklauso tik nuo kito žmogaus požiūrio?) ar kitokiais būdais netinkama šiai įstaigai, jeigu tik ant jos nešiojamas švarkelis)... įdomių perliukų galima visokiose Humanose atrasti ir labai gaila, jog dėvėtais drabužiais pradėjau domėtis dar visai neseniai, praleisdama progą pasikapstyti jose tokiuose miestuose kaip Ciurichas ar Praha, kur tikiu, jog būčiau atradusi ir dar daugiau įdomių kombinacijų. Be to, pirkdama iš dėvėtų rūbų parduotuvių, prisidedu prie "rūšiavimo", neperku iš didelių korporacijų, kurios tuos drabužius gamina ne etišku būdu ir galų gale (apie tai anksčiau jau rašiau čia), atrodau vis kitaip. Apskritai, koks žavus dalykas yra tai, jog ką kitas žmogus atiduoda kaip visai nebedominantį jo daiktą, kitas sugeba jį vėl priimti pas save ir pamatyti jame didelį grožį?

Ir šią taisyklę, jog vienam nepatinka, o kitam visada ir visur tinka, galima pritaikyti daugelyje sričių: maistas (aš nemėgstu net pipirų savajame, o kitiems kuo aštriau – tuo geriau), filmai (negaliu pakęsti siaubo žanro, tačiau jis surenka pilnas kino sales), pamokos ir mokomieji dalykai (o kiek daug biologiją pasiėmė A lygiu ir planuoja kažką veikti su didingais gamtos mokslais) ir t.t. Išvada tik tokia, jog negalima per anksti teisti, išsakyti kritikos, kuri siejasi tik su skonio išmone. Galų gale, nevisi mes galime būti daktarais, kai reikia dar ir programuotojų, bankininkų bei menininkų. Ir tai yra labia gerai, džiaukimes bent jau atradę savąsias sritis ir telinkiu jums su malonumu dirbti jose,

Simona.

Ryga

Iki Rygos pirmyn ir atgal autobuso kelionė 30 europietiškų pinigų kainuoja, tačiau užsiprenumeravus "Lux" naujienlaikraštį ir sekant naujienas, nuvažiuosit ir už 10. Keli pažįstami sugebėjo ir nutranzuoti iki braliukų visiškai nemokamai, tačiau jei tokios avantiūros ne jums, turbūt niekas pernelyg nesidrovės atsisakyti trumpos savaitgalio išvykos į kaimynystę.

Viena mano artimiausių mainų draugių gyvena Latvijoj, tad vykau ten be savosios kompanijos. Autobuso kelionė truko virš keturių valandų, tačiau kompiuterio ekranuose, įtaisytuose virš kėdžių buvo didokas filmų (o aš eilinį kartą pasirinkau "Valgyk, melskis, mylėk"), muzikos, žaidimų pasirinkimas, dar nemokamas wifi ir iš stoties pirktas šokoladas, tad viskas kaip ir gerai. Į vietą atvykau penktadienį, 21:35 ir iš karto teko susipažinti su dar viena panele, kelis mėnesius mainuose buvojusią Belgijoje. Ir apie naujas pažintys bei kaip jos puikiai veikia mūsų asmenybę, rutiną (nors kur čia jau rutina, kai savaitgalį važiuoji aplankyti žmogaus, kuris visus metus klausėsi istorijų kaip teko valgyti mokyklos tualete, miegoti Ciuricho stoties koridoriuje bei kviestis taxi prancūziškai, kai prancūziškai te ir moki pasakyti taxi) esu jau spėjusi parašyti, tačiau ši mergina buvo ypatinga ir panašiais bendrais pomėgiais arba tais, kuriuos dar noriu įgyti bei vadinti talentais, kaip kad pavyzdžiui poemų rašymas.

Savaitgalis prasidėjo viename iš draugės klasės vakarėlių, toliau tęsėsi ilgu žygiu atgal į jos namus ketvirtą valandą ryto ir miegas iki pat vidurdienio. Šeštadienį, mes pusryčiavome "The Beginnings" restorane, kur užsisakėme po burgerį. Kadangi ši vieta nenaudoja jokių cukrų ir neaiškių priemaišų parduodamam maistui, be abejonės tai buvo mano sveikiausias kada valgytas mėsainis (su marinuotu tofu bei slyvų kremu, kuris priminė saldžiarūgštį padažą) ir tiesą pasakius, turbūt ir vienas skaniausių - gal tik kiek mažas savo kainai. Vis dėl to, kai svečiuositės ir jeigu svečiuositės kaiminystėje, tikrai rekomenduočiau čia užsukti bei dar pasižvalgyti jų turimoje maisto prekių parduotuvėje. Vėliau visur mieste ieškojome kojinių, mat kaip ir Lietuvoje, jie turi šios stiliaus detalės trendą, tad labai troškau įsigyti kokių nors spalvingųjų porą. Apėjome gal 5 tam skirtas parduotuves, vienoje jų, jie turėjo dar ir kavos stendą (tad jau galit įsivaizduoti, kaip mane pakerėjo ši parduotuvė), kur gėriau juodą, juodą ir rūgščią, rūgščią kavą, kartu pavaišindama savo drauge "Vilniaus" šokoladu. Ir likimo ironija, jog ši saldainių linija yra iš "Laimos" gamyklos, kuri yra latviukų išradimas. Juokingas faktas, tačiau dar juokingesnėmis tapo ir mano visos trys kojinių poros - viena iš jų su kiaulaitėmis ir kumpiu (o štai čia juodasis humoras prasideda faktu, jog gyvulinių produktų į burną nededu), kita su beždžionėmis ir bananais, o trečioji pora buvo ryškiai geltoni kojų šildytuvai, puikiai tinkantys prie visko, nes mano mylimiausioji geltona spalva ir tinka prie visko. 

Mes dar ilgai vaikščiojome po miesto apylinkes, ragavome veganišką mocerelą, nuėjome iki Latvijos nacionalinio dailės muziejaus, kuris leiskite man pasakyti, buvo daugiau nei įspūdingas ir pranoko visas iliuzijas - nors mano mylimiausiasis ir visiems rekomenduojamas yra "Collection de l'art brut Lausanne", šitas laisvai galėtu stoti į antrą vietą, nes laikas čia visai neprailgo, o kai kurie darbai, kaip ir per kokius romantiškus filmus, privertė sustoti prie jų ilgėliau ir įsižiūrėti, kokias gi idėjas įmanoma pamatyti darbe. Vakare nuėjome į vietinių riedlenčių gerbėjų barą, panašų į Vilniuje esantį "Kablys", tik Latvijoje jis vadinosi "Local Boards" ir buvo kiek jaukesnis, bent jau man. Jis yra įrengtas iš sovietinių laikų likusiame namelyje, kurio pirmoje salėje yra mini baras, o antroje taipogi gana maža šokių aikštelė su 80ųjų muzika bei ryškiomis dekoracijos. Žmonių didelė grūstynė viduje, tad gerai, kad ir į lauką buvo išnešta daug įvairiausių sofučių, kurios bendrame vaizde suteikė kažkokį tai ypatingą efektą šiai vietai. Tikrai rekomenduoju užsukti - tai nėra tik latvių mylima vieta, tad jaučiama tokia tarptautinė dvasia, kurioje taip gera pabūti.

Sekmadienį mes ir vėl atsikėlėme vėlai, tačiau puikaus oro dėka mes ir vėl savo rytą paskyrėme trumpam pasivaikščiojimui - aplankėme kavos ir vegetariško maisto užeigą "Miit", kur gavome stipriai stipriai išplaktas kavas, o vėliau patraukėme ir vėl į "The Beginnings", kuriame vyko vėlyvieji sekmadienio pusryčiai švediško stalo stiliumi. Apskritai, Latvijoje toks dalykas vyksta vos ne kas antrame restorane sekmadieniais, kol Vilniuje žinau vos keletą vietų, kurios nebūtų viešbučiai ir puoselėtų šią tingią ir sočią tradiciją - o gaila. Vis dėl to, prisivalgiau tiek, jog iki vėlyvo grįžimo atgal į Vilnių apie maistą ir net negalvojau. Likusiu metu aplankėme kelis knygynus, kur nusipirkau dvi knygas tik ir belaukiančias būti perskaitytomis ("The Rise and Fall of Nations: Ten rules of change in the post-crisis world" bei "How to be a travel writer"), o vėliau patraukėme link stoties.

Ir savaitgalis buvo puikus, galėtų toks ir kiekvienas būti - buvo gera pamatyti savo mylimą Elzą ir pamatyti kaip gyvena kaimynai. O gyvena jie puikiai, nuvažiuokite ir pamatysite!

Simona

Rugsėjį ir spalį man patiko

Daugiau gal yra dalykų, kurie nepatiko - po didelių rodomų pastangų mokykloje prastesni pažymiai ir štai toje įstaigoje dingusi motyvacija, kurios tikrai velniškai reikia, norint, kad vienas iš manųjų tikslų nuskiltų ir pasisektų. Vis gi gerai, kad nors ir deja tampu tuo žmogumi, kol kas dar nepasiekiau visiškos ekstazės, kuomet mintyse, širdyje ir sapnuose tūno tik pažymiai - vis dar stengiuosi ir bandau mėgautis kitais dalykais, kaip kad paskutiniais mėnesiais...

...aš didelę dalį savęs atidaviau savanorystei, kuri nebuvo skirta tik laukeliams "dalyvavau" užpildyti - visi projektai man suteikė anksčiau neragautos patirties, kuri jau net ir dabartiniams mano veiksmams, praėjus vos kelioms savaitėms daro įtaką. Apie šią veiklą aš turiu itin daug minčių, ją žaviuosi ir peikiu (nes kartais ši maišoma ir su darbu žmonių, kurie suteikia tą progą gyventi renginiu savo noru), tačiau kaip sakoma geriau išbandyti, nei vėliau gailėtis, jog nepadarei. Tad išbandžiau ir tuo labai didžiuojuosi (projektai "TEDxISM", "Mirštu, kaip noriu gyventi" ir "Studfestas", o dar ir YFU rengtas seminaras naujiesiams savanoriams) - beliko laukti naujų progų, o tiksliau jų ieškoti ir griebti.

...aš didelį turinį piniginės palikau "Zatare" bei "Chaikoje", net abejose vietose turiu savo beveik niekada nekintančius užsakymus, tai yra - orginalioji falafelių lėkštė su pomidorų padažų pirmame minėtame bare bei prieskoninė latte su sojų pienu bei šokoladinis brownie su riešutų sviesto pertepimu antroje pamėgtoje būstinėje. Aš visada čia veduosi draugus, norėdama parodyti ne tokį nuobodų veganišką maistą, tad galų gale su šiuo tikslu atsirandu čia pinigų netausojimo atžvilgiu per dažnai, tačiau kiekvieną kartą bekramsnojant, norisi šaukti "Eureka". Tikrai, jei tik būsit Vilniuj, išbandykit kažką naujo.

...aš pradėjau dėvėti raudoną megztinį, pirktą Humanoje vos už 5 eurus. Aš visada turiu tuos kelis drabužius, kuriuos dėviu nuolat ir mano draugai jau pradeda manęs net nebeįsivaizduoti be jo - kažkada tai buvo pilkas megztinis su prancūziškų, tuo metu taip ir neišverstu užrašu, Šveicarijoje mano atskiriamuoju ženklu tapo storas, geltonas švarkas, o dabar mokykloje dažniausiai rodausi su šiuo vienspalviu raudonu megztiniu bei juodomis kelnėmis. Nebesmagu tik, kad bent 5 merginos mano aplinkoje atrado šią idealią kombinaciją ir dabar ji jau nebe atrodo taip išskirtinai (turbūt atvyko pas mus ši mada, o juk pradžioj jaučiausi tokia įspūdinga). O aš dėmesį mėgstu, tad lapkritį teks ieškotis kažko naujo ir vėl.

...aš atradau naminės kavos su kokosų grietinėle skonį ir prisiekiu, nuo šiol skaniausią kavą (be prieskoninės iš Chaikos, hihi) gaminuosi namie - tirpią kavą sumaišau su lygiomis vandens ir gerai išplakto sojos pieno dalimis, dedu šaukštelį natūralaus sirupo, o ant viršaus naminę kokosų grietinėlę. Kiek rieboka, bet puikiai tinka tingesniems rytams, kuomet mokykloje pasirodyti reikia tik 10 valanda.

...aš pradėjau klausytis repo ir leiskite man pasakyti, jog niekada nebuvau šio stiliaus didelė gerbėja - per vakarėlius susivalgydavo puikiai, bet viena niekada neklausyčiau tų atlikėjų, kurių klausau dabar. Labai netikėtas posūkis mano muzikos pasauliui.

...aš net kelis kartus apsilankiau kine, o dar smagiau tai, jog lietuviškame! Vienas iš pažadų sau yra bent kartą per mėnesį apsilankyti šioje įstaigoje, nes ji man suteikia tikrai neproporcingą kiekį laimės už paprastą filmo peržiūrą. Aš taip myliu ten slūgstančią atmosferą, kelių valandų suteikiamą koncentraciją į vieną istoriją (be jokių telefonų, kaip kad būna namie) ir kūno atpalaidavimą toje minkštoje kėdėje. Gal skamba juokingai, bet taip jau yra, o rugsėjį ir spalį aš apsilankiau filmuose "Šventasis" bei "Kaip susigrąžinti ją per 7 dienas". Abu patiko, turbūt abu ir rekomenduočiau, norintiems Lietuvos skonio ne tik cepelinuose, bet ir filmuose.

...aš nusprendžiau kiekvieną mėnesį prisiimti bent po vieną iššūkį, o daugiau apie tai galite paskaityti čia. Štai šį mėnesį aš bandau sulipdyti į visumą ir užrašyti bent 50 000 žodžių. Štai trečia diena - ir sekasi visai neblogai, įdomu tik kokie siaubai prasidės nuo kitos savaitės, kuomet baigsis atostogos. Bet ši gimusi idėja, įkvėpta vienos iš Tedx kalbos bei knygos "Laimės projektas", man labai patiko ir jau net turiu keletą minčių, kokių man įgūdžių šiuo metu trūksta ir kaip aš juos galėčiau įgauti, darydama tam tikrą užduotį kiekvieną dieną mėnesio laikotarpyje.

...aš aplankiau Prancūziją, Elzaso regioną bei Latvijos sostinę - Rygą. Štai iš Prancūzijos grįžau vos prieš keletą dienų, puikiai ten pailsėjusi su tėčiu ir sese, o Rygą buvau aplankiusi vienam rugsėjo savaitgaliui, kur puikiai leidau laiką su ten gyvenančią manąja drauge. Kiekvieną kartą po kelionių, kad ir po tokių trumpalaikių, jaučiuosi ir vėl kupina idėjų, ir vėl pradedu nestygti motyvacijos įvairiose gyvenimo srityse, tad labai tikiuosi per artimiausius mėnesius ir vėl kažką pigaus susiplanuoti bei važiuoti! Bent jau spontaniškai į kokį nors Kauną kaip kad vieną kartą po pamokų su drauge Rūta nusprendėme prisipirkti daug veganiškų "Aistės" sūrelių bei šokolado ir nuvažiuoti pasivaikščioti į Trakus - taip ir padarėme, o vakaras po pamokų buvo puikus.

...aš atradau @petiteaventure per jos socialines medijas: youtube bei instagram ir per kelias dienas viską peržiūrėjau bei stipriai, labai stipriai užsinorėjau grįžti į Šveicariją ir vėl. Ši mergina, gyvenanti Basel mieste turi puikią nuojautą, kaip išlaikyti tokį mielą jaukumo jausmą savo darbuose. Nors mane žavi ir tai, jog šioji irgi maitinasi augalingu maistu, po jos filmukų ir fotografijų jau susirašiau naujas vietas, kurias reikės aplankyti grįžus į kitus namus, į Šveicariją.

...aš pagaliau pasidariau mažytę tatuiruotę, stipriai primenančią man praėjusius metus šalyje tarp Vokietijos, Lichtenšteino, Italijos, Prancūzijos ir Austrijos. Ir aš esu ja labai patenkinta kaip ir faktu, kad po įamžinimo procedūros turėjau teisę net dvi savaites nesilankyti kūno kultūros pamokose, haha.

Ir štai tokiomis spalvomis teka kol kas manasis ruduo - ir man jis visai patinka!
Simona.

"NaNoWriMo" kitaip

Pirmoji lapkričio diena žymi mano ilgai lauktojo projekto "NaNoWriMo" (National Novel Writing Month) pradžią, kurios laukiau vos ne metus, o paskutinius 3 mėnesius dar ir nemažai šiam, prieš kelis metus išbandytam projektui, skyriau dėmesio ir planavimo, tačiau... atrodo, jog planas per mėnesį parašyti solidžią (o greičiausiai nelabai, nes tik mėnesis tam skirtas) novelę neišdegs. Ačiū dievui, to nesakau širdy tęsdama liūdną gaidą, nes dalį šio iššūkio pasilieku - tiesa, nežinia ar lengviau įvykdomo.

Paskutinis įrašas šiame tinklaraštyje pasirodė rugsėjo 27 dieną - maždaug du mėnesius čia rašiau reguliariai, tačiau staiga nusprendžiau, jog noriu pailsėti nuo rašymo ir didesnę dalį laisvalaikio skyriau naujoms pažintims, naujiems projektams, savanorystei, tiems patiems mokslams, bei neslėpsiu, keliems serialų maratonams. Ir labai gerai padariau atidėdama klaviatūros skrebenimą į šalį, nes jaučiuosi daug stipriau idėjų atžvilgiu - gal ir niekada man jų netrūko, tačiau dabar vien prisiminus šią internetinę platformą atsiranda nepaaiškinamas noras rašyti ir vėl. Ir nors pirminis planas buvo grįžti čia jau po lapkričio iššūkio, supratau, jog šiuo metu man naudingiau bus skrebenti čia ir dviejų mėnesių tyla nebus tas dalykas, kuriuo aš didžiuosiuosi savo valia.

Ir vis dėl to, šį mėnesį nenoriu pamiršti skaičiaus 50 000 - tad jis ir lieka (ir taip, internetinėje projekto svetainėje aš vistiek užsiregistravau). Prieš išvažiuojant su mainų programa į Šveicariją perskaičiau knygą "Laimės projektas" ir tada susirašiau gal 30 mažų įpročių bei idėjų, kaip praturtinti savo dienas naujais vėjais, kurie darytų įtaką mano sveikatai, kūrybiškumui, nuotaikai ir t.t. Šių minčių tikslas nėra jas visas iš karto pritaikyti savo kasdienybei, tačiau kiekvieną mėnesį vis gvildenti naujas veiklas, kurios turėtų atnešti daugiau įvairiapusiškumo į mano kuklią rutiną. Tad vietoj to, jog pamirščiau savo norą parašyti 50 000 žodžių, pritaikau jį savo dabartiniams tikslams – tinklaraščio bei dienoraščio atgaivinimui. O kadangi vasarą buvau dar ir eilėraščius pradėjusi kurti – jei tik bus kokių kelių šimtų neparašytų žodžių liekanų (o jų tikrai bus, kai per diena teks į visumą sujungti 1667 žodžius), visada sakyti ir šiai meno formai taip. Kitais resursais kalbant – rašyti daug ir nelabai svarbu ką, atgaivinti senas idėjas, jog atsirastų vietos naujoms bei tobulinti savo kūrimo įgūdžius, o juk praktika ir intensyvi praktika yra puikiausia priemonė šiam tikslui pasiekti. O ir "NaNoWriMo" projekto šalininkai sako, svarbiausia kurti daug ir pradžioje nelabai svarbu ką. Štai ką iš visą lapkritį darysiu, taip pat ir registruodama parašytą žodžių skaičių į svetainę.

O noras sukurti novelę nedingsta - žinoma gaila, jog to jau nespėsiu padaryti šiemet su keliais tūkstančiais žmonių iš viso pasaulio (bent jau vienu metu mes visi kartu rašysim, ši idėja suteikia kiek džiaugsmo širdelei), tačiau NaNoWriMo nėra tik lapkričio mėnesio veiklos projektas - visuomet yra rengiamos rašymo stovyklos, kurių metu irgi galima rašyti. Galų gale, nors tokie projektai kiek labiau prisaisto prie užduoties, o jų pagalba sunkiau visus reikalus numesti į šalį (vis dėl to matome, jog nebūtinai mano atveju) - nebūtina yra prisirišti prie štai tokios knygos kūrimo formato. Mano tikslas parašyti ilgą kūrinį nėra tik šių metų užgaida ir svajonė - tam dar bus pilna laiko ir ateityje, tad stengiuosi, nors ir laisvu noru atsisakiusi šios užduoties, nenurašyti savo gebėjimų, o dabar esantį laiką panaudoti kažkam kitam, kaip ir sakiau, šiuo metu labiau vertam mano dėmesio, t.y. - tinklaraščiui bei pagaliau išmokimui, jog jį reikia rašyti reguliariai ir apskritai rašyti reguliariai. Vienintelis dalykas, kurio dabar kiek bijau yra lapkričio 13-17 dienų periodas, kurio metu mano mokykla dalyvauja Nord+ projekte. Jau už dviejų savaičių, penkioms dienoms į mūsų mokyklą atvyksta norvegai, danai ir latviai, kurie čia, Vilniuje apturės trumpalaikius mainus. Į savo namus aš priimu keturiolikmetę norvegę, kuri bent jau iš gautų anketų pasirodė visai maloni. Ir nors visi projekto dalyviai turės bendrą programą kartu, vakarais laisvalaikiu savuoju dalinsimes ir mes, lietuviai. Viskas yra puiku ir aš esu labai laiminga, jog mano mokykla dalyvauja tokiose švietimo alternatyvose, kurių metu galima iš arti susipažinti su kita kultūra bei pakeliauti (nes pavasarį jau aš važiuosiu į Norvegiją, į negirdėta Levanger miestelį ir to laukiu dar labiau, nes niekuomet anksčiau neteko aplankyti šios šiaurinės šalies), tačiau įdomu, kaip tai padės/pakenks mano rašymo iššūkiui, kurio labai nenoriu dėl šiokių tokių sunkumų numesti į šalį. Ir žinoma, šiam veiksmui aš turėčiau tikrai padorią priežastį, tačiau jau spėjus mesti pirminį tikslą į šalį, nesinori to daryti ir su alternatyva, tad iš visų jėgų stengsiuosi rašyti. Tikrai.

O kalbant apie iššūkius bei tikslus sau - ne be reikalo aš juos ir prisiminiau (nors pagal nerašytą taisyklę tai turėjo įvykti tik už dviejų mėnesių, t.y. sausio 1ąją dieną). Dar prieš kiek daugiau nei savaitę teko savanoriauti "TedxISM" konferencijoje tema "Question the Expected" - ir nors tarp čia buvusių kalbėtojų, kuriuos spėjau išklausyti laisvesniu metu, daugelis paliko didesnį ar mažesnį įspūdį, vis dėl to kalba, kurią įsiminiau labiausiai tapo transliuojama iš senesnių archyvų, kurią ir jūs galite peržiūrėti čia.

Įdomu tai, jog net ir čia kalbama apie "NaNoWriMo", o taip pat ir apie tai, jog drąstiškai pasiekti tikslai labai greitai ir dingsta iš mūsų gyvenimo. Vis dėl to, aplinkinių taip linksniuojamas veganizmas man prilipo ir net nesiruošiu juo atsikratyti, tad tikiuosi, jog ir įgūdis bent kažką kiekvieną dieną, nebūtinai po tiek daug parašyti išliks, o aš jau ir spėjau į ateitį, įkvėpta Matt Cutts bei "Laimės projekto", prisigalvoti keletą iššūkių, kuriuos galima įvykdyti per 30 dienų ir su kai kuriais iš jų išlikti ilgesniam laikotarpiui. Tikiuosi, jog tai bus puikios idėjos ir keliems iš jūsų, kurios nori save pavadinti novelistėmis, veganėmis, sportininkėmis, savanorėmis ar dar vis kitaip, kaip jums tik patinka ir be abejo, tinka:

• 30 dienų jogos iššūkis. Ne per daug drastiška, bet tikrai sveikintina ir sveika - prieš metus bandžiau tokį įvykdyti, tad pristygo motyvacijos ir pusiaukelėje mečiau, o štai dabar tik dar labiau norisi sau įrodyti, jog galiu. Youtube platformoje yra pilna šios srities grojaraščių, tad reikia tik susigalvoti mėnesį ir pradėti - greičiausiai tai ir bus mano sekantis mėnuo gruodis, apsuptas kvepiančių meduolių, o balansui palaikyti ir įvairios mankštos ant mano sporto kilimėlio.
• Aš dažnai nedrįstu savęs vadinti vegane, nes ši sąvoka tikrai neapibūdina vien valgymo įpročių, kuriuos tiesa, jau neblogai ir įvaldžiau, o sveikatos prasme sulaukiau daug teigiamų pokyčių, kuriuos man padovanojo augalinė mityba. Paskutiniu metu akiratyje turėjau ir daug informacijos apie žaliavalgystę, į kurią tikrai nenorėčiau mestis visam gyvenimui, tačiau 30 dienų iššūkis, kuriame valgomas iki 42 laispnių temperatūroje apdorotas maistas skamba tikrai kaip vertas iššūkio vardo. Nevadinčiau to drastišku veiksmu, ypatingai žinant šios mitybos naudą, tačiau būtų tikrai įdomu patirti šios gerosios "mados" naudą.
• Iššūkis, kuomet kiekvieną dieną prieš miegą yra skaitoma bent 30 minučių. Aš, kaip ir daugelis, mėgstu lovoje dar ir instagram'ą paržiūrėti, ir kelis kartus atnaujinti Facebook'o naujienas, ir vėl patikrinti savo simpatijos socialines medijas, o vėliau skustis, jog dėl tų mokslų net knygoms laiko nebelieka. Ir iš dalies tai tiesa, paskutiniu metu aš tikrai turiu krūvą užsiėmimų, tačiau skaitymas tik padeda greičiau užmigti, o pamiegojus ir dieną pradėti su tais neatidėliotinais darbais. Po mėnesio tokios veiklos seansų, įprotis tikrai turėtų išlikti ir ilgai gyvuoti.
• Užmegzti/atnaujinti primirštas pažintis - 30 jų per 30 dienų. Aš esu viena iš tų žmonių, kuriai beprotiškai reikia bendravimo, tačiau per dažnai aš pamirštu pasiūlyti išgerti kavos/alaus jau seniau matytiems draugams ir apsiriboju šventu penketuku, kuris ir sulaukia iš manęs pasiūlymų vis kartu kažką daryti. Esu labai laiminga, jog turiu tuos kelis artimus draugus, tačiau jaučiu ir reikiamybę nebūti vien tik su jais, kai dar praeitais metais kiekvieną savaitę sutikdavau po būrį naujų žmonių, kurie mane taip stipriai pakeitė. Gerai, jog tam turiu puikias galimybes - parašyti amerikietei, su kuria jau 4 mėnesius neturėjau kontakto, užkalbinti klasioką, su kuriuo paskutinį kartą kalbėjau tik prašant namų darbų atsakymų - žmonių pilna ir vienas per dieną netgi nėra tiek daug.
• 30 dienų mokytis užsienio kalbos. Vakar grįžau iš Prancūzijos ir per šį vizitą supratau, jog jau labai spėjau daug užmiršti tų gramatinių detalių. Atsakymas į klausimą kodėl yra labai paprastas ir liūdnesnis toks - nes grįžus iš Šveicarijos, nepaisant kelių perskaitytų knygų, peržiūrėtų filmų bei išsiųstų žinučių, šios kalbos visiškai nenaudojau. Per 30 dienų įmanoma ne tik prisiminti bei pagilinti jau turimas žinias, bet išsiugdyti įgūdį pačiai, be niekieno kito prievartos mokytis. Ir tai paprasčiausiai daryti dėl savęs.
  
• 30 dienų nevalgyti jokiose kavinėse, o svarbiausia - nepirkti ten kavos. Juokinga, bet man labai aktualu. Aš nemoku taupyti, o ypatingai kai kalbame apie smulkias, nebūtinai reikalingas kasdienines išlaidas - ir nors vengti maitinimo įstaigų reikėtų pradėti jau dabar (kaip ir mokytis prancūzų kalbos, sportuoti, sveikiau maitintis ir t.t.), 30 dienų be jų skamba kaip puikus iššūkis (ir svarbiausia žiūrėti, kaip draugai prie akių valgo patį skaniausią pasaulyje brownie iš Chaikos).
• 30 dienų gyventi be veido dailinimo priemonių. Aš nesu iš tų, kuri į mokyklą eina lyg į Macklemore koncertą, kosmetinėje turiu iki 10 priemonių (4 iš jų - lūpdažiai), tačiau be kasdieninio pūdros ant odos tėškimo irgi neapsieinu. Blogiausia, jog labiausiai bijau draugelių pasisakymų, kad atrodau labai jau serganti, nes pati puikiai jaučiuosi ir be makiažo, tad nemanau, jog man tai suteiks kokį savivertės kompleksą, tačiau būtų įdomų išbandyti 30 dienų gyventi be visų dailinimo priemonių vien dėl to, kad įdomu būtų pamatyti, ar kaip nors taip paveiktų mano odos būklę.
• 30 dienų sumušti 10 000 žingsnių rekordus (vasarą du trečdalius dienų pavyko, o rugpjūčio 20 dieną buvau nužygiavusi net 27 000 tokių).
• 30 dienų daryti Blogilates pritūpimų iššūkį (tik čia nebent prieš vasarą, šiaip neapsimoka, haha).
• 30 dienų medituoti.

Ir tikrai greičiausiai visų šių iššūkių neįgyvendinsiu - tačiau kiekvieną mėnesį savo dėmesį atkreipti į vis naują sritį būtų naudinga, tad aš ir stengsiuosi tai padaryti. O nauji iššūkiai turbūt atsiras kiekvieno mėnesio pabaigoje - jeigu tuo metu bus aktualiausia neišprotėti streso sankirtose - pradėsiu medituoti, kas galbūt man bus visai neįprasta. Tad to linkiu ir jums - būkit truputį neįprasti, truputi nesuprasti, ir truputį daugiau įdomūs sau ir kitiems. Auginti savo asmenybę nėra paprasta, bet tikrai verta,

Simona (iki rytojaus, o gal ir rytdienos).

P.S. Žinau, jog bus klausiančių ar pirmą kartą dalyvauju "NaNoWriMo". Atsakymas - ne, pirmą kartą skrepinėjau dar 2014 metais ir iššūkį įvykdžiau, nors dabar jau net gėda yra atsiversti tą dokumentą, kuriame slepiasi visi 50 000 žodžių. Vis dėl to, tai yra pagrindinė priežastis, kodėl sugebu šį antro karto tikslą padėti į šoną - aš žinau, jog kažkada tai jau padariau, tad jei labai norėsiu padarysiu ir vėl. O visiems dalyvaujantiems, jei tik tokių yra - didžiausios sėkmės ir ryžto! Idėjos ateis jas rašant. :)

P.P.S. Jei tik yra noro - pasidalinkite savo dabartiniu tikslu. Būtų labai įdomu išgirsti ir galbūt prisiimti jį, kaip idėją savo kitam iššūkiui.

5 patarimai paaugliui, kuris nesigaudo politikoje

Džiugu ir kvaila matyti jau kiek apslūgūsias paauglių šeliones dėl alkoholio draudimo, Karbauskio bei Verygos. Smagu, kad jaunimas rodo susidomėjimą politika (žinoma, šį kartą viskas tiesiogiai liečia ir juos), reiškia savo nuomone ir bando formuoti šiokias tokias pažiūras, o gaila, nes tokie bum'ai su dideliu antplūdžiu pasipriešinimų bei mėmių būna vis dar per reti, o kai būna, dažniausiai jie visi šneką apie tą patį, siūlomi tie patys alternatyvieji sprendimai, formuojamos tos pačios pažiūros ir dažniausiai naujienos yra gaunamos tik iš kitų draugų socialinių medijų. Rodėsi, jog dar niekada ties jokiu klausimu nebuvome tokie vieningi, tačiau susiformavusios mainstream idėjos sukosi ant liežuvio galo ir žmonėms, kurie berods ir tik norėjo atrodyti apsiskaičiusiais dėl pasidalinamosios naujienos. Prisipažinsiu, aš irgi pasidalinau viena šmaikščia fotografija, tačiau dažnai ir bijau pasireikšti daugiau - gal kiek ir pabijau neseniai itin sukonservatiškėjusių pažiūrų, bijau atviros diskusijos dėl galimai stingančių argumentų, tačiau baisiausia ne tai (baisiausia, kai bijoma, ar dar blogiau, net nenorima išreikšti savo balso ties balsadėžėmis), ir aš, deja, nesu prasčiausias pavyzdys mūsų visuomenėje. Tad ar šį trečiadienio vakarą bus įmanoma sugebėti skirti dėmesį į svarbesnius dalykus nei politika?

Baikit, nemanau.

Nuotrauka iš https://www.pinterest.com/pin/239746380143422760/

1. Suprask pagrindus: dešinė, kairė, socialistai, anarchistai, seimas, konstitucija, koalicija ir t.t. Jei dar nespėjai įgauti šių žinių mokykloje, nėra taip sunku tą ir padaryti turint greičiausią internetą pasaulyje (mes daug kur esame pirmi). Puikiai kapitalistinę kalbą išmanantiems (čia apie anglų žinias murmu), štai jums idealoginių pagrindų pradininkai ir jų teorijoms - tiks prie dėžės ledų vietoj Bridžitos Džouns filmų serijos.
2. Dalyvauk viešuose renginiuose, diskusijose, projektuose. Kitaip sakant - ieškok bendruomenių (ir nebijok, tai nereiškia, jog palaikai socialistinę tvarką), įsiliek į tavo aplinkoje vykstančią politinę veiklą, kurioje sukasi jaunimas (European Youth Parliament, Lietuvos Liberalaus jaunimo organizacija, Mokomasis Europos Parlamentas ir t.t.). Patikėk, daug ten žaliavalgių ir žaliamokslių, tačiau daug ir apie pasaulinę politiką nusimanančių jaunuolių, kurie padeda ir įveda tave į kelią, kuriame pilna atradimų apie tai, kas vyksta, kai Trump'as nesinaudoja Twitteriu, ar kaip Švedija tvarkosi aplinkosaugos problemas. Dievaži, tai įdomu.
3. Skaityk naujienas. Paprasta ir aišku kaip kad Lietuvos prezidentė yra Dalia Grybauskaitė - neatvėrus savo širdies gelmių naujienoms, jų ir nežinosi. Štai sekmadienį įvyko naujojo Vokietijos parlamento rinkimai, nors laimėjimas ir nieko nenustebino, prognozės skyrėsi nuo spėjimų. Kas, kaip ir kodėl? Man buvo pikta, jog mylimojo Lietuvos portalo Delfi skaitomiausių straipsnių penketuke tą vakarą nesirodė nieko, kas būtų susiję su šalia esančia valstybe, bet turbūt niekas ir pernelyg nerekomenduotų skaityti šios žiniasklaidos, kurioje tiek daug pirktų straipsnių. Vis dėl to, turime ir alternatyvas - kiek subjektyvios, tačiau mums, lietuviams puikiai tinkamos dėl sarkastiškesnio požiūrio, kuris dar tik norintiems pradėti domėtis, puikiai sau tinka - Linas Kojala, Laisvės Televizija.
4. Suprask savo vertybes ir stebėk, kas jas atstovauja. Štai čia ir yra mylimiausia mano dalis politikoje, kuri nėra tik seimas ir seimūnai. Politika, didžiajai mūsų nelaimei, slypi visur - jau mano išpažįstame veganizme, religijoje, nustatyme, kas yra meilė ir t.t. Mano dideliam liūdesiui Lietuvoje valdžia turi tikrai didelę galią priimant naujus sprendimus ir referendumai nėra tokie populiarūs kaip jau gyventoje Šveicarijoje, tad svarbu yra stebėti kas pasisako už tokias pačias idėjas kaip ir jūs. Nemaloni dalis tos pavardės, tačiau puikus dalykas, jog ir nevisi mūsų politikai tokie jau malonūs, tad įsiminti jų daug, kaip kokių matematikos formulių (tiesa, juk jos būna pridėtos šalia Valstybinio Brandos Egzamino užduočių, o prieš atiduodant balsą šalia savęs greičiausiai turėsite ir mobiliuką, kuriame nėra sunku greit susižiūrėti, kas kiek pinigų nušvilpė ir kas kiek gero pridarė) nereiks.
5. Tikėk savo bei centų piniginėje galia. Aš dar neturiu teisės balsuoti, o turint dar dvejočiau, ar verta tai daryti neturint internetinio balsavimo, tačiau vis vien balsuočiau, jog mano balso neprarastų žmonės, kurių idėjomis tikiu. Vis dėl to, aš galiu diskutuoti apie tai su artimaisiais (kaip kad per merų rinkimus, kurie jau buvo kiek seniau, mamytės nuomonę pakeičiau prie tų ilgų eilių, nusidriekusių link balsavimo dėžių), galiu apie tai rašyti ir galiu stengtis daryti įtaką kitų nuomonėms - tai jau didelis žingsnis link varnelės padėjimo prie žodžio "visuomeniškas". Taip pat aš tikiu, jog turime rūpintis atsakinga mada, žodžio feminizmas ne baime, aplinkosauga, todėl stengsiuosi pirkti drabužius iš kompanijų, agituojančių patvarumą, kompanijų, agituojančių teisingus pajamų mokėjimus, kompanijų, kurios moka reikšti savo aplinkosaugos lūkesčius pasauliui. Štai todėl kitą kartą po vakarėlių pašėlusiams draugams, siūlysiu čiuožti į McDonald's vietoje Hesburger, kurie ką tik paskelbė, jog Baltijos šalyse (o tai iš senesnių laikų jau veikia ir Jungtinėse Amerikos Valstijose bei daugumoje Europos šalių) atsisako naudoti 3 žymėtus kiaušinius. Kadangi man tai svarbu - kiaušinių aš apskritai stengsiuosi nevalgyti, tačiau jei jau tai darysiu, gink dieve, pinigus atiduosiu tiems, kurie prižada juos naudoti etiškai. Štai kaip būdama septyniolikos aš darau pokytį - mažą pokytį, bet jei prie manęs prisijungs dar ir mano draugė, jis taps didesnis. Juk taip ir yra formuojama nauja mada?

Mano mylimos nuorodos, kurias rekomenduočiau peržiūrėt:

The Free Thought Project

The Young Turks

Political Bible (smagios mėmės)

Vytautas Šustauskas (asmeniniui tobulėjimui)

The Political Compass (išsimatavimui savo pažiūrų)

Beveik visi gyvenime daromi sprendimai bus vienaip ar kitaip susiję su politinėmis jėgomis. Tad jei jau gimėte su žolės suktinuke lūpose, nenuklyskite ten, kas šiuos malonumas dar mano turintys galią atimti.
Simona

Apie naujas pažintis bei išgertus kavos puodelius

Geriu daug kavos ir maudausi nenuslenkančiose fantazijos upėse. Toks gyvenimas verda jau nuo rugsėjo pirmosios ir neskaitant lygiai dviejų dienų, kuomet kaip ir nieko ypatingo nenutiko, tačiau nuotaika grasė visus tolyn (išsiverkiau į pagalvę ir taip viskas praėjo), daugmaž dienos lekia smagiai. Galvoje jau planuoju lapkričio novelės rašymo konkurso scenarijų (reikia tik kada susikaupt, atsisėst ir viską užsirašyt, nes kaip ir dažnai nutinka kitiems dalyviams - vėliau kažkada atrodžiusios genialios idėjos pasimiršta, kai klaviatūra per diena turi trinktelėti 1700 žodžių ir taip 30 kartų iš eilės), dažniausiai darau namų darbus gana nuosekliai (tą pačią dieną kuomet tik jie yra užduodami - bent jau man šis laiko taupymo triukas, kuomet dar atsimeni visas mokytojų pastabas puikiausiai veikia. Kitas veiksmingas, tačiau ir labai brangus būdas yra ruošti namų darbus kavos kavinėje, kuomet aplinkui sėdintys rimti žmonės su kompiuteriais ar knygomis rėkte rėkia ir tau tokia būti), o svarbiausia, kad nebesistengiu visų jausmų sulaikyti savyje tuo pačiu juos užmirštant ir nepasinaudojant progą kažko naujo išmokti. Po mainų metų, ačiū dievui, dar nekilo noras nutraukti visos dienoraščio rašymo idėjos, kur visada paminiu, kas man sukėlė šypseną, kas man nubraukė ašarą. Blemba, vėliau bent nebūnu tokia sumišusi tarp savo emocijų ar tikslų, o turint omeny, jog jau beveik visą mėnesį pragyvenau štai tokioje erdvėje, kurioje jaučiausi visai laiminga, sakyčiau sekasi puikiai. O puikesniam rezultatui trūksta dar daugiau kavos puodelių ir dar daugiau rašymo, skaitymo bei domėjimosi pasauliu. Reikia kurį nors trečiadienį (tada moksleiviams nemokamas įėjimas) dar nulėkti iki šiuolaikinio meno centro, sakė, jog ir ten nuotaika gerėja, pasitenkinimas dvasiniu bei sąmoningu gyvenimu aukštėja.

Vienas iš būdų, kuris sukelia 11 šypsenų viduje, pūsteli kūrybingumo dvasios ir verčia lipti iš tos komforto zonos lauk:

Ateini, nusišypsai, nusišypso atgal, užkalbini ir užsidirbi sau dar daugiau gerų emocijų nei panelė per "snapchat" programėlę išbandžiusi šuniuko kaukę ir pamačiusi, jog su ja daug geriau atrodo. Nes patikėkite manimi, sukurti laimę sau nėra sunku ir viena nepopuliariausių, kai kurių mamų uždraustų, priemonių yra pokalbiai su nepažįstamais - galbūt skaitančiais kavos kavinėje tau patinkančią knygą, o galbūt su dešimt auskarų veide. Taip pat tai gali būti aštuonmetis berniukas, karininkas, traukiny valgantis veganiškas dešreles ar sena močiutė, kuriai užleidi vietą autobuse. Jie visi turi ką papasakoti kaip ir kiekvienas žmogus, kaip ir tu, net jei tuo ir netiki. Per šį mėnesį neįtikėtinai susipažinau su dideliu būriu žmonių - žinoma, tam tikriems susitikimams turėjau puikias, pavydėtinas aplinkybių sudėliotas sąlygas, kaip kelionės ar bendri pažįstami, tačiau tas sąlygas galima ir sukurti belinkčiojant kartu mokyklos valgyklos eilėje, gatvėje apsimetant nevietiniu ir paklausiant, kur smagiausiai galimą praleisti vakarą aplinkui (tada galų gale taip susibičiuliaujant, jog tenka išduot, kad gyveni čia pat, bet hei, čia baltas, puikiai pateisinamas melas, kuris tikrai gali egzistuoti nieko neįžeidžiant). Štai taip kuriami, kaip ir kokie eilėraščiai, momentai, dėl kurių nei pirmadieniai nebaisūs, nei penketai iš matematikos nebe atrodo tokie kraupūs.

Bendraukit bei nenukelinėkit darbų, kuriuos turite padaryti - štai tokie patarimai jau spėjusiai įsibėgėti savaitei keliauja jums iš manęs.

Simona

Važiuokit su chebra į Prahą

Nes pakankamai pigu. Nes ID kortelių beveik niekados netikrinai, jei tvirtai pasakai, kad jau džiaugiesi saldžia pilnametyste. Nes netoli. Nes netrūksta ir alternatyvos šalia nesmagiai Čekijoje išpopuliarėjusių tešlos ragelių, kurių tikroji gimtinė visai ne Čekija. Pasitaupykit truputį ir važiuokit, nes tai miestas, pilnas jaunatviškos gyvybės ir dievaži, smagesnis už dažniau linksniuojamą Šveicariją. Kvepėt nekvepia rytų Europa (beveik). Ir ne dėl to, kad tai būtų blogai, tiesiog daug kas to baiminasi prieš keliaujant į centrinę Europą.

Čia (ir keliuose kituose Čekijos miestuose) aš lankiausi dar šią vasarą, lydima tėvų, tačiau kelionės tikslams išsiskyrus, daug laiko praleidome atskirai. Savotiškai priminė "solo travelling", ko aš buvau kiek išsiilgus. Vakarą prieš išvykstant susirašiau visas vietas, kurias noriu aplankyti, parašiau tenais gyvenantiems pažįstamiems ir susidariau sau tokį maršrutą, kuriuo likau pasitenkinusi. Planuokitės patys savo keliones atsižvelgiant į kelias rekomendacijas, savo poreikius ir viskas turėtų būti gerai. Ir dar - atsisiųskite visus žemėlapius, kad vėliau nereikėtų naudoti interneto (arba naudokite jį, dabar juk pigiau Europoj) bei susiraskite fainų vietų pietauti iš anksto, jog nereiktų permokėti už centrinės aikštės jau spėjusią pašvinkti žuvį bei neprarastumėte galimybės pabuvoti tikrai orginaliose vietose. Kita išeitis - didelė bagetė, džemas ir kartoninė dėžė vyno, jei kišenė leidžia gyventi tik taip.

Tiesa, šį kartą man labiausiai patikusi vieta buvo atrasta tik beklaidžiojant po senamiesčio gatveles. Karlova 25 talpina ir jaunų dizainerių studentų drabužių parduotuvę (kurioje apsilankius norisi ir pačiam tokiu dizaineriu patapti bei tokias idėjas generuoti), ir barą (nes Čekija ir čekiškas alus), ir galeriją, ir tatuiruočių bei auskarų studiją, kur spontaniškai siūloma apsilankyti, ir alternatyvų komiksų barą (ten jau ne tik alus, bet ir komiksai, ir aitrus žolės kvapas), ir kavos kavinę, kur turi kelių rūšių augalinio pieno, kas yra vau. Visas šitas rinkinys yra įsikūręs pačiame centre, nedekvačiai nelankomas tiek daug turistų ir visiškai mano rekomenduojamas bent jau 5 minučių apsižvalgymui.

Geri vibeai sklando ir bare Vzorkovna, kur apipaišytos sienos, kur veiksmas vyksta keliuose kambariuose ir kur yra visiška alternatyva britų pamėgtiems ir jų skonių sugadintiems klubams. Skirtinga muzika, skirtingos kompanijos, bet kaip niekur kitur, galima paprasčiau susipažinti su vietiniais, kas man būnant vienai mieste buvo tikrai svarbu ir įdomu.

Draugės čekės, su kuria buvo taip gera ir vėl prakalbti prancūzų kalba, buvau nusiųsta ir į visai kitokią kavos kavinę, "slaptai" įsikūrusią šalia fotografijos parduotuvės. Gaila, kad pavadinimo jau visai nebepamenu, bet štai jums, nekapitalistinio gėrio ištroškusieji verslininkai, nauja idėja - vieta, kurioj sklinda tolerancijos pamatai (ant sienų puikuojasi ir lgbt vėliavos, ir nuomonės apie tai, kaip reikėtų elgtis su žmonėmis, turinčiais negalią ir t.t.) bei noras padaryti šią žemę geresne vieta. Ne tik, kad pirkdami gėrimus ar pyragus remiame Afrikos vaikus, mes taip pat jiems galime nupirkti knygą ar net ožką. Mes su drauge parašėme laiškus ir vien jau tai privertė mus jaustis lyg atlikus didelį didelį žygdarbį.

Aš labai norėjau angliškų arba prancūziškų knygų. Vilniuje yra "humanitas", tačiau su netokiu jau ir dideliu pasirinkimu, tad pasiieškojus atradau "Shakespeare a synove", kur net ir vokiškų knygų yra. Knysausi gal valandą, skaičiau dar valandą ir vis dėl to noriu kažką panašaus turėti ir Lietuvoje. Dar ir su tomis sofutėmis. Super vietelė!

Mūsų šeimos didžiausiu kelionės tikslu tapo antrą kartą aplankytas Robbie Williams koncertas. Juokaujant draugams teigiau, jog apie Vilniuje vykstantį renginį net negirdėjau, tačiau jau antrą kartą dėl jo skleidžiame lietuvišką dvasią kitur, nes tuo pačiu smagu ir kitas žemes apžiūrėti, ir su jau kitokia publika susipažinti, kuri patikėkite, tikrai yra kitokia. Ir nors Prahoj plazdėjo ne itin dainingi žmonės, vakaras, kartu ir bandymas su pergrūstais metro grįžti į viešbutį buvo pilnas šiltų vasarinių emocijų.

Gingerbread muziejus. Už 50 čekiškų pinigų (2 eurai) nusipirkau nuostabų sausainių prieskonių mišinį, kurį vis beriu į rytines košes bei persiskaičiau apie jų sausainių gaminimo tradicijas. Buvo karšta - tai ir užsukau, tačiau jei ne dėl tų prieskonių ar parduodamų meduolių, eiti kaip ir neverta.

Hands down geriausias žaliavalgiškas patiekalas, kokį tik esu valgiusi, nors šios virtuvės nei mėgėja nesu, taip pat ir nefanė cukinijų ar juolabiau džiovintų saulėje pomidorų. Dėl temperatūros šoktelėjimo į viršų jokių rekomenduotinų valgyti burgerių iš Vegan's house nenorėjau, tad teko imtis kažko šalto ir še tau atradimas, reikės ir namie makaronus pradėti gaminti iš cukinijos! O beje, Prahoje dar be šio restorano rekomenduošiau ir Loving Hut, kur galima paragauti augalingo šnicelio, krevečių ar iš bufeto prisirinkti visokių suktinukų, troškinių, salotų. Tikrai tikrai skanu buvo po vieną dieną išvaikščiotų 27 km.

Tai tokia Praha. Važiuokit su chebra į Prahą. Prahoje nueikite į sekso žaislų muziejų, o tada vaikščiokit ir vaikščiokit, nes vaikščioti yra kur kai esate didžiausiame Europos miestų centre.

Simona

Vasarą mane stipriai džiugino...

...laisvė paplaukioti pasroviui bei ledai. Mane tai taip stipriai atpalaidavo, jog net pirma diena mokykloje suteikė lengvą šoką, tačiau tuo pačiu jaučiuosi lyg būčiau gražinta į senas produktyvumo roges, kurioje laukia projektai, naujos veiklos, gal kiek retesni vakarėliai, o dar svarbiau, kas manęs nelaukia - nei fizika, nei chemija, nei kokia muzika. Smagu.

Rytiniai pasivaikščiojimai po Užupį.

Apie muziką kalbu tik kaip apie mokamąjį mokyklos dalyką - mokytoja sakė, jog mus gali paversti bet kokiomis šio pasaulio žvaigždėmis, tačiau moteriškosios Sel'o versijos Lietuvai dar nereikia, tad šiais trejais mėnesiais apsiribojau tik klausymu. Pirmoje vietoje stovi grupė Foals, kurie net ir buvo surengę koncertą Lietuvoje prieš gerą mėnesį. Turbūt didžiausia sezono nuoskauda, bet berods žadėjo atvažiuoti ir vėliau. Tai ir lėksiu, o kol kas žvalgausi bilietų į ALT-J koncertą vasarį Vilniuje, kuri irgi mane lydėjo ilgų kelionių metu, plius apart klasikinės muzikos, jų kuriama folktronika puikiai tinka ir šurmuliuojančiame prekybos centre neblaškyti dėmesio skaitant kokią knygą. Turbūt ir su namų darbais reiks paeksperimentuoti, gal pavyks?

Dar vasarą, vos grįžus iš Šveicarijos virš savo darbo stalo pradėjau kurti atviručių bei įdomesnių iškarpų siena. Kadangi kambaryje dominuoja baltos spalvos, kelios iškabos tampa savotišku hipsterišku akcentu bei sukuria kūrybingos darbovietės iliuziją jausmą. Dabar beliko tik surinkti didesnę kolekciją ir bum, dar viena šauni instagram'o nuotrauka su gratažymėmis #workhard #newschoolyearnewschoolme. 

Kalbant apie mokyklą, kuri ačiū dievui buvo tik vasaros pradžioje ir tai vos vieną savaitėlę, o dar ir šiaip jos neįtraukčiau į sąrašą dalykų, kurie materialiai ar dvasiškai mane džiugintų, neapleidau lietuvių mokytojos taip rekomenduojamos veiklos skaitymo - ypatingai, kai metus skaičiau prancūziškas pasakėles (kartu su "50 pilkųjų atspalvių" prancūziškąja versija), paimti lengvą romaną į rankas buvo labai gera. Ir mylimiausiasis turbūt buvo mano pasiilgto ir nutraukto rodyti serialo "Kerės dienoraščiai" raštinis įrodymas, patvirtintas Candace Bushnell. Lengvas, suprantamas ir toks, kuriam mielai relatinau dėl Kerės amžiaus ir tikslų.

Vasarą teko ir keliauti, tik apie didžiausiąją kelionę vis dar neparašiau (bet būtinai parašysiu!) - ištrūkus dešimčiai dienų į Čekiją, kurioje aplankiau kelis miestus ir miestelius, stengiausi maitintis tik augalinės kilmės produktais (tiesa, kitokiais jau ir neteko pagunda besusivilioti), tad labai padėjo HappyCow programėlė, veikianti visame pasaulyje bei nurodanti artimiausias veganiškas/vegetariškas vietas, kartu su maisto nuotraukomis ir atsiliepimais. Labai gera aplikacijos idėja, be kurios nebūčiau atradus tiek jaukių vietelių. Nuoširdžiai rekomenduoju atsisiųsti ir kraujavalgiams, nebijantiems to žodžio "veganas". O ir bijantiems, neblogai būtų keistus stereotipus sulaužyti, vis nauja patirtis!

Apart veganišku šnicelių, krevečių bei varškėčių labai pamilau ir "Biscoff" "netyčia" veganiškus belgiškus sausainiukus bei "Manner" austriškus vafliukus. Puiki užkanda ir tuom viskas pasakyta. O kad būtų kiek sveikesnių užuolankų, beprotiškai pamėgau ir mėlynąjį kopūstą (smulkiai susmulkinus bei naktį palaikius su actu), kurį dėliojau ir ant sumuštinių, ir ant makaronų bei kukurūzų burbuoles, kurių per akciją vos už 30ct. prisipirkau ir graužiau užkandžiu. Saulės sezono maistas, o jėzus kaip skanu buvo.

Esu paprastas žmogus, kuris kaip ir dauguma tikrai mėgsta bei moka nukelti būtinus darbus į šoną, apart... valgymo. Man didžiausia bausmė yra valgyti prie stalo ir nieko daugiau nedaryti - nei kalbėti, nei žiūrėti į kokias alpes, nei skaityti. Dėl to labai pamilau ir vadinamąją "Podcast" svetainę, kurioje keliami tinklaraščiai garso pagalba. Kaip radijas, tik mano žiniomis, lietuviškų laidų dar nematyti. Gal ir gerai, puiki progą ir anglų kalbą pasikartoti. Žodžiu, labai patiko - valgai ir klausai kokios nors paskaitos apie politiką ar interviu su Zoella. 

Mano mylimiausiuoju filmu būtinai turi tapti dar visai neseniai matytas "Stiklo pilis", vis dar rodomas kinuose ir bent jau mano labai girtinas. Žinoma, pirmiausia siūlau perskaityti knygą, kuri yra dar geresnė ir mano manymu, suteikia daug geresnį suvokimą ties pačia istorija bei filmu. Ir šiaip, visada įdomiau matyti kokiais veidais tavo keikti ar mylėti veikėjai pasirodo filmo metu nei atvirkščiai. Nueikite, dar kol daug namų nėra bei norisi vėl susibondinti su bendraklasiais. Kita vertus, tokia pramoga ir vienam nėra nuobodi.

Įdomiausiu serialu, nors šią sferą ir tikrai apleidau (gal ir gerai, haha), nominuosiu pagal tikrą istoriją sukurtą "Girlboss". Apie Sophia Amoruso gyvenimą, kuris prasidėjo amerikietiškame jaunimo skurde ir pakilo iki vintažinių rūbų parduotuvės eBay. Šiais metais šis versliukas jau bankrutavo (kaip ir deja serialas, kurio taip ir liks tik vienas sezonas su trylika serijų), tačiau vardas išliko, su kuriuo ir internetinis tinklaraštis, ir diskusijos minėtame "Podcast" tinkle, ir knyga, ir turbūt dar keleta dalykų. Motyvuojantis veikalas, kuriame dar ir įmanoma susišaudyti puikių stiliaus idėjų.

Instagramo platformoje man patiko @fighting4everyone, kur yra daug įdomios ir intriguojančios informacijos apie veganizmą bei Kauno jaunimo projektą @coolkidsofkns, kuris padėjo susiplanuoti ir išvyką į buvusią sostinę su esamu nuostabiu, nuostabesniu nei Vilniaus meru.

Mano girlcrush Youtube tapo amerikietė ir vėl veganė @Stella Rae, padariusi nemažai man taip patinkančių "What I eat in a day" įrašo, o anksčiau dar filmavusi ir savo kasdienybę. Kažkada mano nuomone geriau ji varė, bet atradau tik dabar, dabar ir žiūrėjau. Nežinau, ar dėl pačių filmukų ar nuostabiai jai tinkančio auskaro nosyje, kurį pamačiusi ją irgi užsinorėjau pasidaryti, bet man ji visai patinka.

O ilgus vakarus sostinėje man džiugino koncertai, kuriuos vis nutaikydavau kokioje vasaros terasoje, lofte ar šiaip kokiam bariuke. Pilna jų ir dabar, facebook'e pasiknaisiojus, va jau ir šį savaitgalį LoftFest'as, į kurį taip tikiuosi nusliūkinti.

Nuostabi ta buvo vasara, nuostabus bus ir ruduo, jei tik norėsime ir idėsime šlakelį pastangų.

Simona.

Bijau net mokyklos

Aš labai prakeiktai bijau. Vien jau tamsa ankstyvą vakarą už lango verčia galvoti apie tai, kad po savaitės viskas bus kitaip - ir ne dėl to, jog nelaukčiau naujųjų metų, atvirkščiai, netgi labai įdomu kaip man klosis ir kaip atrodys antradienio vakaras po 2 mėnesių, kada manęs kaimynė neišsikvies į kiemą suvalgyti veganinių ledų dėl šalčio ar užgriuvusių veiklų, tačiau yra baisu grįžti po 15 mėnesių nebūties į pastatą, kuriame netik mylimi žmonės ir pertraukos besikuičiant bibliotekoje laukia. Aš jau nusiteikiau, jog bus sunku, nes ir turėtų būti sunku peršokus visų metų kursą, turint begalę užklasinės akademinės veiklos, turint keletą nekasdieninių tikslų, bei svarbiausia, nutraukus vieną svarbiausių gyvenimo etapų. O tikslai šiems metams, kurių dalimi jau galiu ir noriu pasidalinti, kaip ir kiekvienais metais, yra tokie:

Mėnesio bėgy noriu pasidaryti reikšmingą tatuiruotę, kuri ateityje turėtų sulaukti ir visos sekos - beliko susitarti dėl susitikimo ir padaryti. Bijau skausmo.

Lapkritį ir vėl dalyvausiu projekte "National Novel Writing Month", kuriame su gana prastu produktu vieną kartą finišavau, o kitą kartą dėl perdėto preciziškumo ir prasto pasiruošimo viską mečiau po 5 dienų. Liko du mėnesiai iki pradžios, o aš jau bijau pagalvoti, kaip suderinsiu laiką, skirtą rašymui, kuris dažnai būna nenuspėjamas, mokyklą, miegą ir visą kitą. Ir idėjos. Iš kur aš gausių pakankamai tų idėjų, kai tiek daug visko bijau?

Arba kino teatras arba teatras bent kartą į mėnesį, nes tokios smulkmenos džiugina taip širdį, jog įdomu ir kiek baugu pagalvoti, kiek reikia, kad ji taptų dar laimingesnė. O bijau tik padaryti prastą pasirinkimą, kai nuspręsiu nužygiuoti pažiūrėti renginio, bet anokia čia ir baimė. Smulkmeniška.

Nuvažiuoti ir iki Estijos, ir iki Latvijos prisiminti ilgus tarptautinius pokalbius su savo mylimiausios rūšies žmonėmis - mainų moksleiviais. Bet aš bijau, kad iš naujo persikūrę savus gyvenimus ir vėl, kažkas jau bus pamiršęs nuotykių ir pigaus vyno svarbą, o dar labiau bijau materialiojo tikslo pusės, kad sutaupytų pinigų neišpūstyčiau alyvuogių humuso, parduodamo "rimi" nuolatiniam troškimui, hehe (labai skanus, jei neragavot, į savuosius tikslus įsirašykite jo degustaciją!).

O čia vasaros tikslas susiorgani-
zuoti pikniką. Tai susiorganizavom!

Nepamiršti, jog egzistuoja ne tik Škėma ar Sruoga, bei ne tik lietuvių kalba. Skaityti knygas ir tas, kurias noriu skaityti, nes po metų liūdesio šioje srityje, nesinori vėl bijoti jo patirti - bent jau autobuse, važiuojant namo iš... dar nežinau iš kur, tikiuosi, kad primirštos sportinės veiklos, nes bijau tapti ta, kuri sako, jog protingas žmogus neturi laiko savęs priežiūrai. Tai labai labai kvaila.

Nustoti vaikščioti į tas pačias maitnimo įstaigas ir kai jau vaikštau, užsisakyti vis tą patį dalyką (ir taip, aš kalbu apie "Gyvo baro" saldžiųjų bulvių burgerį pagrinde) - jau geriau pasiimti savos kavos ir pagaliau užsiregistruoti į M. Mažvydo biblioteką. Bijau, nes visą vasarą sakiau tą padarysianti, bet nepadariau.

Pridurčiau gerus mokslo rezultatus, bet bijau, jog kasmet tą prižadėjus, viskas bus kaip ir kasmet. Noriu bent tikėtis, kad išsirinkau tokį profilį, kuris man teiks džiaugsmo ir bus įdomus. O geras įvertinimas su šiais aspektais turėtų kartu ir ateiti, berods. Tik bijau, ar taip bus.

Ir aš bijau kievieną dieną savyje nerasti tiek daug įkvėpimo ir išmokti tiek daug dalykų, kuriuos išmokau per penkiolikos mėnesių vasarą. Bet turbūt tos baimės ir padaro tuos tikslus tikslais, o ne įprastais įnoriais?

Ar Jūs bijot kažko šiais metais?

Simona.

Man sakė, jog Kaunas irgi miestas

Ar jūs pastebėjote, jog Kaunas paskutiniu metu pernelyg išpopuliarėjo ir meilė šiam miestui yra lyg savaime suprantamas dalykas tiems patiems sostinės gyventojams (na, didžiausius krepšinio fanus dar būtų galima atrinkti iš šios masės)? Rimtai kalbant, niekada rimtai ir nežiūrėjau į Kauną - kelis kartus aplankius miestą neišvydau nieko, kas verstų mane sugrįžti, tačiau visus metus keliaujant svetimoje šalyje supratau, kad niekada nesusidarydavau gero maršruto Lietuvai. Šį kartą pagaliau susidariau lankytinų vietų sąrašą ir su kita vilniete sumokėjome 11 eurų savo laimingiems 200 kilometrų pirmyn ir atgal.

Specialiai atsisiuntusios žaliųjų autobusų programėlę, pirmiausiai pajudėjome link Kauno fotografijos galerijos, kuri pasirodo buvo šalia pat rotušės - įėjimas nemokamas, paroda apie nespalvotąją tarpukario Vokietiją puiki. Kaip visuomet, tokiose vietose man įdomu ir darbų autorių biografijas paskaityt, kurios buvo čia patiektos. Po trumpo sustojimo čia, apžiūrėjome ir pastatus, esančius aplinkui bei pajudėjome link pietų vietos, kuria tapo Laisvės alėjoje 20 metų gyvuojanti arbatinė.

Šioje vietoje pasimatė arba ciniškas vilniečių atžvilgiu pedantiškumas, arba puikūs puikios vietos klientai, kurie nuo stalo nupustytas servetėles sugavo šalia mano kojų (pati jų nepastebėjau), o surūkytas cigaretes nunešė iki tolėliau esančios šiukšlių dėžės. Retas reiškinys, tačiau dar keisčiau buvo kai moteris, dirbanti už prekystalio atpažino mano sostinės akcentą, nes net neįsivaizdavau, jog tokį ir turiu. Valgiaraštis sudarytas sudarytas veganiškai, tad po ilgos gyvenime pertraukos, skirtos žemaičių blynams, kurie dažnai būna aptekėję mėsa ir labai neskanūs, aš vėl tariau labas ir likau labai patenkinta jų pievagrybių padažu. Manoji lėkštė buvo verta ir šefo komplimentų, su gėlytės žiedeliu ir petražolių lapeliais, bet vis dėl to aš rekomenduoju šią vietą ir gan stipriai. Vien dėl personalo ir viduje esančio dizaino!

Toliau pasukome į gatvę, dėl kurios man ilgai, kaip istorijos mylėtojai, niežėjo nagai. Matot, man jau penktoj klasėj sakydavo, jog Vilnius sovietinės modernizmo architektūros neturi - ir nesvarbu, jog nelabai supratau kas tai yra, žinojau, jog šį reiškinį turi Kaunas ir tiesa tokia, jog per šį vizitą pirmą kartą ir atkreipiau dėmesį į išsižergusius pastatus V. Putvinskio gatvėje. Patiko, o ypatingai tas, kurio norint didžiąsias puošmenas pamatyti, reikia įsukti į vidinį kiemą. Keistai ypatinga ši gatvė, sukelianti kažkokį sąmyšį, kuomet klausi savęs, ar tai tikrai yra taip gražu, bet tuo pačiu stebiesi, koks įdomus modernizmas čia buvo.

Praėjus keletą grafiti kūrinių, spalvotai apipaišytų namų, priėjome ir Kauno menininkų namus, kurių kieme galima rasti dvi plačias plačias supynes, puikiai tinkamas valgyti atsineštą citrinų - abrikosų pyragą iš arbatinės. Girdėjau, jog čia vyksta ir įvairūs koncertukai, tad turbūt kito vizito datą derinsiu prie jų, bet šį kartą apžiūrėjome viršuje esančią nemokamą galeriją ir patraukėme link baro "Kultūra", kurį man keli kauniečiai draugai apibūdino kaip šio miesto Bukowsky baro atitikmeniu. Smagus faktas ir tas, jog Vilniuj ten taip ir neteko dar apsilankyti, tačiau bent jau čia, viskas buvo puiku - ir lauke ant staliukų esantys gėlių vazonėliai, ir didelis užkandžių pasirinkimas, ir ant durų priklijuoti įvairūs lipdukai, ir pastato padalijimas alkoholikams bei meno gerbėjams per pusę (o gal čia vienas ir tas pats, haha?), mat jau kitos durys skirtos Kauno galerijai, kurią mums ir vėl teko proga apžiūrėti, susimokėti simbolinį euro mokestį bei pripažinti, jog ši kultūrinė dienos dalis, nors ir vienintelė mokama, turbūt buvo ir prasčiausioji (bet menininkų biografijas ir darbų aprašymus, kaip visad, nemeluosiu, buvo įdomu apskaityti!).

Vis dar besijaučiant sočiai, mes užklydome į Knygų ministeriją. Kažkur girdėta, kažkur matyta, tačiau čia buvo jau metas man suteikti naujus palyginimus su Vilniumi, tad galiu tarti, kad tai buvo kažkas panašaus į Mint Vinetu. Aš net noriu sakyt, kad galbūt tai buvo geriau, vien dėl to, jog jie turėjo vieną skaniausių mano valgytų žaliavalgiškų tortų (riešutinis, jei kada užsuksite ir jūs), o tarp "devėtų" knygų nesunkiai galima buvo rasti ir naujesnių kūrinių. Žodžiu, sėdėjom, gėrėm kavą, valgėm tortą, vartinėjome knygas ir reguliariai vaikščiojome į tualeto kambarį, kur ant sienų kabo daug šmaikščių, su knygomis susijusiu paveiksliukų.

Ir vakaro gale, susivedus į google žemėlapius Antro Aukšto kavinės adresą, link jo perėjus daug daug laiptų, o ten užsisakius jau vieną super veganišką kebabą bei super veganišką burgerį su bulvytėmis atsipūtėme skaitydamos likusį menių ir galvodamos, jog malonus mums Kaunas buvo. Labiausiai dėkojo liežuvio receptoriai, tačiau saulėlydis virš sovietinės modernizmo architektūros buvo dar žavesnis. Visomis prasmėmis.

Tad aš siūlau dar šią vasarą nuvažiuoti iki Kauno, pabandyti savo vizitą suderinti su kokiu nors įdomesniu renginiu, susidaryti savo maršrutą pagal savo prioritetus ir pažinti Lietuvą ar bent jau jos miestus,
Simona su mintimis apie Kauno kebabus (veganiškus).