Elzaso vynas, Elzaso maistas ir dar kitoks Elzasas

Šis regionas, kadaise priklausęs vokiečiams (todėl net iki šiolei čia dauguma pavadinimų yra šia kalba), o po pirmojo pasaulinio karo atitekęs prancūzams, yra įsikūręs pietinėje šalies dalyje, kur kartu globoja ir miestus, aptaisytus vien gėlių, ir Europos parlamentą, aptvertą didele, aukšta tvora su turistų minia, kuri tik ir stengiasi kažką pro plyšius nufotografuoti. Strasbūrą jau esu aplankiusi ir anksčiau, prieš metus, kartu su savo draugų kompanija, ir aprašiusi štai čia, o šį kartą, tėčiui pastebėjus pigius bilietus pirmyn ir atgal, vėl tenais apsilankiau, apžiūrėdama keletą ir kitų miestelių bei puikiai praleisdama pirmąsias penkias rudens atostogų dienas.

Įdomiausia tai, jog vis dažniau apsilankydama Prancūzijoje, randu ten vis daugiau laimės ir kiekvieną kartą ši šalis mane moka nustebinti tai netikėta knygų muge centrinėje miesto aikštėje, tai Starbuckso pardavėjos malonią diskusija apie veganizmą, tai eglute, natūralia, statoma jau spalio pabaigoje, tai gatvės muzikantų gausa (nors Vilnius turbūt visada išliks antrąja jų būstine) - šioje šalyje mane aplanko tokia staigi ramuma ir džiaugsmas, jog po kiekvieno vizito aš dar ilgai šypsausi ir galvoju, jog jau kitą kartą ieškosiuosi naujos tokios įkvepiančios žemės, nes jau ir vizitų į Prancūziją nebesuskaičiuoju. Keista, jog Paryžiaus mano akys vis dar nemačiusios, bet labai tikiuosi, jog netolymoje ateityje bus ir jis, o dabar tereikia dar stipriai tobulinti savo prancūzų kalbos žinias, kurios jau spėjo kiek apdulkėti. Gerai, jog bent tą suvokiu blaivia galva, tad vos spėjus atsikvėpti po kelių laukiančių būti perskaitytomis knygų mokyklai, turbūt teks griebti kitakalbės literatūros. Aš džiaugiuosi, jog bent jau noras išmokti labai gerai komunikuoti prancūziškai dar nedingsta, o ši kelionė tik dar kartą įžiebė tą ugnį.

Elzaso vynas neskanus ir labai rūgštus, ir skonio lyg būtų dvigubai sausas, kaip ir dauguma pietinės Prancūzijos vynų. Maistas stipriai primena vokiškąją virtuvę su daug rūšių riebios mėsos ir kopūstais, kurie būna troškinami vyne, aluje ir sidre (o skonio atžvilgiu bent jau man nepasirodė išskirtiniai, tik kad kombinacija skamba įspūdingai). Porcijos milžiniškos ir sunkiai įveikiamos, tad šį kartą pasisekė šeimos veganei (t.y. man), kuri visur ir visada užsisakinėdavo po porciją bulvyčių su garstyčiomis (neseniai šias pamėgau ir dabar dedu visur, kur tik įmanoma) ir pomidorų padažu bei lėkštę su daug įvairių daržovių. Tiesą pasakius, tokiose autentiškos virtuvės baruose, kur ant prekystalio stovi didelis senas televizorius, ant sienos sekundes garsiai muša laikrodis, kur prie šalia esančio staliuko kortomis žaidžia didelė pensininkų kompanija ir pardavėja su ilga prijuoste neskubėdama vaikšto tarp staliukų ir laisto gėles - viskas bus skanu ir galų gale įveikta. Kaip iš filmų, tikrai.

Dar užsiminus ir apie vyną, verta kalbėti apie jų laukus, kurie tiesa, įspūdingiausi turbūt auga Šveicarijoje, šalia Ženevos ežero, bet vis tik, pasivaikščiojimai ir iškylos juose yra visuomet rekomenduotinas dalykas vos tik progai atsiradus. Gaila, šį kartą buvo gana šalta, o ir derlius buvo nuimtas (mums pasisekė rasti keletą sveikų vynuogių kekių, kurios buvo greitai mūsų nurinktos ir suvartotos, deja, be fermentacijos paslaugos), tačiau ištisi laukai vis dar turėjo savo žavesio.

Kelionės metu mes aplankėme daug mažų miestelių, kurių pavadinimų turbūt net neišeitų atminti vien dėl mūsų keliavimo būdo (ten kur kelio nuorodų ženklai paišo smagų pavadinimą, ten ir čiuožiam), tačiau vis dėl to įspūdingiausiuoju tapo Colmar. Miesto centre yra vandens kanalai, kurie veda link siauros upės, kur žmonės lyg kokioje Venecijoj siūbuoja mažytėse valtelėse, o ant jos kranto stovi didelis turgus su dideliu asortimentu gatvės maisto. Čia pilna ir vietinių delikatesų turistinių parduotuvėlių, bet net jei jos ir yra nusipelniusios tokios etiketės, skonis, o ypatingai mano valgytų cukatų, puikiai tai atperka.

Aš dar nežinau, ar labiau pasiilgau savęs kalbančios prancūziškai bei besisukiojančios šios magiškos kalbos apsuptyje, ar Prancūzijos, bet po šiai dienai tik noriu tikėti, jog sekantis kelionių nuotykis bus greitai,

Simona.