Apskritai apie laimę ir jos būtį (arba atvirkščiai, nesamą dalyką) yra parašyta tūkstančiai knygų, tūkstančiai straipsnių ir tūkstančiai postų Twitter'y bei Facebook'e. Taip jau yra, kad apie tai, kas mus supa aplinkui ir yra aktualiausia kalbėti (Šalčiūtės figūra, kodėl veganai yra blogai, pabėgeliai ir t.t.) ir nieko čia nepakeisi. Ir tai jokiu būdu nėra blogai - džiugu, jog žmonės domisi (kad ir kokia ta sritis bebūtų), kad žmonės stebisi... ir kad žmonės eilinį kartą išaukština save.
Iš kitos pusės žiūrint, savanaudiškas požiūris arba kitaip sakant mąstymas apie save ir yra tas dalykas, stumiantis Pasaulį į priekį ir keliantis ekonomiką - jei žmonės nenorėtų gerovės, niekas ir nevyktų. Tačiau mano manymu, pats blogiausias, žiauriausias, netinkamiausias, kraštutiniausias žmogaus eisybės noras yra LYGINTI SAVE SU KITAIS. Ir aš nekalbu apie lengvą konkuravimą panašioje srity (nes tai faktorius lydintis link sėkmės), pvz.: rašytojas išleidęs trys romanus nori išleisti ir ketvirtąjį, nes tai padarė kitas rašytojas ir uždirbo daugiau... aš kalbu apie patyčias (aš plonas, jis storas - jam reiktų mažiau valgyti arba aš šlavėjas, jis Google įkūrėjas - galėtų pagalvoti ir apie kitus (apie mane) ir duoti man pinigų) ir savęs iškėlimą/nužeminimą.
Suvedant visus šiuos dalykus į vieną - kartais mes pernelyg susireikšminame.
Istorija iš mano gyvenimo - vyko organizacijos "Kito varianto" kasmetinės Kalėdos (puikus renginys, puikūs įspūdžiai - daug daug maisto ir "Baltasis Kiras"). Prieš prasidedant "tikrajam" šventimui, buvo įteikiamos padėkos (savanoriams ir mentoriams) - už gerus darbus, už ilgą laiką savanoriaujant ir t.t. Paklausus, iš kokios grupės į šventę atėjo moksleiviai, rankas pakėlė šeštadieninė chebra. Vėliau buvo įteikinėjomos vėl padėkos, tačiau apdovanotojo salėje narado... aš nežinau, kas atsitiko mano klausai, bet kažkodėl man pasigirdo, jog ieško pirmadienio grupės žmonių (pvz.: manęs) - ir aš pasireiškiau, nes kam slėptis. Ir dar garsiai sušukau YRA. Nežinau prieš kiek žmonių, tačiau Austėjos tylus šnabždesys - wtf, Sima, kas per šūdas, ką tu čia darai, wtf, tylės, Simona, baik, į mus visi žiūri, wtf, nustok, ką tu darai, rimtai, užtenka. Bet argi aš paklausysiu draugės, kai manęs ieško? Nepaklausysiu. O manęs ir neiškojo - tiesiog nepasirodė kažkoks mentorius Kalėdose. Ar man už susireikšminimą buvo gėda? Taip. Ar Austėjai, kuri sėdėjo šalia buvo gėda? Taip. Ar į mus žiūrėjo kreivai? Taip. Ar kažkas mintyse, o gal draugui pašnabždomis sužnabždėjo, kokia aš kvailelė? Taip. Ar po penkių minučių kažkas prisiminė šį įvykį? Ne. Ar aš iki šiol degu iš gėdos? Taip.
Ta akimirka, kai tu suklysti, žmonės pagalvoja, jog gerai, kad jie ne tu. Jie pasijuokia iš tavęs, pasikalba apie tave su kitais. Žinoma, po kiek laiko viskas aprimsta. Bet tą akimirką būna nejauku (o patikėkite, tai esu patyrusi - pvz.: nugriuvimas nuo scenos dainuojant prieš Prancūzijos ambasadą arba nusikeikiant atsiskaitinėjant anglų kalbėjimą prieš mokytoją). Bet galiausiai - kam nepasitaiko? Tos pačios laimės reikalas. Mokinys, kuris gavo bet kokį kitą pažymį išskyrus 10 (reiškias, jis klydo), šopaholikė išleidusi daugiau pinigų eilinį kartą (ji klydo), vaikas, netyčia vaikštantis "nužudęs" 10 skruzdelių (oh, jis irgi klydo) ir t.t.
Dabar pažiūrėkit į šias nuotraukas, į veidus, kuriuos jau po tūkstančio šerinimo feisbuke galėtų mokytojos dėt į istorijos kontrolinius. Ir jei Jus šias mimikas matot pirmą kartą - arba Jūsų draugai yra tolerantiški, arba Jūs gyvenate urve.
 |
| Steve Harvey |
 |
| Aurimas Tamulionis |
Gražios artėjančios savaitės - more pakantumo bent jau mokykloje.
Simona.
2 komentarai:
Omggg, pagaliau kažkas parašė apie tai, kas mano mintyse pastarąją savaitę užėmė 90% minčių scrollinant veidaknygėj. Iš tikrųjų, žmogus suklydo, visko pasitaiko, o kiti iš to daro fakin cirką, kuriuo mėgaujasi viskokie degradai.
Puikus straipsnis :)
aw ačiū, Ieva, smagu žinot, kad mintys sutampa. :)
Rašyti komentarą