10 juokučių ir net keli iš jų apie berniukus

JEIGU TIK TURI KLAUSIMŲ MAN, APIE BET KĄ (mainus, berniukus, ūgį ar politiką), GALI JUOS UŽDUOTI ČIA ARBA KOMENTARUOSE IR GREITU METU DARYSIU KLAUSIMŲ IR ATSAKYMŲ ĮRAŠĄ. AČIŪ!

Kiekvieną vasarą čia pasirodo įrašas, pavadinimu "Ta akimirka, kai (paskutinis įrašas čia)", kuriame dalinuosi savo juokučio statuso vertomis istorijomis, kurios nutiko per vasarą. Kartais jos būna gėdingos, kartais linksmos, kartais kai kurias iš jų prisimenu tik parašius įrašą (todėl Šveicarijoj, jau nuo šiandien reikia pradėti su savimi nešioti užrašų knygutę, nes žinau, jog daug dalykų tikrai užmiršau), bet galų gale, jos visai linksmos, tad pristatau Jums dar vieną dešimtuką tokių, kurios jau spėjo man įvykti mainuose:

1. Naujuose namuose, jau antrąją gyvenimo dienalą sugebėjau nulaužti lempą. Matote, taip atsitiko dėl mano ūgio ir nesugebėjimo greitai įsiminti dalykų: aš mačiau, jog lempa kaba per žemai, bet vis pamiršdavau pasilenkt. Kai kelis kartus atsitrenkiau, maniau, jog ji pakankamai stipri, tačiau vėliau dėl tikrovės neatitinkančios mano reakcijos su savo "host" mama klijavom ją lipniąja juostele... nulaužiau ir vėl, tad dabar ji tiesiog stovi ant spintelės. Šviečia, nesijaudinkit.

2. Vieną dieną po pamokų, kuomet dar nemokėjau tinkamai naudotis traukinių sistemos programėle, įsėdau į traukinį, kuris veža į patį šalies kraštą, į mylimą mylimą didmiestį - Ženeva. Ir koks velnias, kaip tyčia tai buvo greitasis traukinys, kuris reiškė, jog važiuoju visiškai be sustojimų. Namo grįžau soti (traukiny yra "Starbucs" kavinė, aš gal norėjau bent kiek save nudžiuginti dėl šios nesėkmės) ir su išsikrovusiu telefonu, dėl ko manoji šeima buvo labai išsigandusi. Na ir nieko, užtat dabar tai smagus juokutis prisiminimui!

3. Pirmasis mano vakarėlis buvo su 20-25 metų žmonių kompanija. Simona apsirengė labai gražia, juoda ir aptempta suknele, o pasidažė dar geriau - mano veido nuotrauka, padaryta prieš tą (ne)smagų vakarą, instagram'o programėlėje sugebėjo surinkti daugiausiai širdelės paspaudukų iš visų mano pasidalintų akimirkų. Na, o kompanija, su kuria "šėlau", buvo beveik visa su treningais. Vat tau ir stenkis, vat tau ir atrodyk, kaip idiotė, nežinia ko čia atėjusi.

4. Galėčiau pririnkti daug perliukų apie mano kalbos nesusipratimus, nes stengiuosi viską suprasti, o lengvesniais kalbos atvejais ir kalbėti prancūziškai: plaukimo pamokas pavadinau sniego pamokomis (panašūs žodžiai), kai manęs paklausė mano vardo (šį sakinį mokėjau jau Lietuvos šeštoje klasėje), atsakiau "taip", nes frazę išsiverčiau pažodžiui į lietuvių kalbą, o kai mano klasės pokalbyje "whatsapp" programėlėje mačiau daug kartų vartojimą žodį "putain (o tai labai, labai negražus žodis)", paklausiau, kodėl jie šneka apie Putiną ir Rusiją. Le putain tas Putinas, dėl jo pavardės iš manęs juokėsi visa klasė... be to, besimokant šios rafinuotos kalbos, ateina momentas, kuomet suvoki, jog tikrai yra daug žodžių, panašių į anglų kalbą ir tuomet kai šneki ir jauti, jog sekančio žodžio sakiny nežinosi, sakai jį angliškai su prancūzišku tarimu. Ir visi juokiasi, bet ką gi, toks jau mainų moksleivio gyvenimas.

4. Be lempos, namie jau sulaužiau ir kėdės atbrailą, kai atsistojau ant jos, nes norėjau nuo stalo pasiimti antrą porciją makaronų. Supratau, jog jos valgyt man ir nebereik, tik kitą kartą dievulis mane galėtų įspėti kitokiu būdu.

5. Šveicariškoji mama, mano prašymu mane užregistravo į sporto salę. Į pirmąją pamoką reikėjo nueiti jau antradienį, tad prieš tai, šeštadienį, per mielą miestelio alaus šventę, ji man parodė vietą, kurioje kalorijų deginimo pastatas yra įsikūręs. Na, o kai atėjo iškilmingoji diena, niekaip negalėjau prisimint kelialio (noriu priminti, jog po penkerių metų draugystės ir reaguliarių apsilankymų svečiuose pas vieną geriausių savo draugių, vis dar negaliu atsimint, kaip ir iki jos reikia nueiti. Nors tam turiu puikų pasiaiškinimą - jos rajone visi pastatai vienodi), o adreso internete neradau... užtat klaidinėdama aptikau siaurą upeliuką su gražia krantine, kurioje suvalgiau savąją 100 gr. šokolado plytelę bei susiskambinau su keliais draugais. Kokia alternatyva sportui!

6. Brolis įėjo į kambarį, kuomet aš persirenginėjau. Tuo ir viskas pasakyta, kokia mano veido spalva buvo po šio įvykio.

7. Yra sukurtas visų mainų moksleivių su visomis mainų organizacijomis Šveicarijoje internetinis pokalbis, kur žmonių yra virš 300. Kai mane ten pridėjo, man parašė labai žavus meksikietis (turiu omeny, labai žavus). Matot, aš nemačiau, kad tai buvo privatus asmuo ir galvojau, jog vis dar kalbu grupėje, todėl prisistačiau ir paprašiau, jog prisijungę moksleiviai surašytų savo vardus. Ir dar parašiau apie kažką trejas monologines žinutes, kol pastebėjau, jog į mane kreipėsi vienas jaunuolis. Gerai, jog jis tik nusijuokė ir nepagalvojo, jog esu protiškai atsilikus - turėjau malonų pokalbį, jis žinojo, jog tokia šalis kaip Lietuva egzistuoja (!!!) ir greitu metu su juo susitiksiu. Palinkėkit man sėkmės ir jam ūgio, kad nebūtų nejauku, ačiū.

8. Kūno kultūros pamokos čia yra nesulyginamai sunkesnės nei Lietuvoje, dėl to visi palyginus yra gana sportiški ir prie didelio krūvio pripratę. Aš - nekenčiu bėgimo, o ką jau kalbėti apie trumpas distancijas, vadinamas sprintais. Nepaisant to, jog esu labai lėta, dar ir buvau pamiršus namuose dirželį, kuris suveržia sportines kelnes. Tad vidury bėgimo, pastebėjusi, jog tuoj jos nusmuks, turėjau jas prilaikyti ir dėl šio pašalinio dirgiklio, visoje klasėje nubėgau pati paskutinė, nors esu antra pagal ūgį ir turiu ilgas kojas. Ir pabrėžiu tai, nes mano chemijos partneris irgi tai pabrėžė, pamatęs mano rezultatą.

9. Chemijos partneris - vėl gi, atskira tema. Nėra situacijos, vertos didelio juokučio su juo (apart akimirkos, kuomet jis pastebėjo, jog slaptai jį fotografuoju... bet tai nepirmas žmogus, su kuriuo man nutiko tokia situacija, tad didėlės gėdos neišsaukė), nes asmeniškai man jis ir yra žmogus, kuris yra pats juokutis ir kurį noriu prisiminti, kai po penkerių metų skaitysiu savo senus tinklaraščio įrašus. Apie jį aš vedu seriją nuotraukų "snapchat" programėlėje, kurias siunčiu kitiems mainų mokaleiviams bei geriems draugams. Atgal dažnai gaunu atsakymą, jog jau nusibodo ir atstočiau nuo gražaus blondino, bet argi atstosi nuo savo didžiausio konkurento per plaukimo pamokas, žmogaus, kuris už mane parašė prancūziškai rašinėlį teisės tema, o aš jam uždirbau gerą pažimį anglų kalboje, nuo žmogaus, kuris tyčiojasi iš tavo akcento, o aš iš jo ūgio bei svarbiausia, nuo pačio geriausio chemijos partnerio, kuris viską turi už tave daryt, jei nori po metų atsidurti aukštesnėje koledžo klasėje.

10. Savo gimtadienio išvakarėse buvau nuostabiame klube Fri-son. Kažkiek apie jį pasakojau ir čia, tačiau tikrai ne viską ir tikriausiai visko nebus, nes nei jau labai pamenu, nei tai labai tinka viešai interneto erdvei, BET. Viena juokingesnių situacijų buvo patekimas į klubą, kuomet apsauginiai vyrukai merginas praleido tik nusišypsoję, o už mūsų ėjusių dviejų vaikinukų (super karštų, visai aukštų, super karštų ir dar kartą super super karštų), dokumento su gimimo data jau paprašė. Et, nesvarbu - greit apsauginius pakeitė apsauginės ir greitai jie vėl prisijungė prie mūsų.

Tokios istorijėlės ir kitą kartą jų bus gal ir daugiau, tikėkimės. Iki kitų kartų,
Simona.

Nesiskųsk, jog priaugai svorio, jei sugebi per dieną suvalgyt 400 g. šokolado

JEIGU TIK TURI KLAUSIMŲ MAN, APIE BET KĄ (mainus, berniukus, ūgį ar politiką), GALI JUOS UŽDUOTI ČIA IR GREITU METU DARYSIU KLAUSIMŲ IR ATSAKYMŲ ĮRAŠĄ. AČIŪ!

Įsivaizduojat, kaip turėtų jaustis berniukas, kuris visiems metams gavo mane kaip chemijos laboratorijos partnerę ir privalo viską daryti už mane, nes reikia jam turėti bent teigiamą vidurkį (nors teorija nėra sunki - jiems chemija čia dėstoma tik pirmus metus, bet tiek daug įvairių bandymų Lietuvoje neatlikinėjome, be to jie nenaudoja tarptautinės elementų kalbos, tad labai padėti klasės draugui negaliu)? O kad čia būtų kaip ir Lietuvoje - dešimtbalėje sistemoje ketvirtukas vis dar garantuotų vietą aukštesnėje klasėje, nes čia tas pats teigiamas pažymys galioja šešių balų sistemoje.

Arba gal dar norite įsivaizduoti, kaip smagu yra pirkti visų dalykų mokyklines knygas, nes Šveicarijoje tokių jums nemokamai nesuteikia (bent jau mano mokyklos mokiniams, tačiau dažniausiai, kitos mokyklos mainų moksleiviams "paskolina"). Aš vis dar nežinau, kiek turėsiu sumokėti, nes čekio neatsiuntė, bet laukiu su malonumu,o mano Lietuvos tėvai, tikiu, su dar didesniu.

Mano mokyklos bažnyčia. Tiesa, joje vis dar neapsilankiau, tačiau šalia esantys suoliukai iš akmens jau spėjo mano sėdmenis nutrinti.

Po jau trijų savaičių mokykloje, o penkerių šokolado, sūrio ir retkarčiais klaikaus mėšlo kvapo šalyje, turiu pasakyti, jog buvo visų nuotaikų mozaika: nuo didelių euforijos ir malonumų protrūkių iki ašarų tramdymo klasėje. Buvo vakarų, kuomet su dideliu užsidegimu dariau namų darbus, mokiausi papildomai prancūzų kalbos ir susiplanuodavau aprangą, kuri savo pobūdžiu prilygdavo ir Gigi Hadid stiliui, tačiau po viso to, kitomis dienomis sekdavo skambučiai draugams Lietuvoj, šeimai bei mainų moksleiviams, su kuriais kalbėdavau valandų valandas, jog tik nereiktų eiti ir vėl gyventi įprasto mainų moksleivio gyvenimo, dėl kurio dar kažkada galėjau ir svaigti. Praėjusį trečiadienį suvartojau 400 gramų šokolado per parą - pradedant pusryčiais, kurių nespėjau suvalgyti namie, tad pirkausi stoty brangaus šokolado, kuris vis vien buvo pigesnis už bandelę ar sumuštinį, dar 200 gramų suvalgiau grįžus namo, nes turėjau pasislėpusi spintelėje ir nuotaika po teisės pamokos mokykloje buvo sugniugždyta, nu nes velnias, kaip sunku kažką suprasti, o juk jau trys savaitės ir turėčiau pagal visus mainų gyvenimo vidurkius suprasti. Ir galiausiai 100 gramų su dar papildomai kondensuotu pienu ir sviestu suvalgiau, nes bandžiau savo šeimai pagaminti triufelius, pagal tuos gardžius Facebook "Tasty" filmukus ir labai skaudžiai nepavyko. Tad suvalgiau viena, jog nereiktų aiškinti kas ir kaip. Po to dar draugams skundžiausi apie tai, kad jau spėjau priaugti svorio.

Štai kaip aš ruošiu teisės namų darbus per vokiečių kalbos man suteiktus "langus".

Esu iš tų žmonių, kurie mąsto, jog už savo emocijas, patirtį, ateitį, išsilavinimą ir nuotykius turi būti atsakingas pats ir negali kaltinti aplinkos dėl to, ko nepadarei pats. Taip sakiau visiems, nepatyrusiems vasaros džiaugsmo, gavusiems blogą pažymį ar nepatyrusiems nieko gero mainų metuose. Ir tai yra visiška tiesa, kad ir kaip kartais sunku tai sau pripažinti. Taip, kažkiek tavo laimės lemia ir išoriniai šaltiniai, kaip pinigai ar (priimančioji) šeima, bet su dideliu noru, galima ir pataisyti situaciją pačiam, ką aš ir stengiuosi iš visų jėgų daryti - dažnai pavyksta, o kartais ir ne. Normalu.

Tačiau jau daugiau nei mėnesis čia, buvo nuostabus. Aplankiau daug daug gražių miestų ir net vieną didelį maisto festivalį - po truputį vykdau būtinus įgyvendinti Šveicarijoje tikslus ir man sekasi, dėl ko labai džiaugiuosi. Sutikti žmonės gal ir netapo dar viso gyvenimo palydovais, bet taps. Po dar kažkiek laiko,
Simona.

Ką man reiškia šešiolika?

Šveicarijos jaunimui tai signalizuoja plačiai atvertas duris, daugumoje klubų ir barų, alų, vyną bei dar kai kuriuose šalies dalyse - cigaretes. Liberalumas, antras šios šalies vardas ir tikrai smagu save laikyti mažąja pilnamete čia bei pasinaudoti tam tikromis privilegijomis. Tik ne per daug žinoma, gi kas per daug, tas nesveika. O ir mama daug dalykų neleidžia daryti.

Gimtadienio išvakarės Romont'o tradicinėje mugėje, kuri vietinių yra pravardžiuojama tiesiog gero alaus švente.

Matot, jau sulaukus keturiolikos, idėja apie penkioliktąjį gimtadienį taip stipriai nebežavėjo. Atrodė, jog jau yra daug pasaulį užkariavusių penkiolikmečių, sukūrusių galingas tinklaraščių imperijas, suvaidinusių pagrindinius personažus geruose filmuose ar serialuose, kaip pavyzdžiui, Miley Cyrus, kuriai teko garbė pabuvoti Hana Montana (turbūt mylimiausias vaikystės ir nevaikystės popietės šou) ar tapusiais pasaulinio lygio kulinarais. Ką dar ir kaip dar ir kur dar padaryti kažką tokio kaip jie, kirbėjo man mintis. Ir kirba iki šiol, jau net nebe paslaptis - kiekvieną dieną stengiuosi atrasti bent kruopelytę savęs kitur, pabandyti atlikti kažką kitaip ir neįsisukti į kažkokią rutiną (rutinos yra gerai, kol moki jomis džiaugtis, bet kai ateina metas, kai tau ji nebesukelia šypsenos, turbūt reikia keistis). Arba būti laiminga, kad ir šešiolikmete, kol kas nepadariusią nieko įspūdingo pasauliui, bet gal kada nors, gal tiktais sau. O kol kas, kol gyvenimą kuriu už 2000 kilometrų nuo mylimo Vilniaus, mano tikslas yra tebūti laiminga ir džiaugtis akimirka, o su visu tuo ateitis ir gyvenimiškoji patirtis, kuri pravers ir grįžus.

Likus savaitei iki rugsėjo vienuoliktosios, galvojau, jog dieną praleisiu namie, valgydama šokoladą, atsakinėdama į draugų sveikinimus Facebook'e ir truputį verkdama. Matot, aš mainų moksleivė ir mane labai dažnai supurto stiprios emocijos - ar tai geros, ar tai blogos. Savaitė buvo nekokia - ir su kalba daug problemų, atrodė, jog tikrai niekada neišmoksiu, ir su mokytojais buvo tam tikrų nesklandumų. Mainų moksleiviai, kuriems siūliau kartu praleisti gimtadienio dieną, turėjo dėl anksčiau suplanuotų išvykų atsisakyti, o su klasės draugais ištiko ta pati istorija. Normalu, jog ir nusiminusi buvau. Galiausiai parašiau su manim atvykusiai lietuvei Kotrynai ir kartu nuvykome į tikrai Šveicarijos turistų dėmesio vietą, tačiau prieš tai dar buvo ir visas šeštadienis, kurio metu, iki 18 val. gulinėjau lovoje ir laukiau, kada su savo priimančios šeimos mama eisime į miestelio šventę, kuri dar kitaip vadinama alaus švente - tie jau žmonės - visada tikriems pavadinimams sugalvos kažką naujo, kaip ir juokdarę mes sugebame vadinti švietimo ministre. Kartais smagu.

Pačioje šventėje, kaip be 6 valandų šešiolikmetė, nieko stipresnio už apelsinų sultis ir neišgėriau - alaus gerbėja didelė nesu, o ir kalorijų, padauža mat daug turi. Be to, vietoj alkoholio sukeliamų linksmybių, visada dar nuotaikingiau yra bendrauti su jau jį pavartojusiais žmonėmis, tad ir šį kartą tokia sėkmė nuskilo su vienu trisdešimtmečiu, kuris aštuonis (ir aš visus tuos kartus suskaičiavau) kartus manęs klausė apie Ukrainą - "kodėl bėgi iš Ukrainos?", "ar Ukrainoje jums patinka Putinas?", "ar tu gimei laisvoj, ar nelaisvoj Ukrainoj?", o dar ir savo draugams pristatė mane kaip merginą iš Ukrainos. Visus kartus atsakiau, jog esu iš Lietuvos ir tikrai iš jos nebėgu, bet vis dėl to, pokalbis buvo gana smagus, o viskas dar ryškesnėmis spalvomis nušvito, kai į šventė atėjo ir mano netikras Šveicarijos brolis, kuris pranešė, jog mieste šalia mūsų šiąnakt bus klubo sezono atidarymas ir įėjimas yra nemokamas. Tad susirašiusi su keliais draugais, kurie negalėjo eiti, bet vėliau atradusi tų laimingųjų, kurie turėjo progą pasidžiaugti užsienietės kompanija, turėjau vos kelias valandas iki pradžios. Supratau, jog galvos išsiplauti nespėsiu, tad norėjau pasidaryti bent jau gražų makiažą ir atrodyti kaip labai nerūpestinga panelė, kuriai niekas nerūpi, nes nerūpestinga gi ji, o ji tokia nerūpestinga, jog 2 mėnesius nenaudotus antakių dažus, net neišmaišius užtepa ir pamato, jog visa priemonė susikoncentravusi. Bet galiausiai, dešimtą valandą vakaro jau laukiau žmonių, sutikusių mane priglausti. Įdomu, jog nuo stoties iki pačio "Fri-Son" klubo ėjau be GPS - užteko tik sekti kitus jaunus žmones, nes vakarėlis buvo tikrai milžiniškas. Ir gaila, jog iki galo būti negalėjau bei antrą valandą nakties turėjau rymoti savo lavoje, tačiau skaičiaus šešioliktojo sutikimas su 400 nepažįstamais ir keliais pažįstamais buvo nuostabus. Daug juokučių per tą vakarą įvyko, daug ir naujų, daugiausiai nelabai gražių prancūziškų žodžių išmokau, o dar ir alaus nepažįstamas gatvėje, einant į stotį padovanojo. Ir kas galėjo pagalvoti?

Fri-Son Facebook'o puslapio nuotrauka.

Na, o sekmadienis, suplanuotas jau anksčiau, atėjo ir nebuvo toks blogas, koks galvojau, jog bus prieš savaitę. Iš tiesų, tai netgi labai labai geras: susitikau su kita mainų moksleive ir su ja nuvykome į labai žavų Šveicarijos kurortinį ežerų miestelį - Interlaken. Mielas gimtadienio laiškelis, padėkos draugams socialinėse medijose bei 2 valandos traukiny greitai prabėgo. Atsidūrėme Interlaken miestely, kurį myli turtingi turistai ir turtingi šveicarai. O mažiau turtingi ir myli mažiau, bet meilė vis vien gyvuoja, nes vienas geriausių dalykų čia - visiškai nemokamas. Tiksliau du, du didelis ežerai su labai gražiomis krantinėmis, yra ir dar gražesnių - tik jos privačios, bet mums užteko ir paprastai gražių, jog sugebėtume pasimėgauti diena. 

Iškyla.

Įsikūrėme prie pliažo, arčiausio stotelės, bet kadangi čia maudynių mados visai kitokios nei Lietuvoje (ir tai sakau visiškai be paniekos gimtinėj. Pribręsim ir mes) - jokių garsių išsišokimų, vaikų užpakaliukų plovimų ar alkoholio vartojimo (todėl ir savo jau legaliai nupirktą vyną, nufotografavusios įkišom atgal į kuprinę - kam tas bereikalingas dėmesys. Na, dar jo negėrėme ir todėl, jog aš pamiršau atidarytuvą, bet viskas juk galiausiai išėjo į gerą). Šveicarai ramūs, tvarkingi ir be nuodėmių: viską palikusios krante (pinigines, telefonus, raktus ir t.t.), be jokios baimės, jog apvogs nuėjome pasimaudyti ir atsidžiaugti vienu iš paskutiniųjų šiltesnių savaitgalių - nors vanduo čia visuomet dilgčiojantis alkūnes, nes ežerai didžiuliai ir sunku jiems sušilti, greitai pripratome bei galėjome džiaugtis labai švariu vandeniu - net šokinėjant nuo vidury ežere pastatytos pakylos, galime matyti dugną.

Maudėmės daug, kalbėjom daug, džiaugėmės daug ir valgėm Kotrynos keksiukus. Kiek jų buvo? Daug. Na, gal jų ir nedaug, vos keturi, bet juose kalorijų daug. Bet nesvarbu, buvo skanu ir ši dienos išvyka tikrai nusisekė - turėjau patį geriausią gimtadienį. Pradedant jo išvakarėmis ir baigiant kava prieš miegą - juk šešiolikos jau galiu krėsti ir tokias nelogiškas šunybes, tiesa?

Įvairias nuotraukas iš mainų, kartais su trumpomis istorijomis galite matyti mano instagram'e: s_aleksandraviciute

Kalbant apie dovanas, nuo tėvų iš Lietuvos gavau Shkertik apyrankę. mylimos levandų arbatos, bei kraujotaką gerinančio šokolado bei dar to paties gardėsio be cukraus - šitus dalykus jau tikrai mama išrinko, bijanti, jog labai jau nesveikai gyvenu Šveicarijoj... turbūt ji teisi, bet šokoladas, palyginus su vietiniu tikrai neskanus. Net ir su bet kokiu lietuvišku palyginus. Nuo savo priimančiosios šeimos gavau tris knygas: apie Šveicarijos stereotipus, istoriją bei politinę sistemą. Pačią pirmąją jau pradėjau skaityti ir tenka versti kas antrą žodį ir skaitymo greitis toli gražu neprimena Bolto, bet kad įdomu, galiu patvirtinti. Ir kuo toliau, tuo labiau pradedu įsimylėti šią šalį...

Šešiolikmetės veidas.

Šešiolika man reiškia dar vienerius metus savęs ieškojimo, naujų patirčių, smagių juokučio statuso vertų nutikimų, dar daugiau nusivylimų ties vaikinų ūgiais (nes kaip žinote, manasis siekia 179cm) ir viltimi, jog manasis nenuvils. Dar nepilnametė ir dar nebaigusi mokyklos - daugiau laisvės ir daugiau atleistinų daromų klaidų. Galiu gerti kavą, neklausiusi mamos, ar galiu ją gerti, bei galiu vynu mėgautis dažniau bei nesulaukti iš mamos labai pikto žvilgsnio. Ir dar galiu gyventi tą paauglių gyvenimą, surašytą dvylikametėms skirtose knygose - kažkada apie jį svajojau. 

Tai tiek. Ir ačiū, jog skaitote! Paskutiniu metu tikrai padaugėjo peržiūrų bei sekėjų - dėkui Jums! Už kiekvieną komentarą, peržiūrą ar mintyse pasakymą, jog patiko. Iki kitų kartų,

Simona.

Patarimai, padėsiantys geriau mokintis

Dar prieš rugsėjį visus  pasižadėjimus pradėti maitintis sveikai bei jaunuolių, vemiančių prie tualeto pasižadėjimus daugiau nebegerti nusveria visai kita viltis - jog šie metai bus kitokie ir tu iš tiesų pradėsi mokytis. Ir mokytis gerai. Matot, aš irgi taip sakiau visus devynerius savo praleistus mokykloje metus, tačiau tik vieneri iš jų atitiko visas svajones - tai buvo paskutiniai metai vidurinėje arba kitaip, aštunta klasė. Ir nors devintoje sau leidau per matematiką valgyti keptas sraiges, o geografiją iškeisti į gilesnį Vilniaus pažinimą, tvirtai žinau, jog grįžus į Lietuvą, dešimtoje klasėje vėl mokinsius dėl tolimesnių svajonių. Tikiuosi, jog jūs tai darysit jau šiemet.

DAUGIAU DARYK, DAUGIAU IR SPĖSI.  Ir tai nereiškia, jog turi daugiau kartų peržiūrėti "Liežuvautojos" serialą, nei esi dabar. Prisiimk veiklos, kuri nutolintų tave nuo pamokų, tačiau neatitrauktų nuo platesnės "mokinimosi" sąvokos. Kitaip tariant, būreliai, renginiai ir organizacijos yra puikus būdas produktyviai atsipalaiduoti, tuo pačiu išmokstant kažko naujo. Jei gyveni didmiestyje (o jei ir ne - kartais ir mažasuose miesteliuose vyksta tokie dalykai. Be to yra traukiniai ir autobusai), nepraleisk įvairių projektų, paskaitų, vedamų universitetuose bei kavinėse. Švietimo sistemos aptarimas ar įspūdžiai, keliaujant aplink Ispaniją - visa tai praturtins tavo akiratį, su tavim bus galima bendrauti daug gilesnėmis temomis. O gal tau būtų įdomu išmokti gatvės šokius arba programavimo paslapčių? Ieškok ir rask tai, ko nori. Galbūt taip atrasi tai, ko norėsi siekti gyvenime ir tai tave motyvuos stengtis ir dėl akademinių žinių. Taip liks mažiau laiko nereikšmingoms veikloms, o turėdama laisvesnę akimirką tikrai neatidėliosi namų darbų ir juos atliksi.

MEP 2016 m. nacionalinė sesija

ĮSIGYK DARBO DIENORAŠTĮ. Arba tiesiog kalendorių, kuriame galėsi viską tvarkingai (iki pačių smulkmenų) susižymėti: namų darbus, projektų sąlygas, renginių datas, kalėdinių dovanų sąrašus, sporto dienas ir t.t. Taip viskas bus vienoje vietoje, nereikės ieškoti popieriukų su priminimais rankinės dugne ar atsiversti visų dalykų sąsiuvinius, jog pažiūrėti, ar kas neužduota. Galiausiai ateis metas, kai kažką užmirši arba tingėsi net ieškoti. Be to, tokio dalyko turėjimas leis lengviau kovoti su stresu, kuris prieš miegą rėkia, jog kažko nepadarei ar neatlikai. Šis pirkinys turėtų tikrai būti vertas tavo dėmesio kaip ir plytelė šokolado prie geros knygos. Tiesiog taip linksmiau ir maloniau! Tik nepamiršk palaikyti tvarkos ir knygelėje (šypsenėlė).

NEPAMIRŠK IR TINGINIAUTI. Po tokio darbo merginos įvaizdžio, kurį galėjau sukurti Jūsų svajose, nepamirškit, jog ir paprastas išėjimas į miestą pyragaičio, nakvynė pas draugę ar savaitgalio išvyka į "Snow Areną" yra taip pat reikalinga. Ir reikalinga ne tik gražiam "Instagram'o" profiliui, bet ir Tau: jog visos pastangos įgautų prasmę, o ir tu turėtum laiko pabūti savimi. Ir tokie pasilepinimai tikrai neturėtų būti tik savaitgaliais, nes būtent toks požiūris ir priverčia tavęs nekęsti pirmadienių, o į penktadienio paskutinę pamoką žiūrėti taip, kaip šuo žiūri į jam neleidžiamą šokolado gabaliuką. Visos jaukios akimirkos įprasmina metus ir juos sulieja į tikrai didelį ir džiugų prisiminimą. Tereikia stengtis būti laimingai ir atsipalaiduoti, o vėliau tai gausis savaime. Net ir einant į mokyklą ar žygiuojant į sporto klubą šypsosis, jog moki viską suderinti ir net mokslo metų metu turi puikų laiką. Nes nieko nėra beviltiškiau, kaip socialinėse erdvėse skųsti dėl kiekvieno pirmadienio ir džiaugtis kiekviena proga geriant. Yra ir kitokių dalykų gyvenime.

Sporto transliacijos prie Baltojo tilto

GYVENK SVEIKAI. Kiekvienas šią savoką mato skirtingai: kažkas taps veganu, kažkas gers daugiau vandens, kažkas atsisakys ilgų naktinėjimų, kažkas valgys su saiku, kažkas pradės sportuoti, o kažkas darys ir viską. Svarbiausia, tu turi jaustis gerai. Riebus maistas ir slankus gyvenimo būdas kartais mus įtraukia į didelę duobę, kurioje tik ir norisi bulvių traškučių bei lovos su kompiuteriu. Taip labai greitai pradingsta visos jėgos, kurios turėtų būti skirtos mokslams ir visa motyvacija. Tad sportuok, valgyk daugiau augalinio maisto, kuris tavęs neapsunkina, o suteikia daugiau energijos, gerk daug vandens, o keksiukai tebūnie tau būna saikingas pasilepinimas, kurį tikrai gali sau leisti karts nuo karto.

TURĖK GERĄ APLINKĄ. Jei mokaisi namie, prieš pradėdama patikrink, ar visko, ko reikia turi vietoje: žodynas, usb atmintukas, liniuotė, atlasas ir t.t. Taip nebus liaudiškai paauglių vadinamų atmazų išsisukinėti nuo "darbo" - nereikės papildomai vaikščiot vis kažko prireikus ir ieškot - viską turėsi po ranka. Taip pat, pasirūpink geru apšvietimu, vandens buteliuku bei sveikais užkandžiais, tokiais kaip juodasis šokoladas ar riešutai. Jeigu planuoji daryti aktyvią pertraukėlę - tegu sporto kilimėlis taip pat guli šalia. Kai matai, jog namai jau įgriso - nepabijok nueiti į biblioteką ar į kavinę - ten turėsi daug mažiau dėmesį blaškančių objektų, o ir pats aplinkos pakeitimas gali išeiti į naudą tavo mokymosi pasiekimams!

Antroji įrašo dalis, kurioje slepiasi trumpesni patarimai anglų kalba
Gerų metų,
Simona