Frankfurte ne frankai, o eurai

Ir frankų, valiutos, kuri ilgai saugojo Prancūzijos rankinių kainas, o dabar tą patį daro ir Šveicarijoje, Vokietijoje niekada nebuvo, tad ką kalbėti ir apie ironiškai skambantį miesto Frankfurto pavadinimą. O tiksliau, Frankfurto prie Maino. Apart frankų valiutos šis penktasis pagal dydį Vokietijos miestas toliau nebestokoja nieko ir tuo įsitikinti galėjau iš karto po EYE renginio, kuriame lankiausi pirmosiomis vasaros dienomis. Į šį miestą traukiniu nuo Strasbūro atvažiavome vėl didelė, ta pati lietuvių grupė. Ir atvažiavome sunkiai - dar tą pačią dieną sulaukėme ir atšaukto autobuso pranešimą, o ir mūsų traukiniai vėlavo.

Miestą pasiekėme vėlai, tad džiaugiamės, jog viešbutis pasirodė esantis centre ir vos kelios minutės pėstute nuo stoties. O dar ir keturios žvaigždutės ir pagaliau tikėtini geri pusryčiai, ne taip kaip prancūziškame viešbutyje. Ir siurprizas! Su navigacinėmis priemonėmis priėjus viešbutį supratome, jog gyvename pačiame centre striptizo klubų, sekso prekių parduotuvių ir prostitucijos įmonių. Šalia dar buvo ir keletas kebabinių, bet juk mes ir kalbame apie Vokietiją!

Tą patį pirmą vakarą mūsų kompaniją išsiruošė apžiūrėti keleto bariukų. Ir tą patį pirmą vakarą mes gavome pasiūlymų nusipirkti ekstazio. Ir blogiausia buvo net ne tai. Mes gatvėse matėme daug žmonių. Ir ne todėl, jog buvo savaitgalis, tiesiog daugelis tose gatvėse ir būna, gyvena. Po tiltu moteriškė susidėjusi visą gyvenimo turtą į plastmasinį maišą, gulėjo jį apsikabinusi ant purvino čiužinio. Du jau solidaus amžiaus vyrai ant laiptelių atsisėdę švirkšto pagalba purškiasi kažką į savo kūnus. Didelės krūvos šiukšlių. Daug išvemto maisto. Daug triukšmo ir nemalonaus bruzdėjimo.

Yra ir kita medalio pusė, kitas kratinys nemalonių vaizdų. Prostitucija Vokietijoje yra legali. Ir mano manymu šios senosios profesijos legalizavimas yra puikus sprendimas - atsiranda mokesčiai, saugumas prostitučių atžvilgiu. Vis dėl to nepratusiai akiai yra nemalonu eiti pro visus "sex inn" ir "sex houses". Neslėpsiu - įdomu, todėl net su viena mergina, taip pat dalyvavusia šioje kelionėje, padarėme interviu su sekso industrijos atstove. 

Dideliame mieste - didelis ir naktinio gyvenimo pasirinkimas, tad nereiktų atsisakyti vizito Frankfurte, jei bijote nešvaraus ir nesterilaus gyvenimo. Nors pačiai neteko išbandyti aukštesnės klasės klubų ar barų, su draugais atradome kitą alternatyvą. Vakarais parduotuvėje nusiperki įvairių užkandžių (man labai patinka Vokietija tuo, jog čia yra daug veganų, nes tuo pačiu ir parduotuvėse pasiūla šiuo klausimu itin didelė) kaip šokaladukai, avokadų ir humuso užtepėlės, vynuogės, duona ir t.t. Jei norisi dar ir alkoholinių gėrimų patirties, Vokietijoje jie supranta, jog paaugliai neapsisaugos nuo alkoholizmo dėl didelio amžiaus cenzo, tad čia vynas, sidras ir alus - nuo 16! Tad skanaus ir į sveikatą, po parduotuvės jums belieka nueiti iki Maino pakrantės ir atsisėsti ant suoliuko ar ant žolės. Čia būna žmonių, bet nėra sausakimša, o tai reiškia, jog man tikrai patiko leisti čia vakarus. O jei ir neturite galimybės nuvažiuoti iki Vokietijos, nesijaudinkit, nes panašų vakarą prie upės galite pasidaryti ir tame pačiame Kaune! 

Liekant prie maisto temos, nuoširdžiai galiu parekomenduoti dvi vietas. Pirmoji Falafel 1818. Vakare ši vieta itin gyva - daug vokiečių žino, kad čia galima paskanauti tikrai skaniais falafeliais, o dar plius to, barmenai gamina ir labai skanius kebabus su jais. Jeigu turite draugų, kurie negali be mėsos, yra čia ir jos, bet siūlyčiau nepraleisti kebabo su daug humuso, tahinio, falafeliais ir daug daržovių galimybės. Be to, ši užeiga gali tapti ir puikia stotele prieš pasisėdėjimą prie upės, nes ji čia pat! 

O taip pat man patiko Das Eis ledainėje, kurioje pamanė, jog aš iš Nyderlandų (sakė, kad dėl akcento, bet kitoje kelionėje žmonės mano tautybę taip bandė nuspėti dėl didelio ūgio ir plaukų spalvos). Vėl gi, ne viskas čia veganiška, tačiau tokie ledų skoniai kaip "mėlynių sūrio pyragas" arba "riešutų sviestas ir džemas" tikrai neatbaido nuo paragavimo šios maisto grupės. Be to, labai mielas ir ten dirbantis vaikinukas - prigriebusi savo ledus aš dar kelias valandas sėdėjau lauke ir skaičiau, o jis nemokamai pavaišino kokteiliu! 

Senamiestis - niekuo ypatingas. Graži pagrindinė aikštė, smagu joje ir išgerti šio miesto tradicinio gėrimo - obuolių vyno. Intriguojančiai šie vaizdai susilieja ir su dangoraižiais, kurių čia kaip Europai - daug. 

Frankfurtas tikrai nėra mano miestas ir aš neįsivaizduoju ką ten reiktų veikti ilgiau nei 2 ar 3 dienas (yra daug muziejų, bet mano matyti nebuvo įspūdingi), tačiau įmanoma čia smagiai praleisti savaitgalį, tad tą ir rekomenduoju - į šį didmiestį nėra sunku sušaudyti pigius lėktuvo bilietus! 

EYE 2018

Gegužės 31 dieną atidariau vasaros sezoną Vilniaus oro mieste, vietoje, kurioje man visad po nugara bėgioja šiurpuliukai. Taip pat buvo ir šį kartą, nors ekranas skelbė kryptį "Ryga". Ačiū dievui, jog kaimyniniame mieste, o tiksliau, tik jo oro uoste, teko pabuvoti vos kelias valandas. Ir tos valandos, nors ir tolimesnis reisas buvo atidėtas, tikrai neprailgo! Su naujai pažinta lietuvių kompanija spėjome ir pavalgyti, ir pasijuokti, o tada jau skridome į Frankfurtą.

Turbūt tektų labai trumpai pristatyti kelionės tikslą ir apskritai, kodėl šioji kelionė įvyko. Birželio 1-2 dienomis Strasbūre trečią kartą vyko "European Youth Event" į kurį pakliuvau visai netikėtai su kitais 8000 dalyvių. Tai yra didžiausias politinis jaunimo renginys pasaulyje, tad šiokią tokią garbę jaučiau prisistatinėdama visiems, jog esu iš Lietuvos ar net sakydama komentarus parlamentarams. Panašios koncepcijos renginių spektras platėja su lyg kiekvienais metais, tačiau EYE sugeba sugauti ir žiniasklaidos didesnį dėmesį, ir didesnį dėmesį iš tos socialinės grupės, kuri atrodo, lyg iš pirmo žvilgsnio net ir nesidomėtų politika. Šį fenomeną paaiškinti nebūtų sunku – politika yra daug platesnis mokslas nei MG Baltic skandalai, susiję su Liberalų sąjūdžiu ir pamąsčius plačiau, ji apima vos ne visas gyvenimo sritis. Pavyzdžių šiam teiginiui patvirtinti pilna – pradedant ta pačia, lietuviams puikiai pažįstama Eurovizija; egzaminais, su kuriais turi susipažinti kiekvienas, nusprendęs pabaigti 12 klasių; religija; maisto kultūra, kuri yra pakankamai paprastai manipuliuojama politikų. Ir šis sąrašas yra begalinis, tad žmogus, teigiantis nesidomiantis politika turbūt iki galo ir nesuvokia, kas yra politika.

Į Frankfurto oro uostą, kuris kaip žinia, yra didžiausias Europoje, atskridome kiek pavėlavę, sunkiai susiradome stotelę, iš kurios turėjome pasiekti Strasbūrą, bet ir autobusas tądien vėlavo. Puiki proga prisipirkti užkandžių pamanėm ir aš pirmą kartą, po ilgo laiko tarpo turėjau galimybę prisivalgyti daug skanaus maisto ir peržiūrėti kelias naujausiojo 29ojo Simpsonų sezono serijas. Tad taip ir važiavome į Strasbūrą - už lango lijant ir sunykę į telefonus. Buvo ramu ir gera net ir tada, kai atvažiavę į galutinį tašką pamatėmė, jog audra nesiliovė ir pusvalandį be jokių skėčių žygiavome iki viešbučių.

Sekanti diena - parlamentas. Tiesa, dar prieš tai tame pačiame viešbutyje sutikau savo pažįstamą, kuris mane koordinavo kelionės į Italiją metu. Juokingai mažas tas pasaulis, tik gaila, jog šiame renginyje pasirodė kiek kitaip. Norėdami įeiti į vidų, laukėme 3val eilėje ir spėjome praeiti net keturis apsaugos tikrinimo punktus. Viename jų mergaitės ir berniukai turėjo būti atskirai, kas kiek nustebino, bet bent jau buvo įdomu pamatyti.

Laksčiau iš vienos paskaitos į kitą diskusiją, į kitą simuliaciją ir į kitą seminarą. Ir taip nuo 11:30 iki 18:30, kol galiausiai likau turbūt paskutinė iš Lietuvos delegacijos. Teko ir pasakyti šiokį tokį komentarą parlamentarams, dėl kurio labai jaudinausi, bet vėliau labai didžiavausi savimi. Turiu beprotiškai didelę publikos baimę ir tas pasakymas, jog praktika gydo tikrai neveikia ant manęs, turint omeny, jog yra tekę jau daug kartų kalbėti. Ir beveik visada, viskas baigiasi taip pat gerai, kaip pirmoji diena EYE - paskutinė mano aplankyta konferencija vadinosi "Degantis klausimas: ar Europa turėtų prisiimti lyderės poziciją visuotinio atšilimo klausimu?". Čia buvo pateikta nemažai racionalių  problemos sprendimų būdų, kuriuos būtų įmanoma pradėti vykdyti – skatinimas valgyti daugiau augalinės kilmės produktų (kurie dažnai būna brangesni dėl pernelyg didelių subsidijų gyvūlininkystės sektoriui), subsidijų panaikinimas gyvūlininkystės sektoriui, didesni mokesčiai angliai, mažesni mokesčiai elektra varomiems automobiliams, skatinimas sezoninio maisto vartojimas (juk lietuviams, pavyzdžiui, neturėtų būti natūralu valgyti pomidorus žiemą) ir skatinimas valgyti vietinius produktus. Daugiausiai pasisakanti politikė buvo Karima Delli, jauniausia Prancūzijos europarlamentarė. Nors ši moteris atstovauja ne itin populiarią partiją Europos parlamente (Group of the Greens/European Free Alliance), viso susitikimo metu degė noru įvykdyti šias idėjas ir nepraleido progos pabendrauti ne itin formaliu būdu. Iš karto po valandos su puse trukusios diskusijos lokaciją ji pakeitė į vieną iš Strasbūro barų, kuriame vyko laisvojo stiliaus repo kovos. Ir tai yra vienas EYE pliusų ir dalykų, atveriančių akis – parodymas, jog politikai irgi yra tokie patys su mumis visuomenėje gyvenantys įvairialypiai žmonės.

Dar besėdint toje salėje susipažinau su dvejomis kolumbietėmis, kurios atvyko į Europą specialiai dėl šio renginio. Nusprendėme kartu pavakarieniauti ir išsirinkome "Velicious Burger" veganišką užkandinę, kurioje prisiekiu, valgiau skaniausią burgerį per visą savo augalingą gyvenimo tarpsnį. Tad didėlės rekomendacijos tiems, kurie nuspręs aplankyti šį miestą! Ir šalia tų burgerių mes labai skaniai dar ir pakalbėjome apie aplinkosaugą, apie mus visas dominančią temą. Gaila, jog vos pavalgiusios jos turėjo išeiti, tad man beliko mėgautis prancūziškais įstatymais ir valandėlei užsukti į šalią esantį barą alaus. Neilgai buvau viena, turint omeny, jog mieste sukinėjosi papildomi aštuoni tūkstančiai jaunuolių - prie manęs atsisėdo trys berniukai iš Italijos, tad pajuokavau ir su jais iki kol išsikrovė mano telefonas, tad teko paskubomis grįžti į viešbutį, jei kas manęs netyčia ieškotų. 

Ir grįžusi gavau pasiūlymą iš lietuvių apžiūrėti naktinį Strasbūrą, tad net nedvejodama sutikau! Ilgai klaidžiojome itin dideliu centru ir štai jau antros mano rekomendacijos - baras "Chez Rico". Nors jis kiek nutolęs nuo pagrindinių aikščių, žmonių čia pilna. Užeigos savininkas ir pats gėrimus visiems nešioja, ir vis prisėda prie kokio stalelio pabendrauti su klientais. Į mus jis žaismingai mėtė alaus padėkliukus ir davė guminukų, nes atrodėme mat labai jaunatviškai. Vėliau vakaras tęsėsi "Jimmy's bar", kuris buvo išnuomotas specialiai EYE lankytojams, bet rekomendacijų šiai vietai neduodų, jei nesate šviesų ir garso arba Sel'o gerbėjai. Bet duodu didelį patarimą apsilankyti šalia Strasbūro katedros esančiose kebabinėse, pasiimti šį gurmanišką delikatesą su falafeliais ir valgyti šalia to didingo pastato bežiūrint į bendraujančius žmones šioje vietoje. Nuostabu, didinga ir vėl gi, skanu.

Antrą dieną turėjome keliauti jau atgal į Frankfurtą vidury dienos, tad nusprendėme nebe eiti atgal į parlamentą, o geriau dar ilgėliau pasimėgauti miestu. Pirmiausia norėjome gražiai papusryčiauti, tad užsukome į vieną lauko kavinių ir užsisakėme didelius prancūziškus pusryčių rinkinius: su bagetėmis, arbata, karštu šokoladu, uogieniemis, kruasanais, sviestu ir medumi. Ir gal dvi valandas taip ramiai sėdėjome besišnekučiuodami. Tuomet pakilome olandiškų bulvyčių, kad jau tikrai būtų gana. 

Gana nebuvo tik miesto, kurį teko palikti jau ketvirtą kartą. Ir Strasbūras tampa man vis artimesnis, tad tikiuosi, jog po dviejų metų galėsiu ir vėl grįžti į EYE,

Simona