PAO 2016

Geriausios akimirkos su tais, kurių vardų jau nepamenu ir su tais, su kuriais gal ir nebesusitiksim, tačiau čia gimė šilti pokalbiai, nuoširdžios šypsenos, su jais mano kojos tapo spalvotos, ispanų kalbos geriausi žodžiai nugulo atminty ir pradėtas naujas Argentinos mainų moksleivių žaidimas, kuriame GAL aš dar paskutinė, bet jei jau teisės pamokose esu greita, kas žino kaip bus čia. Kartoju, geriausios akimirkos.

Važiuojant į pačių mainų moksleivių surengtą laužo naktį.

Kiekviena diena atrodo vis geresnė ir atneša vis daugiau gerų emocijų. Pavyzdžiui, netikėta žinia, jog turėsiu net tris savaites rudens atostogų. Ir ne, mokykla čia tikrai nėra tas dalykas, dėl kurio sekmadienio vakarais varvančią nosį šluostyčiau į pagalvę bei instagram'e širdutinčiau įvairias mėmes, susijusias su pirmadieniais, bet vien jau žinojimas, jog turėsiu dar daugiau galimybių pažinti šalį, pabūti su kitais mainų moksleiviais žadina visiškai kitokias emocijas nei teisės bei ekonomikos egzaminas ar kūno kultūros mokytojos raštas, jog esu palikta po pamokų (vaikystėje žiūrėdama visus tuos amerikietiškus filmus, galvojau, kaip visa tai iš tiesų atrodo, tad ne taip ir prieštarauju išbandyti šią bausmę).

Nuo paskutinio įrašo prabėgo keli tikrai smagūs savaitgaliai ir ilgai lauktas yfu mainų moksleivių Šveicarijoje susitikimas, kuris, galima sakyti, buvo Prancūzijoje. Na, bent jau mano telefonas tokias žinias rodė, kai savo draugams snapchat programėlėje negalėjau girtis, kaip gerai leidžiu laiką, nes už interneto paslaugas nežinia kiek būčiau sumokėjusi. Nes kiek šypsenų per tą savaitę turėjau, kiek nuostabių pokalbių ir kiek gero maisto, kuris net nėra labai geras mano kūnui, bet mano sielą dažė visas penkias dienas. Apie jas šiandien ir noriu papasakoti, jog prisiminčiau, kaip gera buvo. Nes buvo dar geriau nei gera, keista, jog prieš išvažiuojant nuo veido nenusirito nei viena ašarėlė, tačiau turbūt viskas susikaups po 8 mėnesių, kuomet turbūt jau būsiu sukūrus planą, kaip likti čia amžinai ir tos ašaros nebyrės taip stipriai, kaip dabar manau, jog byrės.

Vos atvykus į Šveicariją liūdėjau, jog yfu mainų moksleivių susitikimas bus tik po 2 mėnesių, kai kitose mainų šalyse, pvz: Suomijoj, Prancūzijoj, draugai seminarus turėjo iš karto - taip jie turėjo galimybę jau pradžioj susirasti draugų ir žinoti, jog nė vieną savaitgalį nereiks liūdėti. Be to, Šveicarijos geri tikslai - jie netroško, jog vos atvykę pasinertume į mielos anglų kalbos liūną, o kad kai jau susipažinsime su kitais mainų moksleiviais - galėtume pradėti bendrauti prancūziškai ar vokiškai. Turiu pasakyti, jog taip bendrauti tikrai nepradėjome ir kol kas, tik po truputį besimokindami savas kalbas, tobuliname anglų, kas tikrai nėra blogai, nes galų gale laisvai galėsiu tauškėti tiek anglų, tiek prancūzų kalbomis (dėl to jei norite važiuoti į mainus dėl anglų, vis tiek siūlau nesirinkti anglakalbės šalies, nes vistiek TURĖSITE ja kalbėti, o mokėti dvi kalbas visada geriau nei vieną), tačiau susitikimas po dviejų mėnesių tikrai geniali idėja - jau nebeturi kalbėti abstrakčiai apie problemas, lengviau susirasti draugų, kai žinai, kas buvo praėjusiais mėnesiais ir žinai, ko tau reikia. 

Dar prieš atvykstant į Les Bois stovyklavietę, žinojau kelis žmones, su kuriais susipažinau oro uoste ar kokiam nors vakarėlyje. Pažinojau jau daug mainų moksleivių ir iš kitų organizacijų, nes Šveicarijoje mes turime didelį pokalbį Whatsapp programėlėje, kurioje yra vos ne visi mainų moksleiviai, su kuriais anksčiau planuodavome susitikimus ir t.t., tad nepasakyčiau, jog šios stovyklos ypatingai laukiau - neturėjau jokių lūkesčių apart to, jog susipažinčiau dar su keletu žmonių. 

Bet vien jau kelionė traukiniu iki susitikimo vietos: neskanios Burger King bulvytės ir bandymas su Baltijos šalimis traukti "Lietuva, Latvija, Estija" dainą, pirmos nerealios pažintys įkvėpė puikiai savaitei, per kurią gimė daug vidinių juokelių bei naujų kilogramų prie klubų, kas be galo keista, nes net du kartus buvome išėję į žygius po kalnus, kuriose apžiūrinėjome apylinkes ir gerėjomės karvučių skleidžiamu kvapu, kuris jau net nebeerzina, o po kelių metų, turbūt dar ir ilgesį sukels.

Visais rytais vyko sesijų grupės: 6 vokiečių kalba, 2 prancūzų. Būtent tuomet kalbėjome apie savo priimančias šeimas, mokyklas, draugus, finansines problemas ir t.t. Bent jau man, visa tai tikrai padėjo ir dabar jaučiuosi dar geriau įsitvirtinusi mainuose. Per šias rytines grupes sutikau keletą tikrai smagių žmonių, su kuriais net bondage nebaisu (bonding before bondage, kaip sakoma, ahahaha. Geriausias juokutis per visą savaitę), su kurias smagu traukti Titaniko filmo pagrindinę dainą ar šokti gvakomolės šokį. Mes su jais taip gerai susibendravome, jog net tuo metu, kai turėjome pertrauką, ją praleidomę kartu, valgydami meksikiečio pagamintą avokado tyrelę su tortilijomis. Vadovų geresnių turbūt irgi negausi - abu tikrai buvo įdomūs žmonės, o vienas iš jų net mokinasi mano svajonių, Ženevos universitete. Kai turėjau asmeninį pokalbį su pastaruoju vadovu, vietoj 10 minučių tauškėjom daugiau nei valandą (ir būtume prakalbėję dar daugiau, jei nebūčiau vėlavusi į vieną iš "workshop'ų") ir vien jau dėl to pokalbio buvo verta čia atvykti. Pradedu suprasti, kodėl visi mainų moksleiviai džiaugiasi net ir dėl tokių mažų dalykų ir man tai beprotiškai patinka. Gera, kai tau šypseną gali sukelti bet kas - host mamos nupirkti sviestiniai sausainiai, klasės draugų pažymėjimas manęs po viena instagram'o nuotrauka ar šiltas pokalbis.

O vakarai būdavo skirti ryšių stiprinimui: Olimpinės žaidynės, kuomet su savo komandomis rungtyniavome juokingose užduotyse, Kultūrų vakaras, kuomet kiekviena šalis ar tam tikras regionas (pvz.:kadangi tiek iš Lietuvos, tiek iš Latvijos yra po du mainų moksleivius, mes susijungėme) turėjo pristatyti savo kultūrą (turbūt netikėtai geriausias vaidinimas buvo Amerikos, kuomet jie suvaidino prezidento rinkimų debatų parodiją), naktinis žygis su deglais, diskutuojant keisčiausiomis temomis, o finišo vietoje prie didelio laužo dainuojant Kalėdines dainas (nes jas visi mokėjo) bei valgant šveicarišką pyragą, o paskutinį vakarą reikėjo suvaidinti visą šią savaitę, prisimenant įvairiausius vidinius juokelius ir nesusipratimus.

Buvo gera. Tikrai. O taip norėtųsi atsukti laiką atgal, kuomet vakarais, mus guldydavo į lovas, bet mes su este priešinomės taisyklėms ir vistiek plepėdavome bei planavome, kaip vasarą šėlsime Baltijos festivaliuose arba grįžti atgal į pokalbius su erzinančiu latviu, kuomet sakydavome vienas kitam ką apie vienas kitą galvojam arba į rytus, kuomet keldavausi 5:30, jog galėčiau viena apsiprausti, tada grįždavau pusvalandžiui į lovą, o tuomet skubėdavau dažytis, nes Coldplay daina "Up&Up" prane6davo, jog jau prasideda pusryčių metas, kurie visada būdavo vienodi: granola su jogurtu ir daug nutellos, kakava bei duona su sviestu ir džemu (keisčiausias derinys, bet labai skanus), o tada sekdavo ryto pranešimas iš kuratorių. 

Ir turbūt šis įrašas buvo tik jausmų ir prisiminimų kratinys, bet aš nežinau kaip kitaip ir nupasakoti, kokia aš esu laiminga ir kaip aš myliu visus šitus žmones.