Mėnesis Vilniuje su mažais malonumais

Atrodo, jog kuo ilgiau nerašai - tuo sunkiau vis darosi atsisėsti ir pagaliau pasakyti, nors rodos lyg temų ir žodžių yra.

Jau daugiau nei mėnesį šlubuoju Vilniaus keliais (su trumpa išvyka į Anykščius, labai mielą Didžiasalio kaimą bei į Šveicarus (va čia tai gyvenimo ironija)), kurie mane šokdina iš laimės, klupdo posūkiuose ir verčia šypsotis šioms darganoms savaitėms, kurios tiesa, savo oru manęs keistai neliūdina, o tai turbūt ir parodo, kad viskas galbūt ir gerai.

Manęs klausia, kaip man sekasi, bet nuoširdžiai atsakyti yra sunku - aš labai tikėjausi kiek kitokių malonumų grįžus nei kuriuos gavau, tačiau stengiuosi sau sakyti (nes vis dėl to tai ir yra tiesa), jog viskas priklauso nuo manęs. Ir žinant tai, kad daug geriau jaučiuosi susiplanavusi savo atostogų dienas, pasiskirsčiusi joms darbą, jau vakar vėl pagriebiau į savo rankas ištikimą kalendorių ir susirašiau veiklas bei darbus, planus bei svajas likusiai vasarai, o gal net ir ilgesniam laiko tarpui.

Labai tikiuosi parašyti bent po vieną įrašą į savaitę čia, nueiti į kelis koncertus, nuvažiuoti iki Estijos, galutinai susitvarkyti savo mitybą, apsilankyti mažuose kino teatruose, perskaityti kelias knygas ir t.t.

O per jau praėjusias dienas, dar kartą prisiminiau skaniausios kavos vietą Vilniuje - Strange Love (šalia Bernardinų sodo), kur jau spėjau ant žolės papusryčiauti su skania sojų pieno flat white bei paplepėti su espresso rose (kurią galima gauti turbūt tik čia ir patikėkite manimi, tai yra vienas skaniausių mano gertų kavos gėrimų).

Pamačiau, jog nemažai koncertų vyksta lofto vasaros terasoje, tad jau vakar spėjau ir apsilankyti "Antikvariniuose Kašpirovskio dantyse", kas labiau priminė smagų teatrą muzikoje nei solidžias daineles, bet turbūt todėl ir buvo smagu ten tiek daug šokinėti, šypsotis, vakarienei valgyti oreo sausainiukus, o draugei iš Venesuelos ir filmuoti visą dainą apie Venesuelą.

Espresso rose bei Snuff

Baigiau skaityti ir Viktoro Pelevin knygą "Snuff", kuri mane pribloškė rašytojo sąmonės įgalinimu ir nuostabiais fantazijos vaisiais, kurie turi didelį ryšį ir su dabartiniu žmonijos gyvenimu, nors pasakoja apie ateitį po Amerikos ir Kinijos valstybių žlugimo. Kol skaičiau, retkarčiais autoriaus įtikinimai, pavyzdžiui, kad ir apie ateities dievą (Manitus), kurį įkūnys kompiuterių šviesa ir pinigai, skambėjo gana logiškai. Kūrinys turėjo įvairių poteksčių ir idėjų, mano nuomonė apie jį keitėsi ypatingai dažnai, bet galų gale rekomenduočiau perskaityti ir kitiems draugams, netradicinės bei nelengvos literatūros gerbėjams.

Ir dar labai daug valgiau, vieną kartą pirkau bei kelis gaminau, nuostabųjį Izraelio virtuvės patiekalą - humusą, kuris anksčiau man sugebėjo ir nepatikti. Tiesa, mano draugė Rūta, užklydusi į svečius papusryčiauti parodė, jog skaniausia ši užtepėlė tampa su galybę citrinos sulčių (o pusryčiams užsitepus ją ant ruginės duonelės ir užsikandant lietuviškais pomidorais). Super dalykas, super maistingas, super skanus ir super rekomenduotinas valgyti su viskuo, su kuo valgytumėt ir pomidorų padažą.

O toliau mano mažų malonumų sąrašas tik plėsis, aš tikiu (o jei ir jūs turite kokių nors paprastų neįprastų rekomendacijų, būtinai pasidalinkite!),

Simona.