Vasarą skaičiau J. Niven knygą "All the bright places (yra išversta jau ir į lietuvių kalbą)" ir pamenu, jog užvertus paskutinį puslapį apie 22 h. (o gal anksčiau, bet buvo tik sutemę) dar ilgai sėdėjau terasoje ir klausiau tolumoje šėlstančios jūros. Pasisekė tuo metu atostogauti Sicilijoje ir turėti vienas džiugiausių sezono dienų, kuomet mane supo šeima, draugai ir šiltos naktys. Vis dėl to, knyga sugebėjo mane suvirpinti tai akimirkai. Problema ta, jog jau nepamenu tiksliai nei apie ką galvojau, nei kodėl šiandienos mediatekoje tokia tema mane taip stipriai palietė, nei kokia istorija vyniojosi aplink savižudybės toną. Tik noriu jums stipriai ją parekomenduoti, o ypatingai žmonėms, kurie mano, jog viską apie tai jau žino.
O štai prieš valandą pabaigiau žiūrėti serialą "13 priežasčių kodėl". Tiesa, kadangi žiūrėjau viską legaliu būdu, "Netflix" svetainėje, po trylikos serijų turėjau dar ir galimybę įvertinti interviu su aktoriais, prodiuseriais bei kitais žmonėmis, susijusiais su istorija. Trisdešimt minučių paaiškinimą dėl filmavimų subtilybių, herojų elgesio bei visuomėnės požiūrį į savižudybes pabaigiau žiūrėti pagrinde dėl pagaliau mielos ausims anglų kalbos (mat visą serialą žiūrėjau prancūziškai ir taip, buvo pakankamai sunku) ir aktorių išgirsto balso, tačiau kažko, kas galbūt sutvirtintų mano nuomonę apie istoriją, neišgirdau (nors vėlgi, nerekomenduoju šios dalies praleisti, visus viskas veikia skirtingai).
Kai buvau penktokė, o gal ketvirtokė (prieš gerus 5-6 metus), ši knyga buvo labai populiari mano mokykloje, o aš, net ir bibliotekoje dirbančiai moteriai žinoma dėl pomėgio daug skaityti, buvau viena pirmųjų atsivertusių knygą. Perskaičiau greitai, ir lygi šiolei atsimenu, jog sužavėta nebuvau. Negaliu sakyti, kad man visiškai nepatiko, nes turbūt nei apie vieną knygą, nei apie vieną filmą to pasakyti negalėčiau - dažniausiai man tai pasireiškia jausmų po pabaigos neturėjimu, o jei nieko nejauti, turbūt ir nuomonės jokios negali turėti. Vis dėl to, apsidžiaugiau sužinojus, jog šis serialas bus statomas, tikėjausi, jog dabar, būdama vyresnė, istoriją išgirsiu kitaip, tačiau... Mėgavausi žiūrėjimo procesu, nemeluosiu. Nemeluosiu, jog ir prievartavimo scenos ar pati savižudybė privertė pasijusti nejaukiai (ir labai džiaugiuosi, kad bent čia nebuvau abejinga). Ir nors tema yra aktuali, šio kūrinio jai spręsti nerekomenduočiau.
Esu skaičius ir žiūrėjus tikrai nemažai filmų, susijusių su savižudybe ir manau, jog jie tikrai verti scenos, juk tai yra antra populiariausia paauglių žūtis pasaulyje ir deja, skaičiai ties metais didėja. Savo aplinkoje tokio mirties būdo pasirinkimo nesu jautusi taip stipriai, nes labiau tai lietė mano pažįstamus, o ir tikiuosi, jog to patirt neteks, tačiau vis dėl to, žmogaus savižudybė nėra savanaudiškas poelgis. Taip, tai yra skaudu, bet kaltinti žmogų vien dėl to, jog jis sukėlė skausmą tėvams ir draugams, yra juokinga ir savanaudiška, nes galų gale - jam skaudėjo labiausiai. Jokiu būdu neteisinu šio poelgio ir pritariu tam, jog savižudybė niekada nėra išeitis, bet nereiktų dėl to sugriauti ir savo gyvenimo.
Neseniai susipažinau su tokiu belgu (ir apie jį, bei kitus įdomius, mane daug ko išmokiusius žmones turbūt reikės rašyti atskirai), kuris padeda žmonėms sergantiems depresija, bulimija, patyrusius seksualinius prievartavimus ar tiesiog, neturintiems noro gyventi, manantiems, jog jie yra nieko verti. Dauguma jų, beje jis sutiko "Tinder" programėlės pagalba, kuria pradėjo naudotis dėl estų kalbos tobulinimo (šiuo metu jis yra mainų moksleivis Estijoje) ir esu tikra, kad daug kam padėjo, vien jau man jo pokalbis įkvėpė daugiau džiaugsmo ir daugiau pasitikėjimo. Aš tik noriu pasakyti, jog pagalba visada yra: pradedant nuo specialių telefoninių linijų baigiant paprastais žmonėmis, tačiau didžiausia pagalba yra žinojimas, jog jus nežinote, kas jūsų laukia ateityje ir vien dėl to yra verta gyventi,
Simona (kuri turi per daug minčių šį vakarą ir jai labai įdomi tavo nuomonė).
