Trijų savaičių atostogos, pilnos sniego, pokerio, drąsos žaidimų

Be jokių abejonių, jos buvo pačios geriausios mano gyvenime (kol kas, nors kas žino, kas bus kitais metais, kai Rygoj gyvena dvi šaunios merginos, Helsinky dar du draugeliai, o lėktuvų bilietai į Amsterdamą yra įperkami ir vasaros darbų atlyginimų pagalba) ir labai liūdna pagalvoti, jog jau tuoj teks sugrįžti į mokyklą, kurioje lauks makaronai iš vietinio kioskelio ir daug kalbos nesusipratimų. Bet smagu, smagu vistiek, visas mainų gyvenimas yra smagus ir tie makaronai tikrai džiugina, nes būdamas mainų moksleiviu išmoksti džiaugtis visomis smulkmenomis ir galų gale, kai prabėga tos sunkios akimirkos arba kitaip sakant, mažos depresijos, kurios užpuola turbūt visus mus, visa kita yra nuostabu, tikrai. Ir nors ką tik baigėsi mano trys savaitės (taip, aš turėjau net trejas savaites atostogų) spontaniškų sprendimų, ateinančios dienos turės kitokių mielų smulkmenų, tikiu.

Mainų moksleiviai iš Čekijos, Suomijos, JAV, Latvijos, Meksikos, Ekvadoro ir žinoma, Lietuvos. Čia mes esame tikrai šveicariškų kainų (o tai puikus epitetas žodžiui brangus) restorane, kuriame stalą būtina rezervuoti prieš ateinant (tą ir padarėme), nes vietinių tai puikiai žinoma vieta idealiam sūrio fondiu vakarui.

Apie nuostabią pirmą savaitę galite paskaityti čia, po kurios visą šeštadienį pragulėjau lovoje, bandydama susekti visus per socialinius tinklus, pagaliau pamiegoti ir pabendrauti su šeima su kuria dar ir sekmadienį važiavome aplankyti mano šveicariškųjų senelių, gyvenančių kaimely, šalia Sion. Ir labai keista, kiek ta diena daug šilumos į mano širdį atnešė ir kiek velniškai daugiau pradėjau jaustis laiminga, jog mane pasirinko ši šeima. Pradžioje pasigaminome sūrio fondiu (tradicinis Šveicarijos patiekalas - duonos gabalai mirkomi į to regiono, kuriame svečiuojasi, sūrio ir alkoholio šiltą padažą ir viskas dažniausiai užgeriama baltuoju vynu), desertui pagaliau paragavau gazuotų obuolių sulčių, kurios čia labai populiarios bei suvalgėmė šveicariško pyrago su namine grietinėlė, o poto dar ir įvarų šokoladą degustavome. Juokas juokais, bet ypatingai po šių atostogų galima matyti šiokių tokių pasikeitimų mano figūroje. Gerai, jog iš karto po tokių žygdarbių bei šeimos bei Šveicarijos nuotraukų albumų vartymo (ir ne, nuobodu nebuvo visai), leidomes į trumpą žygį ties artymiausiu kalnu. Matote, šveicarai tokius trumpus pasivaikščiojimus mėgsta ir aš puikiai juos suprantu - čia net sukriošusiui seniui, mylinčiam tik nemokamą pornografiją, iš nuostabaus grožio akys ir ne tik išvirstų. Čia metų sezonai keičiasi ypatingai - visur eini ir viskas lyg iš atviručių, lyg iš rinktinių poezijos knygų, kuriose aprašomi jaukūs sekmadienio vakarai, bevaikščiojant po kalnus ir lydint saulę, besiklausant siaurų upių ošimo bei karvių skambučių garsų. Na, o dar prieš važiuojant atgal trejais traukiniais namo, suvalgėm ir sviestinių šveicariškų sausainių. Ah, rudenį čia aš pradedu mylėti labiau ir labiau.

Vaizdas pro senelių namų langą bei kadras iš rudeniško pasivaikščiojimo.

Antrąjį atostogų pirmadienį, aš ir keli draugai susiorganizavome kelionę į antrą pagal dydį Šveicarijos miestą - Ženevą. Pradžioje buvome tik merginos, tad nusprendėmė nueiti apsipirkti, tačiau kaip ir reikėtų tikėtis, kai keturios panelės su didelėmis mainų iliuzijomis bei riebiais ir banaliais šūkiais galvoje, pirminis planas neįvyko vos pamačius kai ką įdomesnio - didelę turkiško maisto mugę. Juk visi mums tik ir sako, jog išbandytume viską ir visada sakytume taip, tad prisipirkusios kalną nematytų saldžių, sūrių bei aštrių skanėstų, patraukėme į kavos kavinę, kur užsisakiusios pastarojo gėrimo viską išdegustavome ir nusprendėme, jog išvaizda viso šio maisto kur kas geresnė nei skonis, tačiau vis vien, bent jau aš tikrai nesigailiu už šį bandymą. Vėliau susitikome su likusia dalimi "chebros", apžiūrėjome miestą, nusipirkome keletą butelių vyno, pasidarėme daug daug nuotraukų prie įstabaus fontano bei kitų žavių šio miesto vietų, nuėjome į labai jaukų, vietinių pamiltą restoraną, kuriame kiekvienas už savo vietą, bevalgant sūrio fondiu, sumokėjome po 23 frankus bei netyčia pavogėme balto vyno butelį, kuris kainavo dar 55 frankus (na, galbūt pavartojau pernelyg ryškų veiksmažodį - pamiršome sumokėti, nes gėralą užsisakėme jau beįpusėjant dubenis, pilnus gėrio, kuomet labai norėjosi kažko užsigerti, tačiau vandeniui pinigų buvo gaila, o tik po pusvalandžio išėjimo iš vietos prisiminėme, jog pinigų taip ir nepadavėme), tačiau šį veiksmą turbūt ir lėmė tas prakeiktas vynas. Vėliau, gražiai sutemus, aplankėme dar du barus, dar labiau susipažinome su viena kultūros puse ir vėliau bėgome iki traukinių stoties, nes jau buvome bepamiršę, kad reikia namo. Pernelyg gera buvo, pernelyg geri žmonės ir mane supo.

Antradienį mano mylima, nes aukštesnė net už mane, suomė (183cm) pasikvietė į Savo gyvenamąjį miestelį Nyon. Greitai apžiūrėjome čia esančias svarbiausias turistui ir žmogui, mėgstančiam itališkus ledus, vietas, pasivaikščiojome Ženevos ežero pakrante, susitikome su dar vienu mainų moksleiviu - meksikiečiu ir su nedideliais nesusipratimais smagiai pabuvome.

Ragaujame turkiškus gardėsius su kava; mūsų žavi kompanija prie Ženevos fontano; Nyon miestelis; brangiausi valgyti ledai Šveicarijoje. Turbūt ir skaniausi.

Sekančios dvi dienos jau buvo suplanuotos gal prieš mėnesį: šeši vaikai, nenorintis visų pinigų praganyti tik maistui ir alkoholiui, tačiau trokštantys pamatyti kuo daugiau Šveicarijos, mainų moksleiviai iš Latvijos, Kosta Rikos, JAV, Belgijos, Turkijos ir žinoma, Lietuvos, prieš tai net nematę vienas kito gyvai, o tik susirašę dideliame, 256 žmonių pokalbyje, nusprendė išsinuomoti kambarį Davos miestelyje ir dar spalį spėti pamatyti galybę sniego. Ir turiu pasakyti, jog tai yra vieta, į kurią noriu sugrįžti po 15 metų ir prisiminti visus dalykus, kurie nutiko per šias dvi dienas. Dar viena priežastis grįžti - netyčia pavogėme kambario raktą (na, gal ir vėl pernelyg hiperbolizuoju - pamiršome jį atiduoti). Iki šios vietos nuo mano namų teko vykti net 4 valandas ir trisdešimt minučių traukiniu - gerai, jog jau Ciuriche, persėdimų metu, susitikau su dar trejais moksleiviais, su kuriais likusia kelio dalį žaidėme rusiškus kortų žaidimus (kuriuos išmokė amerikietis, tikrai ne aš). Atvykę į vietą bei sutikę likusius nuotykio draugus, pirmiausia nuėjome į parduotuvę nusipirkti būtinų prekių dvejoms dienoms: vyno, 2 vyno atidarytuvus, brie sūrio su krekeriais (nes tai yra pats geriausias šių mainų užkandis - pigus bei labai gardus), šokolado bei dar kitokio maisto. Patraukę į jaunimo namus, juose pavalgę, nuėjome žaisti pokerio, kas man buvo visiškai nauja, tad ačiū dievui, lošėme ne iš pinigų, o iš Hario Poterio pupelių, kas turbūt yra dar blogiau, turint omeny, jog skoniai tikrai nėra tokie artimi man kaip lietuvių pomėgis balsuoti už populistus. Tris kartus iš keturių man pralaimėjus, patraukėme į netoliese esančią boulingo salę ir nors kai atėjome, laisvų takelių nebuvo, mūsų visai negąsdino pusvalandžio laukimas minus dviejų laipsnių temperatūroje - nes būtent tuomet tai buvo laikas įdomiems pokalbiams apie mūsų kultūras, politiką ir religijas. Po žaidimo seanso užsukome ir vėl į parduotuvę, nusipirkome labai neskanių makaronų majonezo padaže, kuriuos tik suvalgę pamatėme, jog būtina pašildyti ir tęsėme mūsų vakarą lauke, nors netoliese jau buvo mūsų viešbutis: apvaikščiojome miestelį, paskambinome keliems kitiems mainų moksleiviams ir padarėme jiems vadinamuosius "prank calls", pasikalbėjome, grįžome atgal ir nuėjome miegot, nes žinojome, jog ryt laukia ilga diena, nes pagaliau ir darysime tai, dėl ko čia atvažiavome.

Aštuntai įšaušus ir per 15minučių šešiems žmonėms spėjus pasinaudoti vienu vonios kambariu, pasukome į švediško stalo kambarį, kuris kaip jaunimo namams buvo labai geras: daug sūrio, šveicariškų šokoladų užtepėlės, daug duonos ir uogienių rūšių, nes net nežinau kodėl, bet jiems derinys duona+sviestas+džemas yra kaip Kalėdų seniui platus kaminas (o dar visi tyčiojasi iš mano humoro jausmo), nors tiesa pasakius, jau ir man šis derinys pradeda patikti. Sočiai pavalgę, dar ir sumuštinių pietums pasigaminę (turbūt nelabai gražu taip daryti, bet toks jau bankrutavusių mainų moksleivių gyvenimas, kai stengiamasi taupyti kiekvieną centą) pagaliau pasukome į kalnų pusę. Turbūt reikėtų pasidžiaugti, jog kaip laikrodžių pramonės šalyje, gavome labai nebrangų pasiūlymą (kuris net ir Lietuvoj nebūtų toks brangus) - nakvynės namai centre, pusryčiai ir visi čia esantys keltuvai į kalnus (kurie gali ir 20chf kainuoti) vos už 45 frankus. Tad išsirinkome patį aukščiausią, sėdome į keltuvą ir po 15 minučių, jau spalio 19 dieną galėjome džiaugtis sniegu. Ir taip, aš sakau džiaugtis. Nors sniegas ten yra gaminamas specialiais aparatais, vis vien buvo paprasta lipdyti kamuolius ir žaisti sniego karą, o temperatūra kaip ir pridera - vėsoka. Prisifotogrofavome, pažaidėme, užsinorėjome labai šiltos arbatos, bet čia aukštai, ji 5 frankus kainavo ir galiausiai nusprendėme, jog žemyn leisimės pėsčiomis. Ir tai buvo turbūt geriausias sprendimas. Nors keliavome net tris su puse valandas, o pusiaukelėje vistiek pasigavome keltuvą (ne dėl to, jog pavargome, tačiau likusi kelio atkarpa buvo pažymėta kaip nesaugi dėl staigių nuolydžių ir meškų), matėme pačius nuostabiausius vaizdus ir gamtos kontrastus, turėjome nuostabią iškylą bei daug daug šiltų pokalbių. Tikrai, buvo geriau nei gerai. Grįžę į viešbutį ir pasiėmę daiktus bandėme ieškoti kokių nors barų (uždaryti iki vakaro) arba kavos užeigų, tačiau nepasisekė, tad patraukėme į paprastą degalinės parduotuvę, kurioje galima buvo naudotis stalais ir kėdėmis, nusipirkome kas arbatos, kas cigarečių, kas antrus pietus (ir spėkite, kuris buvo manasis pirkinys), nes užplikomi bolanezės makaronai yra tikrai geriausias bomžpakis, kokį tik esu ragavusi ir galų gale, pasukome namo. Man iki manojo miestelio su traukiniais teko keliauti keturias su puse valandas, bet nutiko kai kas labai nemalonaus... įsėdus į paskutinį traukinį, pastebėjau, jog pamečiau savąjį lagaminą. Tiksliau, palikau traukinį. Ir pirmoji reakcija buvo tikrai nešauni, tačiau vėliau, prisiminusi visas istorijas kaip su specialias laiškai visus tuos daiktus randa, greitai nusiraminau, vis dėl to pinigų ar labai brangių dalykų ten nebuvo, o ir rasti tokį didelį daiktą nėra sunku.

Mūsų kompanija kalnuose; degalinėje pirktas pigiausias šokoladinis sviestas, batonas ir štai, pagaliau buvo panaudotas ir mano vyno atidarytuvas; Saulės nudeginta žolė kalnuose; pirmoji diena ant viešbučio stogo.

Kelios sekančios dienos nebuvo geriausios. nes pagaliau ir taip, net mano šeima pasakė, jog pagaliau atėjo ir man ta būdingoji mainų moksleivio depresija. Tiesa, kitiems ji dažniausiai pasireiškia po pirmojo mėnėsio, kuomet žlunga lūkesčiai ar dar kažkas nepasiseka, bet man.. aš visada buvau patenkinta savo šiuo sprendimu. Ir esu - visi žmonės, kuriuos sutinku, visos nuostabios akimirkos yra vertos labai daug, tačiau pametus tą lagaminą, visi maži nuogąstavimai subirėjo į vieną didelę krūvą - nesėkmės su prancūzų kalba, didelės išleidžiamos pinigų sumos, prasti pažymiai mokykloje, prarandami kontaktai Lietuvoje, galu gale sūreliai ir labai pasiilgtos Vilniaus gatvės, prisiminimas, jog mokykloje turėsiu praleisti papildomus metus... ir nors šias dienas namuose galėjau praleisti tikrai darbingai, su lagaminu pamečiau ir tris man labai brangias knygeles, kurios įtakojo nenorėjimą: mokytis prancūzų, nes vienoje iš jų buvo surašyta mano pačios gramatika - viskas išbraukyta ir suspalvinta, rašyti, nes pamečiau ir keturis metus pildytą dienoraštį, į kurį buvo sudėtos valandų valandos bei planuoti likusių atostogų, nes taip pat praradau ir kalendorių, su visais tikslais ir darbais. Tad penktadienį praleidau lovoje su filmais ir maistu, šeštadienį irgi, iki tol, kol keli mainų moksleiviai, galima sakyti privertė nuvažiuoti iki Berno ir pažiūrėti šviesų šou, kuris tiesą pasakius, nebuvo labai ispūdingas ir mano manymu, Lietuvoje buvau mačiusi ir įdomesnį, o kai vėliau visi nuėjo į barą - aš pasukau atgal namo.

Sekmadienį su keliais YFU savanoriais bei mainų moksleiviais nuvažiavome į Kambly sausainių fabriką. Ir patikėkite, ten buvo skaniausieji mano kada nors ragauti skanėstai, o aš sausainius tikrai mėgstu. Be to, galėjome valgyti tiek, kiek norėjome ir rūšių buvo daugiau nei seime kvailių - paragavus vos po vieną skirtingą sausainį galima laisvai apsivalgyti, bet argi įmanoma paimti tik vieną minkštą Kalėdinę žvaigždutę ar kokosinį traškutį? Kad nesijaustume taip kaltai už tokį didelį legalų fabriko apšvarinimą - užsisakėme Kalėdinio punšo ir susėdome vėl žaisti kortomis. Ir taip jaukiai, šiltai ir smagiai rimojome net tris valandas, kol pagaliau nusprendėme pasigauti traukinį ir grįžti į sostinę. Kaip sakoma, ką turi Šveicarija, bet neturi Simona? Berną. O Bernas tą dieną skendėjo dideliame rūke, bet nusipirkus įvairių užkandžių ir nuėjos į parlamento terasą, buvo galima visiems ramiai apžvelgti, nežinia kodėl, bet senovinį pasidariusi miestą. Prisiekiu, vaizdas buvo kaip nupieštas devyniolikto amžiaus rašytojo: daug mažų namelių, paskendusių rūke ir bandančių išsivaduoti lempų šviesa viduje, tolumoj girdimi bažnyčios varpai, o šalia draugai, nesinaudojantys jokiomis išmaniosiomis technologijomis, o tik tyliai šnekučiuojantys. Na, nors po to vistiek teko nufotografuoti vaizdą, nes momentą norėjosi išsaugoti. Visi laukėme šviesų šou, kurį jau ir buvau mačius dieną prieš, bet sekmadienio ramumoj buvau labai geros nuotaikos, kurią man suteikė šie nuostabūs nuostabūs žmonės. Tad pažiūrėjau dar kartą - labiau įsigilinau į bandomą perteikti istoriją, kuri atpasakojo Šveicarijos stereotipus ir galų gale, turiu pasakyti, jog patiko. Ir net įnešė pirmuosius Kalėdų laukimo jausmus.

Šviesų šou; punšas ir kortos sausainių fabrike; Bernas; Bernas ir draugai.

Pirmadienio vėl tam pačiam sloguliui užgulus, bet bent jau sugebėjus suplanuoti sekančią dieną, nusipirkau "Netflix" anketą ir bandžiau žiūrėti filmus prancūzų kalba bei pabėgti nuo niurios nuotaikos. Ir sunku labai nebuvo!

O antradienį, su dvejomis latvėmis suplanavome išvyką į Vokietiją, artimiausią Konstanz mietą. Išsiilgome pigių kainų, naujovių na ir žinoma, viena kitos. Bet buvo proga susitikti. Pirmiausia, tik su viena iš panelių, nuvažiavome į Ciurichą, kur laukėmė trečiosios draugės, kuomet jai baigsis pamokos (kiekviename kantone atostogos išsidėsto skirtingai). Šiame didžiausiame Šveicarijos mieste, turėjome tik vieną laisvą valandą, tad kaip turbūt ir buvo galima nuspėti, daug nepamatėme - nuėjome į visus metus veikiančią Kalėdų parduotuvę, apžiūrėjome kelias centrines gatveles ir suskubome pasigauti traukinio, vežančio į Konstanz. Dar važiuodamos visos juokavome, kaip išsiilgome kinų virtuvės, kurios čia, Šveicarijoje vis dar nebuvome bandžiusios ir nusprendėme, jog nesvarbu, kiek Vokietijoj kainuos traški vištiena saldžiarūgščiame padaže ir ryžiais, tai vistiek bus dvigubai pigiau nei Šveicarijoje, tad tikrai griebsime. Tad taip ir padarėme - pirma stotelė, greito maisto kinų restoranas ir viena didelė didelė porcija su mangų sultimis - dešimt eurų. Turbūt Lietuvoje, su savo pinigais net nedrįsčiau apie tai pagalvoti, bet čia ne Lietuva ir ačiū dievui, ta akimirka, ne Šveicarija. Vėliau sekė kelios drabužių parduotuvės, kadangi pamečiau lagaminą - būtinai turėjau nusipirkti vieną porą džinsų, tačiau taip pat dar už mačiau labai gražią juodą suknelę, tad... aplankėme ir kosmetikos parduotuvę, nes lagamine buvo ir visi mano maskuokliai, tušai ir t.t. Kadangi pinigų jau nelabai turėjau, rinkausi tarp pigiausių variantų, bet galutiniame rezultate - likau patenkinta. Be to, kas nežinojote, nors bent jau aš vos ne kiekvieną savaitę užtaikau po kokį straipsnį, kokie madingi Vokietijoj veganai ir sveikuoliai (turbūt jau veikia internetiniai slapukai ("cookies")), aptikome daug jaukių užeigėlių su įvairiais batonėliais, sveikais sausainiais, užplikomis košėmis be cukraus ir t.t. Kadangi išleidžiu tikrai nemažai pinigų mokykloje pietums, keletai dienų nusipirkau tų visų įvardytų dalykų taip pat veganinę "nutellą" (kai važiuosit į mainus, jums visi kalbės, jog tai tradicinis panašaus likimo draugų akcentas ir jūs labai greitai pagausite šio šokoladinio kremo jėgą), obuolių padažą (puikiai tiks į sveikesnius pyragus, kaip svisto bei kiaušinių atmainą, o ir visas stiklainis tik eurą kainavo) bei dar vieną, labai smagią idėją - arbatų advento kalendorių, kurį baigiu jau visą išgerti bežiūrėdama Kalėdinius filmus. Vistiek esu tikra, jog teks pirkti naująjį dienų laukimo žymeklį, nes čia jų pasirinkimas, nemeluoju, milžiniškas. Po didelio apsipirkimo prekybos centre, patraukėme į miesto centrą, apžiūrėjome pagrindinius objektus, užsukome į dar keletą parduotuvių ir galiausiai, patraukėme atgal į stotį. Vieną latvė, kuri gyvena netoliese, turėjo mus palikti anksčiau, tad mes, likusios dviese nuėjome į "pigią" stoties beigelių parduotuvę (vis dėl to, Vokietijoje esame), užsisakėme kavos ir po vieną "beigelinį" sumuštinį, smagiai paplepėjome ir patraukėme į jau spėjusia gimtine tapti šalį - namo.

Ciuricho Kalėdinėje parduotuvėje; maisto pirkiniai; Kontanz centre; stoties kavinėje.

Trečiadienis buvo šeimyniškas. Ir gal mūsų seimui (šiame įraše teisingos ir švarios politikos vis vien daugiau nei dabar Lietuvoje) nepatiktų, jog šioje situacijoje vartoju šeimos terminą, bet noriu ir vartoju, kol kas, kiek žinau, tinklaraščių jie nebando padaryti naujienų portalų kaip video įrašus bandė padaryti laidomis. Taigi, kartu su mano host mama ir jos brolio šeima, taip pat mano broliu ir jo mergina, važiavome į Fribourg, į restoraną, kuriame turėjau galimybę suvalgyti penkis patiekalus. Gerai, jog mane perspėjo tą dieną pusryčių nevartoti, o tai užkandžiams skirtos sraigės, porcija salotų, sriuba, antiena su krauju ir šveicariškais tešlos kroketais bei desertas nebūtų geras pasirinkimas. Nors ir taip nebuvo - jaučiausi tikrai stipriai persivalgiusi, bet bent jau turėjau smagų laiką klausydamasi prancūziškų pokalbių.

Na, o ketvirtadienio rytą pradėjau gal įroniškai. Lagaminą rado. Gaila, jog po savaitės ir jau buvau spėjusi išleisti nemažą pinigų dalį Vokietijoje naujai kosmetikai, drabužiams. Bet dėl visų knygelių ir garbingos Lietuvos vėliavos, kuri ten irgi slėpėsi - buvau labai laiminga. Tad su riebalauotais plaukais nuvykau iki stoties, taip pat nusipirkau didelę picą, grįžau namo ir tingiai praleidau dieną. Tingiai, bet šį kartą be jokio papildomo streso.

O penktadienį, pagaliau pagaliau, turėjau galimybę aplankyti miestą, į kurį jau seniai norėjau nuvykti - Liucerną. Tiesa, didysis pakvietimas ir džiaugmas tik nuo 20 valandos, bet norėjosi pamatyti miestą ir dieną, tad nuvykau kiek anksčiau. Susiradau vietinę kavos užeigą - tokia, kur daug mažų, apvalių staliukų ir mažų kėdučių, nemokami laikraščiai, juoda kava pilstoma pakartotinai, o visos kitos rūšys. kartu su pasirinktu pyragaičiu, atnešamos gražiuose keramikiniuose induose mielų, vienodais kostiumėliais apsirengusiu pardavėjų. Jauku. O ir vaizdas, į ežerą, nuostabus. Pasėdėjau valandžiukę, turėjau progos ir į dienoraštį pagaliau parašyti bei patraukiau į miesto centrą. Apėjau krantinę, išvaikščiojau skersai išilgai senamiesčio gatveles, užsukus į prekybos centrą apžiūrėjau dešimtys rūšių jau dabar išsirikiavusių Advento kalendorių, padariau daug miesto nuotraukų, valgiau pigų sumuštinį brangioje šalyje ir stėbėjau šalia esančius dirbtinius krioklius. Atėjus aštuntai, su dar keliais, arba tiksliau, kokiais septyniasdešimt mainų moksleivių susitikome stotyje ir pradėjom tai, ką seniai planavome "Drąsų naktį (Dare Night)" - pasidalinome komandomis ir gavome užduotis, kurios prasidėjo nuo prezervatyvo baliono išsaugojimo iki žaidimo pabaigos bei plaukimu ežere su drabužiais, o baigėsi... na, praeitais metais vidurį tilto besikeičiant drabužiais (išskyrus apatines kelnaites), vaikinukas savo išmanųjį įmetė į upę, tačiau visi su tuo susitaikė (na, lengva tai padaryti, kai telefonas ne tavo), tačiau vėliau, žaidimui įsibėgėjant ir žmonėms girtėjant, Kanadietis turėjo lipti į medį, bet nukrito... jį teko vežti į ligoninę, o kadangi niekas nenorėjo bėdų - visi greitai išsiskirstė, tik keli draugai nulydėjo žmogų į palatą, iš kurios išėjęs įtvarą turėjo nešioti visą mėnesį. Bet gerai tas, kas gerai baig.. ai, gal čia ir netinka ši frazė. Šį kartą viskas pasibaigė greičiau, maždaug po trijų užduočių, bet gerai tas, kas gerai baigiasi - visi susitikome parke ir tikrai linksmai pabuvome, susipažinau su dar daugiau žmonių, prie mūsų dar prisijungė keletą šveicarų (vienas iš jų vos per dvejas dienas spėjo tapti geriausiu draugu "snapchat" ir galiu drąsiai teigti, jog tai vienas smagiausių šveicarų (žinoma, mano priimančioji šeima dar geresnė), kokius tik teko sutikti. Tokios netikėtos pažintys tikrai veža), pamatę, jog švenčiame ir viskas buvo išties nuotaikingai žavu. Vėliau visi bendrai patraukėme atgal į stotį: kas laimingai išvažiavo namo, kas su pledais liko nakvoti stoty (ir vieną dieną tikrai ir aš tai padarysiu), o mes keliese užsukome naktinių užkandžių į greito maisto restoraną, nes niekas nesako "greito maisto kavinė", pavalgėme ir kartu su viena šveicare, pasukome nakvoti pas ją. Kalbant apie jos gyvenamąją vietą, matosi, jog mergina buvusi mainų moksleivė Argentinoje - šalia knygų sustatyti įvairūs nevietiniai alkoholio buteliai, ant vienos sienos - didelis žemėlapis, ant kitos - daug gyvenimo akimirkų nuotraukų, taip pat prikabintos Šveicarijos ir Argentinos vėliavos. Jauku.

Sekančią dieną kartu su šveicare atsikėlėme gal 12 val. ryto ir apturėjome žavius vėlyvus pusryčius - šaltą vegetarišką lazaniją. Vėliau ją man teko palikti, kartu su jos paskolintais "High School Musical" naktiniais ir aš pasukau Fribourg linkme, kur manęs jau laukė keletas mylimų mainų mokslevių. Kol atvykau, jie jau spėjo apvaikščioti miestą, tad pasukome atgal į Liucerną (dar kartą džiaugiuosi, jog kelionės traukiniais man nemokamos), traukiny vėl žaidėme kortomis rusiškąjį Durnių (ten kur tas amerikietis berniukas, ten ir kortos - kitaip dar nebuvo) ir atvykę į miestą pasukome į dar kitą parką - išsimaudėme lapų krūvoje, pasidarėme daug kvailų nuotraukų ir pasukome namo, nes jau ir į pačią Liucerną gan vėlai atvykome... o gaila, bent jau kol kas, man tai vienas gražesnių čia matytų didmiesčių.

Sekmadienį, dieną prieš mokyklą vėl praleidau namie. Gal ir atrodo, jog tų pasisėdėjimų namuose gana daug, bet per visas keliones jie tikrai reikalingi - norisi ir su šeima Lietuvoje pakalbėti ir su šeima čia, o mes dar turime dvi riebias kates, kurios labai mėgsta prie manęs glaustytis.  Nepasakyčiau, jog buvau pasiilgusi mokyklos, o ypatingai dar ir faktas, jog ir vėl reiks grįžti į mažą rutiną, jei tik ją galima taip pavadinti, truputi liūdino... bet su savo pradėtu gerti arbatų Advento kalendoriumi, šveicarišku šokoladu ir "Elfo" filmu - vakaras praėjo gerai ir jaučiausi tikrai pailsėjusi ir pasiruošusi vėl stengtis mokytis. Stengtis.

Suomis, amerikietis ir aš; šita nuotrauka puikiai apibūdina mano gyvenimą: aš esu Joseph (berniukas), o kalnas yra manoji prancūzų kalba; mūsų Liucernos kompanija; aš, čekė, taivanietis.

Ir turbūt tris savaitės yra pakankamas laikotarpis rudens atostogoms, turint omeny, jog Lietuvoj tai trunka tik savaitę. Aš pasakyčiau, jog tai geriau nei geras: turi laiko atsikvėpti, susidėlioti sekančius tikslus bei spėti ir mokyklą pamiršti. Tačiau antradienį, po pirmos dienos mokykloje po atostogų, mes vėl gavome išeiginę dėl Vėlinių, tad nusprendžiau su keliomis panelėmis apsilankyti Basel mieste, kuriame šiuo metu vyksta antra pagal dydį rudens mugė Europoje: įvairūs atrakcionai, siaubo namai bei gatvės maistas. Per visą dieną išleidau daugiau nei 40 frankų, bet valgiau ir saldžiarūgštę vištieną su ryžiais (ir miela likimo ironija - čia šis patiekalas kainavo pigiau nei Vokietijoje), ir šveicariško pyrago, bei churros, bei bananą, mirkytą šokolade su riešutais... be visų šitų gėrybių, aplankėme net keturis skirtingus atrakcionus, įsitikinau, jog laisvas kritimas vis dar mėgstamiausia mano pramoga. Be to, būtent šiai atrakcijai nutaikėme puikų laiką - kadangi užkilus į viršų yra duodama laiko apžiūrėti miestą, smagu, jog tenais, aukštai aukštai, atsiradome saulėlydžio metu ir sėdėjome būtent toje pusėje, kur Saulė leidžiasi į miesto senamiesti, į visus atrakcionus. Eh, galėtų visuomet taip būti: viena diena mokyklos, viena poilsio, bet galų gale, aš esu patenkinta viskuo, kas čia vyksta.

Panelės iš Serbijos, Brazilijos, Moldovos, Latvijos ir žinoma, Lietuvos; Dab'inimas gal ir nėra geras dalykas, bet mes blogos; šokolade mirkyti vaisiai - matuojam, kurios ilgiausias; Basel.

Viskuo.
Ir galiu drąsiai teigti, jog turėjau pačias geriausias rudens atostogas gyvenime. Bet gyvenimas nesibaigia ir tikiu, jog kitos, jei tik tai įmanoma, bus dar geresnės.
Daug žodžių parašiau, bet tikiuosi, jog nebuvo labai nuobodu, tiesiog labai norėjau šias visas akimirkas išsisaugoti.
Tikiuosi, jog ir jus turėjote geras atostogas, būtų įdomu sužinoti, ką įspūdingiausio nuveikėte: gal perskaitėte kokią knygą ar įveikėte aukščio baimę, nesvarbu.
Taip pat - kitame įraše atsakysiu į visus Jūsų klausimus! Jei dar tokių turite, galite palikti komentaruose ir iki kito karto!