Pusę vasaros man patiko

Atsimenu laikus, kai mėgdavau dalintis daiktais, muzika, filmais ir kitais dalykais, kurie man pastarąjį mėnesį patiko. Kažkuriuo metu man jie pasirodė labai materialistiški ir nereikalingi, tačiau prie savaitę turėjau progą susipažinti su mergina, kuri itin domisi astrologija. Pagal gimimo datą ir laiką ji ne tik tiksliai apibūdino mano asmenybę, bet ir pasakė, jog tam tikrose situacijose esu materialistė. Šiuo metu toks asmens bruožas man neasocijuoja su juodomis spalvomis, tad ir nusprendžiau pasidalinti su Jumis tuo, kas mane džiugino iki pat vidurvasario.

Perskaičiau tris knygas. Tik. Labai norėjau atsigriebti bent jau vasarą su skaitymu, nes per mokslo metus užgriuvo daug privalomosios literatūros ant pečių (tiesa, yra tokios ir vasarai), praeitais metais stengiausi skaityti tik prancūziškai (o skaitymas ta kalba - lėtas procesas), o ateinančiais mokslo metais ir vėl lauks gausybė kūrinių. Gerai bent jau tai, jog iš jau atgal į lentynas sugriuvusių istorijų, dvi man paliko tokį didelį nusistebėjimą autorių išmonę, jog dabar iš eilės jas rekomenduoju visiems. Pirmoji istorija Haruki Murakami "Avies medžioklė" - šį kūrinį knygų mugėje pirkau kartu su Eurovizijos komentatoriumi Dariumi Užkuraičiu (tiksliau, stovėjau už jo eilėje, klausiausi kaip jis kalba apie knygas su pardavėja ir prigriebiau tą patį). Japonų kilmės autorius Haruki yra jau ir puikiai žinomas Lietuvoje bei nebe reikalo. Pradžioje knygos yra sumesta daug smulkmenų apie būsimą pasakojamą istoriją ir eigoje viso to, viskas yra apkalbama, o jei ne, pateikiama užuominų, kaip pačiam viską išspręsti. Man labai patiko visas stilius, džiugino ir suvokiamos pagrindinio veikėjo gyvenimo tiesos, jog detektyvas turėjo ne tik veiksmų seką, bet ir gilesnius apmąstymus, siaurą psichologijos šydą. Antroji knyga - Dan Brown "Da Vinčio kodas". Puikiai žinomas ir Pasauly pripažintas stiprus detektyvas. Neįsivaizduoju, kodėl jis taip ilgai tik tais gulėjo pas mane lentynoje, bet prigriebiau jį kelionės į Ispaniją metu ir velnias, vienintelis dalykas, kuriuo nusivyliau buvo tai, jog taip ilgai delsiau jį skaityti. Įdomu kūrinį nagrinėti vėl gi, ne tik dėl istorijos. Čia yra daug įdomių faktų ir apie istoriją, sektas, Leonardą Da Vinčį ir net gi matematiką. Skaitai ir mėgaujasi erudicija, kuri yra aktuali šiandien ir yra pripažinta visame pasaulyje apart bažnyčios, kai metus skaitei kūrinius, vertus atvirkščio pasakymo.

Vasarą ir daug laiko praleidžiu Youtube svetainėje - oro uostuose belaukiant skrydžių, naktimis, kai negaliu užmigti, pusryčiaujant, kai nebereikia kartoti istorijos faktų. Stengiuosi į savo prenumeratas įtraukti ir daug informacinių kanalų, jog laikas nebūtų tuščiai praleistas, bet vis dėl to, labiausiai mane domina žemiški žmonės ir jų gyvenimo istorijos, kurios kartais būna motyvuojančios, kartais pamokančios. Hannah McNelly - Jungtinių Amerikos Valstijų gyventoja šią vasarą apsistojusi Prancūzijoje. Čia ji nori išmokti kalbos (kas jai puikiai sekasi), pažinti vietinę kultūrą. Pastaruoju metu jos filmukai ir yra apie tai, kaip jai sekasi įsikurti svetimose šeimose, skirtinguose miestuose, mokytis kalbos ir jaustis laiminga. Gaila, jog to ji nedarė dar prieš man pačiai išvažiuojant į mainus, tam tikri jos pasakymai tikrai būtų padėję, tačiau tokie kanalai parodo, jog amžius mainams nėra svarbus. Ir gal kada man pavyks pakartoti šį eksperimentą ir vėl!

Muzika mane lydėjo dažnai. Nusipirkau naują telefoną ir pagaliau atsinaujinau visą grojaraštį. Kažkurią dieną man tas pats Youtube pasiūlė paklausyti Declan McKenna muzikos. Ir man jis patiko taip stipriai, jog ne tik išmokau jo dainų žodžius (dažniausiai man nesiseka juos įsiminti), perskaičiau turbūt visus įmanomus interviu, bet ir vos ne kiekvieną dieną tikrinu jo turo koncertų datas ir galvoju, kaip jį pamatyti gyvai. Nežinia, ar greitai tą pavyks man padaryti, nes dažniausiai aš sau veiklų prigalvoju net per daug, bet dievaži, kaip mano asmenybei gali nepatikti žmogus, dainuojantis apie religijų absurdą ir Brazilijos politikus. Aišku, aš mėgstu tas dainas interpretuoti ir savaip, bet galbūt tai mane ir žavi labiausiai. Žodžiu, patinka ir labai rekomenduoju jo paklausyti.

Ši vasara kol kas man patinka ir tuo, jog pasinaudojau galimybe keliauti. Gyvendama Šveicarijoje kalbėjau, jog po 11 klasės būtų smagu nuskristi mėnesiui ar keliems į Australiją, tačiau pasirinkus nekartoti 10 klasės kurso, po 11 klasės man yra 17, o jei ir būčiau ten važiavus, tai tik su darbo viza. Šis planas nepavyko ir nemanau, jog pavyks kitą vasarą, tačiau noras keliauti ir pažinti nedingo. Jau spėjau aplankyti nemažai miestų ir šalių, apie tai galite paskaityti čia, čia ir čia, o taip pat dar liko neaprašyta mano kelionė į Ispaniją, iš kurios ne per seniausiai grįžau. Pusę metų taupiau pinigus, įtikinėjau tėvus, jog išleistų ir ieškojausi pigių keliavimo būdų - ar tai projektų, ar tai lėktuvo bilietų.  Ir man pavyko, tad jaučiuosi itin gerai, lyg būčiau kažko pasiekusi. Mėgaujuosi beveik kiekviena vasaros diena, o tai ir yra svarbiausia. Kol kas iš trijų apturėtų kelionių labiausiai patikusią išsirinkti sunku, bet nežinia ar to reikia, visos jos buvo itin skirtingos ir keliauta svetur buvo skirtingais tikslais. 

Iš peržiūrėtų filmų man labiausiai patiko "The Imitation game" su Benedict Cambarbatch (aš vis dar nemačiau "Šerloko" serialo, bet man rodos, jog reikės greitai pakeisti šį faktą) - istorinė drama, kurios tikslas nebuvo parodyti istoriją. Vienas filmo aspektu apžvelgia ir meilę bei kaip skirtingo mąstymo žmonės sugeba ją išniekinti. Labai graži, liūdna, Alano Turingo biografija, kuri reikšminga yra ir šiandien.

Man patiko ir daug bei skaniai valgyti. Kai pradėjau maitintis tik augalinės kilmės produktais, maistas labai greitai tapo vienas svarbiausių kelionių aspektu. Dažnai dar tik prieš atvykstant į tikslo vietą, susirandu skaniausiai atrodančias kavines aplink ir vėliau jas lankau. Turbūt gyvenime dar nevalgiau tiek daug burgerių, kaip per pirmąją vasaros dalį - juos ragavau visur, ir kol kas labiausiai patiko Ispanijoje, restorane "Viva Burger", kuriame šis buvo paruoštas su veganišku pelėsiniu sūriu.

Simona

Kelionė į Amsterdamą, kuriame neaplankėme Anos Frank namų

Lygiai prieš mėnesį ir keturias dienas, 3:00 nakties aš įsėdau į autobusą, kurio galutinė stotelė buvo Amsterdamas. Labai daug metų Nyderlandai mintyse skrajojo kaip svajonių šalis, utopijos kraštas. Tiesa, tik pasitaikė galimybė čia nuvažiuoti su mokykla, aš ilgai dvejojau - šią vasarą planuose ir taip daug buvo įvairių kelionių, festivalių, išbėgimų iš miesto ir t.t. Galų gale, kelionės su mokykla gan brangiai kainuoja, "svajonių taške" pabūnama vieną dieną, visada didelis tempas ir... faktas, jog su draugais savaitės išvyka į Amsterdamą (ir nusigavimu ten lėktuvo pagalba) būtų atsiėjusi jei ne tiek pat, tai dar ir pigiau.

Vis dėl to, likus mėnesiui iki kelionės, vienas žmogus atšaukė savo kelialapį, o aš suskubau jį prigriebti, turėdama omeny, jog tai paskutinis šansas išsliūkinti į užsienį su mokykla. Ir toks kelionių tipažas turi savo šarmo ir sukuria savus lūkesčius. Savo klasę aš mėgstu, o mokyklą rekomenduoju visiems aštuntokams - nors čia ir yra problemų, dažniausiai aš mėgaujuosi šia bendruomene ir jos apylinkėmis. Be to, visada juokinga naktimis slapta išsliūkinti iš viešbučio, bandyti išjungti gidės kolonėles, sustojus Lenkijos autostrados degalinėje prisipirkti gausas maisto, kurio neleidžiama įsinešti į autobusą. Ir pagalvojus, jog turiu paskutinę progą visa tai pajusti, aš sutikau važiuoti it dievaži, tikrai nesigailiu.

Dar vakarą prieš, pas mane kartu autobuso laukti atėjo bendraklasis, su kuriuo nusprendėme, jog nėra ko ten eiti pusvalandį prieš, kaip mokytojai prašė. Tad pirmas kuriozas ir buvo, kai atėjome paskutiniai ir jau sulaukėme daug klausimų, kodėl atėjome taip plačiai besišypsantis. Man visada juokinga pasidaro, kai kvestionuoja mano šypseną, taip ir norisi tik pajuokauti "tai prigėrėme", o ir atrodo, lyg kartais visi ir laukia, jog taip pasakysime ir galės ištraukti ir į keliones vežamą alkotesterį. Pirma diena žadėjo ilgą sėdynės trinimą autobuse, tikslas - pervažiuoti visą Lenkiją. Trumpi "lankomiausios turistų vietos - tualeto" sustojimai ir kortos neleido stipriai nuobodžiauti, o ir be to, sėdint gale visada galima atitinkamai patriukšmauti ir pasidžiaugti draugija, tad kol kas niekas niekuo nesiskundė, ypatingai dėl to, jog viešbutį pasiekėme apie 18val vakaro. Apsigyvenome 3km nuo Vokietijos, Frankfurto prie Oderio. Nusprendėme apžiūrėti šį, tikrai niekuo neišsiskiriantį miestelį ir jame kiek pavakaroti. Prisėdome, pavalgėme ir užkandome, o grįžtant atgal pasiklydome ir vos spėjome nusigauti iki viešbučio iki komendanto valandos, po kurios dar ilgiau pasėdėjome viename iš kambarių ir pabendravome. Viskas slinko pagal planą, pagal mokyklinės kelionės idilę.

Antroji diena - ir vėl daug ilgų valandų autobuse bei du du aplankyti Vokietijos miestai - Hamelnas ir Magdeburgas. Pastarasis didelio įspūdžio nepaliko apart skanių makaronų, tačiau Hamelnas dar kitaip pravardžiuojamas žiurkių miestu mane papirko. Vokietija manęs niekuomet ypatingai nežavėjo ir negaliu paaiškinti kodėl. Apart Berlyno, kurį noriu aplankyti vien dėl įvairių veganiškų kavinių, savo noru turbūt niekuomet nesirinkčiau aplankyti šios šalies. Hamelnas - mažas miestelis, su siauromis ir jaukiomis gatvelėmis ir alaus sodais, vieta, kurioje smagiai galima praleisti pusdienį ir to laiko tarpo visiškai pakanka pamatyti viską, kas čia svarbiausia. Vis dėl to, jei jau paisome mano nuomonės, mokyklinėje kelionėje svarbiausia ne miestų pažinimas, o kas vyksta po jų ir tarp jų. Tą dieną atvažiavus į viešbutį, mes pamatėme, jog šalia mūsų lokacijos yra įsikūręs ir McDonald's restoranas, tad nusprendėme pasiimti šio bei to išsinešimui ir grįžti į kambarį. Stovint eilėje susipažinau su keliais jaunesnių klasių atstovais, kas mane beprotiškai nudžiugino, o grįžus į viešbutį, mūsų kompanija susispaudėme į vieną kambarį, valgėme, žiūrėjome prastą olandišką televiziją ir bandėme ją įgarsinti.

Trečia diena buvo skirta Belgijai, mano mylimiausios futbolo rinktinės (po Nyderlandų, žinoma, tik kad šiais metais jie nepateko į čempionatą) sergėtojai, šaliai, kuriai kėliau dideles viltis ir milžiniškus lūkesčius vien dėl jų nacionalinių gardumynų - alaus, bulvyčių ir šokolado. Gaila, tačiau didžiausia klaida, kuri buvo padaryta stengiantis pažinti šią šalį - sprendimas per dieną apvažiuoti tris miestus. Ir ne bet kokius, o apart Briuselio turbūt pačius žinomiausius ir ryškiausius - Antverpeną, Briugę ir Gentą. Visą dieną skubėjome, kiekvienam miestui skirdavome vos po porą valandų ir tai gadino tiek nuotaiką, tiek šalies žavesį, tad tikrai dar mielai ateity grįžčiau atgal ir net į tas pačias vietoves, kurias aplankėme. Smagu bent tai, jog per dieną spėjau sukirsti dvi dideles porcijas bulvyčių (tikrų, traškių išorėje ir švelnių viduje). O labai nesmagu, jog Belgijoje už visas "tualeto formas" reikia mokėti. Net tame pačiame McDonald's neužtenka paprasto kvito - reikia atidaryti piniginę.

Ir sekančioji diena mums žadėjo Amsterdamą. Miestą, kurio dauguma labiausiai laukė ir dėl priežasties klaustukų neturėtų kilti niekam. Ačiū dievui, žolė nėra vienintelis pretekstas, kodėl šis miestas ir ši šalis yra žavingi. Aš buvau tokia laiminga, sužinojusi, jog pagaliau turėsime daugiau nei valandą laisvo laiko ir galėsiu ramiai išnarplioti bent kelias senamiesčio gatves. Juokinga, bet pirma stotelė, kurioje mus išleido - raudonųjų žibintų kvartalas. Į jį negalima eiti didelėmis grupėmis, jei nėra užsakomas specialus gidas (kuris būtinai turi būti Nyderlandų kilmės), tad vos keli žmonės nueidavo, kiti laukdavo, kiti nueidavo, kiti laukdavo ir t.t. Tiesą pasakius, dienos metu ten nieko ir nepamatysi, smagiausia ten eiti sutemus, kai šviesų dauguma net spalvina per vidurį tekančią upę raudonai. Mums "pasisekė" pamatyti vos vieną merginą, tad nusprendėme čia grįžti vakarop. Vėliau su gide apžiūrėjome kelis vertus dėmesio taškus centre, kurių aš, kaip ir daugelis tokiose ekskursijose dalyvaujančių asmenų, neatsimena, kol pasiekėme Rijksmuseum - Nyderlandų nacionalinį meno ir istorijos muziejų. Jame turėjome vos valandą laisvo laiko, tad spėjome apžiūrėti gal kokį aštuntadalį ekspozicijų, kas kiek nuliūdino, bet būtent tuo dienos metu mes buvome kaip reikiant išalkę, tad per dvi laisvas valandas iki Van Gogo muziejaus nusprendėme pavalgyti. Seniai norėjau aplankyti "The Avocado Show" kavinę, kurioje viskas gaminama iš avokadų, bet vien dėl patekimo į restorano vidų būtų reikėję laukti apie 45minutes, tad nusprendėme paieškoti kažko kitko. Buvo saulėta penktadienio popietė, tad vietų beveik niekur nebuvo ir mums teko kiek išlįsti iš pagrindinių gatvių, tačiau greitai atradome burgerių vietelę, kurioje sukirtau vieną skaniausių veganiškų burgerių (pirmoji vieta - Madrido "Viva Burger" burgeris su pelėsiniu sūriu), perteptu pesto avokadų majonezu, falafelio paplotėliu, salotomis ir troškintomis paprikomis su baklažanais. Susimokėjome ir bėgome iki žymaus Nyderlandų menininko muziejaus, kuriame ir vėl gavome valandą laiko, tik šiuo atveju ir pusvalandžio būtų užtekę. Van Gogo kūryba esu domėjusis ir anksčiau, tad nieko naujo nesužinojau, nors ir perskaičiau turbūt visą šalia paveikslų esančią informaciją. Ir taip nutiko daugeliui, nes jokių gilesnių įžvalgų nebuvo matyti, o muziejus mūsų kuklia nuomone skirtas tik tiems, kurie dėlioja kelionėse kryžiukus ant vietų, kuriose pabuvojo. Po tokios lengvos nuoskaudos dėl šio objekto, turėjome apie keturias laisvas valandas, tad daug vaikščiojome ir grožėjomės. Vienu metu aš atsiskyriau nuo visų draugų, jog turėčiau progą paslankioti gatvėmis nieko netrukdoma, jog galėčiau apžiūrėti tas vietas, kurios domino mane. Nusipirkau didelę porciją bulvių ir taip slampinėjau, vėliau gal 15 minučių Katedros aikštėje apžiūrinėjau žmonių srautus. Ir buvo labai gera, aš tik dar stipriau įsitikinau, jog kažkuriuo gyvenimo momentu tikrai norėsiu pagyventi Amsterdame. Tikrai, tikrai. Vėliau mūsų didelė, 60 žmonių grupė susėdome į laivelį ir plaukėme kanalais - vieni galvas ant turėklų dėjo dėl raudonų akių, paragavę silpnųjų narkotinių medžiagų, kiti dėl paprasto grožio. Susiglaudę nameliai, dviračių garažai ir ant įvairių stogelių vakarieniaujančios jaunimo grupelės - juk tikrai Amsterdame nėra matoma kokių Pasaulio stebuklų, bet miestas apžavi ne vieną. Po pasiplaukiojimo mes vėl turėjome kelias laisvas valandas, tad vėl vaikščiojome ir kalbėjome apie tai, ką veiktume, jei čia gyventume. Dar man teko proga pakalbėti ir su keliais prancūziokais, kurie atvyko čia atšvęsti bernvakario. Bandėme vėl surasti raudonųjų žibintų kvartalą, bet nepavyko. Taip užsivaikščiojome iki kol liko 20 minučių atsidurti reikiamoje vietoje kartu su visais mokytojais ir gidais, o mūsų telefonai buvo beveik išsikrovę, o ir nutolę buvome didesniu nei 20 minučių atstumu. Bet mes bėgome, kalbėjome su aplinkiniais, tada vėl bėgome ir šlaputėliai įsėdome į autobusą. Nors diena buvo tikrai užskaityta ir puikiai įvertinta, vakarą sugebėjome užbaigti ir vėl gi itin romantišku būdu. Grįžę į viešbutį ir pasidėję daiktus, keliese susitikome netoli autostrados, šalia miško. Ant nušienautos žolės pasitiesėme savo striukes, pradėjome klausytis geros muzikos ir bendravome. Be to, prie mūsų prisijungė vėl nauji žmonės, tad pokalbiai truko gan ilgai dar tą dieną.

Ir buvo kiek liūdna žinoti, jog po Amsterdamo autobusas apsisuka ir juda jau Lietuvos linkme. Nežinau kodėl, bet šitos kelionės metu puikiai susigyvenau su laiku, tad atrodė, jog viskas trunka jau gana ilgai (bet tikrai nenuobodžiai), o visi mokytojų kambarių tikrinimai tapo įprasta rutina, švediškas pusryčių stalas, nors ir negausus, taip pat. Važiuojant atgal, sustojome dar Braunšveige. Vėl gi, nepasakyčiau, jog tai itin gražus miestas su išsiskiriančia architektūra ar vaizdas, tačiau jis patogus sustoti pakeliui, ką mes ir padarėme. Pavalgėme, nupirkome lauktuvių ir šio bei to paskutiniam vakarui, kuris buvo smagiausias tarp visos dienos pramogų. Nakvojome jau Lenkijoje (na, ta miego formulė sutelpa į dvi valandas), o tiksliau, naktinėjome dar ilgai ilgai ant kažkokio to kalno. Ilgiau pamiegojome kitą dieną autobuse, kuris važiavo į Vilnių su trumpais sustojimais visokiuose KFC.

Kelionės su mokykla veža ir dauguma jų atsimenu iki šiolei. Smagios būdavo ir dienos išvykos į Anykščius, kur viskas, kas geriausia nutikdavo autobuse, vėjavaikiškai bendraujant ir valgant daug daug mamos priruoštų sumuštinių, stebindavo ir ilgesnės kelionės į Europos pramogų parkus, kuomet pirmą kartą pamatydavome "Starbucks" ir visos merginos lėkdavome į jį, sudarydamos milžinišką eilę. Oi, sentimentai...

Simona.