Aš ne etiketė

Šį įrašą, kurį jus greičiausiai dabar skaitysite, rašiau jau pakankamai seniai, bet taip ir nepaviešinau, tačiau šiandien, pirmąją Advento dieną, pagalvojau, jog kodėl gi ne? Ir taip, turbūt gruodžio mėnesį ne daug kas ir taip galvoja apie keistus kūno standartus, tačiau žinau, jog daug kas planuoja kažką neįmanomo ir labai nesveiko ne už kalnų ateinantiems 2017 metams. Malonaus skaitymo ir pozityvo su savo kūnu bei mintimis.

Vieną vakarą, likus kelioms dienoms iki rugsėjo pirmosios šventės, kuri čia švenčiama yra rugpjūčio 29 dieną, supratau, jog čia aš turėsiu visai kitokį startą. Nei vieno pažįstamo, nei vieno stereotipo apie mokyklą, kol kas nieks nieko apie mane nežino ir aš visiškai nieko nežinau apie juos. Ir galvodama apie tai, kaip gera tai žinoti, tyliai nubėgau nakty į vonią ramiai atšvęsti ir pabūti su savimi (čia aš turiu atskirą nuo kitų vonios kambarį, tad jame galiu būti tiek, kiek noriu), pasidžiaugti akimirka ir dar kartelį nusišypsoti likimui. Pasiėmiau plytelę naujo mylimo šokolado, pasidariau arbatos, atsisėdau į vonią ir užsiliejau karštu vandeniu. Užsimerkiau ir atsipalaidavau.

Penktos klasės pradžia - aš dešinėje.

Ant puodelio vaizdavosi visiems puikiai žinoma bei girdėta Marilyn Monroe - aktorė, buvusi ir esanti ypatingai žymi, bet kol kas nė vieno filmo taip ir neperžiūrėjau su ja. Bet juk artėja ilgi ilgi rudens vakarai kaip ir ilgi vakarai liejant ašaras dėl figūros. Matot, gėdytis savo kūno pradėjau jau penktoje klasėje. 11 metų. Tiesa, tuomet tai dar buvo ne svorio dilemos, o ūgio - buvau žemesnė tik už vieną berniuką (ir tai, jis "krepšininkas"). Ir nors nuotraukoje nematyti, esu pritūpus. Visada stovėdavau į kažką atsirėmus, nenešiojau ortopedinių padukų, kurių man mirtinai reikėjo vien dėl to, jog sužemėčiau bent keliais centimetrais ir tapčiau normali - tokia kaip visos. Tradicinis pasiteisinimas savęs užgauliojimui - būsiu plonesnė (žemesnė), nebebus ir gyvenime problemų.

Bet tuomet atėjo šešta klasė ir būtent prieš 2012uosius metus per visus galus buvo brukami būdai kaip sulieknėti. Nesvarbu kiek tau metų, kokia tavo lytis, koks tavo KMI (kūno masės indeksas), jeigu jau geri kolą - tai tik dietinę (tiesa, aš visuomet ją geriu, jei geriu, nes šioji man skanesnė), o jeigu jau valgai picą, tai čia yra tavoji "cheat day" (apgaudinėjimo diena). Neslėpsiu, šiokių tokių patyčių tikrai sulaukdavau, tad galiausiai viskas sukrito į vieną vietą ir būdama vos dvylikos metų nusprendžiau, jog privalau sulieknėti. Įsikaliau į galvą, jog aukštos moterys tikrai yra gražu, bet tik tuomet, kai jos sveria ne daugiau kaip ir modeliai. Nes juk modelio figūra yra vienintelis pateisinimas būti aukštai, tiesa? Ir patikėkit, aš iki šiol atsimenu, kiek tuo metu svėrė kokia nors Kate Moss ir kiek atitinkamai centimetrų į dangų stiebėsi ši mergina.

Gerai, jog tuo metu į mano gyvenimą pasibeldė puikus hobis, kuriuo užsiimu ir iki šiolei - rašymas ir skaitymas. Įdomu, kur dabar būčiau jei ne tai... tai buvo vienintelė veikla, kuri atitraukė nuo savo kūno nuodijimo: nuo begalinių dietų bei intensyvaus sporto. Nors į tai, atsimenu, jog į tuo metu rašomą tinklaraštį "Teenage Dreams" bandžiau įpūsti ir įvairių temų, susijusių su dietomis. Gerai, kad skaitytojos buvo protingesnės už "rašytoją" ir sulaukiau gana daug kritikos, tad bent jau rašymo srityje su šita tema labai greitai užbaigiau visus straipsnius, nes kaip jau ir pastebėjote iš šios rašliavos, kritika man buvo svarbi (tinkamai argumentuota, svarbi yra ir dabar). Tačiau realiame gyvenime tai nesibaigė ir po kurio lauko jau atrodė, jog viskas jau buvo gerai - nors močiutė visada niurnėjo, kad esu plona, tačiau pagyros iš klasės draugų nunešė į visai kitą euforijos lygį, kuriame nebesinorėjo visko prarasti - tas viskas, tai pavyzdžiui, išsvajotasis tarpas tarp kojų. Tad jeigu jau esu Italijoje, sakiau sau, užteks man ir šviežių vaisių bei daržovių, o po šalies pažinimo per maistą sekė ašaros vakarais, graibant savo pilvą bei verkiant žiūrint į žurnaluose vaizduojamas paneles. Verkiant. Šiuo metu džiaugiuosi, jog bent jau anoreksija nesirgau, tačiau žiūrint į prieš kelis metus darytas nuotraukas taip ir norisi savęs paklausti, kodėl aš taip ir nepabandžiau tapti tuo modeliu. Nes gal ir būtų pavykę, haha.

Čia yra vienas žmogus, kuris nepaisant nieko, mane visada palaikė. Ir jeigu jau turi tokių žmonių akiraty, tu jau esi laiminga, kad ir kaip atrodytum.

Galiausiai atėjo momentas, kuomet nebegalėjau daugiau be saldumynų, picų bei ledų. Jeigu dar būčiau turėjus pilvuką (o man atrodė, jog ir turėjau), būtumėte galėje mane vadinti tikra neštuke, kuri nebegali atsispirti maistui ir kas blogiausia, jo pertekliui. Jeigu jau mokykloje kažkas pavaišindavo gabalėliu šokolado (o atsispirti jau nebegalėjau, po tokio ilgo laiko savęs varžymo), visą dieną pavadindavau ta savęs apgaudinėjimo diena - vėliau nueidavau į parduotuvę ir prisipirkdavau daug daug šokolado, bulvių traškučių, pusfabrikačių ir galvodavau, jog va, šiandien atsivalgysiu - rytoj nebereikės. Bet reikėjo ir galiausiai, aštuntos klasės pavasarį grįžau į senas roges - šlykštėdavausi savo atvaizdu veidrodyje dar labiau, pradėjo kliūti ir veidas, ir vėl ūgis, ir viskas, bet bent jau pradėjau daugiau domėtis sveiku gyvenimo būdu, o nebe dietomis.

Veganiškas mėsainis "Gyvame bare" Vilniuje, kurį gali valgyti
ir nesijausti kalta, nes čia nė gramo nėra gyvūninių riebalų. O
angliavandenių reikia kiekvienam žmogui ir daug. O baltymų
turbūt net neįmanoma suvartoti per mažai.

Ir atradau dalyką, apie kurį kažkodėl šiomis dienomis yra labai baisu kalbėti. Visiems labai nesinori apie tai pasakyti savo nuomonės ir labai daug žmonių tiki su šia tema susijusiais mitais, taip besistengiantys nebūti tiesiog hipokritais sau. Ir turbūt aš tikrai nesu ta, kuri turėtų dalintis patarimais šia tema, bet aš esu ta, kuri gali Jums pasiūlyti pasidomėti. Veganizmas. Ir tai yra kur kas daugiau nei tavo valgymo manieros, nes po kurio laiko tu pradedi visoje šioje temoje įžvelgti daug daugiau: etiką, lygybę tarp gyvybių, pasaulio gamtines problemas, išteklių vartojimą, politiką ir t.t. Ir nors pabrežiu, jog dabar esu ne vegane, dėl savo gyvenimo kitoje šalyje ir su kita šeima, grįžusi į Lietuvą, tikrai tokia būsiu. Ir būsiu visam gyvenimui, nes tai man suteikė daug daugiau pasitikėjimo savo sprendimais, daug daugiau energijos, pražudė tokius pojūčius kaip alkis ir įrodė, jog niekada negalima sakyti ne tam, kas yra nauja ar nepažinta, nes galbūt taip tai tampa tik dar įdomiau.

Ir taip, žmonės kalbėjo ir kalbės, bet galų gale tu sėdėsi sveika ir greičiausiai geriausioje savo fizinėje būklėje, kurioje tau tik įmanoma būti - švaresnė oda ir normalus svoris, o jei dar ir užsiimtum bent kartais fizine veikla...

Bet galų gale, svarbu ne taip kaip atrodai, o tai kaip jautiesi, kaip save vertini ir kaip leidi vertinti save kitiems. TU netik išvaizda ir TU neprivalai būti tokia, kokia tau visas pasaulis rėkia būti. Atrask naujų hobių, domėkis pasauliu ir kontraversiškomis temomis (pvz.: veganizmas), išmesk iš savo gyvenimo visus negatyvius žmones, skaityk, skleisk pozityvą ir teigiamas emocijas, išbandyk naujausias tau siūlomas avantiūras ir sakyk taip gyvenimui ir taip galimybėmis. Tapk įdomiu žmogumi, nes tu ne etiketė, kuria galima apibūdinti vienu sakiniu. Ir tada viskas, pažadu, viskas bus gerai ir niekas net nepastebės, jog neturi to tarpelio tarp kojų.

Simona,
Puikiai nusiteikusi gyvenimui.