Puikiai atsimenu praeitų metų lapkričio tryliktąją: tą dieną su "draugais" nusiaubėme butą su naminiais kokteiliais, batų mėtymu ant lubų ir "penio" žaidimu. Po to vakaro supratau, jog tie vadinamieji "geriausi draugai, su kuriais turiu patį geriausią snapchat'o story" nėra verti tų -iausių galūnių. Ir kai kurių žmonių nebelaikau savo gyvenime po tos nakties, tačiau apie tų draugų atskirimą parašysiu dar kitą kartą: kai jausiuosi turinti daugiau kompetencijos tam ir galbūt būsiu kažko įskaudinta - taip įkvėpimas rašymui dar greičiau ateina.
Bet tą datą prisiminiau tikrai ne be reikalo - būtent tada buvo madoj savo nuotraukas feisbuke su pūstomis lupytėmis ir išlenktomis nugaromis papuošti dar ir Prancūzijos vėliavos spalvomis. Tą vakarą koncerte, dėl teroristinio išpuolio mirė daugiau nei 100 žmonių. Ir tikrai buvo liūdna, ir tikrai gerklėje turbūt visi jautėme šiokį tokį nusivilimą žmonija. Po to, viena garsesnių teroristinių atakų suskambėjo ir Briuselyje, tačiau juodos, geltonos ir raudonos spalvų didelio parado socialinėse erdvėse nebuvo. Visi šnekėjo, visi truputį liūdėjo. Aš asmeniškai nemaniau, jog tos nuotraukos kažką pakeis, tačiau tik dabar suprantu, kad 50% klydau. Tik 50%, nes jei dabar reikėtų visą tai pakartoti, nuotraukos nesikeisčiau, bet tikrai kalbėčiau, ką ir dabar darau.
Šiuo metu Sirijoje vyksta tragiški dalykai: žmogaus gyvybė ir noras gyventi nebėra vertinamas. Ir nors pilietinis karas trunka jau ne vienerius metus, dabar, kai padidėjo pasaulio žiniasklaidos dėmesys į tai, atrodo, jog apsuptame sukilėlių Aleppo mieste situacija tik blogėja ir nors yra kalbama apie pavojingų santykių pabaigą, nesuskaičiuojamų mirčių kiekis tik didėja. Ir nors prieš kelias dienas buvo bandoma įvykdyti evakuaciją, kai kurie autobusai su jame sėdinčiais žmonėmis buvo sudeginti. Ir nors žiniasklaida mėgsta pabrėžti, jog juose buvo ir vaikų, ir moterų, aš pridursiu, jog buvo ir vyrų, ir senyvo amžiaus žmonių. Buvo žmonių, kurie tik norėjo nuo visko pabėgti, tačiau atsirado tam trukdančių. Aš neįsivaizduoju, kokiais būdais turi būti užverbuoti kariškiai ir kas jiems pažadėta už tokį žiaurumą, tačiau nemanau, kad ir galima surasti paaiškinamą priežastį žmonių naikinimui.
Liūdniausia yra tai, kad nors žiniasklaida apie tai rašo (kaip ir minėjau), rašo su skambiomis frazėmis ("moterys žudosi, nenorėdamos būti išprievartautos"), straipsnių yra per mažai, kad būtų galima suvokti visą esmę ir priežastis (nors su Prancūzijos atveju turbūt ir nelabai galima viso to palyginti - ten buvo nakties žudynės, o čia pilietinis karas), tačiau kodėl socialinėse medijose nebevyksta tokių aršių diskusijų ir kodėl, kodėl mokyklose (ir aš dabar ne Lietuvoj, tačiau būtent šia tema tikrai kalbėjau su draugais) nėra apie tai kalbama taip aršiai, kaip buvo apie Eifelio miestą? Ar tai dėl to, jog šalis nėra tokia "svarbi"? Ar tai dėl to, jog visi jau numojo į tai rankas ir pagalvojo, jog jau ir beprasmiška apie tai kalbėti, išreikšti savo poziciją? Kodėl? Kodėl mes taip greitai sugrupavome mirčių svarbumą ir lygumą?
Pamąsčius giliau, Prancūzijos atveju mes net neturėjome labai daug būdų padėti žmonėms, todėl aš ir nieko papildomai nekalbėjau bei nerašiau, todėl mano nuomone, šiandien ir dabar yra daug svarbiau kalbėti, domėtis, ieškoti atsakingų organizacijų, kurių pagalba būtų galima suteikti maisto bei pagalbos ten dar įstrigusiems žmonėmis bei naudoti groteles #standwithAlepo. Nes mes turime tikėtis, jog viskas pasikeis.
Galiausiai, kad ir kaip nuvalkiotai skambėtų, tokie įvykiai priverčia susigėsti, jog tu skundiesi net 4 kontroliniais per savaitę bei pabrangusiomis cigaretėmis, nes už dėjo ant jų lipdukus su rūkymo žalos padariniais. Lyg ir patys nežinotume, jog tai blogai.
Aš stoviu su Aleppo,
Simona.
3 komentarai:
Būtent! Ir kame esmė, kad Sirijoje išpuoliai vyksta tikrai ilgai, ir susivoka tik dabar. Ir kaip tu sakei, manau kad į ją dėmesio ilgai nekreipė dėl to nes daug kas galvoja, kad ji nėra tokia svarbi valstybė kaip Prancūzija ar Belgija. Bet juk Sirijoje irgi gyvena žmonės, ne kažkokie gyvuliai, ir tiems žmonėms reikia padėti... ir taip, tikrai labai baisu kas vyksta šiuometiniame pasaulyje, o ypač Artimuosiuose Rytuose...
Labai šaunu, jog paskelbei tokį įrašą! aš taip stoviu su Aleppo.
#standwithAleppo
Ačiū Tau labai! Smagu, jog yra tokių žmonių kaip tu.:)
Kaip aš sugebėjau išsaugoti savo santuoką. Esu vedęs ir 35 metų amžiaus esu iš Briuselio. Aš vedęs 8 metus su savo vyru Kennedy, turime 2 vaikus. Mano santuoka su vyru visada buvo nuostabi, kol trečioji šalis nepateko į niekur. Viskas prasidėjo nuo tada, kai aš pradėjau stebėti artumą tarp Kennedy ir jo vadinamojo sekretoriaus. Aš net kreipiausi į jį dėl sekretoriaus ir jis sako, kad jie tik draugai. Aš žinojau, kad visa tai buvo melas tą dieną, kai pamačiau jo sekretoriaus telefoną meilės žinutėmis, su juo susidūriau, iškart jis įsiplieskė ir paklausė manęs, kokia teisė man teko nusiteikti jo telefonui, pasakiau jam, kad ketinu pranešti jam ir jo įmonės vadovo sekretoriui, iškart jis man atšovė išgirdęs ir pradėjo mane mušti, mūsų vaikai net pradėjo verkti. Nepaisant jo požiūrio, aš vis dar buvau su juo, jis nustodavo miegoti namuose kartais, net kai išsikraustydavo iš namų ir pradėjo eiti pas savo sekretorių, jis mane palikdavo su mūsų vaikais. Aš buvau iki ašarų, neturėjau į ką bėgti, nes viskas, ko norėjau, buvo mano vyro sugrįžimas namo, kol sutikau gydytoją Ajayi. Jis papasakojo mano problemų priežastį dėl to, kad mano vyrui buvo blogai pasakyta, kad tai jo akys nebuvo aiškios. Jis man pasakė, kad ketina ištarti burtus, o mano vyras grįš pas mane ir jis man pasakė, ką darysiu. Aš didžiuojuosi sakydamas, kad nepraėjo septynios dienos, kai mano vyras grįžo namo elgedamasis ir būdamas blaivus, mano šeima vėl kartu. Ačiū dr. Ajayi, galite susisiekti su juo naudodami „Viber“ ar „WhatsApp“ numerį: +2347084887094 arba el. Paštu: drajayi1990@gmail.com
Rašyti komentarą