Apie auskarus, spalvotus plaukus ir tatuiruotes

Nei tų, nei tų neturiu daug. Užtat turiu daug idėjų, ką dar būtų galima pasidaryti ir labai tikiuosi, jog po metų ar kitų, jas įgyvendinsiu. O iki tol žadu pasidalinti savąja patirtimi, susijusia su šiais reikalais - jei tik iškils papildomų klausimų, visada galite klausti!

MANO POŽIŪRIS Į KŪNO PUOŠMENAS

Per paskutinius metus apie savo išvaizdą (ir įvaizdį) pradėjau galvoti visai kitaip, nei dažniausiai būna įprasta ir pradėjau gatvėse vis atkreipti dėmesį į auskaruotus, tatuiruotus žaliaplaukius. Pavyzdžiui, viena sau pietaudama šią vasarą Prahoj, restorane "Loving Hut", kuriame valgiau veganiškus šnicelius, sutikau labai žavią porą iš Londono, kurie ant savo kūno nešiojo margus ornamentus. Nemeluosiu, su jais pasisveikinusi ir trumpai šnektelėjusi, sugebėjau ir per petį nufotografuoti, jog galėčiau parodyti mamai, kaip smagiai žmonės traukia dėmesį. Ir aš puikiai žinau, jog didelė dalis žmonių nelaikytų jų patraukliais, rimtais, subrendusiais jaunuoliais, tačiau man jie skambėjo laisvumu ir kiek kitokiu mąstymu, į juos aš žiūrėjau kaip į pavyzdžius, kad ir kaip juokingai tai skambėtų. Ir be amžiaus cenzo, kurį turiu, norėdama savarankiškai badytis į ausis ir adatas kišti po oda, vienintele likusia man problema tampa ateities darbas. Aš žinau, jog tai skamba kiek apgailėtinai, bet ir puikiai suvokiu faktą, jog bus žmonių, kurie tatuiruotes priims kaip profesinės kompetencijos trūkumo bruožą, deja. Tikrai nėra taip, kad norėčiau dirbti su tokiais žmonėmis, o mano siekiamybė taip pat nėra kokia nors didelė korporacinė bendrovė, tačiau tik dėl įprasto apsisaugojimo "dėl viso pikto", noriu kol kas reikštis kukliai. Ar bijau, jog kažkada pasikeis mano susižavėjimas auskarais ir tatuiruotėmis? Auskarus visada galima išsiimt, o tatuiruotės pasinaikint (jeigu tai bus buvusio vaikino vardas, haha) arba jos reikšmę pakeisti į prisiminimą, jog štai tokie dalykai man kažkada taip stipriai patiko.

MANO PATIRTIS

Vos atsiradus garsiesiams "L'oreal" plaukų dažams, kurie reklamavo patogų savarankišką plaukų dažymą, kuris dar ir nebūtų ilgalaikis, labai greitai įsigijau priemonių ir jau vakare sėdėjau su pusiau rožiniais plaukais, po kelių savaičių - su visai mėlynais. Kol pirmieji man tiko ir patiko, antrieji sukėlė pernelyg didelį dėmesį, o vėliau dar ir trys mėnesius kankinausi su 50 mėlynų ir žalių atspalvių, tikrai. O štai prieš kelias dienas visiškai trumpai nusirėžiau plaukus, kas vos dienai praėjus kelia man šiokią tokią nostalgiją ilgesnėms puošmenoms, bet bent dabar galiu džiaugtis, jog po paskutinių trijų vizitų pas kirpėją ir mąstymų apie šią dizaino galimybę, pagaliau aš tai padariau ir daugiau apie tai net negalvosiu.

Taip pat savo ausyse turiu ir kelis auskarus, kaip ir daugelis mūsų. Pirmąją, "įprastą" porą po ilgų maldavimų pas mamą, dovanų gavau penktoje klasėje - atsimenu, jog labai stipriai skaudėjo, o ir gydymas, su pakartotinu pūliavimu, netikėtu ausies užgijimu nebuvo pati maloniausia patirtis. Žinau, jog daugelis su savimi nešiojasi panašias istorijas, tačiau po 6 metų pertraukos viskas praėjo daug sklandžiau - ar dėl to, jog pakliuvau pas gerą specialistą (nors dėl šito abejoju), ar dėl to, jog su manimi, auskarus vėrėsi ir kelios draugės, ar dėl to, jog buvau vyresnė - nepasakysiu. Savo trečiajam dūriui, šį kartą į viršutinę ausies dalį, į kremzlę, pasirinkau mažą auskarų parduotuvėlę Winterthur mieste, kur vos tik su kompanija atėjome, pasirodėme, susimokėjome po 10 frankų (=8,6 eur., kas jau Lietuvoje būtų neįtikinamai pigu, tad pagalvokite, kaip tai atrodo Šveicarijoje) ir su juodais markeriais pasižymėjome norimas skylių vietas. Tą patį ir toj pačioj vietoj dariau ir trečiąjį kartą, skylutę pasirinkdama apačioj, šalia pat pirmosios vietos ir štai dabar, vienoje ausyje turiu vieną auskarą, o kitoje - dešinėje, tris (yra kažkoks sklaidžiojantis mitas, jog į dešinę ausį duriasi tik homoseksualūs žmonės. Kadangi stereotipas man nepatinka, aš specialiai dūriausi į šią pusę ir vis sulaukiu kitų žmonių komentarų apie šį pasirinkimą - keista ir nekitaip, tačiau bent tokiu būdu galima pamatyti, kas artimoje aplinkoje gyvena facebook'o komentatorių sukurtais stereotipais ar tiesiog yra siauresnio požiūrio). Ir nors niekada nerekomenduočiau eiti į pigias vietas, kur yra adatų ir veiksmų su jomis, ačiū dievui, man viskas baigėsi gerai, o tos skylutės primena nerūpestingas dienas Šveicarijoje. Tiesa, žaizda kremzlėje, nors ir prabėgo beveik metai nuo jos atlikimo procedūros, vis dar galutinai nesugijo ir dažnai erzina ant šono atsigulus lengvas dilgčiojimas, visos šitos "kančios" yra normalios ir nebūtinai priklauso nuo dezinfekavimo aplaidumo. Tad jei jums tik gražu - nebijokit ir durkit, o visa kita, kaip aš mėgstu sakyti, yra tik patirtis.

O tatuiruočių – jų aš jau norėjau labai ilgai, tik bijojau daug labiau nei auskarų ar dažytų plaukų. Pradžioje galvojau apie lėktuvėlį ant vidinės rankos (šalia plaštakos) pusės, kuris primintų man apie norą daug keliauti, nuvažiavus į Šveicariją mąsčiau apie traukinių bėgius, kurie primintų man ilgas valandas juose ir grįžus atgal į Lietuvą. Visą vasarą masčiau kaip šį aksesuarą paversti prisiminimu apie Šveicariją - pradžioje buvo alpės, vėliau karvės, vėliau pigaus vyno dėžės atvaizdas. Visai netyčia, instagram'e į mano akis dar ir krito puslapis @rankoszemynvistienai, kur berniukas Kristupas piešia dizainus ir užsiima handpokinimu. Ilgai ir neparašiau jam, iki kol į akis krito vienas dizainu su pravirame lange besimatančiais kalnais ir laiptais į juos - gaila, bet ilgus delsimas davė savo, tad dizainą prigriebė kita mergina, tačiau jis, išgirdęs mano pirminį norą "alpės", nupaišė naują dizainą, kuriuo esu itin patenkinta ir jau spėjau net susigalvoti kiek ilgesnę reikšmę jai nei Šveicarija. Šie kalnai, atsidūrę ant mano kairiosios rankos, virš alkūninės dalies man taip pat asocijuojasi ir su mano amžinu darbų nukėlimu į šalį, nes būtent ilgesnę reikšmę, kurią labai norėjau turėti sugalvojau gal tik po savaitės tatuiruotės atlikimo. Juoda Saulė primena ir tamsesniąją mainų pusę, kurios egzistavimą aš taip pat noriu pripažinti, o keturi spinduliai atstoja man ir keturias geriausias mainų drauges, su kuriomis tik ir svajoju, kaip vėl susitiksiu ir kiek daug man jos laimės suteikė. O štai linijos po kalnais man kalba apie ežerą šalia Liucernos, kur vykdavo laužų naktis bei buvau gaminami patys geriausi prisiminimai. Tad jei ir vėl kas paklaus, ką aš darysiu, kai man tatuiruotė atsibos, nebežinosiu ką ir atsakyt, nes tokių dalykų aš primiršt nenoriu, o su gerais žmonėmis kurtos akimirkos, kurios kadaise darė mane tokia laiminga, nusibosti irgi neturėtų. O dėl senatvėje būsimos išvaizdos, kuomet šis aksesuaras susiraukšlės... susiraukšlės ir visa likusi oda, o ir galų gale - negi taip svarbu kaip atrodysi, kai pilve plasnos drugeliai, vos tik pažvelgus į ranką? Juokingiausia, jog paskutinį komentarą dažniausiai ir pateikia tie, kurie savo svarbiausia vertybe laiko požiūrį, jog išvaizda nėra svarbu.

MANO IDĖJOS ATEIČIAI
Plaukų transformacijų idėjos ateis turbūt ir su stiliaus kaita pasaulyje. Štai dabar atėjo kažkokia kirpčiukų mada, kurie anksčiau man šaukėsi tokiu pat neskonybės akcentu kaip ir geopardiniai raštai (kurie irgi, deja, grįžta) ir keista, jog net pradedu mąstyti, kaip atrodysiu su jais. Tik faktas toks, jog praėjus įvairias sruogelių, ombre dažymo fazes, kartu su ryškiomis spalvomis, patraukliausia sau išlieku ilgais, natūraliais plaukais, su kuriais jaučiuosi ir patogiausiai, tad nežinia, ar bus taip paprasta pamatyti mane su pusiau skusta galva ir raudonais karčiais. Vis dėl to, yra žmonių, kuriems tai puikiai tinka, kurie jaučiasi tokiu būdu išreikšdami save puikiai, tad visus malonumus, susijusius su plaukais, su mielu noru ir palieku jiems.

Ausyse aš dar noriu turėti keletą skylučių abejose ausyse, išsidėsčiusių keliose vietose, be jokios specialios tvarkos, kad jei tik būtų nuotaika, galėčiau ir visus susiverti! Mane labai žavi ir industriniai auskarai, tačiau kadangi idėja nauja - pirmiausia noriu su ja dar ir spėti susigyventi. Kita žavi vieta auskarui yra nosis, tik vis ir neapsisprendžiu, kur jo labiau noriu: ar per vidurį, ar į vieną šoną.

Su tatuiruotėmis aš noriu toliau sekti kelionių vėjų atmosferą. Ir mano svajose dar tūno tiek daug idėjų, kur nukeliauti ir taip, jog pavyktų bent kiek pagyventi ten savarankiškai ir jei tik pavyks, tos šalies atskiriamąjį ženklą, o galbūt tik tokį, kurį atskirčiau tik aš, specialistų pagalba nupaišyti ant savo kūno. Taip pat galvoju apie tam tikrų žodžių įamžinimą, kurie būtų parašyti sesės ranka. Niekada ne nesakyčiau ir draugei, kuri nori paeksperimentuoti ar staiga šovusiai idėjai - su tatuiruotėmis esu visiška laisvomanė ir nors kol kas turiu tik vieną, man ir pačiai labai įdomu, kaip atrodysiu po dešimties metu.

O tuo gyvenimas ir įdomus, jog dabar ir nelabai žinau,
Simona.
P.S. ar jūs dažotės plaukus, veriatės auskarus bei darotės tatuiruotėmis? Apskritai, kokia jūsų nuomone apie jas, būtų labai įdomu išgirsti!