Elzaso vynas, Elzaso maistas ir dar kitoks Elzasas

Šis regionas, kadaise priklausęs vokiečiams (todėl net iki šiolei čia dauguma pavadinimų yra šia kalba), o po pirmojo pasaulinio karo atitekęs prancūzams, yra įsikūręs pietinėje šalies dalyje, kur kartu globoja ir miestus, aptaisytus vien gėlių, ir Europos parlamentą, aptvertą didele, aukšta tvora su turistų minia, kuri tik ir stengiasi kažką pro plyšius nufotografuoti. Strasbūrą jau esu aplankiusi ir anksčiau, prieš metus, kartu su savo draugų kompanija, ir aprašiusi štai čia, o šį kartą, tėčiui pastebėjus pigius bilietus pirmyn ir atgal, vėl tenais apsilankiau, apžiūrėdama keletą ir kitų miestelių bei puikiai praleisdama pirmąsias penkias rudens atostogų dienas.

Įdomiausia tai, jog vis dažniau apsilankydama Prancūzijoje, randu ten vis daugiau laimės ir kiekvieną kartą ši šalis mane moka nustebinti tai netikėta knygų muge centrinėje miesto aikštėje, tai Starbuckso pardavėjos malonią diskusija apie veganizmą, tai eglute, natūralia, statoma jau spalio pabaigoje, tai gatvės muzikantų gausa (nors Vilnius turbūt visada išliks antrąja jų būstine) - šioje šalyje mane aplanko tokia staigi ramuma ir džiaugsmas, jog po kiekvieno vizito aš dar ilgai šypsausi ir galvoju, jog jau kitą kartą ieškosiuosi naujos tokios įkvepiančios žemės, nes jau ir vizitų į Prancūziją nebesuskaičiuoju. Keista, jog Paryžiaus mano akys vis dar nemačiusios, bet labai tikiuosi, jog netolymoje ateityje bus ir jis, o dabar tereikia dar stipriai tobulinti savo prancūzų kalbos žinias, kurios jau spėjo kiek apdulkėti. Gerai, jog bent tą suvokiu blaivia galva, tad vos spėjus atsikvėpti po kelių laukiančių būti perskaitytomis knygų mokyklai, turbūt teks griebti kitakalbės literatūros. Aš džiaugiuosi, jog bent jau noras išmokti labai gerai komunikuoti prancūziškai dar nedingsta, o ši kelionė tik dar kartą įžiebė tą ugnį.

Elzaso vynas neskanus ir labai rūgštus, ir skonio lyg būtų dvigubai sausas, kaip ir dauguma pietinės Prancūzijos vynų. Maistas stipriai primena vokiškąją virtuvę su daug rūšių riebios mėsos ir kopūstais, kurie būna troškinami vyne, aluje ir sidre (o skonio atžvilgiu bent jau man nepasirodė išskirtiniai, tik kad kombinacija skamba įspūdingai). Porcijos milžiniškos ir sunkiai įveikiamos, tad šį kartą pasisekė šeimos veganei (t.y. man), kuri visur ir visada užsisakinėdavo po porciją bulvyčių su garstyčiomis (neseniai šias pamėgau ir dabar dedu visur, kur tik įmanoma) ir pomidorų padažu bei lėkštę su daug įvairių daržovių. Tiesą pasakius, tokiose autentiškos virtuvės baruose, kur ant prekystalio stovi didelis senas televizorius, ant sienos sekundes garsiai muša laikrodis, kur prie šalia esančio staliuko kortomis žaidžia didelė pensininkų kompanija ir pardavėja su ilga prijuoste neskubėdama vaikšto tarp staliukų ir laisto gėles - viskas bus skanu ir galų gale įveikta. Kaip iš filmų, tikrai.

Dar užsiminus ir apie vyną, verta kalbėti apie jų laukus, kurie tiesa, įspūdingiausi turbūt auga Šveicarijoje, šalia Ženevos ežero, bet vis tik, pasivaikščiojimai ir iškylos juose yra visuomet rekomenduotinas dalykas vos tik progai atsiradus. Gaila, šį kartą buvo gana šalta, o ir derlius buvo nuimtas (mums pasisekė rasti keletą sveikų vynuogių kekių, kurios buvo greitai mūsų nurinktos ir suvartotos, deja, be fermentacijos paslaugos), tačiau ištisi laukai vis dar turėjo savo žavesio.

Kelionės metu mes aplankėme daug mažų miestelių, kurių pavadinimų turbūt net neišeitų atminti vien dėl mūsų keliavimo būdo (ten kur kelio nuorodų ženklai paišo smagų pavadinimą, ten ir čiuožiam), tačiau vis dėl to įspūdingiausiuoju tapo Colmar. Miesto centre yra vandens kanalai, kurie veda link siauros upės, kur žmonės lyg kokioje Venecijoj siūbuoja mažytėse valtelėse, o ant jos kranto stovi didelis turgus su dideliu asortimentu gatvės maisto. Čia pilna ir vietinių delikatesų turistinių parduotuvėlių, bet net jei jos ir yra nusipelniusios tokios etiketės, skonis, o ypatingai mano valgytų cukatų, puikiai tai atperka.

Aš dar nežinau, ar labiau pasiilgau savęs kalbančios prancūziškai bei besisukiojančios šios magiškos kalbos apsuptyje, ar Prancūzijos, bet po šiai dienai tik noriu tikėti, jog sekantis kelionių nuotykis bus greitai,

Simona.

Apie viską ir apie nieką

Praėjo du mėnesiai mokykloje, o gal tiksliau galima sakyti - pralėkė ir jau po truputį, net ir po atostogų (o ypatingai po tokių šiltų ir aktyvių atostogų), darosi vis sunkiau pozityviai žygiuoti į tą pastatą, ant veido laikyti šypseną ir sau kartoti, jog viso to reikia ateičiai, viso to reikia svajonių išsipildymui. Nesu valios apleista ir dar sugebu padaryti dalykus laiku, tik po truputį tai nebetenka prasmės, nes net ir turėdama biologiją B lygiu, turiu jai "sugaišti" laiko, kas neteikia jokio džiugesio kaip ir visos mintys apie šį dalyką. O juk taip nesmagu laukti tos saldžios ateities, kai dabartis tampa kiek kartoka. Dėl to aš pradedu gyventi mintimis apie sekančias, kitas sekančias ir dar net velykų atostogas, o dabartines dienas džiugina savanorystė ir įvairiausi projektai, tad dalį jėgų skiriu šioms veikloms ir kažkokiu tai būdu dar vis sugebu nebūti per didele niurzga, kuri viskuo kaltina švietimo ministeriją (nors draugų tarpe, taip pat mėgstu blogai pakalbėti apie ją) ir į Delfi rašo straipsnius apie tai, koks gyvenimas sunkus vien dėl mokyklos.

Mane ši fotografija vis priverčia šypsotis tik pažvelgus į ją - kokie nuotaikingi ir pilni pažinčių buvo metai, apie kuriuos tik ir noriu kalbėti bei visiems iš eilės pasakoti. Bet yra paprastas faktas, jog net ir metus gyvendama Šveicarijoje atradau dalykų, kuriais galėjau skųstis (MOKYKLA IR VISA TVARKA JOJE) net ir šių žmonių, kuriuos taip trokštu kuo greičiau vėl pamatyti draugijoje.

Štai, neseniai buvusį vakarą praleidau angliškai komunikuodama su drauge iš Moldovos, nusprendėme, jog reikia važiuoti ten, kur nė viena iš mūsų nėra buvusi ir tai padaryti, nors ir su galimomis didelėmis pramogomis (pavyzdžiui, koncertai), kuo įmanoma pigiau - gyventi pigiausiame hostelyje, valgyti maistą ne kavinėse, o iš kepyklos pirktis didelį gabalą duonos ir daug daržovių, naudotis "nemokamų gidų" paslaugomis ir ištyrinėti vieną vietovę nuosekliai, o ne su traukiniais tampytis po šalį. Reikalas toks, jog iki šių planų reikės dar daug taupyti ir atsisakyti vienos didelės ekskursijos su klase į Amsterdamą, bet man daug labiau patinka gyventi mintimis apie savarankišką kelionę į kokį nors Londoną (vis dar nebuvus ir vis dar svajoju aplankyti šio miesto dėvėtų rūbų parduotuves) ar Briuselį (vien dėl savo mylimiausio maisto - bulvyčių. Reikia paragauti tikrų, belgiškų bulvyčių!) su man brangia, tik labai toli gyvenančia drauge nei apie 6 dienų gyvenimą autobuse kartu su žmonėmis, su kuriais laiką leidžiu likusius metus. Prioritetai?

Prisimenant apie kalbėtas dėvėtų drabužių parduotuves, paskutiniu metu jose praleidžiu tikrai daug laiko ir beveik visi pirkiniai keliauja tiesiai iš ten. Kažkaip vis pasiseka namo parsinešti įdomesnių raštų marškinių (nauja didelė simpatija) ar keistų vintažinių suknelių, kurias apsivilkus mokykloje klausia, ar patogu su tokiu dideliu žiurstu vaikščioti (prisipažįstu, į mokyklą šioji apranga gal ir nelabai tinka, tačiau iš kitos pusės - apranga nėra nei provokuojanti (nors kartais norisi būtent su tokia ir eiti į mokyklą, nes apie kokias provokacijas galima kalbėti, jei ji priklauso tik nuo kito žmogaus požiūrio?) ar kitokiais būdais netinkama šiai įstaigai, jeigu tik ant jos nešiojamas švarkelis)... įdomių perliukų galima visokiose Humanose atrasti ir labai gaila, jog dėvėtais drabužiais pradėjau domėtis dar visai neseniai, praleisdama progą pasikapstyti jose tokiuose miestuose kaip Ciurichas ar Praha, kur tikiu, jog būčiau atradusi ir dar daugiau įdomių kombinacijų. Be to, pirkdama iš dėvėtų rūbų parduotuvių, prisidedu prie "rūšiavimo", neperku iš didelių korporacijų, kurios tuos drabužius gamina ne etišku būdu ir galų gale (apie tai anksčiau jau rašiau čia), atrodau vis kitaip. Apskritai, koks žavus dalykas yra tai, jog ką kitas žmogus atiduoda kaip visai nebedominantį jo daiktą, kitas sugeba jį vėl priimti pas save ir pamatyti jame didelį grožį?

Ir šią taisyklę, jog vienam nepatinka, o kitam visada ir visur tinka, galima pritaikyti daugelyje sričių: maistas (aš nemėgstu net pipirų savajame, o kitiems kuo aštriau – tuo geriau), filmai (negaliu pakęsti siaubo žanro, tačiau jis surenka pilnas kino sales), pamokos ir mokomieji dalykai (o kiek daug biologiją pasiėmė A lygiu ir planuoja kažką veikti su didingais gamtos mokslais) ir t.t. Išvada tik tokia, jog negalima per anksti teisti, išsakyti kritikos, kuri siejasi tik su skonio išmone. Galų gale, nevisi mes galime būti daktarais, kai reikia dar ir programuotojų, bankininkų bei menininkų. Ir tai yra labia gerai, džiaukimes bent jau atradę savąsias sritis ir telinkiu jums su malonumu dirbti jose,

Simona.

Ryga

Iki Rygos pirmyn ir atgal autobuso kelionė 30 europietiškų pinigų kainuoja, tačiau užsiprenumeravus "Lux" naujienlaikraštį ir sekant naujienas, nuvažiuosit ir už 10. Keli pažįstami sugebėjo ir nutranzuoti iki braliukų visiškai nemokamai, tačiau jei tokios avantiūros ne jums, turbūt niekas pernelyg nesidrovės atsisakyti trumpos savaitgalio išvykos į kaimynystę.

Viena mano artimiausių mainų draugių gyvena Latvijoj, tad vykau ten be savosios kompanijos. Autobuso kelionė truko virš keturių valandų, tačiau kompiuterio ekranuose, įtaisytuose virš kėdžių buvo didokas filmų (o aš eilinį kartą pasirinkau "Valgyk, melskis, mylėk"), muzikos, žaidimų pasirinkimas, dar nemokamas wifi ir iš stoties pirktas šokoladas, tad viskas kaip ir gerai. Į vietą atvykau penktadienį, 21:35 ir iš karto teko susipažinti su dar viena panele, kelis mėnesius mainuose buvojusią Belgijoje. Ir apie naujas pažintys bei kaip jos puikiai veikia mūsų asmenybę, rutiną (nors kur čia jau rutina, kai savaitgalį važiuoji aplankyti žmogaus, kuris visus metus klausėsi istorijų kaip teko valgyti mokyklos tualete, miegoti Ciuricho stoties koridoriuje bei kviestis taxi prancūziškai, kai prancūziškai te ir moki pasakyti taxi) esu jau spėjusi parašyti, tačiau ši mergina buvo ypatinga ir panašiais bendrais pomėgiais arba tais, kuriuos dar noriu įgyti bei vadinti talentais, kaip kad pavyzdžiui poemų rašymas.

Savaitgalis prasidėjo viename iš draugės klasės vakarėlių, toliau tęsėsi ilgu žygiu atgal į jos namus ketvirtą valandą ryto ir miegas iki pat vidurdienio. Šeštadienį, mes pusryčiavome "The Beginnings" restorane, kur užsisakėme po burgerį. Kadangi ši vieta nenaudoja jokių cukrų ir neaiškių priemaišų parduodamam maistui, be abejonės tai buvo mano sveikiausias kada valgytas mėsainis (su marinuotu tofu bei slyvų kremu, kuris priminė saldžiarūgštį padažą) ir tiesą pasakius, turbūt ir vienas skaniausių - gal tik kiek mažas savo kainai. Vis dėl to, kai svečiuositės ir jeigu svečiuositės kaiminystėje, tikrai rekomenduočiau čia užsukti bei dar pasižvalgyti jų turimoje maisto prekių parduotuvėje. Vėliau visur mieste ieškojome kojinių, mat kaip ir Lietuvoje, jie turi šios stiliaus detalės trendą, tad labai troškau įsigyti kokių nors spalvingųjų porą. Apėjome gal 5 tam skirtas parduotuves, vienoje jų, jie turėjo dar ir kavos stendą (tad jau galit įsivaizduoti, kaip mane pakerėjo ši parduotuvė), kur gėriau juodą, juodą ir rūgščią, rūgščią kavą, kartu pavaišindama savo drauge "Vilniaus" šokoladu. Ir likimo ironija, jog ši saldainių linija yra iš "Laimos" gamyklos, kuri yra latviukų išradimas. Juokingas faktas, tačiau dar juokingesnėmis tapo ir mano visos trys kojinių poros - viena iš jų su kiaulaitėmis ir kumpiu (o štai čia juodasis humoras prasideda faktu, jog gyvulinių produktų į burną nededu), kita su beždžionėmis ir bananais, o trečioji pora buvo ryškiai geltoni kojų šildytuvai, puikiai tinkantys prie visko, nes mano mylimiausioji geltona spalva ir tinka prie visko. 

Mes dar ilgai vaikščiojome po miesto apylinkes, ragavome veganišką mocerelą, nuėjome iki Latvijos nacionalinio dailės muziejaus, kuris leiskite man pasakyti, buvo daugiau nei įspūdingas ir pranoko visas iliuzijas - nors mano mylimiausiasis ir visiems rekomenduojamas yra "Collection de l'art brut Lausanne", šitas laisvai galėtu stoti į antrą vietą, nes laikas čia visai neprailgo, o kai kurie darbai, kaip ir per kokius romantiškus filmus, privertė sustoti prie jų ilgėliau ir įsižiūrėti, kokias gi idėjas įmanoma pamatyti darbe. Vakare nuėjome į vietinių riedlenčių gerbėjų barą, panašų į Vilniuje esantį "Kablys", tik Latvijoje jis vadinosi "Local Boards" ir buvo kiek jaukesnis, bent jau man. Jis yra įrengtas iš sovietinių laikų likusiame namelyje, kurio pirmoje salėje yra mini baras, o antroje taipogi gana maža šokių aikštelė su 80ųjų muzika bei ryškiomis dekoracijos. Žmonių didelė grūstynė viduje, tad gerai, kad ir į lauką buvo išnešta daug įvairiausių sofučių, kurios bendrame vaizde suteikė kažkokį tai ypatingą efektą šiai vietai. Tikrai rekomenduoju užsukti - tai nėra tik latvių mylima vieta, tad jaučiama tokia tarptautinė dvasia, kurioje taip gera pabūti.

Sekmadienį mes ir vėl atsikėlėme vėlai, tačiau puikaus oro dėka mes ir vėl savo rytą paskyrėme trumpam pasivaikščiojimui - aplankėme kavos ir vegetariško maisto užeigą "Miit", kur gavome stipriai stipriai išplaktas kavas, o vėliau patraukėme ir vėl į "The Beginnings", kuriame vyko vėlyvieji sekmadienio pusryčiai švediško stalo stiliumi. Apskritai, Latvijoje toks dalykas vyksta vos ne kas antrame restorane sekmadieniais, kol Vilniuje žinau vos keletą vietų, kurios nebūtų viešbučiai ir puoselėtų šią tingią ir sočią tradiciją - o gaila. Vis dėl to, prisivalgiau tiek, jog iki vėlyvo grįžimo atgal į Vilnių apie maistą ir net negalvojau. Likusiu metu aplankėme kelis knygynus, kur nusipirkau dvi knygas tik ir belaukiančias būti perskaitytomis ("The Rise and Fall of Nations: Ten rules of change in the post-crisis world" bei "How to be a travel writer"), o vėliau patraukėme link stoties.

Ir savaitgalis buvo puikus, galėtų toks ir kiekvienas būti - buvo gera pamatyti savo mylimą Elzą ir pamatyti kaip gyvena kaimynai. O gyvena jie puikiai, nuvažiuokite ir pamatysite!

Simona

Rugsėjį ir spalį man patiko

Daugiau gal yra dalykų, kurie nepatiko - po didelių rodomų pastangų mokykloje prastesni pažymiai ir štai toje įstaigoje dingusi motyvacija, kurios tikrai velniškai reikia, norint, kad vienas iš manųjų tikslų nuskiltų ir pasisektų. Vis gi gerai, kad nors ir deja tampu tuo žmogumi, kol kas dar nepasiekiau visiškos ekstazės, kuomet mintyse, širdyje ir sapnuose tūno tik pažymiai - vis dar stengiuosi ir bandau mėgautis kitais dalykais, kaip kad paskutiniais mėnesiais...

...aš didelę dalį savęs atidaviau savanorystei, kuri nebuvo skirta tik laukeliams "dalyvavau" užpildyti - visi projektai man suteikė anksčiau neragautos patirties, kuri jau net ir dabartiniams mano veiksmams, praėjus vos kelioms savaitėms daro įtaką. Apie šią veiklą aš turiu itin daug minčių, ją žaviuosi ir peikiu (nes kartais ši maišoma ir su darbu žmonių, kurie suteikia tą progą gyventi renginiu savo noru), tačiau kaip sakoma geriau išbandyti, nei vėliau gailėtis, jog nepadarei. Tad išbandžiau ir tuo labai didžiuojuosi (projektai "TEDxISM", "Mirštu, kaip noriu gyventi" ir "Studfestas", o dar ir YFU rengtas seminaras naujiesiams savanoriams) - beliko laukti naujų progų, o tiksliau jų ieškoti ir griebti.

...aš didelį turinį piniginės palikau "Zatare" bei "Chaikoje", net abejose vietose turiu savo beveik niekada nekintančius užsakymus, tai yra - orginalioji falafelių lėkštė su pomidorų padažų pirmame minėtame bare bei prieskoninė latte su sojų pienu bei šokoladinis brownie su riešutų sviesto pertepimu antroje pamėgtoje būstinėje. Aš visada čia veduosi draugus, norėdama parodyti ne tokį nuobodų veganišką maistą, tad galų gale su šiuo tikslu atsirandu čia pinigų netausojimo atžvilgiu per dažnai, tačiau kiekvieną kartą bekramsnojant, norisi šaukti "Eureka". Tikrai, jei tik būsit Vilniuj, išbandykit kažką naujo.

...aš pradėjau dėvėti raudoną megztinį, pirktą Humanoje vos už 5 eurus. Aš visada turiu tuos kelis drabužius, kuriuos dėviu nuolat ir mano draugai jau pradeda manęs net nebeįsivaizduoti be jo - kažkada tai buvo pilkas megztinis su prancūziškų, tuo metu taip ir neišverstu užrašu, Šveicarijoje mano atskiriamuoju ženklu tapo storas, geltonas švarkas, o dabar mokykloje dažniausiai rodausi su šiuo vienspalviu raudonu megztiniu bei juodomis kelnėmis. Nebesmagu tik, kad bent 5 merginos mano aplinkoje atrado šią idealią kombinaciją ir dabar ji jau nebe atrodo taip išskirtinai (turbūt atvyko pas mus ši mada, o juk pradžioj jaučiausi tokia įspūdinga). O aš dėmesį mėgstu, tad lapkritį teks ieškotis kažko naujo ir vėl.

...aš atradau naminės kavos su kokosų grietinėle skonį ir prisiekiu, nuo šiol skaniausią kavą (be prieskoninės iš Chaikos, hihi) gaminuosi namie - tirpią kavą sumaišau su lygiomis vandens ir gerai išplakto sojos pieno dalimis, dedu šaukštelį natūralaus sirupo, o ant viršaus naminę kokosų grietinėlę. Kiek rieboka, bet puikiai tinka tingesniems rytams, kuomet mokykloje pasirodyti reikia tik 10 valanda.

...aš pradėjau klausytis repo ir leiskite man pasakyti, jog niekada nebuvau šio stiliaus didelė gerbėja - per vakarėlius susivalgydavo puikiai, bet viena niekada neklausyčiau tų atlikėjų, kurių klausau dabar. Labai netikėtas posūkis mano muzikos pasauliui.

...aš net kelis kartus apsilankiau kine, o dar smagiau tai, jog lietuviškame! Vienas iš pažadų sau yra bent kartą per mėnesį apsilankyti šioje įstaigoje, nes ji man suteikia tikrai neproporcingą kiekį laimės už paprastą filmo peržiūrą. Aš taip myliu ten slūgstančią atmosferą, kelių valandų suteikiamą koncentraciją į vieną istoriją (be jokių telefonų, kaip kad būna namie) ir kūno atpalaidavimą toje minkštoje kėdėje. Gal skamba juokingai, bet taip jau yra, o rugsėjį ir spalį aš apsilankiau filmuose "Šventasis" bei "Kaip susigrąžinti ją per 7 dienas". Abu patiko, turbūt abu ir rekomenduočiau, norintiems Lietuvos skonio ne tik cepelinuose, bet ir filmuose.

...aš nusprendžiau kiekvieną mėnesį prisiimti bent po vieną iššūkį, o daugiau apie tai galite paskaityti čia. Štai šį mėnesį aš bandau sulipdyti į visumą ir užrašyti bent 50 000 žodžių. Štai trečia diena - ir sekasi visai neblogai, įdomu tik kokie siaubai prasidės nuo kitos savaitės, kuomet baigsis atostogos. Bet ši gimusi idėja, įkvėpta vienos iš Tedx kalbos bei knygos "Laimės projektas", man labai patiko ir jau net turiu keletą minčių, kokių man įgūdžių šiuo metu trūksta ir kaip aš juos galėčiau įgauti, darydama tam tikrą užduotį kiekvieną dieną mėnesio laikotarpyje.

...aš aplankiau Prancūziją, Elzaso regioną bei Latvijos sostinę - Rygą. Štai iš Prancūzijos grįžau vos prieš keletą dienų, puikiai ten pailsėjusi su tėčiu ir sese, o Rygą buvau aplankiusi vienam rugsėjo savaitgaliui, kur puikiai leidau laiką su ten gyvenančią manąja drauge. Kiekvieną kartą po kelionių, kad ir po tokių trumpalaikių, jaučiuosi ir vėl kupina idėjų, ir vėl pradedu nestygti motyvacijos įvairiose gyvenimo srityse, tad labai tikiuosi per artimiausius mėnesius ir vėl kažką pigaus susiplanuoti bei važiuoti! Bent jau spontaniškai į kokį nors Kauną kaip kad vieną kartą po pamokų su drauge Rūta nusprendėme prisipirkti daug veganiškų "Aistės" sūrelių bei šokolado ir nuvažiuoti pasivaikščioti į Trakus - taip ir padarėme, o vakaras po pamokų buvo puikus.

...aš atradau @petiteaventure per jos socialines medijas: youtube bei instagram ir per kelias dienas viską peržiūrėjau bei stipriai, labai stipriai užsinorėjau grįžti į Šveicariją ir vėl. Ši mergina, gyvenanti Basel mieste turi puikią nuojautą, kaip išlaikyti tokį mielą jaukumo jausmą savo darbuose. Nors mane žavi ir tai, jog šioji irgi maitinasi augalingu maistu, po jos filmukų ir fotografijų jau susirašiau naujas vietas, kurias reikės aplankyti grįžus į kitus namus, į Šveicariją.

...aš pagaliau pasidariau mažytę tatuiruotę, stipriai primenančią man praėjusius metus šalyje tarp Vokietijos, Lichtenšteino, Italijos, Prancūzijos ir Austrijos. Ir aš esu ja labai patenkinta kaip ir faktu, kad po įamžinimo procedūros turėjau teisę net dvi savaites nesilankyti kūno kultūros pamokose, haha.

Ir štai tokiomis spalvomis teka kol kas manasis ruduo - ir man jis visai patinka!
Simona.

"NaNoWriMo" kitaip

Pirmoji lapkričio diena žymi mano ilgai lauktojo projekto "NaNoWriMo" (National Novel Writing Month) pradžią, kurios laukiau vos ne metus, o paskutinius 3 mėnesius dar ir nemažai šiam, prieš kelis metus išbandytam projektui, skyriau dėmesio ir planavimo, tačiau... atrodo, jog planas per mėnesį parašyti solidžią (o greičiausiai nelabai, nes tik mėnesis tam skirtas) novelę neišdegs. Ačiū dievui, to nesakau širdy tęsdama liūdną gaidą, nes dalį šio iššūkio pasilieku - tiesa, nežinia ar lengviau įvykdomo.

Paskutinis įrašas šiame tinklaraštyje pasirodė rugsėjo 27 dieną - maždaug du mėnesius čia rašiau reguliariai, tačiau staiga nusprendžiau, jog noriu pailsėti nuo rašymo ir didesnę dalį laisvalaikio skyriau naujoms pažintims, naujiems projektams, savanorystei, tiems patiems mokslams, bei neslėpsiu, keliems serialų maratonams. Ir labai gerai padariau atidėdama klaviatūros skrebenimą į šalį, nes jaučiuosi daug stipriau idėjų atžvilgiu - gal ir niekada man jų netrūko, tačiau dabar vien prisiminus šią internetinę platformą atsiranda nepaaiškinamas noras rašyti ir vėl. Ir nors pirminis planas buvo grįžti čia jau po lapkričio iššūkio, supratau, jog šiuo metu man naudingiau bus skrebenti čia ir dviejų mėnesių tyla nebus tas dalykas, kuriuo aš didžiuosiuosi savo valia.

Ir vis dėl to, šį mėnesį nenoriu pamiršti skaičiaus 50 000 - tad jis ir lieka (ir taip, internetinėje projekto svetainėje aš vistiek užsiregistravau). Prieš išvažiuojant su mainų programa į Šveicariją perskaičiau knygą "Laimės projektas" ir tada susirašiau gal 30 mažų įpročių bei idėjų, kaip praturtinti savo dienas naujais vėjais, kurie darytų įtaką mano sveikatai, kūrybiškumui, nuotaikai ir t.t. Šių minčių tikslas nėra jas visas iš karto pritaikyti savo kasdienybei, tačiau kiekvieną mėnesį vis gvildenti naujas veiklas, kurios turėtų atnešti daugiau įvairiapusiškumo į mano kuklią rutiną. Tad vietoj to, jog pamirščiau savo norą parašyti 50 000 žodžių, pritaikau jį savo dabartiniams tikslams – tinklaraščio bei dienoraščio atgaivinimui. O kadangi vasarą buvau dar ir eilėraščius pradėjusi kurti – jei tik bus kokių kelių šimtų neparašytų žodžių liekanų (o jų tikrai bus, kai per diena teks į visumą sujungti 1667 žodžius), visada sakyti ir šiai meno formai taip. Kitais resursais kalbant – rašyti daug ir nelabai svarbu ką, atgaivinti senas idėjas, jog atsirastų vietos naujoms bei tobulinti savo kūrimo įgūdžius, o juk praktika ir intensyvi praktika yra puikiausia priemonė šiam tikslui pasiekti. O ir "NaNoWriMo" projekto šalininkai sako, svarbiausia kurti daug ir pradžioje nelabai svarbu ką. Štai ką iš visą lapkritį darysiu, taip pat ir registruodama parašytą žodžių skaičių į svetainę.

O noras sukurti novelę nedingsta - žinoma gaila, jog to jau nespėsiu padaryti šiemet su keliais tūkstančiais žmonių iš viso pasaulio (bent jau vienu metu mes visi kartu rašysim, ši idėja suteikia kiek džiaugsmo širdelei), tačiau NaNoWriMo nėra tik lapkričio mėnesio veiklos projektas - visuomet yra rengiamos rašymo stovyklos, kurių metu irgi galima rašyti. Galų gale, nors tokie projektai kiek labiau prisaisto prie užduoties, o jų pagalba sunkiau visus reikalus numesti į šalį (vis dėl to matome, jog nebūtinai mano atveju) - nebūtina yra prisirišti prie štai tokios knygos kūrimo formato. Mano tikslas parašyti ilgą kūrinį nėra tik šių metų užgaida ir svajonė - tam dar bus pilna laiko ir ateityje, tad stengiuosi, nors ir laisvu noru atsisakiusi šios užduoties, nenurašyti savo gebėjimų, o dabar esantį laiką panaudoti kažkam kitam, kaip ir sakiau, šiuo metu labiau vertam mano dėmesio, t.y. - tinklaraščiui bei pagaliau išmokimui, jog jį reikia rašyti reguliariai ir apskritai rašyti reguliariai. Vienintelis dalykas, kurio dabar kiek bijau yra lapkričio 13-17 dienų periodas, kurio metu mano mokykla dalyvauja Nord+ projekte. Jau už dviejų savaičių, penkioms dienoms į mūsų mokyklą atvyksta norvegai, danai ir latviai, kurie čia, Vilniuje apturės trumpalaikius mainus. Į savo namus aš priimu keturiolikmetę norvegę, kuri bent jau iš gautų anketų pasirodė visai maloni. Ir nors visi projekto dalyviai turės bendrą programą kartu, vakarais laisvalaikiu savuoju dalinsimes ir mes, lietuviai. Viskas yra puiku ir aš esu labai laiminga, jog mano mokykla dalyvauja tokiose švietimo alternatyvose, kurių metu galima iš arti susipažinti su kita kultūra bei pakeliauti (nes pavasarį jau aš važiuosiu į Norvegiją, į negirdėta Levanger miestelį ir to laukiu dar labiau, nes niekuomet anksčiau neteko aplankyti šios šiaurinės šalies), tačiau įdomu, kaip tai padės/pakenks mano rašymo iššūkiui, kurio labai nenoriu dėl šiokių tokių sunkumų numesti į šalį. Ir žinoma, šiam veiksmui aš turėčiau tikrai padorią priežastį, tačiau jau spėjus mesti pirminį tikslą į šalį, nesinori to daryti ir su alternatyva, tad iš visų jėgų stengsiuosi rašyti. Tikrai.

O kalbant apie iššūkius bei tikslus sau - ne be reikalo aš juos ir prisiminiau (nors pagal nerašytą taisyklę tai turėjo įvykti tik už dviejų mėnesių, t.y. sausio 1ąją dieną). Dar prieš kiek daugiau nei savaitę teko savanoriauti "TedxISM" konferencijoje tema "Question the Expected" - ir nors tarp čia buvusių kalbėtojų, kuriuos spėjau išklausyti laisvesniu metu, daugelis paliko didesnį ar mažesnį įspūdį, vis dėl to kalba, kurią įsiminiau labiausiai tapo transliuojama iš senesnių archyvų, kurią ir jūs galite peržiūrėti čia.

Įdomu tai, jog net ir čia kalbama apie "NaNoWriMo", o taip pat ir apie tai, jog drąstiškai pasiekti tikslai labai greitai ir dingsta iš mūsų gyvenimo. Vis dėl to, aplinkinių taip linksniuojamas veganizmas man prilipo ir net nesiruošiu juo atsikratyti, tad tikiuosi, jog ir įgūdis bent kažką kiekvieną dieną, nebūtinai po tiek daug parašyti išliks, o aš jau ir spėjau į ateitį, įkvėpta Matt Cutts bei "Laimės projekto", prisigalvoti keletą iššūkių, kuriuos galima įvykdyti per 30 dienų ir su kai kuriais iš jų išlikti ilgesniam laikotarpiui. Tikiuosi, jog tai bus puikios idėjos ir keliems iš jūsų, kurios nori save pavadinti novelistėmis, veganėmis, sportininkėmis, savanorėmis ar dar vis kitaip, kaip jums tik patinka ir be abejo, tinka:

• 30 dienų jogos iššūkis. Ne per daug drastiška, bet tikrai sveikintina ir sveika - prieš metus bandžiau tokį įvykdyti, tad pristygo motyvacijos ir pusiaukelėje mečiau, o štai dabar tik dar labiau norisi sau įrodyti, jog galiu. Youtube platformoje yra pilna šios srities grojaraščių, tad reikia tik susigalvoti mėnesį ir pradėti - greičiausiai tai ir bus mano sekantis mėnuo gruodis, apsuptas kvepiančių meduolių, o balansui palaikyti ir įvairios mankštos ant mano sporto kilimėlio.
• Aš dažnai nedrįstu savęs vadinti vegane, nes ši sąvoka tikrai neapibūdina vien valgymo įpročių, kuriuos tiesa, jau neblogai ir įvaldžiau, o sveikatos prasme sulaukiau daug teigiamų pokyčių, kuriuos man padovanojo augalinė mityba. Paskutiniu metu akiratyje turėjau ir daug informacijos apie žaliavalgystę, į kurią tikrai nenorėčiau mestis visam gyvenimui, tačiau 30 dienų iššūkis, kuriame valgomas iki 42 laispnių temperatūroje apdorotas maistas skamba tikrai kaip vertas iššūkio vardo. Nevadinčiau to drastišku veiksmu, ypatingai žinant šios mitybos naudą, tačiau būtų tikrai įdomu patirti šios gerosios "mados" naudą.
• Iššūkis, kuomet kiekvieną dieną prieš miegą yra skaitoma bent 30 minučių. Aš, kaip ir daugelis, mėgstu lovoje dar ir instagram'ą paržiūrėti, ir kelis kartus atnaujinti Facebook'o naujienas, ir vėl patikrinti savo simpatijos socialines medijas, o vėliau skustis, jog dėl tų mokslų net knygoms laiko nebelieka. Ir iš dalies tai tiesa, paskutiniu metu aš tikrai turiu krūvą užsiėmimų, tačiau skaitymas tik padeda greičiau užmigti, o pamiegojus ir dieną pradėti su tais neatidėliotinais darbais. Po mėnesio tokios veiklos seansų, įprotis tikrai turėtų išlikti ir ilgai gyvuoti.
• Užmegzti/atnaujinti primirštas pažintis - 30 jų per 30 dienų. Aš esu viena iš tų žmonių, kuriai beprotiškai reikia bendravimo, tačiau per dažnai aš pamirštu pasiūlyti išgerti kavos/alaus jau seniau matytiems draugams ir apsiriboju šventu penketuku, kuris ir sulaukia iš manęs pasiūlymų vis kartu kažką daryti. Esu labai laiminga, jog turiu tuos kelis artimus draugus, tačiau jaučiu ir reikiamybę nebūti vien tik su jais, kai dar praeitais metais kiekvieną savaitę sutikdavau po būrį naujų žmonių, kurie mane taip stipriai pakeitė. Gerai, jog tam turiu puikias galimybes - parašyti amerikietei, su kuria jau 4 mėnesius neturėjau kontakto, užkalbinti klasioką, su kuriuo paskutinį kartą kalbėjau tik prašant namų darbų atsakymų - žmonių pilna ir vienas per dieną netgi nėra tiek daug.
• 30 dienų mokytis užsienio kalbos. Vakar grįžau iš Prancūzijos ir per šį vizitą supratau, jog jau labai spėjau daug užmiršti tų gramatinių detalių. Atsakymas į klausimą kodėl yra labai paprastas ir liūdnesnis toks - nes grįžus iš Šveicarijos, nepaisant kelių perskaitytų knygų, peržiūrėtų filmų bei išsiųstų žinučių, šios kalbos visiškai nenaudojau. Per 30 dienų įmanoma ne tik prisiminti bei pagilinti jau turimas žinias, bet išsiugdyti įgūdį pačiai, be niekieno kito prievartos mokytis. Ir tai paprasčiausiai daryti dėl savęs.
  
• 30 dienų nevalgyti jokiose kavinėse, o svarbiausia - nepirkti ten kavos. Juokinga, bet man labai aktualu. Aš nemoku taupyti, o ypatingai kai kalbame apie smulkias, nebūtinai reikalingas kasdienines išlaidas - ir nors vengti maitinimo įstaigų reikėtų pradėti jau dabar (kaip ir mokytis prancūzų kalbos, sportuoti, sveikiau maitintis ir t.t.), 30 dienų be jų skamba kaip puikus iššūkis (ir svarbiausia žiūrėti, kaip draugai prie akių valgo patį skaniausią pasaulyje brownie iš Chaikos).
• 30 dienų gyventi be veido dailinimo priemonių. Aš nesu iš tų, kuri į mokyklą eina lyg į Macklemore koncertą, kosmetinėje turiu iki 10 priemonių (4 iš jų - lūpdažiai), tačiau be kasdieninio pūdros ant odos tėškimo irgi neapsieinu. Blogiausia, jog labiausiai bijau draugelių pasisakymų, kad atrodau labai jau serganti, nes pati puikiai jaučiuosi ir be makiažo, tad nemanau, jog man tai suteiks kokį savivertės kompleksą, tačiau būtų įdomų išbandyti 30 dienų gyventi be visų dailinimo priemonių vien dėl to, kad įdomu būtų pamatyti, ar kaip nors taip paveiktų mano odos būklę.
• 30 dienų sumušti 10 000 žingsnių rekordus (vasarą du trečdalius dienų pavyko, o rugpjūčio 20 dieną buvau nužygiavusi net 27 000 tokių).
• 30 dienų daryti Blogilates pritūpimų iššūkį (tik čia nebent prieš vasarą, šiaip neapsimoka, haha).
• 30 dienų medituoti.

Ir tikrai greičiausiai visų šių iššūkių neįgyvendinsiu - tačiau kiekvieną mėnesį savo dėmesį atkreipti į vis naują sritį būtų naudinga, tad aš ir stengsiuosi tai padaryti. O nauji iššūkiai turbūt atsiras kiekvieno mėnesio pabaigoje - jeigu tuo metu bus aktualiausia neišprotėti streso sankirtose - pradėsiu medituoti, kas galbūt man bus visai neįprasta. Tad to linkiu ir jums - būkit truputį neįprasti, truputi nesuprasti, ir truputį daugiau įdomūs sau ir kitiems. Auginti savo asmenybę nėra paprasta, bet tikrai verta,

Simona (iki rytojaus, o gal ir rytdienos).

P.S. Žinau, jog bus klausiančių ar pirmą kartą dalyvauju "NaNoWriMo". Atsakymas - ne, pirmą kartą skrepinėjau dar 2014 metais ir iššūkį įvykdžiau, nors dabar jau net gėda yra atsiversti tą dokumentą, kuriame slepiasi visi 50 000 žodžių. Vis dėl to, tai yra pagrindinė priežastis, kodėl sugebu šį antro karto tikslą padėti į šoną - aš žinau, jog kažkada tai jau padariau, tad jei labai norėsiu padarysiu ir vėl. O visiems dalyvaujantiems, jei tik tokių yra - didžiausios sėkmės ir ryžto! Idėjos ateis jas rašant. :)

P.P.S. Jei tik yra noro - pasidalinkite savo dabartiniu tikslu. Būtų labai įdomu išgirsti ir galbūt prisiimti jį, kaip idėją savo kitam iššūkiui.