Man vienuolikta ir dvylikta klasės nabuvo kančia – mane supo šilta
kompanija, penktadieninis alus, meno parodos ir Doorsų muzika. Mane kankindavo
(tik maloniai kankindavo) netikėti naktiniai žygiai, netikėtos savaitgalio
išvykos prie jūros ar į Rigą. Netgi ilgi vakarai mkice (Vilniaus universiteto
bibliotekoje) dabar galvoje skamba sentimentaliomis natomis – mes atsinešdavome
prancūziškų raguolių ir skaitydavome apie Prancūzijos revoliuciją iki
vidurnakčio, kuomet autobusai nebeatlikinėjo savo visuomeninių pareigų ir
beeinant namo tuos kruasanus išvaikščiodavome.
Buvo dar ir skausmingas išsiskyrimas su tėvu, kuris dovanų man įteikė
visišką nepalaikymą, emocinį smurtą, patyčias ir parodė, ką reiškia iki keturių
nakties verkti, o kitą vakarą net nesugebėti atsimerkti nuo patinusių akių.
Buvo ir draugų, kurie skaudino, atsiprašinėjo ir vėl skaudino. Tik man nebe tiek metų,
jog užtektų juos užblokuoti facebook‘e ir viskas pasikeistų. Buvo ir taip, jog
taupiau didėlėms kelionėms atostogoms vasarą, bet staiga teko tuos pinigus
išleisti korepetitoriams, egzaminams, maistui. Dar buvo aštuoni kilogramai
plius, penki minus, penki plius, bet tai jau nėra taip ir reikšminga.
Bet kad ir kaip benutiktų, aš sugebėdavau save ištraukti. Ir sugebėjau
netgi džiaugtis! Kartais susikurdavau didelį iliuzijų lauką, į kurį panirdavau
prieš sapnų laiką (o sapnuoju aš beveik kasnakt. Dėl to visiems nuoširdžiai
pasakoju, jog miegas – mano viena mylimiausių veiklų), kartais užtekdavo
pakviesti draugę kavos. Bet nuo spalio laukiau birželio 18 dienos – tikrai nelaukiau
taip stipriai, jog užsiniūniočiau buvusiose akimirkose ir nesidžiaugčiau
dabartimi, bet ši data man skambėjo kaip didžiausias atpildas ir simbolis
naujos pradžios.
Būna, jog aš kuo nors pasiskundžiu. Ir man mano draugai sako „Simona, tu
metus gyvenai Šveicarijoj, kokių dar kelionių stygius“, „Simona, tu kiekvieną
savaitę valgai kokiam nors restorane, koks dar pinigų stygius“. Tik aš žinau,
jog aš noriu dar daugiau. Ir dėl to dirbu, stengiuosi, planuoju bei labai daug
svajoju. Prieš porą savaičių susiskambinau su savo drauge venesueliete ir
papasakojau jai apie savo planuojamą metų pertrauką nuo mokslų, kuomet niekur
nesimokysiu, greičiausiai varysiu vėl kur nors prie kalnų (Prancūzija?), o atostogausiu
kokioje Brazilijoje. Ir ji sako ,,wow, you live an adventurous life“. Ir aš
kažkodėl pradėjau aiškintis, teisintis, įrodinėti, jog jei tik nori, visi gali
daryti tą patį ir taip toliau, ir taip toliau, kas buvo tam pokalbiui visai
nereikalinga, nes velnias, ji tiesiog pasidžiaugė už mane. Ir dėl kažkokių
keistų priežasčių, su vis dar sutrypta savigarba, aš nemokėjau tiesiog padėkoti
už tokį komplimentą. Už komplimentą, jog stengiuosi dėl to, kas man patinka. Ir
kad labai daug planuoju. Kartais gal ir per daug, bet man nuoširdžiai patinka
gyventi lūkesčių svaiguly ir tikėtis geriausio.
Bet grįžtant prie birželio 18 – birželio aštonioliktą dieną aš parašiau savo
paskutinįjį istorijos egzaminą. Nemanau, jog labai gerai jį parašiau, nors ir
ruošiausi gan skrupulingai, bet bent jau išėjus iš gimnazijos akmuo nuo širdies
nukrito. Todėl su miela kompanione nuėjom į parduotuvę šokolado. Aš gal keturis
mėnesius visiems kartojau, jog po paskutiniojo egzamino pirmas dalykas, kurį
darysiu, tai perskaitysiu knygą savo malonumui, ne mokyklai, ne atsiskaitymams,
o tik tai sau. Bet parduotuvėje atmetė mano kortelę, nors tikrai, tikrai
žinojau, jog dar kokie aštuoni eurai toje kortelėje turėtų būti. Juk neseniai
pardaviau savo bilietą į turbūt vieną laukiamesnių ir smagesnių turėjusių būti
vasaros įvykių, į festivalį ,,Ant bangos“, kuris vyksta Nidoje, šalia mylimų
kopų, galima sakyti, ant jūros kranto.
Grįžau namo ir peržiūrėjau tą savo banko sąskaitą. Antstoliai nuo mano
kortelės nuskaitė 107
eurus. Tai dabar ne tik, kad neturėjau pinigų, bet ir įsėdau į tokio riebaus
minuso krėtį. Vis tik istorija su antstoliais, kotrolėmis ir autobusais yra
visai juokinga. Ji nuoširdžiai įrodo, kokia kartais aš esu stipri hipokritė.
Juokinga dėl to, nes visada visiems sakau, kaip tokių žmonių aš nemėgstu!
Matot, man išties isteriškai graudu klausytis personų, kurios kalba apie tai,
koks nešvarus ir smirdantis viešasis transportas Vilniuje, kiek daug šiukšlių
mieste, kokie maži atlyginimai, bet kai jie įsėda į troleibusą ar autobusą, jie
patys atsisako mokėti už tą transportą. Tikrina facebook’e, kur matyti
kontrolę, perspėja kitus zuikius ilgaausius, jei tik tokią sutinka. Jog tik
nesusimokėti ir pergudrauti sistemą! Man atrodo, nereikia aiškinti, kodėl tai yra visiškai
nepilietiška. Tik kartais mat, aš darau tą patį. Kažkaip vis pateisinu save
tuo, jog beveik visur vaikštau pėstute ir retai važinėju, jog neturiu
moksleivio pažymėjimo ir dėl to bilietėlis man kainuoja visą eurą ir taip toliau.
Vieną žiemos vakarą labai norėjau ledų ir pasigavo mane tie žaliomis liemenėmis
vilkintys kontrolės darbuotojai. Gavau baudos išrašą ir padėjau tą lapą į
stalčių, nes ką tik visus pinigus išleidau ant turbūt brangiausių parduotuvėje
veganiškų ledų. Bet galų gale susimokėjau turbūt už visas savo zuikio keliones
dar ir keliems metams į priekį. Tai dabar tikrai tikrinsiu, kur ta kontrolė,
nes nenoriu mokėt ir vėl, kai sumokėjau tą šimtą eurų! Ir dar prieš kelionę į
Jordaniją (ne Australija ir ne Brazilija, bet 50 eurų už bilietus pirmyn ir
atgal!).
Bet birželio 18 diena tuo
nesibaigė. Aš grįžau trumpam namo, o tuomet nužingsniavau iki Theobrominės. Ši
vieta man simboliška – labai nemėgstu didmeninių kavos vietų, tačiau mane labai
žavi ir visus metus žavėjo procesas, kuomet po pamokų sugebi laisvą valandą
skirti kavos puodeliui su draugais. Savaitgalį sugebi viena išsivesti save
kavos pasimatymui su knyga. Vakarą paskiri įdomiam renginiui, kuris vyksta tarp
kavos puodelių (nes įvairios diskusijos, nors ir retai, čia vyksta).
Theobrominė labai patiks neveganams, nes jų manymu ši vieta turi skaniausią
karštą šokoladą mieste. Bet patiks ir veganams, nes kartais turi vaisinio
šerbeto ar tokio labai skalsaus veganiško braunio. Ir to paties šokolado! Vis tik dažniausiai aš čia
geriu kavos ir toniko kokteilius, o šį kartą pakviečiau kartu jų pagerti ir
draugą. Ilgai nesimatėm, pašnekėjom, padėjau jam parašyti motyvacinį į jo
pasirinktas studijas. Truputį keista matyti daugelį draugų, bekalbančių apie
būsimus metus universitetuose – Ispanijoje, Estijoje, Nyderlanduose. Dar
keisčiau tai, jog likusieji Lietuvoje ir toliau lankysis mūsų kartu pamėgtose
vietose, tik be manęs. Aš apie studijas Lietuvoje niekada ir negalvojau, tad
man visi šie metai buvo kaip ilgas atsisveikinimas, dažnai kur eidavau mintyse
kartodama, jog mėgaučiuos tuo dabar, nes sekančius ketverius metus (o dabar jau
ir penki gaunasi, jei nesugalvosiu dar vienokių ar kitokių praktikų užsienyje)
to nepatirsiu – nepatirsiu gimtosios kalbos fone, nepatirsiu šaltibarščių,
nepatirsiu jokių Kaziuko mugių. Ta proga nusprendėme papietauti ir „Gyvame
bare“ – vietoje, kurios turbūt jau niekam neberekomenduočiau, bet man užsukus
ten užklumpa dideli sentimentai. Kai dar penkiolikos metų bandžiau nevalgyti
gyvūninių produktų, tai buvo vos ne vienintelė vieta mieste, kuri tai siūlė, o
praeitą vasarą ten dirbo viena širdžiai artimiausių draugių, tad dažnai
užsukdavau ten alaus ar burgerio, jog galėtume pakalbėti.
Vėliau dienos programoje sekė renginys „Ką žmonės dirba visą dieną?“.
Seniai jau norėjau jį aplankyti, o ir diena, po paskutinio egzamino pasirodė
tam puikiai tinkanti. Pirma diena, kai mokykla jau nebėra svarbi ir nebėra pirmoje
vietoje smegenyse. Renginys patiko! Manau, jog tikrai ir dar kartą
apsilankyčiau, jei tik bus tokia galimybė. Labai gražiai vakarą pradėjo Saulius
Baradinskas, kurio pasakojimas priminė kiek ne karjeros atpasakojimą, bet tai,
kaip jis ėjo link režisiūros, kovodamas su visomis gyvenimo parkėmis. Prisiekiu, paprastai manęs
nesujaudina motyvaciniai pokalbiai dėl labai panašios jų nešamos žinutės, bet
visa birželio 18 diena man šaukė nauja pradžia, nauja pradžia, nauja pradžia ir
šis pokalbis man pasirodė gana pritaikomas pačiai. Įstrigo jo pasakyta frazė,
jog vaikystės tramos tai gerai supakuotos dovanos. Bandau šiame sakiny atrasti
prasmę, tačiau manau, jog jį sugebėsiu įsisavinti tik vėliau. Po Sauliaus sekė
architektė Gilma Teodora Gylytė, bet nelabai ją girdėjau. Mama pranešė, jog ką
tik mirė prosenėlė.
Ištryško pora ašarų. Nepasakyčiau, jog su ja praleidau daug laiko, bet daug
laiko su ja praleido mano seneliai, kurie man yra labai mylimi ir su kuriais
stengiuosi išsaugoti tikrą ryšį, iš kurių labai daug mokausi ir kurių laimė man
labai rūpi. Ir dėl to man pasidarė graudu dėl jų. Kaip tik ateinantį savaitgalį
močiutė ir senelis turėjo išvažiuoti į Ukrainą, pirmą kartą į užsienį kartu gal
po 3-4 metų. Prosenelė mirė ramia mirtimi – papietavusi nuėjo pietų pogulio ir
taip nebeatsibudo. Man viską išgirdus viskas labai sukosi galvoje, bet bandžiau
suprasti, jog taip turėjo būti. Požiūris, jog viskas yra taip, kaip turi būti
yra atstojantis man religiją ir padedantis tokiomis akimirkomis atrasti ramybę.
Todėl susikaupiau ir ėjau toliau klausytis paskaitos.
O toliau buvo Justas Janauskas – Vinted ir Humansapp įkūrėjas. Čia yra būtent
tos programėlės, kurių gaila, jog pati nesukūriau. Vinted, kaip kovotojai prieš
greitą madą, yra tikras vertybių suktinis – man gera matyti kaip žmonės
atiduoda tai, kas jiems nėra reikalinga vietoj to, jog išmestų. Ir humansapp,
kurio dar nebandžiau, bet idėja, jog galiu nusipirkti man reikiamas žinias iš
man patinkančių personų, mane žavi ir tikiu, jog vieną dieną tikrai išbandysiu
šį projektą. Justas apie viską šnekėjo su juokučiais ir mažais nukrypimais, bet turbūt dėl to, jog ir pati taip darau, ši istorija man patiko.
Ir tuomet, jau po visko, renginio kūrėja Rasa Jusionytė pakvietė visus,
norinčius darbo ir veiklos, turinčius pasiūlymų ar ieškančius ko nors ant
scenos. Ir nusprendžiau, vėlgi, visiškai pasikliaudama likimu, atsistoti prieš 400
žmonių. Papasakoti, jog šiandien buvo mano paskutinis egzaminas, apie svajonę
padėti kitiems ir tapti aplinkosaugos specialiste. Užsiminiau ir tai, jog
ieškau nemokamos praktikos ar kokio darbo vasarai, jog ši svajonė taptų
lengviau pasiekiama. Ir tą akimirką, po visos dienos, kaip žmogus, kuris
nemėgsta kalbėti viešai prieš publiką, per kalbėjimo įskaitą sugebantis nagu
nusikrapštyti žaizdas ant rankos dėl streso, kaip žmogus, ką tik išgirdęs apie
mirtį ir kaip žmogus, kuris bando tą naują pradžią atrasti, aš jaučiausi kaip
didvyrė. Kaip didvyrė, nes užlipau. Ir nors balsas drebėjo, aš visa drebėjau,
viskas baigėsi gerai. Kažkaip pagalvojau, jog gailėsiuos, jei nenueisiu. O
gailestis su nauja pradžia nesutampa!
Ir tuomet pėstute su drauge parėjau namo. Pasidariau saldžios saldžios mėtų
arbatos ir pradėjau rašyti novelę. Paskutinį kartą tokią rašiau Šveicarijos
alpėse, dabar – Antakalnio daugiabutyje.
Tad tokia ir buvo viena laukiamiausių metų dienų. Birželio aštuonioliktoji,
amore.