birželio 18

Man vienuolikta ir dvylikta klasės nabuvo kančia – mane supo šilta kompanija, penktadieninis alus, meno parodos ir Doorsų muzika. Mane kankindavo (tik maloniai kankindavo) netikėti naktiniai žygiai, netikėtos savaitgalio išvykos prie jūros ar į Rigą. Netgi ilgi vakarai mkice (Vilniaus universiteto bibliotekoje) dabar galvoje skamba sentimentaliomis natomis – mes atsinešdavome prancūziškų raguolių ir skaitydavome apie Prancūzijos revoliuciją iki vidurnakčio, kuomet autobusai nebeatlikinėjo savo visuomeninių pareigų ir beeinant namo tuos kruasanus išvaikščiodavome.

Buvo dar ir skausmingas išsiskyrimas su tėvu, kuris dovanų man įteikė visišką nepalaikymą, emocinį smurtą, patyčias ir parodė, ką reiškia iki keturių nakties verkti, o kitą vakarą net nesugebėti atsimerkti nuo patinusių akių. Buvo ir draugų, kurie skaudino, atsiprašinėjo ir vėl skaudino. Tik man nebe tiek metų, jog užtektų juos užblokuoti facebook‘e ir viskas pasikeistų. Buvo ir taip, jog taupiau didėlėms kelionėms atostogoms vasarą, bet staiga teko tuos pinigus išleisti korepetitoriams, egzaminams, maistui. Dar buvo aštuoni kilogramai plius, penki minus, penki plius, bet tai jau nėra taip ir reikšminga.

Bet kad ir kaip benutiktų, aš sugebėdavau save ištraukti. Ir sugebėjau netgi džiaugtis! Kartais susikurdavau didelį iliuzijų lauką, į kurį panirdavau prieš sapnų laiką (o sapnuoju aš beveik kasnakt. Dėl to visiems nuoširdžiai pasakoju, jog miegas – mano viena mylimiausių veiklų), kartais užtekdavo pakviesti draugę kavos. Bet nuo spalio laukiau birželio 18 dienos – tikrai nelaukiau taip stipriai, jog užsiniūniočiau buvusiose akimirkose ir nesidžiaugčiau dabartimi, bet ši data man skambėjo kaip didžiausias atpildas ir simbolis naujos pradžios.

Būna, jog aš kuo nors pasiskundžiu. Ir man mano draugai sako „Simona, tu metus gyvenai Šveicarijoj, kokių dar kelionių stygius“, „Simona, tu kiekvieną savaitę valgai kokiam nors restorane, koks dar pinigų stygius“. Tik aš žinau, jog aš noriu dar daugiau. Ir dėl to dirbu, stengiuosi, planuoju bei labai daug svajoju. Prieš porą savaičių susiskambinau su savo drauge venesueliete ir papasakojau jai apie savo planuojamą metų pertrauką nuo mokslų, kuomet niekur nesimokysiu, greičiausiai varysiu vėl kur nors prie kalnų (Prancūzija?), o atostogausiu kokioje Brazilijoje. Ir ji sako ,,wow, you live an adventurous life“. Ir aš kažkodėl pradėjau aiškintis, teisintis, įrodinėti, jog jei tik nori, visi gali daryti tą patį ir taip toliau, ir taip toliau, kas buvo tam pokalbiui visai nereikalinga, nes velnias, ji tiesiog pasidžiaugė už mane. Ir dėl kažkokių keistų priežasčių, su vis dar sutrypta savigarba, aš nemokėjau tiesiog padėkoti už tokį komplimentą. Už komplimentą, jog stengiuosi dėl to, kas man patinka. Ir kad labai daug planuoju. Kartais gal ir per daug, bet man nuoširdžiai patinka gyventi lūkesčių svaiguly ir tikėtis geriausio.

Bet grįžtant prie birželio 18 – birželio aštonioliktą dieną aš parašiau savo paskutinįjį istorijos egzaminą. Nemanau, jog labai gerai jį parašiau, nors ir ruošiausi gan skrupulingai, bet bent jau išėjus iš gimnazijos akmuo nuo širdies nukrito. Todėl su miela kompanione nuėjom į parduotuvę šokolado. Aš gal keturis mėnesius visiems kartojau, jog po paskutiniojo egzamino pirmas dalykas, kurį darysiu, tai perskaitysiu knygą savo malonumui, ne mokyklai, ne atsiskaitymams, o tik tai sau. Bet parduotuvėje atmetė mano kortelę, nors tikrai, tikrai žinojau, jog dar kokie aštuoni eurai toje kortelėje turėtų būti. Juk neseniai pardaviau savo bilietą į turbūt vieną laukiamesnių ir smagesnių turėjusių būti vasaros įvykių, į festivalį ,,Ant bangos“, kuris vyksta Nidoje, šalia mylimų kopų, galima sakyti, ant jūros kranto.

Grįžau namo ir peržiūrėjau tą savo banko sąskaitą. Antstoliai nuo mano kortelės nuskaitė 107 eurus. Tai dabar ne tik, kad neturėjau pinigų, bet ir įsėdau į tokio riebaus minuso krėtį. Vis tik istorija su antstoliais, kotrolėmis ir autobusais yra visai juokinga. Ji nuoširdžiai įrodo, kokia kartais aš esu stipri hipokritė. Juokinga dėl to, nes visada visiems sakau, kaip tokių žmonių aš nemėgstu! Matot, man išties isteriškai graudu klausytis personų, kurios kalba apie tai, koks nešvarus ir smirdantis viešasis transportas Vilniuje, kiek daug šiukšlių mieste, kokie maži atlyginimai, bet kai jie įsėda į troleibusą ar autobusą, jie patys atsisako mokėti už tą transportą. Tikrina facebook’e, kur matyti kontrolę, perspėja kitus zuikius ilgaausius, jei tik tokią sutinka. Jog tik nesusimokėti ir pergudrauti sistemą! Man atrodo, nereikia aiškinti, kodėl tai yra visiškai nepilietiška. Tik kartais mat, aš darau tą patį. Kažkaip vis pateisinu save tuo, jog beveik visur vaikštau pėstute ir retai važinėju, jog neturiu moksleivio pažymėjimo ir dėl to bilietėlis man kainuoja visą eurą ir taip toliau. Vieną žiemos vakarą labai norėjau ledų ir pasigavo mane tie žaliomis liemenėmis vilkintys kontrolės darbuotojai. Gavau baudos išrašą ir padėjau tą lapą į stalčių, nes ką tik visus pinigus išleidau ant turbūt brangiausių parduotuvėje veganiškų ledų. Bet galų gale susimokėjau turbūt už visas savo zuikio keliones dar ir keliems metams į priekį. Tai dabar tikrai tikrinsiu, kur ta kontrolė, nes nenoriu mokėt ir vėl, kai sumokėjau tą šimtą eurų! Ir dar prieš kelionę į Jordaniją (ne Australija ir ne Brazilija, bet 50 eurų už bilietus pirmyn ir atgal!).

Bet birželio 18 diena tuo nesibaigė. Aš grįžau trumpam namo, o tuomet nužingsniavau iki Theobrominės. Ši vieta man simboliška – labai nemėgstu didmeninių kavos vietų, tačiau mane labai žavi ir visus metus žavėjo procesas, kuomet po pamokų sugebi laisvą valandą skirti kavos puodeliui su draugais. Savaitgalį sugebi viena išsivesti save kavos pasimatymui su knyga. Vakarą paskiri įdomiam renginiui, kuris vyksta tarp kavos puodelių (nes įvairios diskusijos, nors ir retai, čia vyksta). Theobrominė labai patiks neveganams, nes jų manymu ši vieta turi skaniausią karštą šokoladą mieste. Bet patiks ir veganams, nes kartais turi vaisinio šerbeto ar tokio labai skalsaus veganiško braunio. Ir to paties šokolado! Vis tik dažniausiai aš čia geriu kavos ir toniko kokteilius, o šį kartą pakviečiau kartu jų pagerti ir draugą. Ilgai nesimatėm, pašnekėjom, padėjau jam parašyti motyvacinį į jo pasirinktas studijas. Truputį keista matyti daugelį draugų, bekalbančių apie būsimus metus universitetuose – Ispanijoje, Estijoje, Nyderlanduose. Dar keisčiau tai, jog likusieji Lietuvoje ir toliau lankysis mūsų kartu pamėgtose vietose, tik be manęs. Aš apie studijas Lietuvoje niekada ir negalvojau, tad man visi šie metai buvo kaip ilgas atsisveikinimas, dažnai kur eidavau mintyse kartodama, jog mėgaučiuos tuo dabar, nes sekančius ketverius metus (o dabar jau ir penki gaunasi, jei nesugalvosiu dar vienokių ar kitokių praktikų užsienyje) to nepatirsiu – nepatirsiu gimtosios kalbos fone, nepatirsiu šaltibarščių, nepatirsiu jokių Kaziuko mugių. Ta proga nusprendėme papietauti ir „Gyvame bare“ – vietoje, kurios turbūt jau niekam neberekomenduočiau, bet man užsukus ten užklumpa dideli sentimentai. Kai dar penkiolikos metų bandžiau nevalgyti gyvūninių produktų, tai buvo vos ne vienintelė vieta mieste, kuri tai siūlė, o praeitą vasarą ten dirbo viena širdžiai artimiausių draugių, tad dažnai užsukdavau ten alaus ar burgerio, jog galėtume pakalbėti.

Vėliau dienos programoje sekė renginys „Ką žmonės dirba visą dieną?“. Seniai jau norėjau jį aplankyti, o ir diena, po paskutinio egzamino pasirodė tam puikiai tinkanti. Pirma diena, kai mokykla jau nebėra svarbi ir nebėra pirmoje vietoje smegenyse. Renginys patiko! Manau, jog tikrai ir dar kartą apsilankyčiau, jei tik bus tokia galimybė. Labai gražiai vakarą pradėjo Saulius Baradinskas, kurio pasakojimas priminė kiek ne karjeros atpasakojimą, bet tai, kaip jis ėjo link režisiūros, kovodamas su visomis gyvenimo parkėmis. Prisiekiu, paprastai manęs nesujaudina motyvaciniai pokalbiai dėl labai panašios jų nešamos žinutės, bet visa birželio 18 diena man šaukė nauja pradžia, nauja pradžia, nauja pradžia ir šis pokalbis man pasirodė gana pritaikomas pačiai. Įstrigo jo pasakyta frazė, jog vaikystės tramos tai gerai supakuotos dovanos. Bandau šiame sakiny atrasti prasmę, tačiau manau, jog jį sugebėsiu įsisavinti tik vėliau. Po Sauliaus sekė architektė Gilma Teodora Gylytė, bet nelabai ją girdėjau. Mama pranešė, jog ką tik mirė prosenėlė.

Ištryško pora ašarų. Nepasakyčiau, jog su ja praleidau daug laiko, bet daug laiko su ja praleido mano seneliai, kurie man yra labai mylimi ir su kuriais stengiuosi išsaugoti tikrą ryšį, iš kurių labai daug mokausi ir kurių laimė man labai rūpi. Ir dėl to man pasidarė graudu dėl jų. Kaip tik ateinantį savaitgalį močiutė ir senelis turėjo išvažiuoti į Ukrainą, pirmą kartą į užsienį kartu gal po 3-4 metų. Prosenelė mirė ramia mirtimi – papietavusi nuėjo pietų pogulio ir taip nebeatsibudo. Man viską išgirdus viskas labai sukosi galvoje, bet bandžiau suprasti, jog taip turėjo būti. Požiūris, jog viskas yra taip, kaip turi būti yra atstojantis man religiją ir padedantis tokiomis akimirkomis atrasti ramybę. Todėl susikaupiau ir ėjau toliau klausytis paskaitos.

O toliau buvo Justas Janauskas – Vinted ir Humansapp įkūrėjas. Čia yra būtent tos programėlės, kurių gaila, jog pati nesukūriau. Vinted, kaip kovotojai prieš greitą madą, yra tikras vertybių suktinis – man gera matyti kaip žmonės atiduoda tai, kas jiems nėra reikalinga vietoj to, jog išmestų. Ir humansapp, kurio dar nebandžiau, bet idėja, jog galiu nusipirkti man reikiamas žinias iš man patinkančių personų, mane žavi ir tikiu, jog vieną dieną tikrai išbandysiu šį projektą. Justas apie viską šnekėjo su juokučiais ir mažais nukrypimais, bet turbūt dėl to, jog ir pati taip darau, ši istorija man patiko.

Ir tuomet, jau po visko, renginio kūrėja Rasa Jusionytė pakvietė visus, norinčius darbo ir veiklos, turinčius pasiūlymų ar ieškančius ko nors ant scenos. Ir nusprendžiau, vėlgi, visiškai pasikliaudama likimu, atsistoti prieš 400 žmonių. Papasakoti, jog šiandien buvo mano paskutinis egzaminas, apie svajonę padėti kitiems ir tapti aplinkosaugos specialiste. Užsiminiau ir tai, jog ieškau nemokamos praktikos ar kokio darbo vasarai, jog ši svajonė taptų lengviau pasiekiama. Ir tą akimirką, po visos dienos, kaip žmogus, kuris nemėgsta kalbėti viešai prieš publiką, per kalbėjimo įskaitą sugebantis nagu nusikrapštyti žaizdas ant rankos dėl streso, kaip žmogus, ką tik išgirdęs apie mirtį ir kaip žmogus, kuris bando tą naują pradžią atrasti, aš jaučiausi kaip didvyrė. Kaip didvyrė, nes užlipau. Ir nors balsas drebėjo, aš visa drebėjau, viskas baigėsi gerai. Kažkaip pagalvojau, jog gailėsiuos, jei nenueisiu. O gailestis su nauja pradžia nesutampa!

Ir tuomet pėstute su drauge parėjau namo. Pasidariau saldžios saldžios mėtų arbatos ir pradėjau rašyti novelę. Paskutinį kartą tokią rašiau Šveicarijos alpėse, dabar – Antakalnio daugiabutyje.

Tad tokia ir buvo viena laukiamiausių metų dienų. Birželio aštuonioliktoji, amore.

AŠ GALIU JUMS PARAŠYTI, KADA AŠ RAŠAU

Nes rašau nedažnai ir dažnai net mano draugai pamiršta, jog reikia patikrinti, ar aš iš viso dar čia rašau. Paskutinį pusmetį mokiausi, o dabar pradėjau rašyti knygą, tačiau turiu dalykų, kuriais noriu pasidalinti. Apie paskutinę dieną mokykloje, keliones, būsimą gap year'ą ir kitokius pyragus.

Tad jei vis dar skaitot - parašykit man savo el. paštus ir aš jums atsiųsiu laiškutį, jog parašiau. Galit juos palikti komentaruose, o jei nenorit, jog kiti žinotų, jog skaitote tokius dalykus, galit parašyti man į facebook'ą (Simona Aleksandravičiūtė).

BET. Jei jus domina būtent mano laisvi metai nuo akademinio mokymosi ir net nebūtinai todėl, jog jie MANO, instagrame yra paskyra @simonadarogapa ir aš joje rašysiu apie tai, ką patirsiu gyvendama Paryžiuje.

Ačiū ir o revurar

labai skanūs dalykai iš augalų

Galiu valandų valandas stebėti kaip žmonės eksperimentuoja virtuvėje. Man visai negaila laiko, visai nesvarbu, jog galbūt pati to ir negaminsiu. Jei keliauju, galiu skristi pigiausiomis oro linijomis, miegoti pigiausiuose hosteliuose, miestuose dešimtis kilometrų suvaikščioti tam, jog nereiktų mokėti už transportą, tačiau bent kelis kartus leisiu sau nueiti pavalgyti į kiek brangesnes vietas. Išleidžiu daug pinigų ant maisto - man patinka Vilniuje atrasti naujas vietas ir jose papietauti, nors ir vienai. Man patinka parduotuvėje nusipirkti anksčiau nematytų egzotinių vaisių, užtepėlių ir namie mėgautis jomis. Nesu didelė gurmanė, bet man patinka skoniai ir vienas iš kasdieninių mano laimės ingredientų yra maistas. Valgau tiktai augalinius produktus, tačiau būtent taip pradėjus maitintis, atrodo, jog pradėjau daugiau eksperimentuoti, nenorėdama kiekvieną mielą dieną valgyti tik bulves ir grikius. Tad šiandien dalinuosi receptais, kurie buvo populiarūs mano virtuvėje paskutiniu metu.

Anakardžių camembertas

Perėjus nuo visavalgystės į veganizmą, labiausiai pasiilgau sūrio. Tikrai nefermentinio, bet to kurį tėvai valgo užsigerdami vynu arba to, kuris Šveicarijoje yra nacionalinis patiekalas - yra lydomas su baltu vynu, o vėliau valgomas su bulvėmis, balta duona. Man patinka būtent jo skanavimo kultūra, sukuriama atmosfera. Tad vieną dieną nusprendžiau pasigaminti camembertą. Jis man kelia ypatingus prisiminimus, kuomet gyvendama jau minėtoje Šveicarijoje nebeturėdavau pinigų įprastiems pietums - tad pirkdavau pigiausią camembertą, krekerių ir vynuogių sulčių. Mokyklos kieme sėdėdavau kur nors medžio pavėsyje, klausydavau aplinkinių prancūzų kalbos ir valgydavau.

Reikės:

• puodelio anakardžių;
• 4 skiltelių česnako (jei nemėgstate stipraus česnako skonio, užteks ir 2-3);
• 2 šaukštų maistinių mielių (yra pirkti veggo bei kitose sveiko maisto parduotuvėse);
• 2 šaukštų tapijokos krakmolo (yra pirkti veggo parduotuvėje);
• 1,5 šaukštelio druskos;
• 2 šaukštų obuolių acto (jis pigus, naudojasi lėtai ir puikiai tinka į įvarius padažus ar daržovių marinavimui, kas taip pat, yra įdomi virtuvės patirtis);
• 3/4 puodelio vandens;
• alyvuogių aliejaus dėl skonio;
• rozmarino (nebūtina, bet labai rekomenduoju).

Anakardžius geriausia mirkyti per naktį, tačiau jei toks procesas jums per ilgas - virkite juos apie 20 minučių. Tuomet juos dėkite į blenderį, kartu su 2 arba 1 skiltele česnako, maistinėmis mielėmis, tapijokos krakmolu, druska, obuolių actu, vandenių ir viską malkite iki vientisos konsistensijos. Viską supilti į keptuvę, kaitinti (neužverdant!) ir visą laiką maišyti lopetėle masę iki kol ji pradės tirštėti. Svarbu neperkaitinti, nes tuomet iškepus sūrį nebus drėgnai malonios tekstūros! Tuomet viską supilti į mažą kepimo indą, išklotą kepimo popieriumi ir ant viršaus primėtyti rozmarino, sudėti išilgai perpjautas likusias česnako skiteles ir užlieti trupučiu alyvuogių aliejaus. Kepti 180 laipsnių temperatūroje apie 20 minučių (kol turės blizgančią odelę, tačiau viduj dar bus kiek skystokas). Labai skanu su bagete, apskrudusia orkaitėje su šiek tiek aliejaus ir balzamiku; skanu su vynuogėmis arba fermentuotomis vynogėmis (t.y. vynu); skanu vietoj sviesto tepti į sumuštinius (būtent tai mano tėvai ir daro. Visai ne veganai jie, bet liko patenkinti!). Tad skanaus!

Labai sočios salotos be mėsos ir be sūrio

Man visada būna keista skaityti salotų receptus, nes niekada jų neatkartosiu tokiu pat būdu, o be to, dažniausiai kombinacijos būna girdėtos ir pabodusios. Vis tik, tai yra tas maistas, kurį lengvą kiekvieną kartą padaryti vis kitokį, vienus ingredientus, jei kažko neturi, pakeisti kitais. Būtent šios salotos yra tos, kurios tinka draugių vakarui, kur visos susirenka į vienus namus, turi daug naujienų iš savų gyvenimų, mėgsta klausytis geros muzikos bei laukti vakaro kulminacijos - vakarienės!

Reikės:

• tokių žalumynų, kokių tik yra namie - gražgarstės, sultenės, špinatai, burokėlių lapai, paprasti salotų lapai, bazilikai ir t.t. 
• 2 vidutinių morkų, tarkuotų;
• 2 puodelių vyšnynių pomidorų arba kelių didesnių pomidorų;
• skardinės konseruotų avinžirnių;
• vidutinės cukinijos;
• 10 pievagrybių;
• šaukštelio cukraus (nebūtina, bet rekomenduojama);
• balzamiko acto;
• aliejaus;
• druskos.

Vyšninius pomidorus supjaustome per pusę (jei didesni, tai į mažesnius gabalėlius) ir juos sudedame ant kepimo skardos. Apšlakstome aliejumi, balzamiku, druska ir cukrumi bei kišame į 100 laipsnių orkaitę gerai valandai. Ant kitos skardos suberiame avinžirnius, kuriuos taip pat išmaudome aliejuje ir balzamiko acte, užberiame druskos. Kitoje pusėje sudedame pjaustytus pievagrybius, pjaustytą cukiniją, juos irgi galima aplaistyti aliejumi. Dedame į orkaitę, o iškepus pomidorams, galima padidinti temperatūrą iki 180 laipsnių ir pakepti dar kokias 5-10 minučių. Bekepant intervalais pamaišyti, jog viskas apskrustų iš kelių pusių. Visiems šitiems produktams iškepus, juos išmaišyti kartu su morka, salotomis ir įpilti dar papildomai aliejaus ir balzamiko acto. Rezultatas tikrai puikus - tokios salotos pasotina, tačiau jei labai dar norisi, pilve lieka vietos ir desertui.

Uogienė, kurią galima daryti žiemą

Darbo dienų rytais mėgstu valgyti pasigaminti greit - susitepti sumuštinį, paskubomis išsivirti košę, o gal tiesiog atsidaryti indelį jogurto. Visiems šitiems dalykams puikiai tinka uogienės, tik problema ta, jog močiutės vasarą virtas aš jau seniai suvalgiau. Tad būdama parduotuvėje visada perku šaldytas uogas. Geriausia sulaukti akcijų, nes įprastai jos būna gana brangios (ypatingai, jei tai kokios mėlynės, o jas aš ir mėgstu labiausiai).

Reikės:

• 400 gramų šaldytų uogų;
• 1/4 puodelio vandens;
• 3 šaukštų pasirinkto saldiklio (aš naudoju kokosų sirupą, bet tiks ir cukrus);
• pusės citrinos sulčių bei smulkiai tarkuotos žievelės;
• 5 šaukštų chia sėklų (jų jau galima rasti ir didesnėse maisto prekių parduotuvėse)
• 2 šaukštų kokoso drožlių (nebūtina, bet rekomenduojama).

Uogas sudėti į didelį puodą, apipilti vandeniu, saldikliu, citrinos sultimis ir uždengus kaitinti, kol jos atšils. Tuomet galima su šakute jas apmaigyti iki norimos tekstūros, sudėti citrinos žievelę ir dar 15 minučių pavirti. Svarbu, jog liktų dar ir kiek skystesnės masės. Tuomet puodą nuimti nuo ugnies, sudėti chia sėklas ir kokoso drožles. Viską permaišyti ir palaukti kol atšals. Tuomet sudėti į stiklainius, o atsiradus progai, ar tiksliau, pusryčių metui atėjus, uogiene gardinti patiekalus. Šioji tikrai sveikesnė nei pirktinės, turi gerųjų riebalų dėl sėklų bei drožlių ir kiek egzotinį skonį. Tikrai gardu!

Bulvių sriuba

Anksčiau kiekvieną dieną valgydavau sriubą. Viena močiutė gamindavo labai skanią kopūstienę, kita rudenį tiekdavo burokėlių ir voveraičiš sriubą kartu su bulvių koše. Tėtis niekada nepagamindavo tokios, kuri man patiktų, bet vertė valgyti dėl joje esančių vitaminų. Dabar, kai virtuvėje patinka suktis ne tik dėl keksų ir pyragų, gaminuosi ją pati. Ji padeda išvengti produktų neišmetimo (mat dažnai prisiperku daugiau daržovių nei pajėgiu suvalgyti, o be to, labai nemėgstu kepti ir apjaustyti tas, kurios jau spėjo apdžiūti ar prarasti savo pradinę išvaizdą. Tačiau jos puikiai tinka į trintas sriubes,į kurias galima dėti viską ir gauti tikrai maistingą, šiltą vakarienę.

Reikės:

• 3 svogūnų;
• 5 didesnių bulvių;
• 2 porų;
• 200 g. žirnelių;
• 3 kubelių daržovių sultinio;
• mėgiamų prieskonių (aš naudoju džiovintus bazilikus ir kumyną);
• šlakelio aliejaus;
• balzamiko acto (nebūtina, bet rekomenduojama).

2 svogūnus, porus ir bulves (nuskustas) atsainiai supjaustyti bei dėti į didelį puodą. Užpilti vandeniu, sudėti prieskonius ir sultinio kubelius bei virti iki tol, kol bulvės apminkštės. Tuo metu supjaustyti likusį svogūną, jį apskrudinti aliejuje. Daržovėms išvirus, visą sriubą sumalti blenderiu, jog taptų tiršta trinta sriuba. Porą samčių įkrėtus į lėkštę, ant viršaus užberti skrudintų svogūnų bei apipilti balzamiko actu. Skanaus!

Valgykite ir būkit geri, mėgaukitės maistu. Jokia Italija nebūtų Italija be picos, jokie pletkai su draugėmis nebūtų geri pletkai be geros užkandos.
Simona

savaitgalio išvykos Lietuvoje

Įsisukus, o gal net ir lengvai įklimpus į krūvą atsakomybių, pareigų, darbų, žinant, ką veiksi rytoj, poryt, kitą savaitgalį ir ką turi atlikti iki kovo, lengva primiršti ir priežastį, dėl ko viskas daroma ir vykdoma. Up and down, up and down, kaip Škėma pasakytų, įsisukęs į savirealizacijai netinkamą pasaulį. Sausis man visada būdavo kiek niurus - taip, yra naujų lūkesčių, naujų tikslų, bet dažnai jie tinka tik dar griežtesnės rutinos sudarymui ir kasdienybė tampa per daug melancholiška. Man šie metai mena Šveicarijos alpės, kuriose gyvenau prieš dvejus metus - jų išvaizdos aprašas puikiai tinka mano emocijų alegorijai nupiešti. Kartais aš net nežinau, ar tos alpės yra atšiaurios, su pražūtingais takais ar takeliais, ar atvirkščiai, su amą atimančiais vaizdais ir su netikėtais bei saugiais pakampiais. 

Tik žinau, jog kai sunku, reikia arba susitaikyti su padėtimi bei leisti sau pailsėti arba bandyti kažką keisti. Kažkaip esu išmokusi greitai keisti nuotaikas, nusimatyti dalykus, dėl kurių galiu džiaugtis jau dabar ir nusimatyti kažkokias prošvaistes ne tik už metų, bet ir už savaitės. 

Ši žiema yra pirmoji žiema (kuomet nesu maža mergaitė arba kuomet neturiu progos pro langą žavėtis alpių viršūnėmis), kuria nuoširdžiai mėgaujuosi. Išmokau džiaugtis jos teikiamomis pramogomis ir nenuliūsti dėl sniego pūsnų (kaip  tikrai būsimai aplinkosaugininkei ir dera). Pirmą kartą apsilankiau ant Liepkalnio ir slidinėjau tamsiu paros metu (mat masyvesniuose kalnuose to daryti negalima dėl saugumo priežasčių). Kažkurį trečiadienį su bendraklasiais ir mažomis viltimis ten nuvykome, ir jei nuoširdžiai, patiko! 

Perkam viską visiems pagal visus visų
pageidavimus

Dar porą savaitgalių atgal apsilankiau Lietuvos žiemos sostinėje - Ignalinoje. Ten vyko Lietuvoje gyvenančių mainų moksleivių seminaras, į kurį buvo pakviesti savanoriai. Apsigyvenome sodyboje, menančioje vaikystės rusiškus filmukus. Žinot, tarp eglių, didelių pūsnų, kur viduje visada žiežirbomis laistosi židinys, o nuo tiekiamo maisto garuoja kvapnus baltas dūmas. Mediniai kambariukai ir jokios meninės vertės neturintys, ant sienų sukabinti paveiksliukai. Dar kažkur kažkoks televizorius rodo sveikinimų koncertą. Nuolatos. Bet savotiškai tai yra jauku ir sugeba atpalaiduoti bei priversti mėgautis paprasčiausiais dalykais – šalia esančiais dideliais kalnais, puikiai tinkančiais rogučių pasivažinėjimams, miškais, pilnais garsų ir neišmindytų takų. Taip ir praleidom tas dienas – vaikštant, čiuožant, vakarais aplink laužą šokant. Buvo gera vėl atsidurti tarptautinėje aplinkoje, prisiminti traukinių riedėjimo garsą (iki Ignalinos važiavome jais ir tai buvo mano pirmas pravažiavimas po metų. O juk dar prieš dvejus metus, net ir į mokyklą norint nukakti reikdavo kėblinti į stotį). Be to, YFU yra vienintelė organizacija, kurioje likau kaip savanorė ir abitūros metais. Tad vien tas jausmas, jog kažkam teikiu pagalbą (pavizdžiui, kai visi po naminių kotletų nori dar traškučių, šokoladukų bei LIETUVIŠKŲ (!) sūrelių, galiu surinkti pinigus ir už juos nueiti į Maximą. O iš Maximos bėgant atgal į laikinus namus, grožėtis sniegu ir valgyti už jį šaltesnius ledus) pripildo mane šiluma. Dar supratau (bekalbant su belgu), jog prancūzų kalbą visiškai užmiršau, nors dar neseniai ją buvau laisvai įvaldžius. Ir dabar kiek baisu dėl to – baisu, jog neturiu genialios atminties ir dar baisiau, jog vis nesurandu progos prisėsti ir peržvelgti prancūzišką filmą, perskaityti prancūzišką knygą, parašyti prancūzišką laišką Šveicarijoje likusiems draugams.

Dar vienas savaitgalis, kuris šiais metais pasižymėjo ramybe buvo išsvajotosios dienos Druskininkuose, į kuriuos vaikystėje su tėvais nuvažiuodavome per  metus bent kartą. Tai dėl SPA, tai dėl kokio Montvydo koncerto, tai dėl naujųjų metų sutikimo. Su artimomis draugėmis pirmojo pusmečio baigimo proga nusprendėme, jog masažai, vandens parkai ir geras maistas mus šiek tiek atgaivins. Kadangi dar nesulaukėme finansinio žydėjimo metų, susiradome mažą butuką vietoj viešbučio, jog ir maistą galėtume pačios gaminti, ir jog žinoma, būtų pigiau. Ir tiesą pasakius, net jei ir būtų galimybė pasirinkti prabangesnį variantą, klausimas ar tikrai jo norėčiau. Didesnė erdvė šokiams ir maisto kūryba mane žavi kiek labiau nei nemokami chalatai.

 

Monopolio vakaras Druskininkuose.

Aš pati pasirinkau du masažus – vieną atpalaiduojamą nugaros masažą Flores (20 min – 10eur) ir vieną Senajamę pašte, pas tailandietę (30 min – 20eur). Pastarąją rekomenduočiau daug labiau, bet į Flores smagu nueiti pasėdėti šviesioje salėje, išgerti arbatos ir paskaityti knygą. Taip pat prie pramogų pridėjome ir 3 valandas vandens parke, kuris man čia patinka daug labiau nei Vilniaus, esantis prie Ozo.

Tris dienas nusprendžiau kuo minimaliau naudotis socialinėmis medijomis ir skirti save save juokui bei truputėliui vyno. Pirmą vakarą atvažiavusios apsirūpinome maistu ir stebėjome “Mama” apdovanojimus. Aš nesuprantu, kodėl man patinka įvairiausi muzikiniai apdovanojimai net tada, kai visai nepatinka jų transliuojama muzika, bet vis tik niekada jų nepraleidžiu (kaip ir Eurovizijos). Bet dar ir kepėme namines picas (net padą pačios minkėme), ir domėjomes negirdėtomis Lietuvos padangių dramomis, kurias sufleravo TV3. Visai smagu. Šeštadienį skyrėme savo laiką masažams, vandens parkui ir knygoms. Dažnai gan sunku būna surasti papildomo laiko skaitiniams, kuriuos nuoširdžiai nori perskaityti, tad smagu tokius kūrinius pasiimti į tokias keliones bei laiko spragas kamšyti jais, o ne Zuckerbergo tinkle aprašomomis naujienomis. Aš pasirinkau A. Kamiu “Marą” ir vakare lovoje skaičiau jį. Pasaka. Pietums tarp visko suimprovizavau sočių, bet neapsunkinančių salotų receptą (kuriuo su kitais, paskutiniu metu pamėgtais receptais pasidalinsiu sekančiame įraše), o pusryčiams darėme sumuštinių fiestą – su įvairiausiomis iš namų prigriebtomis uogienėmis ir užtepėlėmis. Paskutinė diena prasidėjo kitu masažu ir Dineikos parko kriokliais, kurie labai mažyčiai, bet jų garsas priverčia ir trumpam sustoti. Savaitgalį užbaigėme mano mylimiausia vieta Druskininkuose pavalgyti – restoranu ,,Toli toli”. Jie turi daug skanių arbatų (!) ir nemažai veganiškų pasirinkimų. Aš dažnai sakau, jog jei reikėtų keliauti dėl maisto kultūros, mano pirmoji stotelė būtų Izraelis (kuriame dar šiais metais ir Eurovizija vyks, bet deja, kaip tik prieš egzaminus), tad tuo man ir ši vieta patinka. Jie turi ir falafelių, ir veganiškos shakshukos. Skanumynas.

Reikia kažkaip dar kažkur nuvykti. Neseniai atšvęstas šimtadienis sako, jog nereikia, bet nu blemba, tikrai reikia. Nusibodo rašyti lietuvių kalbą, mokytis matematikos bandomajui ir galvoti, jog šitie dalykai man šiuo gyvenimo laikotarpiu yra svarbiausieji. Man daug labiau rūpi Eurovizija, Australija, draugai, literatūra, kelionės. Ką daryt?

Simona

sapnas apie Australiją

Nežinau kodėl aš neįtraukiau į Naujųjų metų pasižadėjimus to, jog labiau reikėtų pasitikėti ženklais bei savo pirminiais jausmais. Kreipti dėmesį į detales, o ne tik bandyti viską išmąstyti, apskaičiuoti ir apsvarstyti. Nepasakyčiau, jog man trūksta spontaniškumo - galbūt aš mėgstu prieš kur nors vykstant susižiūrėti net vietas, kuriuose pirksiu pusryčiams šviežią duoną, bet taip pat mėgstu ir vidury ramios dienos ir pasiūlyti nukeliauti.

Daugiau tikėti likimu ir tikėti, jog likimas labai norint yra pakeičiamas.

Šią naktį sapnavau savo paskutines dienas mokykloje. Ir jei neklystu (o galiu ir klysti, nes tikrai sunku atkurti prisiminimus, kuriuos sukūrė mano nebudri pasąmonė), viskas prasidėjo nuo pirštų, braukiančių telefono ekraną ir radusių skydį į Australiją už 190 eurus (ne, realybėj tokių kainų nėra, nes jei būtų, tai jau ir šiandien tie bilietai būtų ne tik sapne, bet ir kišenėj). Nusipirkau tą skrydį į vieną pusę ir jau lėktuve susipažinau su brolio ir sesės duetu, gyvenančiu Amsterdame, bet kilusiu iš Australijos. Atskridom į miestą, kurį sapne tikrai žinojau, tačiau neturėjau galvoje nusipiešusi kažkokių vaizdinių, kaip apie kokį Sidnėjų ar Melburną, Perthą ar Adelaidę. Berods Kanbera, bet nežinau. Žinau, jog nuskridus pirmą dieną gailėjau savo pinigų ir pasirinkimo neinvestuoti daugiau į bilietus ir į kryptį, bet sutikti draugai leido apsigyventi pas juos. Kelias dienas galvojau, kas dabar bus. Nei per daug santaupų, nei darbo vizos. Žinau, kad daugiausiai nerimo buvo dėl pinigų. Puikiai susidraugavau ir su jų mama, ir su pusesere. Atsirado kažkoks buitekas, trumpos kelionės apskrity. Nusipirkau juostinį fotoaparatą ir pradėjau fotografuoti. Atsimenu tik kelis vaizdus, kurie įstrigo - kalno viršūnei ruošiamės lipti į keltuvą, vežantį žemyn. Raudonas dangus, saulėlydis ir žali kalnai, būtent tokie, kokie man ir patinka - tankiai apaugę įvairiausiais augalais ir apsivynioję srauniais upeliais. O kita nuotrauka buvo su per daug apšviestu brolio veidu, kabančiu iš antro aukšto gulto. Su iškištu liežuviu. Ir staiga man reikėjo važiuoti namo. Išleistuvės, diplomų įteikinėjimas. Nežinau kodėl to nepraleidau. Realybėj manau, kad iš Australijos tikrai nebūčiau skridusi dėl išleistuvių. Broliui ir sesei reikėjo taip pat skristi atgal. Sutapo. Apsidžiaugiau, nes pagalvojau, kad turėsiu galimybę aprodyti bent kažkiek Vilniaus, bet persėdimas buvo Berlyne.

Atsibudau labai geros nuotaikos. Esu tikra, jog praėjo kelios akimirkos, kol supratau, jog jokioj Australijoj aš nebuvau. Ir dabar gailiuosi tik, kad neužsirašiau visko iš kart. Ir kad net padoriai visko neapmąsčiau. Sekmadieniai turi būti skirti ne tik blynams!

Taigi, nežinau, ar tikrai Berlynas, ar tikrai Amsterdamas, ar tikrai Kanbera. Ryškiausiai atsimenu tik bilieto kainą, jog tai buvo Australija, tas dvi nuotraukas su juostiniu fotoaparatu, vaikiną ir merginą bei tą nerimą dėl pinigų. Paskutinis nedžiugina, bet su jausmais galima tvarkytis. Iš dalies, suprantu kodėl tokios paralelės galėjo išlįsti net ir sapnuose, bet liūdna, kad mintis apie pinigus užima tokią didelę dalį mano minčių. Kartais finansiniai nepatogumai neatrodo taip ir blogai. Visai įdomu būti pusę metų pagyventi vienuolyne, valgyti vien grikius ir parašyti kokį bestselerį, kuris išspręstų tuos nepatogumus. Bet labai noriu aš studijuoti ne Lietuvoje. Ir geriausia, jog tai įvyktų jau po metų su puse. Ir žinau, jog vienas iš tėvų nenorės manęs remti, o kitas negalės. Dėl to artėjantys finansiniai sunkumai gąsdina. Truputį.

Po pusryčių šiandien aš tinginiavau. Slankiojau iš kampo į kampą. Maudžiausi vonioj ir vėl peržiūrinėjau nuotraukas iš mainų Šveicarijoje. Šiandien ta diena, kuomet pasiilgau namų už 2000km. Pasiilgau visų barų, visų nesąmonių, visų kelionių traukiniais ir kas svarbiausia, kalnų. 

Galbūt visos nuotaikos yra susijusios su mano troškimu keliauti ir kuo greičiau? Pastaraisiais mėnesiais tik apie tai ir galvoju. Galvoju, kas bus, jei bus laisvi metai tarp mokyklos ir universiteto, kas bus man svarbiau - ar kuo daugiau pakeliauti iki tol, kol privalėsiu kiauras naktis leisti bibliotekoje rašant apie dvideginio sąnaudas, ar kuo daugiau užsidirbti, jog po bibliotekos seanso dažniau galėčiau eiti namo prigulti, o neskubėti į darbą pilstyti kavos keistiems britams.

Matau, jog manyje šios nakties idėjos nesusiformavo iš niekur. Galbūt reikia nustoti bandyti rasti išeitis savo svajonėms ir pradėti jas įgyvendinti taip, kaip netyčia perskaitau knygose, nugirstu kitų žmonių pokalbiuose ar praregiu sapnuose. Taip daugiau laiko galėsiu skirti ne tik sau, bet ir draugams, filmams, prancūzų kalbai. Galbūt paprasčiau bus ir gyvent, jei leisiuosi daugiau vėjo blaškoma, o ne tik bandydama pati apskaičiuoti, kas man bus geriausia. Gal taip ir maloniau. Ir gal tai mane prives prie tokių dalykų, kurių tik viena pati ir nepadaryčiau.

Apie Australiją seniai svajoju, o keistose situacijose sutikti draugai dažnai tampa tam tikro gyvenimo laikotarpio puikūs pakeleiviai. Tad dabar nusprendžiau nusipirkti juostinį fotoaparatą. Ir gal kažkaip, kažkokiu būdu nuskraidins jis mane į Australiją - su finansiniu saugumu, ar be jo.

Simona.

nauji metai, nauji ir pažadai

Noriu būti laiminga!

Giminės mane perspėjo, jog 2019 man bus sunkūs metai. Tiesą pasakius vakar, jie tik apie tai ir kalbėjo. Egzaminai, universitetai, draugystės, kurias labai noriu užtvirtinti taip, jog jos dar ilgai nenutrūktų, net kai ir keliai išsiskirs. Metų pertrauka nuo mokslų (tikiuosi), darbas kažkur, jog savo sprendimą galėčiau pateisinti nepamirštamomis kelionėmis, o ne poguliu lovoje. Rezultatų laukimas, paskolų gavimas, išleistuvių suknelės radimas.

Dėl to ir labai sunku kažką žadėti, nes neįsivaizduoju, ką veiksiu po pusmečio (na, lygiai po pusmečio lietuvių egzaminas, bet ką veiksiu po visų egzaminų?). Neįsivaizduoju, kaip man seksis planuoti laiką. Labai labai norėčiau sau prižadėti, jog kiekvieną mėnesį perskaitysiu po 2 knygas ar jog sekmadieniai bus skirti tik poilsiui, bet jau dabar matau, jog taip nebus.

Dėl to mano pažadai blankūs (bet bent jau įvykdomi). Vienas jų: bent jau trečiadieniais (nes tuomet man anksti baigiasi pamokos) lankytis MKIC'e (VU bibliotekos mokslinės komunikacijos ir informacijos centras). Nesvarbu, ar yra krūva namų darbų, ar ne, bet eiti ir mokytis. Darytis konspektus. Kartotis autorius. Ir taip iki paskutinio egzamino (birželio 18, istorija). 

Aš labai noriu kada nors išmokti banglenčių sporto meno. Ir žinau, jog tam reikia stiprių kojų, puikios liksvaros ir būti geroje fizinėje formoje. Ir taip pat žinau, kad bent jau šį pusmetį, su sporto sale nedraugausiu. Vis tik, galiu bandyti kuo dažniau į mokyklą ir iš jos eiti pėstute! Gruodį persikėliau gyventi iš Užupio į Antakalnį, atsisiunčiau Spotify programėlę, tad galimybių ir priežasčių ilgesniems pasivaikšiojimams - pilna. Ir vis tik, jei sausį daug snigs ir vaikščioti nesinorės, pratimus kojoms darysiu namie. Kad vėliau sugebėčiau atsistoti ant vandens!

Dar nenoriu išleisti tiek daug pinigų ant maisto. Labai mėgstu gaminti, bet labai mėgstu ir pasimėgauti falafeliais po pamokų ar kava tarp pamokų. Kas liūdniausia, jog dažnai einu į tas pačias vietas, galbūt ir ne tokias brangias, bet į tokias, kurios tapo man įprastos. Per daug įprastos. Tad sakau sau - geriau rečiau, bet kokybiškiau. Ir kelionės yra geriau, nei užkandžiai. Geriausia, užkandžiai kelionėse. Noriu pasistengti tiek daug neišleisti ant dalykų, kurie nėra tiek verti.

Ties mityba linkiu sau stengtis padaryti tiek, kiek galiu. Neseniai supratau, jog argumentas gražios figūros turėjimui manęs nemotyvuoja taip stipriai. Galbūt vasarą aš ir kiek pagraužiu save dėl visų vakarienių iškeistų į šokolado plyteles, bet tada bėgu į jūrą, kurioje juokauju su draugais ir apie tai net negalvoju. Aš mieliau penktadienį ilgai su jais sėdėsiu bare, žaisiu alias ir gersiu alų, nei šeštadienį ryte anksti kelsiuosi, jog nueičiau į sporto salę. Jau geriau tą patį rytą sau ir savo sesei iškepsiu blynų. Ir čia yra paprasti prioritetai. Vis tik, dažnai kenčiu nuo persivalgymo, o streso veikiama bandau tą tuštumą viduje užpildyti duonelėmis ir visokiomis riekelėmis (ant kurių išleidžiu jau minėtus pinigus. Kurių man labai gaila). Skubėdama kur nepavėluoti, nevalgau pusryčių. Vis tik, kaip būsima (tikiuosi) aplinkosaugos ekspertė, noriu valgyti kuo mažiau fasuotą ir perdirbtą maistą, nes nuoširdžiai man skauda dėl tų visų šiukšlių, kurias aš vis kraunu į po kriauklę pastatytą dėžę. Ir jei pasistengsiu dėl to, manau greitai ir mano valgymo įpročiai taps kiek šventesni.

Ir dar. Paskutinį 2018 metų mėnesį aš daug verkiau dėl savo šeimos, savo draugų. Dėl visų santykių. Gerai, jog keletas žmonių visą laiką sėdėjo šalia manęs ir palaikė, kad ir kaip būtų blogai. Tačiau labai noriu palinkėti sau nesureikšminti visų draugysčių, kurias turiu dabar. Nesijaudinti dėl jų tiek, kiek jaudinuosi dabar. Dėl visų tariamų "chebrų", vyno draugelių. Ir nebandyti padaryti įspūdžio tiems, kurie ar taip, ar kitaip nieko manyje nemato. Labai gali būti, jog po mokyklos baigimo, daug ryšių ir trūks. Ir nors daug jų noriu aš išsaugoti, nepavyks išsaugoti visų ir tai matosi jau dabar. Tad reikia džaugtis ir mylėti akimirkas. Džiaugtis ir mylėti akimirkas. Džiaugtis ir mylėti akimirkas.

Visus 2019 metus ir visą gyvenimą.

(Bei mažiau rūkyti. Ne dėl savęs, o dėl tos pačios aplinkos. Cigaretės mano rankose rodo, jog esu kiek hipokritiška)