Kiekvienais metais mano dėmesys vis labiau krypsta (kai jau atrodo, jog nebėra kur plėstis) į didžiausią Europos (Euro)+Australijos bei vizijos (Vision) konkursą - ir šiais metais esu ypatingai susijaudinusi dėl šio renginio, nes pagaliau mama nematys telefono sąskaitos, kai balsuosiu už savo favoritus (o tarp jų ir už Lietuvą), o šeštadienį šou žiūrėsiu su keliomis europietėmis bei draugėmis, kurios apie šį konkursą net nėra girdėjusios (tiksliau išgirdo tik rugsėjį, kuomet man buvo įdomu sužinoti ar kokioje Amerikoje bei Brazilijoje kas nors apie tai žino).
Aš džiaugiuosi, jog šis konkursas praneša apie artimai esančią vasarą, jog vienija net 42 šalis (nors kiekvienais metais tas skaičius skiriasi kaip ir dalyvių vardai), jog jis jaudina dar 200mln. žmonių be manęs.
Šiais metais dainų konkursas yra ypatingai sunkus - nors sudariau visų dainų top42, išskirstyti pirmąjį dešimtuką buvo gana sunku, tačiau štai, dalinuosi juo ir su jumis ir jeigu dar kažkurios dainos iš šių negirdėjote, galite mestelti akį - galbūt mūsų skoniai sutampa? O jei ne, papasakokite, kas šiais metais virpina virpina jus! (norint išgirsti dainas tereikia paspausti ant šalies pavadinimo)
Man ledai geriausiai apibūdina Italijos jausmą - galbūt dėl to kaltas "Valgyk, melskis ir mylėk" filmas, bet beveik visą laiką juos laižydama, atkuriu prisiminimus, kaip tai dariau kokioje nors Sienoje. O kaušelių (bei šaukštų, kaip Rūta sakė) mes suvalgėme visai nemažai per antrąją balandžio savaitę.
Mūsų viešbučio terasa ir vieta, kurioje liko daugiausiai prisiminimų
YFU, jau spėjusi pakeisti mano gyvenimą, siūlosi daryti tą ir vėl, tad šį kartą, tam tikroms šalims pasiūlė sudalyvauti projekte "Routes&Rootes", kuris yra skirtas migracijos bei pabėgėlių problemoms nagrinėti. Ir nors ilgai svarsčiau dėl kainos, norėjimas sužinoti, ar dar išgirsiu ko nesu girdėjus, geriausia draugė Rūta, dalyvausianti ten irgi bei mintys apie picas mane prisiekdino, kad nesigailėsiu.
Visa savaitė juokiausi beveik visą laiką (išskyrus tas labai rimtas diskusijas), nu bet didžiausias prikolas buvo lėktuvų bilietai šveicarams. Vieni skrido iš Ženevos į Ciurichą (276km), tada 3 valandas sėdėjo ten, o vėliau iš Ciuricho į Milaną (281km), o man, ačiū dievui, teko tik iš Ciuricho į Milaną. Ir taip sakau ne dėl to, jog nemėgstu lėktuvų, bet dėl didesnės projekto kainos (nors didėlė suma buvo gauta iš rėmėjų). Su traukiniais būtų tekę važiuoti pigiau, o laiko sąnaudos, turint omeny, jog oro uoste 6h turėjome laukti kitų grupių, būtų buvusios kur kas trumpesnės. Nepaisant visko, tai turbūt buvo vienintėlė ne iki galo suplanuota savaitės dalis, bet ir joje galima žvelgti pliusų, nes mano 25minučių skrydis virš alpių buvo tikrai nedekvačiai įspūdingas.
Aš, Rūta ir šveicarė Aisha
Kitas įsimintinas dalykas tapo neabejotinai pabėgėlių stovykla Italijoje - graži parko būstinė kiek tolėliau nuo miesto, pilna džiaugsmo ir gal kiek baimės pradėti vėl tikėti prislėgusi vieta. Turiu paminėti, jog ji atvira lankytojams, nusprendusiais pabendrauti su žmonėmis ir sugriauti savo stereotipus - visa vieta yra prižiūrėta būtent čia išsigelbėjimo ieškančių gyventojų, maistas kavinėje taip pat yra jų paruoštas, o be to ir tikrai labai skanus - penki metai, kuriuos jie turi praleisti čia prieš gaunant pilietybę tikrai nėra praleisti veltui, italų kalba jie irgi spėjo įgusti bendrauti. Atvažiavę čia turėjome trumpą paskaitą, parengtą savanorių susipažinti su visais skaičiais, o vėliau bendravome ir su pabėgėliais, uždavėme pačius mums aktualiausius klausimus.
Dauguma jų - atvykę nelegaliai, su valtimis. Kelionės dažnai trunka po kelis mėnesius ir yra visiškai nepigios jiems (Somaliečiui tai kainavo apytiksliai 3500 eurus, kitos tautybės žmogui - 10 000 eurų), kai kam pražūtingos, daug skausmo sukeliančios ir visai šeimai neįperkamos. Faktas, jog atkeliauja daugiau vyrų, nėra pats mano mylimiausias šioje istorijoje, bet paskutiniaisiais metais situacija keičiasi, tik žiniasklaida to tiek daug neaptarinėja. Neaptarinėja ir to, jog vizas gauti yra beveik neįmanoma (juk kelionė lėktuvu būtų daug patogesnė ir pigesnė) ir dėl valčių kelionių, kurių mes taip bijome, žūsta nemažai žmonių. Ir tiesa pasakius, aš irgi bijau, tačiau vienintelis būdas atsikratyti šių jausmų yra bendravimas, tinkamų naujienų atsirinkimas bei dokumentinių (!) filmų stebėjimas.
Pietūs pabėgėlių stovykloje.
Ne visi jie bėga ir nuo mums, europiečiams vienintelės suprantamos priežasties - karo. Taip, kai kas ieškosi geresnio gyvenimo ir mano manymu, tai yra visiškai suprantama - mes, lietuviai darome tą patį Norvegijoje, Didžiojoje Britanijoje ar dar kokioje Danijoje. Pasaulis darosi vis multikultūriškesnis ir tai nėra blogai, kol mes žinome savo vertybes - šio jau niekas negali pavogti.
Vienas pabėgėlių 10 metų gyveno kalėjime dėl to, jog buvo homoseksualus. Kitas bėgo nuo tėvo, iš kurio turėjo perimti karaliaus postą (kartu ir daug atsakomybių, prievartinių įsipareigojimų, kurie nebūtinai yra humaniški). Dar kitas - patyrė didelį verslo žlugimą ir tapo nemėgiamas vietinių - tad vėl, teko iškeliauti.
Turbūt labiausiai įstrigęs pasakymas viso susitikimo metu, nuskambėjęs iš afrikiečio lūpų buvo "Jeigu jūs atvyksite į Afriką, mes jūs svetingai priimsime, gerbsime ir papasakosim apie savo kultūra. Kodėl Jums sunku padaryti tą patį?"
Stovyklos kiemelis.
Esu dėkinga už šią patirtį, bet taip pat laiminga esu ir už sutiktus naujus mainų moksleivius, išsisklaidžiusius visoje Europoje: dauguma atvykusių į Italiją, šiuo metu gyvena Vokietijoje arba Estijoje, o pastarąja yra išsirinkę tikrai įdomesni veikėjai - jie norėjo kažko naujo, nematyto ir nelabai girdėto. Vienas tokių - belgas Pieter, turbūt vienas nuoširdžiausių ir linksmiausių iki šiolei sutiktų žmonių - sakantis taip ir maudynėms naktį šaltoje jūroje, sakantis taip melui, jog Estijoje yra sukurti sūreliai (kohuke), ir sakantis "taip, aš galiu padėti" žmonėmis, turintiems asmeninių problemų. Su juo kalbėdama supratau, kiek daug laiko išleidžiu nevertingai literatūrai (ir esu įkvėpta perskaityti kelias jo rekomenduojamas knygas), vengiu į mane nepanašių žmonių, kas atneštų naujų spalvų į mano požiūrį, jog pozityvumas visada yra gerai ir dar kartą įsitikinau, kad kovojimas dėl savo laimės nėra savanaudiškas poelgis. Jis myli Estiją, didžiuojasi įsigytais greičio akiniais ir orginaliomis "Adidas" striukytėmis (kurių jau ir aš užsinorėjau), dažosi plaukus, nes ten taip madinga ir jis nori pilnai įnerti į šią kultūrą, o pusė nuotraukų instagrame yra užfiksuotos taisyklingoje gopniko pozoje. Va čia tai žmogus!
Vienas vakaro pokalbių.
Kitas vakaro pokalbis.
Kita mane nustebinusi mergina - amerikietė Julia, kurios pirmoji norima mainų šalis buvo Lietuva. Perskaičiusi Rūtos Šepetys knygą "Tarp pilkų debesų" (anglų kalba pavadinimas yra "Shades of Grey" ir tikrai, pradžioje pagalvojau, jog omeny ji turėjo "50 shades of Grey", kas pasirodė keista priežastis norui atvykti į Lietuvą), ji pradėjo mokytis lietuvių kalbos ir domėtis mainų programomis. Gaila, kad galų gale ji išvažiavo į Čekiją, nes tėvai išsigando mus tykančių rusų. Ir štai stereotipas apie Lietuvą, puikiai tinkantis šiai temai - ne viskas ką skaitome ir girdime atitinką tikrovę.
O vieną meksikietį, Rūta ir aš, privertėme įsimylėti Lietuvą, kas vėlgi liks gražus atsiminimas. Pamačiusios, jog pietums jis nevalgo kukurūzų, mes pradėjome išsigalvoti visokius juokučius apie Meksiką tuo pačiu ją lygindamos su nuostabiąja LIThuania - ir jį tai sudomino, juk prieš šį projektą jis net nežinojo, kad ši valstybė egzistuoja. Ir nors atsisveikindami mes tryse visi verkėme, tikiuosi, kad jis atvyks kada nors į Lietuvą, neturinčia jokių sienų!
Paskutinį vakarą, su Pieter ir Rūta, paruošėme projekto uždarymo šou, kuriame šokome "makarena" su stereotipine slavų apranga (dauguma drabužių buvo Pieterio, haha) ir vedėme oskarų įteikinėjimo ceremoniją su juokingomis nominacijomis - dar viena pamoka, labai svarbi man, aš nemoku garsiai kalbėti prieš publiką ir išreikšti visas savo mintis. Šį kartą jaučiausi labai komfortabiliai ir viena mano nustatytų priežasčių šiam išsvajotajam jausmui buvo tai, jog beveik viską darėme eksprontu ir aš labai pasitikėjau savaisiais partneriais. Pasirodo, tai tikrai yra svarbu! Sekanti išmokta ir ateityje man praversianti pamoka, kurią supratau tolimesnėje vakaro programoje (šioji buvo sugalvota Rūtos ir aš esu jai beprotiškai dėkinga) - žmonės neatkreipia dėmesio į tavo išvaizdos minusus, jeigu pats neatkreipi į tai dėmesio. Mano atveju - tai ūgis (180cm), apie kurį aš labai mėgstu skaidyti juokelius. Ir šį kartą, kai žaidėme visiems žinoma žaidimą, kur reikia kiekvienam ant popieriaus parašyti po komplimentą ar pastebėjimą, gavau tik vieną reakciją dėl savo centimetrų, kai paprastai bent pusė tokių būna. Ir aš taip džiaugiausi, jog šie vaikai įvertino kitas mano savybes.
Vakaro vedėjai.
Pati Genuja yra turbūt gražiausias mano matytas šiaurinės Italijos miestas. Nors lankytis teko jau antrą kartą, viskas sukėlė naujus jausmus (o galbūt tai lėmė žmonės šalia) - džiaugsmui nesukliudė nei mano sloga, nei išleistų pinigų skaičius (matot, po Šveicarijos viskas atrodė labai pigu), nei turbūt dar vienas papildomas kilogramas, kurį priaugau kiekvieną dieną valgydama makaronus, ledus ir tą duonelę, keptą su daug alyvuogių aliejaus. Labai patiko ir necentrinė miesto dalis, kurioje mes gyvenome - Nervi. Mūsų viešbučio (kuriame visuose kambariuose kabėjo jėzaus kryžiai) langai buvo nukreipti tiesiai į jūrą, o apylinkės nebuvo tokios turistų apvaikščiotos, jei lankysites šiame mieste - su traukiniu pavažiuokite ir čia!
Bet galų gale, labiausiai pasiilgau tavęs, Rūta. Ačiū, jog važiavai kartu, ačiū, jog kėleisi rytais anksčiau dėl 60 centų rytinės kavos ir pokalbių, ačiū, jog su manim gulėjai ant šaltų plytelių prie jūros, kol kiti linksminosi karaokėje, ačiū, jog pasidalinai pica ir ačiū, jog kartais nusijuokdavai iš mano juokelių. Lygiai po 48 dienų susitiksime Berlyne, kitame nuotykyje!
Stovyklos nedekvati daina:
Stovyklos nedekvatus juokelis:
"What does giraffe say before jumping off the cliff? Nothing, it's an animal"
Tikiuosi po kelių dienų pasisveikinti su Jumis Eurovizijos tema, o šiandien linkiu jums pozityvumo,
