Žiemos šventės Šveicarijoje

Tikrai kitokios ir nežinau, ar tokios, kurių tikėjausi ar norėjau. Ir tikrai ne dėl to, kad čia "blogos" tradicijos (nieks plotkelės nelaužo), kultūra be baltos mišrainės, o sniegas taip ir nepasirodė, bet... nebuvo nei vienos minutės per Kūčias bei Kalėdas, kada nebūčiau galvojusi apie savo "biologinę" šeimą. Bet dabar viskas gerai, savo liūdnas mintis gana prabangiai paslėpiau kelionėse po Šveicariją ir jos kaimynes ir galiu pasidžiaugti gautais išgyvenimais, gaila, ne taip jau ir mėgavausi dabartimi.

Mane Šveicarijoje beprotiškai žavi šalies įvairiškumas: 26 kantonai ir visuose vis kažkas naujo, vis kažkas skirtingo. Galbūt todėl ir yra truputį sunku suvokti visos valstybės bendras tradicijas ir kultūra, bet čia turbūt ir yra paslėptas tas savotiškumas, kurį aš ir įsimylėjau. Aš net neįsivaizduoju, kiek daug mažų švenčių čia yra kalėdinių laikotarpių, nes tikrai, nemeluoju, iš kiekvieno šios valstybės gyventojo išgirsit kitokį skaičių ir kitokias datas. Pati gyvenu prancūziškoje dalyje, Fribūro kantone ir mano pirmoji, gana didelė šventė buvo jau gruodžio trečiąją. 

Tačiau prieš tai, pirmąją šiltos žiemos dieną (na, itališkame Ticino regione net ir šiomis dienomis, kur temperatūra 18 laipsnių, striukės, bent jau man, šiaurietei, nereikia), iš savo host mamos gavau šokoladinį advento kalendorių - didelį, didelį, tokių Maximoj, gaila, bet kitais metais nerasiu bei šiltas kojines su sniego seniais, su kuriomis labai smagu namie vaikščioti ar būti apsivilkus po oficialia apranga. Puikiai žinau, jog kai kuriose šeimose šis advento kalendoriaus ritualas yra daug svarbesnis ir tai ir yra didžioji žiemos dovana, vėliau po eglute laukia tik smulkios dovanos, tačiau užtat kiekvieną dieną iki tikrųjų Kalėdų, rankų darbo advento pirštinaitėse/maišeliuose/dėžutėse galima rasti dovanų: ir kaktusų, ir šokolado, ir knygų. Dažnai šeimos nariai visų 24 dienų tokiais kalendoriais apsikeičia tarpusavyje.

Grįžtant prie gruodžio trečiosios - St. Nicholas dienos, kuri yra minima katalikiškuose kantonuose, mano šeimai ypatingai ji buvo svarbi. Mano brolis, buvęs mainų moksleivis Austrijoje ir šiaip daug nuveikęs žmogus, esąs išrinktas šių metų Šventasis Nikolas. Būtent jis turėjo paruošti kalbą tiek prancūzų, tiek vokiečių kalbomis, ją parašyti ir kalbėti iš Katedros 30 tūkstančių žmonių miniai. Ilgai ruošėsi, paskutines dienas iki šventės praleido baruose ir sukalbėjo. Ir taip sukalbėjo, kad dabar jį daug kas atpažįsta mūsų kantone. Fotografuotis, kaip su Mis Šveicarija (irgi iš mūsų kantono) labai daug kas nesiprašo, bet bent jau jis sakė, kad vistiek atsirado tokių žmonių. Nutiko ir taip, jog mano mokykla buvo viena iš renginio organizatorių, tad prieš šventę, kuri vyko šeštadienį, padėjome mokyklos kiemą papuošti. Vėliau su mama vaikštinėjome po miestą, ragavome įvairius gardėsius ir juos pirkome, suradome ir lietuvių prekystalį, prie kurio buvo galima nusipirkti šakočio, medinių rankdarbių ir gintaro dirbinių bei degtinės iš kukurūzų, o taip pat ir apie šalį bei galimybes joje pakalbėti. Visa šventė ryte labiau priminė Kaziuko muge, bet jei labiau pasidomėtume programa, galima buvo ir nueiti šventines meditacijas ar chorų koncertus bažnyčioje, kurie beje, bent jau man labai patiko. Gaila, kad šią muziką atradau tik dabar. Dar po kiek laiko susitikau ir su mainų moksleiviais iš prancūziškos dalies, apvaikščiojome viską, o vakare su visais grūdomes tiesiogine to žodžio prasme prie Katedros, klausėmės orkestro, o vėliau ir brolio kalbos. Vakare, namuose ant lovos laukė dovana nuo šeimos - pliušinė karvytė bei maišelis, pilnas negliaudytų žemės riešutų (čia jie Kalėdiniu laikotarpiu itin populiarūs), mandarinų, saldainių ir sulčių.

Ir iki Kūčios dienos, kuri čia yra paprastai vadinama Kalėdų išvakarės, mano šeimoje bei mano kantone jokių švenčių nebuvo, tačiau jau minėtosios gruodžio ketvirtosios rytą, važiavome pas host senelius į Sion miestelį, kur taip pat susirinko ir kitos giminės. Iki vakarienės žiurėjome šventinę programą per televizorių, o susėdus prie stalo... na, lietuviškų tradicijų, kaip ir buvo tikėtina, nepamačiau bet vis tiek buvo keista matyti sušius, lašišos bei krevečių tartarus, antienos kepeneles bei putojantį vyną. Atsimenu, nustebinęs dalykas, po šių "užkandžių" buvo tas, jog suaugę žmonės daug labiau norėjo atidarinėti Kalėdines dovanas nei vaikai, kurie juos stabdė ir sakė, kad reikia palaukti visų patiekalų pabaigos ir taip išlaikyti tradicijas (nors aš net nesuprantų jau tų tradicijų, kokiame būtent kantone dovanos būna atidaromos 24 dieną - nežinau). Sėdėjau ir stengiausi nesijuokti iš šios situacijos kol prie mano nosies ant stalo padėjo specialų prietaisą steikams kepti bei trijų rūšių mėsos: jautienos, antienos ir arklienos (vienas nacionalinių šios valstybės patiekalų). O desertui - citrininis sūrio pyragas. Žodžiu, nei šis, nei tas, turbūt ir dėl to mintimis sklaidžiojau Lietuvoje. Dovanų apsikeitimas truko vos keletą minučių, ir vėliau visi kas sau krapštėsi ir viską apžiūrinėjo. Jeigu įdomu, dovanų gavau sūrio fondiu gaminimo rinkinį su Šveicarijos vėliava, rankšluostį su Šveicarijos vėliava, tušinuką ir puodelį su Šveicarijos vėliavomis, šveicariško šokolado ir prijuoste su Fribūro simboliais. Na, nacionalistiškai, bet likau labai labai laiminga.

Kalėdų rytą niekas nežadino, namuose pas senelius, kuri likome miegoti, atsikėlėme vėlai, apie vidurdienį, pusryčiams kava ir vėl steikai, o vėliau ilgas kelias namo. Ir viskas. Nėra trijų dienų baliaus čia, bet užtat visas džiaugsmas yra padalinamas per visą mėnesį.

Antrą Kalėdų dieną susiplanavau susitikti su kita mainų moksleive iš Lietuvos, pasikvietėm dar ir ekvadoriete ir nusprendėm, jog tokios nuotaikos ir turėjo būti. Kalėdos nėra dovanos, Kalėdos yra šeima ir nuoširdūs pokalbiai prie maisto stalo sava kalba, su savo kultūra. Smagu išbandyti kažką naujo, tačiau kitais metais šias šventes vertinsime daug labiau. Mūsų agentūra mums ir sakė, jog sunkiausi laikai aplanko švenčių metu, tačiau vėliau visos emocijos bėga tik aukštyn pozityvumo fazėje. Aš net įsivaizduot negaliu, kaip įmanoma patirti dar daugiau džiaugsmo nei kurį jau spėjau patirti per pavyzdžiui rudens atostogas, bet mes įsibegėjome su lietuviškų patiekalų vakarų: nusipirkom sūrelių, pasileidom "Biplanus", pasigaminom bulvinių blynų su riebiu padažu ir smagiai pasisėdėjome tryse. Ir taip, mūsų lotynų mergaitei patiko, Dieve, koks jaukus vakaras buvo - tikra šventė!

O ar Jūs džiaugėtės savo Kalėdomis?
Simona.

Idėjos Kalėdų dovanoms

Anksčiau Kalėdines dovanas suruošdavau likus dvejiems mėnesiams iki pačių Švenčių - pirkti, išleisti pinigus, pakuoti, žiūrėti inspiracijų filmukus - tai kažkokia tradicija ir tiesa, ji visai smagi buvo. Tačiau per paskutinius metus mano požiūris taip stipriai pasikeitė, jog tikrai joms neskiriu pirmenybės.. o gal tai tiesiog mano pasiaiškinimas, nes šiais metais net ir labai daug dovanų pirkti nereikėjo, tiktais labai kruopščiai išrinkti, nes dovanosiu jau ne "saviems". Vis dėl to, paskutinių metų parduotuvėse apžiūrinėjau šių metų pasiūlymus, taip pat ir pati turiu mažą norų sąrašą (ir draugai, kurie skaito, rašau tai be jokių Jums užuomenų - tai tik daiktai, kurių norėčiau ir kuriuos pati turbūt nusipirksiu), tad jei pritrūko kokių idėjų ir galbūt pažįstate panašų žmogų į mane (o gal ir nelabai), prašau, šeriu jums keletą pasiūlymų!

2017 metų kalendorius (aš jau pripratau sakyti agenda, ir kaip dabar tas kalendorius keistai ir neatitinkančiai žodžio prasmės skamba, kad jūs žinotumėt). Stengiuosi kiekvieną dieną čia suplanuoti prasmingai ir taip, jog jos jokiu būdu neiššvaistyčiau tiktai lovoj, o ir taip pat, rašytinis namų darbų priminimų variantas man daug žaviau atrodo nei internetinis. Dar aš mėgstu į tokius kalendorius surašyti savo ateinančios savaitės tikslus, o tai turbūt ir priimtina toms merginos, kurios kuriasi pažadus kitiems metams bei ne tik kalba, bet ir daro. Super dalykas tas kalendorius, nereikia visų planų galvoj laikyti ir galima lengviau gyventi, patikėkite. Gaila, kad tik vis sau neišsirenku, nes jų kainos Šveicarijoj prasideda nuo 20 frankų, o jei dar norisi ir kokių saldžių prancūziškų frazių tarp dienų ar žavaus viršelio, teks ir 30 pakloti.

Kieta veganiškų receptų knygą. Arba saldžių sausainių knyga. Aš labiau norėčiau pirmojo varianto, o Lietuvoj dar prieš išvažiuojant pastebėjau keletą augalinės mitybos knygų (o čia jų matau dešimtimis, tad prieš grįžtant atgal į Vilnių, turbūt pusę savo drabužių mesiu lauk, jog galėčiau knygų atsivežti), bet bent jau aš pastebėjau, jog po naujako atsiranda didelė motyvacija sukiotis virtuvėj. 

Ar dažnai jūs kultūrinates? Ir aš nekalbu apie kultūrizmą, nes atsimenu, jog Lietuvoj beveik visos panelės matematikos namų darbų laiką iškeičia į sporto salės bėgtakius, tačiau klausiu apie tas dienas, kuomet jūs apsirengiat savo gražiausiomis suknelės, pagaliau pasidažot prie progos, o ne tik į mokyklą ir keliaujate į teatrą. kuomet pati smagiausia dalis būna pertraukos tarp spektaklio dalių ir galima gerti karštą šokoladą su drauge. Žodžiu, bilietas į teatrą, o ne į kiną Kalėdų progą bus daug prašmatnesnis ir dar palaikysite Lietuvos aktorius. Argi ne puiki kombinacija?

Prieš gerą mėnesį sužinojau apie nutrinamus Pasaulio žemėlapius, kuriuose lengvai galima pažymėti vietas, kurias jau spėjai aplankyti per savo gyvenimą, o dabar jau ir visas internetas, kaip mano močiutė pasakytų, kleba. Ir išties, tai tikrai puiki dovana svajotojoms, o dar ir išskirtinė dekoracija kambariui. Vistiek kažkas orginalesnio už pledą ar arbatų rinkinį, kurių beje irgi neatsisakyčiau, tačiau visas tas žemėlapio reikalas žavi dar labiau.

Labdara draugo vardu. Ir jei pažįstate asmenį, kuris aiškinasi, jog esąs super untimaterealus, patikrinkite jį su aukok.lt projektu, kur išsirinkę Jūsų manymu svarbią organizaciją galite paaukoti draugo vardu. Aš pati dar nežinau, ar esu pribrendusi džiaugtis tokiomis dovanomis, tačiau turint omeny, jog ir pati aukoju, manau kad tai yra puikus gestas ypatingai per tokias šventes, kuomet mes gal ir esame laimingi šiltuose namuose su savo šeimomis, tačiau kitiems viso to trūksta. Šita dovana užsidirbsite tikrai daug daugiau karmos taškų negu "Pamačiau Vilniuje, patiko, bet neišdrįsau" grupėse, pauppine saulėgrąžas mėgstančių vaikinų įrašus. O ir pakelsite Lietuvos rodyklius aukojime, nes kaip žinia, mūsų valstybė yra viena labiausiai atsilikusių šiame reikale. O gaila. Ir jeigu sakysite, jog dėl to, kad ir patys pinigų neturite, priminsiu, jog Birma, daug neturtingesnė valstybė, yra pirmoji. Ir jeigu dar kartą pasakysite, jog neturite pinigų, tai pagalvokite kas svarbiau būtų Jūsų draugei: kvapni žvakė ar žinojimas, jog jos vardu Lietuvos vaikai mokysis skaityti ir rašyti.

Man labai patinka, kai man padovanoja kalėdinius eglutės papuošimus. Kažkaip pati vis neprisiruošiu viso rinkinio nusipirkti, o ir kaip didžiausiai dizaino priešei, nepatinka ta taisyklė, jog visi žaisliukai turi būti vienodi, visada džiaugiuosi, kai draugai padovanoja po vieną. Tuomet ir pati eglė visai kitokią prasmę įgauna.

Aš nežinau, ar dar susitiksim, tad jau linkiu gerų švenčių. Švenčių, kurioms nuotaiką suteiktų kučiukai ir šeima, o ne dovanos.

Simona.

#StandwithAleppo

Puikiai atsimenu praeitų metų lapkričio tryliktąją: tą dieną su "draugais" nusiaubėme butą su naminiais kokteiliais, batų mėtymu ant lubų ir "penio" žaidimu. Po to vakaro supratau, jog tie vadinamieji "geriausi draugai, su kuriais turiu patį geriausią snapchat'o story" nėra verti tų -iausių galūnių. Ir kai kurių žmonių nebelaikau savo gyvenime po tos nakties, tačiau apie tų draugų atskirimą parašysiu dar kitą kartą: kai jausiuosi turinti daugiau kompetencijos tam ir galbūt būsiu kažko įskaudinta - taip įkvėpimas rašymui dar greičiau ateina.

Bet tą datą prisiminiau tikrai ne be reikalo - būtent tada buvo madoj savo nuotraukas feisbuke su pūstomis lupytėmis ir išlenktomis nugaromis papuošti dar ir Prancūzijos vėliavos spalvomis. Tą vakarą koncerte, dėl teroristinio išpuolio mirė daugiau nei 100 žmonių. Ir tikrai buvo liūdna, ir tikrai gerklėje turbūt visi jautėme šiokį tokį nusivilimą žmonija. Po to, viena garsesnių teroristinių atakų suskambėjo ir Briuselyje, tačiau juodos, geltonos ir raudonos spalvų didelio parado socialinėse erdvėse nebuvo. Visi šnekėjo, visi truputį liūdėjo. Aš asmeniškai nemaniau, jog tos nuotraukos kažką pakeis, tačiau tik dabar suprantu, kad 50% klydau. Tik 50%, nes jei dabar reikėtų visą tai pakartoti, nuotraukos nesikeisčiau, bet tikrai kalbėčiau, ką ir dabar darau.

Šiuo metu Sirijoje vyksta tragiški dalykai: žmogaus gyvybė ir noras gyventi nebėra vertinamas. Ir nors pilietinis karas trunka jau ne vienerius metus, dabar, kai padidėjo pasaulio žiniasklaidos dėmesys į tai, atrodo, jog apsuptame sukilėlių Aleppo mieste situacija tik blogėja ir nors yra kalbama apie pavojingų santykių pabaigą, nesuskaičiuojamų mirčių kiekis tik didėja. Ir nors prieš kelias dienas buvo bandoma įvykdyti evakuaciją, kai kurie autobusai su jame sėdinčiais žmonėmis buvo sudeginti. Ir nors žiniasklaida mėgsta pabrėžti, jog juose buvo ir vaikų, ir moterų, aš pridursiu, jog buvo ir vyrų, ir senyvo amžiaus žmonių. Buvo žmonių, kurie tik norėjo nuo visko pabėgti, tačiau atsirado tam trukdančių. Aš neįsivaizduoju, kokiais būdais turi būti užverbuoti kariškiai ir kas jiems pažadėta už tokį žiaurumą, tačiau nemanau, kad ir galima surasti paaiškinamą priežastį žmonių naikinimui.

Liūdniausia yra tai, kad nors žiniasklaida apie tai rašo (kaip ir minėjau), rašo su skambiomis frazėmis ("moterys žudosi, nenorėdamos būti išprievartautos"), straipsnių yra per mažai, kad būtų galima suvokti visą esmę ir priežastis (nors su Prancūzijos atveju turbūt ir nelabai galima viso to palyginti - ten buvo nakties žudynės, o čia pilietinis karas), tačiau kodėl socialinėse medijose nebevyksta tokių aršių diskusijų ir kodėl, kodėl mokyklose (ir aš dabar ne Lietuvoj, tačiau būtent šia tema tikrai kalbėjau su draugais) nėra apie tai kalbama taip aršiai, kaip buvo apie Eifelio miestą? Ar tai dėl to, jog šalis nėra tokia "svarbi"? Ar tai dėl to, jog visi jau numojo į tai rankas ir pagalvojo, jog jau ir beprasmiška apie tai kalbėti, išreikšti savo poziciją? Kodėl? Kodėl mes taip greitai sugrupavome mirčių svarbumą ir lygumą?

Pamąsčius giliau, Prancūzijos atveju mes net neturėjome labai daug būdų padėti žmonėms, todėl aš ir nieko papildomai nekalbėjau bei nerašiau, todėl mano nuomone, šiandien ir dabar yra daug svarbiau kalbėti, domėtis, ieškoti atsakingų organizacijų, kurių pagalba būtų galima suteikti maisto bei pagalbos ten dar įstrigusiems žmonėmis bei naudoti groteles #standwithAlepo. Nes mes turime tikėtis, jog viskas pasikeis.

Galiausiai, kad ir kaip nuvalkiotai skambėtų, tokie įvykiai priverčia susigėsti, jog tu skundiesi net 4 kontroliniais per savaitę bei pabrangusiomis cigaretėmis, nes už dėjo ant jų lipdukus su rūkymo žalos padariniais. Lyg ir patys nežinotume, jog tai blogai.

Aš stoviu su Aleppo,

Simona.

Ką veikti kokį nors trečiadienį ar ketvirtadienį?

Kiekvieną dieną atsibusti su adrenalino virpuliais ir užmigti su laimės atšvaitais akyse nėra paprasta. Nėra paprasta ir turėti tokių pažįstamų, su kuriais penktadienio naktį stovėsite parke ant didelio kalno, žiūrėsite į miesto šviesas ir nuo pirštų čiulpsite nuo bulvyčių pasilikusį aliejų. O nuleidus kartelę žemiau - nėra sunku į save susiurbti visą rutiną ilgais žiemos vakarais ir suktis tame pačiame įvykių rate iki vasaros. Dėl didelių akimirkų reikia dirbti iki devinto prakaito, svajoti, o tada dirbti ir iki dešimto prakaito, o dar geriau - tą prakaitą paversti kaip kokiomis dešrelėmis vokiečiui, tačiau kol tie dideli džiaugsmai ateis, smagu turėti ir paprastai džiugių akimirkų, paprastomis dienomis. Kol laukiate kažko to didelio ir dirbate dėl to, šiandien noriu pasiūlyti keletą idėjų ir paprastoms dienoms pagyvinti!

1. Pasirink ne McDonald's, ne Coffee Inn ir ne artimiausią kebabų vietą pietums su draugais, o užeigą, kurioje dar net neesi buvus. Ir jeigu tai kiek brangiau, nei tavo įprastas kalorijų užtaisas, jau geriau vieną kartą nueiti į tokią vietą nei į tą, kurioje net meniu visą esi išmokusi ir iš anksto žinai, kokius norus sušuksi padavėjai. Naujų vietų ir naujų skonių atradimas tikrai įneša kažko žavesnio į paprastą darbo savaitę. O gal ir ne darbo.
2. Galbūt tu kaip ir aš, šiuo metu negyveni Lietuvoje, bet jei savo dienas leidi kokiame nors Vilniuje, Pasvaly ar Biržuose, aš tau tikrai pavydžiu. Ir taip pat siūlau vieną dieną sėsti į traukinį ar autobusą su tokiu pat daug svajonių turinčiu asmeniu, į kelią prisidėti sausainių ir arbatos ir važiuoti į kokį kitą Lietuvos tašką. Kiek mes turime daug muziejų, renginių ar geresnių reginių akims nei Viktorijos paslapties šou! O jei norisi dar geriau atsipalaiduoti, rinkitės vandens parko dieną arba susiplanuokite savaitgalio išvyką į kokią Nidą. Jei važiuosite po švenčių, jau ir kainos bus kritusios, o su gera kompanija ir juokiose hosteliuose nebaisu gyventi. Tik dar įdomiau. O ryte šniurinėti tuščiomis kurorto gatvėmis ir valgyti spurgas iš "Maximos".
   
3. Pradėk kolekcionuoti atsiminimus. Ir galbūt aš dabar tik įšpūčiau teiginio "pradėti rašyti dienoraštį" reikšmę, tačiau kad ir kaip rekomenduočiau tai daryti, šis būdas nėra vienintelis. Ypatingai tiems, kurie nėra linkę daug laiko leisti rašydami tik sau. Bet tinklaraščio rašymas tikrai motyvuoja naujiems išbandymams ir įprasmina tavo laiką, kad ir apie ką rašytum - savo gyvenimą (tada norėsis ir daugiau keliauti), maisto gaminimą (daugiau gaminsi) ar mezgimą (mokysies naujų technikų), tačiau jei ir ši idėja tave nežavi, gali susikurti sau antrą instagram'o profilį (arba gali ir pirmąjį naudoti, tačiau pradėk tai daryti daug aktyviau) - lengva greitai įamžinti ir išsaugoti užfiksuotą akimirką su trumpu rašteliu. Galbūt tai nėra idėja, kaip pagyvinti savo dienas, bet bent jau motyvacija, kad galėtum ir norėtum save džiuginti kiekvieną dieną.
4. Dažnai mes turime vos keletą draugų, su kuriais pastoviai susitinkame... nes tai taip paprasta, kai dažnai mataisi, nėra sunku ir pokalbius generuoti, nesate atsilikę nuo vienas kito gyvenimų, tačiau kiek daug tu turbūt turi draugų, kurių gal jau ir metų metus nemačiusi: iš pradinių mokyklų, stovyklų, mamos draugių vaikų, kurie nebeateina kartu į svečius ir t.t. Parašyk seniai matytam žmogui! Galbūt bus keista net į žinutę pakvietimą supilt, o ką jau kalbėt apie pirmą susitikimą, bet jie į tavo gyvenimą tikrai įneš naujų vėjų. O jei dar ir toliau gyvena - žiūrėk,gali ir kelionei į kitą miestą tinkamą priežąstį turėti.
   
5. Pasiūlyti išsikepti imbierinių sausainių turbūt yra pernelyg paprasta (nebent sugalvojate kokią crazy idėją ir iš tešlos padarote raides ir sakinį "send me nudes" bei padovanojate tai karštam vaikinui: tada tikiu, jog tai bus šioks toks dienų paįvairinimas), tad aš siūlau keliauti po pasaulį burnos pajūčiais ir namuose išbandyti įvairių šalių virtuves! Ir išbandykite ne tik įprastas šalis, kaip Italija ar Korėja, bet susiraskite patiekalų ir iš kokios Mauricijaus salos ar Bolivijos platybių - bent jau aš, net neįsivaizduoju, ką šie kraštai gali pasiūlyti, tačiau jei pavyks rasti produktų receptams, pasiskaityk ir apie pačią šalies kultūra ir še tau įdomus ir neformalaus švietimo vakaras su šeima. Ir dar, tikėkimės, labai skanus.

Ir yra dar daug įdomių būdų: išsiųsti daug atviručių visai giminei ir draugams (pripažink, jiems tai bus netikėta, o ir tau veiklos bus bei išskirtinių padėkos žodžių), išeik pasivaikščiot ten, kur paprastai savęs nevedi,paprašyk, jog būtent draugę tau išrinktų knygą, kurią tu turėtum perskaityti - galbūt tai nebus tavo stilius, bet vis šis tas naujo. O svarbiausia, nepamiršk didelių svajonių ir kasdieną, bet truputėlį plušk prie jų!

Su didžiausiais linkėjimais,

Simona

Venerinių ligų slaugos namų miestas - Strasbūras

Aš visada turėjau labai keistą ryšį su Prancūzija - matote, labai nesinori būti ta "Cliché" idėjų mergina, kurios svajonių miestas yra Paryžius, kuriame ji rytais valgydama migdolinius sausainius, kitaip dar vadinamus "Macarons", klausytusi akordeono muzikos, dienomis užsimaukšlinusi berete, kuri tik dar labiau mane paaukštintų, vaikštinėtų po parodas Monmartre, o vakarais, jau ir su skaisčiai raudonu lūpdažiu flirtuotų restorane, pro kurio langą matytis Eifelio bokštas, su kokiu nors prancūzų. Bet paslapčiomis, patikėkite, ši idėja mane labai žavi ir tikiuosi, jog tolimesniame gyvenime turėsiu galimybę visa tai išbandyti.

Tačiau kai nusprendžiau važiuoti su mainų programa į šalį, net tinkamai neapsvarsčiau galimybės apie gyvenimą kruasanų šalį. Ir tiesą pasakius, visiškai nesigailiu pasirinkus mažiau simpatijų sulaukiančią šalį, kuri mane žavi kiekvieną dieną vis labiau ir labiau. O ir Prancūzijoj, jau prieš tai, tikrai nemažai kartų svečiavausi ir kiek bijojau, jog pateksiu ten, kur jau buvus. Dar nenoriau važiuoti į Prancūziją todėl, jog giliai širdyje net nemėgau tos prancūzų kalbos (o į Šveicariją galvojau važiuoti dėl vokiečių), dėl buvusių mokytojų įpūstos laimės, bet po praėjusio savaitgalio šioje šalyje galiausiai sau teko pripažinti, jog vis šiokia tokia mus meilė sieja, apsirūkius levandų kvapais ir tais pasipūtusiais prancūzais. Nes aš ir pati, neslėpsiu, esu truputį pasipūtusi.

Kadangi šiuo metu visuose miestuose prasideda Kalėdiniai turgeliai, šveicarams yra siūlomos nuolaidos traukiniams, kad galėtume nuvykti, apsižiūrėti ir vieną kitą eurą sutaupyti (o gal dešimtis jų, nes kainos kaimyninėse šalyse yra kardinaliai skirtingos), tad nusprendėme pasinaudoti progą ir nuvažiuoti iki Strasbūro (Strasbourg) respublikos (na, dabar jau tai yra Prancūzijos dalis (o dar anksčiau buvo ir Vokietijos), tačiau kaip Užupio respublikos pilietė, gerbiu tą papildomą žodį "respublika"), nes Paryžius per toli ir per vieną dieną vis tiek nespėtume jo apžiūrėti. Apie šį miestą, įsikūrusį rytų dalyje žinojau tik tiek, jog jame yra gana svarbus pastatas Europos sąjungai - Europos Taryba, kurią ir turėjome aplankyti, vos tik atvykę čia.

Pasirinkome anksčiausią traukinių maršrutą, tad sekmadienio rytą, kuris paprastai yra sutvertas veido kaukėms bei dejonėmis dėl artėjančio pirmadienio, galima sakyti, jau ir iš karto pradėjau pudelių šalyje (turbūt tik aš turiu tokį stereotipą apie šią šalį, bet tiek to), nes 9:55 h. Strasbūro stotyje stovėjau su dar viena lietuve, tailandiečiu, amerikiečiu ir ekvadoriete. Ir iš karto mus nustebino keli dalykai: "Subway" dienos sumuštinio kaina tik 2,90eur (kai Šveicarijoje 7chf), mano trijų mėnesių prancūzų žinios, kuomet klausiau kelio nuorodų ir labai daug policininkų, kurie ant nugaros turėjo labai, labai didelius šautuvus. Aš kaip ir žinojau, jog Prancūzijoje, o ypatingai tokio svarbumo ir didumo mieste to galima tikėtis, bet ne iki tokio lygio, kuomet išeiti galima tik pro vieną išėjimą ir netokio didelio skaičiaus jų. Trumpai pasiblaškę ir nusprendę nerizikuoti važiuojant miesto tramvajumi (nes ir pasimesti lengva, o ir talonėlių pirkti noro nebuvo), pradėjome kėblinti iki Europos Tarybos ir turiu pasakyti, jog tai buvo puikus sprendimas, nes vien per šį laiko tarpą pamatėme tikrai daug gražaus šio miesto. Ir be to, mūsų tikslas yra įsikūręs tikrai neglamūrinėje pašonėje, tačiau tas tik ir dar labiau žavi. GPS mums rodė, jog tarybą pasieksime po pusvalandžio, bet kadangi dažnai sustodavome tarpinėse stotelėse, tokiose kaip mirčių skulptūra ir geltonų medžių parkelis šalia, ar kalėdinė mugė, toliau mus stebinusi mus pigiomis kainomis, kaip atvykusiasiais iš Šveicarijos, ES pastatą pasiekėme po valandos. Ir pasakysiu, jog mūsų maršrutas nusipelno daug daugiau dėmesio nei politinis centras, prie kurio nusivylusių turistų tikrai netrūko - viskas aptverta didžiausia tvora, tad net Lietuvos vėliavos pastebėti neteko. Nusifotografavome, atsidusome ir pasirinkome kitokį maršrutą atgal iki centro. Kad įdomiau būtų.

Ėjome palei upe, matėme tas visas Europai ir ypatingai Prancūzijai būdingas krautuvėles, apaugusias medžiais ir mokėmės sunkios tailandiečių kalbos. O kadangi dar ir amerikietį šalia turėjome, tai prasimetėme keliais žodžiais ir apie rinkimus. Negaliu jums nupasakoti, kaip aš džiaugiuosi, jog esu mainų moksleivė ir galiu apie tai šnekėti su vietiniais spontaniškose kelionėse Europoje. Na ir pasakykite, kas gali būti dar geriau?

Pamatyti Katedrą, kuri buvo statoma net du amžius su puse arba du šimtus penkiasdešimt metų, bet pirmasis terminas man asocijuojasi su tūkstančiais ir leiskit pasakyti, jog net ir tie tūkstančiai būtų verti to, kas stovi šiandien šio didingo miesto centre. Nors turbūt reikėtų paminėti, jog kaip ir suprantama, Katedra buvo daug kartų renovuota, tad daug to įspūdžio apsilankę gausite ir iš šių dienų statybos. Ir jeigu jau būsite Strasbūre, būtinai jai paskirkite daugiau laiko negu paprastai bažnyčiai, nes eilė, norint įeiti į vidų yra ilga (kadangi visi žmonės yra aptikrinami dėl saugumo nurodymų), o aš dar ir rekomenduočiau įsižiūrėti į pastatą iš išorės ir ilgai stoviniuojant ieškoti įdomių detalių, kurios yra labai smulkios ir sunkiai pastebimos, tad nuotraukoje to nelabai užfiksuosit, nes greičiausiai net nesugebėsite nufotografuoti ir pačios Katedros, kuri tilptų į vieną nuotrauką dėl jos didumo bei didingumo.

Vėliau, kaip išlepinti Šveicarijos mainų moksleiviai, nusprendėme susirasti prabangią vietelę pavalgymui. Ir suradome - picos maždaug po 15 eurų, tad viskas gerai (nebūčiau prieš metus patikėjusi, jog taip galėčiau pasakyti, bet kai už pietų kebabą sumoki 12 frankų...), padavėjai irgi su "šlipsais", tad ir šitoj vietoj viskas gerai. Po to sekė Kalėdinės mugės apžiūrinėjimas, karštas vynas ir miesto narstymas po kaulelį.

Kas turbūt labiausiai nustebino, jog tokiame dideliame mieste, eglė tikrai nėra pagrindinis miesto akcentas. Nėra jokių ceremonijų (o jei ir yra, jos visai mažytės ir daugeliui net nežinomos) kaip Lietuvoj, ir tiek Strasbūre, tiek Šveicarijoj (išskyrus Ciuricho traukinių stotį, kur stovi eglė, padabinta "Swarovski" kristalais, bet kaip iš antro brangiausio pasaulyje miesto - nieko stebėtino), miesto centruose dažniausiai stovi natūralios eglės, tad mes su Kotryna nusprendėme pagyvinti nuotrauką ir įnešėme lietuviškų spalvų. Ir mus stipriai blaškė vėjas, tačiau šone orkestras grojo Britney Spears dainas (tikėjausi Kalėdinių, bet Prancūzija, kaip jau pastebėjau, moka nustebinti), tad su pilietiškomis šypsenomis stovėjome, jautėme praeiviu žvilgsnius ir buvo labai gera. Labai gera stovėti su savo vėliava tokiame didingame mieste, kurį gal dar gyvenime aplankysiu.

Be to, jei kas klaus ar tikrai galima jausti vokišką dvasią mieste - tai taip, galima. Ar galima pastebėti tuos slaugos namus, kur viduramžiais buvo įkalinami venerinėmis ligomis sergantys žmonės, nes visas pasaulis dėl jų kaltina būtent Prancūzija? Tai dar vienas didesnis taip. Tačiau valgant skaniausius plonus, ką tik iškeptus krepus, tokios detalės suteikia miestui tokia žavingo šarmo, tad jei jau važiuojat į Prancūziją - užsukite čia ir laukykites nuošaliai nuo prostitučių, jeigu tik sugebėsite.

Jau prancūziškai pradedanti šnekėti,

Simona.

Aš ne etiketė

Šį įrašą, kurį jus greičiausiai dabar skaitysite, rašiau jau pakankamai seniai, bet taip ir nepaviešinau, tačiau šiandien, pirmąją Advento dieną, pagalvojau, jog kodėl gi ne? Ir taip, turbūt gruodžio mėnesį ne daug kas ir taip galvoja apie keistus kūno standartus, tačiau žinau, jog daug kas planuoja kažką neįmanomo ir labai nesveiko ne už kalnų ateinantiems 2017 metams. Malonaus skaitymo ir pozityvo su savo kūnu bei mintimis.

Vieną vakarą, likus kelioms dienoms iki rugsėjo pirmosios šventės, kuri čia švenčiama yra rugpjūčio 29 dieną, supratau, jog čia aš turėsiu visai kitokį startą. Nei vieno pažįstamo, nei vieno stereotipo apie mokyklą, kol kas nieks nieko apie mane nežino ir aš visiškai nieko nežinau apie juos. Ir galvodama apie tai, kaip gera tai žinoti, tyliai nubėgau nakty į vonią ramiai atšvęsti ir pabūti su savimi (čia aš turiu atskirą nuo kitų vonios kambarį, tad jame galiu būti tiek, kiek noriu), pasidžiaugti akimirka ir dar kartelį nusišypsoti likimui. Pasiėmiau plytelę naujo mylimo šokolado, pasidariau arbatos, atsisėdau į vonią ir užsiliejau karštu vandeniu. Užsimerkiau ir atsipalaidavau.

Penktos klasės pradžia - aš dešinėje.

Ant puodelio vaizdavosi visiems puikiai žinoma bei girdėta Marilyn Monroe - aktorė, buvusi ir esanti ypatingai žymi, bet kol kas nė vieno filmo taip ir neperžiūrėjau su ja. Bet juk artėja ilgi ilgi rudens vakarai kaip ir ilgi vakarai liejant ašaras dėl figūros. Matot, gėdytis savo kūno pradėjau jau penktoje klasėje. 11 metų. Tiesa, tuomet tai dar buvo ne svorio dilemos, o ūgio - buvau žemesnė tik už vieną berniuką (ir tai, jis "krepšininkas"). Ir nors nuotraukoje nematyti, esu pritūpus. Visada stovėdavau į kažką atsirėmus, nenešiojau ortopedinių padukų, kurių man mirtinai reikėjo vien dėl to, jog sužemėčiau bent keliais centimetrais ir tapčiau normali - tokia kaip visos. Tradicinis pasiteisinimas savęs užgauliojimui - būsiu plonesnė (žemesnė), nebebus ir gyvenime problemų.

Bet tuomet atėjo šešta klasė ir būtent prieš 2012uosius metus per visus galus buvo brukami būdai kaip sulieknėti. Nesvarbu kiek tau metų, kokia tavo lytis, koks tavo KMI (kūno masės indeksas), jeigu jau geri kolą - tai tik dietinę (tiesa, aš visuomet ją geriu, jei geriu, nes šioji man skanesnė), o jeigu jau valgai picą, tai čia yra tavoji "cheat day" (apgaudinėjimo diena). Neslėpsiu, šiokių tokių patyčių tikrai sulaukdavau, tad galiausiai viskas sukrito į vieną vietą ir būdama vos dvylikos metų nusprendžiau, jog privalau sulieknėti. Įsikaliau į galvą, jog aukštos moterys tikrai yra gražu, bet tik tuomet, kai jos sveria ne daugiau kaip ir modeliai. Nes juk modelio figūra yra vienintelis pateisinimas būti aukštai, tiesa? Ir patikėkit, aš iki šiol atsimenu, kiek tuo metu svėrė kokia nors Kate Moss ir kiek atitinkamai centimetrų į dangų stiebėsi ši mergina.

Gerai, jog tuo metu į mano gyvenimą pasibeldė puikus hobis, kuriuo užsiimu ir iki šiolei - rašymas ir skaitymas. Įdomu, kur dabar būčiau jei ne tai... tai buvo vienintelė veikla, kuri atitraukė nuo savo kūno nuodijimo: nuo begalinių dietų bei intensyvaus sporto. Nors į tai, atsimenu, jog į tuo metu rašomą tinklaraštį "Teenage Dreams" bandžiau įpūsti ir įvairių temų, susijusių su dietomis. Gerai, kad skaitytojos buvo protingesnės už "rašytoją" ir sulaukiau gana daug kritikos, tad bent jau rašymo srityje su šita tema labai greitai užbaigiau visus straipsnius, nes kaip jau ir pastebėjote iš šios rašliavos, kritika man buvo svarbi (tinkamai argumentuota, svarbi yra ir dabar). Tačiau realiame gyvenime tai nesibaigė ir po kurio lauko jau atrodė, jog viskas jau buvo gerai - nors močiutė visada niurnėjo, kad esu plona, tačiau pagyros iš klasės draugų nunešė į visai kitą euforijos lygį, kuriame nebesinorėjo visko prarasti - tas viskas, tai pavyzdžiui, išsvajotasis tarpas tarp kojų. Tad jeigu jau esu Italijoje, sakiau sau, užteks man ir šviežių vaisių bei daržovių, o po šalies pažinimo per maistą sekė ašaros vakarais, graibant savo pilvą bei verkiant žiūrint į žurnaluose vaizduojamas paneles. Verkiant. Šiuo metu džiaugiuosi, jog bent jau anoreksija nesirgau, tačiau žiūrint į prieš kelis metus darytas nuotraukas taip ir norisi savęs paklausti, kodėl aš taip ir nepabandžiau tapti tuo modeliu. Nes gal ir būtų pavykę, haha.

Čia yra vienas žmogus, kuris nepaisant nieko, mane visada palaikė. Ir jeigu jau turi tokių žmonių akiraty, tu jau esi laiminga, kad ir kaip atrodytum.

Galiausiai atėjo momentas, kuomet nebegalėjau daugiau be saldumynų, picų bei ledų. Jeigu dar būčiau turėjus pilvuką (o man atrodė, jog ir turėjau), būtumėte galėje mane vadinti tikra neštuke, kuri nebegali atsispirti maistui ir kas blogiausia, jo pertekliui. Jeigu jau mokykloje kažkas pavaišindavo gabalėliu šokolado (o atsispirti jau nebegalėjau, po tokio ilgo laiko savęs varžymo), visą dieną pavadindavau ta savęs apgaudinėjimo diena - vėliau nueidavau į parduotuvę ir prisipirkdavau daug daug šokolado, bulvių traškučių, pusfabrikačių ir galvodavau, jog va, šiandien atsivalgysiu - rytoj nebereikės. Bet reikėjo ir galiausiai, aštuntos klasės pavasarį grįžau į senas roges - šlykštėdavausi savo atvaizdu veidrodyje dar labiau, pradėjo kliūti ir veidas, ir vėl ūgis, ir viskas, bet bent jau pradėjau daugiau domėtis sveiku gyvenimo būdu, o nebe dietomis.

Veganiškas mėsainis "Gyvame bare" Vilniuje, kurį gali valgyti
ir nesijausti kalta, nes čia nė gramo nėra gyvūninių riebalų. O
angliavandenių reikia kiekvienam žmogui ir daug. O baltymų
turbūt net neįmanoma suvartoti per mažai.

Ir atradau dalyką, apie kurį kažkodėl šiomis dienomis yra labai baisu kalbėti. Visiems labai nesinori apie tai pasakyti savo nuomonės ir labai daug žmonių tiki su šia tema susijusiais mitais, taip besistengiantys nebūti tiesiog hipokritais sau. Ir turbūt aš tikrai nesu ta, kuri turėtų dalintis patarimais šia tema, bet aš esu ta, kuri gali Jums pasiūlyti pasidomėti. Veganizmas. Ir tai yra kur kas daugiau nei tavo valgymo manieros, nes po kurio laiko tu pradedi visoje šioje temoje įžvelgti daug daugiau: etiką, lygybę tarp gyvybių, pasaulio gamtines problemas, išteklių vartojimą, politiką ir t.t. Ir nors pabrežiu, jog dabar esu ne vegane, dėl savo gyvenimo kitoje šalyje ir su kita šeima, grįžusi į Lietuvą, tikrai tokia būsiu. Ir būsiu visam gyvenimui, nes tai man suteikė daug daugiau pasitikėjimo savo sprendimais, daug daugiau energijos, pražudė tokius pojūčius kaip alkis ir įrodė, jog niekada negalima sakyti ne tam, kas yra nauja ar nepažinta, nes galbūt taip tai tampa tik dar įdomiau.

Ir taip, žmonės kalbėjo ir kalbės, bet galų gale tu sėdėsi sveika ir greičiausiai geriausioje savo fizinėje būklėje, kurioje tau tik įmanoma būti - švaresnė oda ir normalus svoris, o jei dar ir užsiimtum bent kartais fizine veikla...

Bet galų gale, svarbu ne taip kaip atrodai, o tai kaip jautiesi, kaip save vertini ir kaip leidi vertinti save kitiems. TU netik išvaizda ir TU neprivalai būti tokia, kokia tau visas pasaulis rėkia būti. Atrask naujų hobių, domėkis pasauliu ir kontraversiškomis temomis (pvz.: veganizmas), išmesk iš savo gyvenimo visus negatyvius žmones, skaityk, skleisk pozityvą ir teigiamas emocijas, išbandyk naujausias tau siūlomas avantiūras ir sakyk taip gyvenimui ir taip galimybėmis. Tapk įdomiu žmogumi, nes tu ne etiketė, kuria galima apibūdinti vienu sakiniu. Ir tada viskas, pažadu, viskas bus gerai ir niekas net nepastebės, jog neturi to tarpelio tarp kojų.

Simona,
Puikiai nusiteikusi gyvenimui.