Grįžau anksčiau

Grįžau anksčiau. Man dar buvo priklausę dar 12 papildomų dienų Šveicarijoje ir 5 dienos Vokietijoje, kurioje vyks mainų moksleivių iš Europos stovykla, tačiau šiandien, birželio 13ąją dieną, antradienį, aš jau guliu savo senojo kambario lovoje, kurios patalynė yra apipaišyta neaiškias kiškučiais, nes praleistus 10 mėnesių ne Lietuvoje, jaunesnioji sesė gyveno čia, už lango lyja šiuo metu visai atrodantis nereikalingas lietus, primenantis, jog už 2000 kilometrų, alpes kaitina kaitri vakarų Europos saulė, kaitina ji ir ten likusius draugus bei mielą, mažą simpatiją. Keista suvokti, jog dar vakar su jais visais Liucernoje valgiau paskutinius biudžetinius mainų moksleivio pietus, susidedančius iš kelių agurkų, šokoladinio riešutų sviesto, minkštos duonos, bulvių traškučių ir pigiausio, dėžėse parduodamo vyno.

Jaučiuosi keistai, ir taip jaučiausi visus trys paskutinius mėnesius, tačiau net ir tas, bizzariškas momentas visada būdavo skirtingas.

---sekmadienis, birželio 18 d.

Jau spėjau praleisti keletą visai smagių akimirkų Vilniuje - aplankiau pirmąją veganišką piceriją Lietuvoje, pramyniau mylimus senus takus su draugais, pradėjau skaityti lietuvišką knygą, pirmą kartą per kokius 13 mėnesių, aplankiau kultūros naktį, kurioje niekad neturėjau galimybės sudalyvauti, o dar ir išbandžiau augalinį sūrio pyragą "Chaikoje". Bliamba, smagios ir skanios tos dienos čia buvo, nors ir paskutines jų leidžiu gulėdama lovoje su kiek kilstelėjusia temperatūra. Vis dėl to, karts nuo karto aplanko išgyventų akimirkų prisiminimai - kad ir vakar, kuomet mainų moksleiviai surengė paskutinįjį "Enge" parko vakarėlį ir socialinėse medijose buvo matyti daug nuotraukų. Dar pirmomis grįžimo dienomis mane slėgė didelis pavydas kiek ilgiau pasilikusiems gyvoti ten asmenims, bet po truputį grįžtu į vežes - sunku bus nesijausti kiekvieną dieną lyg atostogose, baisu bus užmiršti prancūzų kalbą, kuri paskutines dienas buvo beveik nekartojama, sunku bus ir jau yra visiems atsakyti į klausimą, tai kaip man ten sekėsi. 

O turbūt taip pat kaip ir Lietuvoje tik su keliais kartais sustiprintomis emocijomis - tai buvo toli gražu ne atostogos, o naujas, pačios sukurtas gyvenimas. Aš ir vėl spėjau suprasti, kas man teikia daugiausiai džiaugsmo, ką aš vertinu labiausiai ir visa šita patirtis suteikė man pačius geriausius metus iki šiol. Atsimenu, kaip "yfu" minėjo, jog metų gale naujai išmokta kalba bus tik kaip vyšnaitė ant keksiuko šalia visų kitų naujai pažintų dalykų ir turbūt jie buvo teisūs.

Tai buvo metai, skirti sau ir manau, jog plius minus, panaudojau juos tinkamai, jeigu net būdama negraudi persona sugebėjau visą laiką skrendant iš Varšuvos į Vilnių prabliauti dėl vieno pasibaigusio gyvenimo etapo. 

Artėja kitas - nauji planai jau gveldenasi, tad tikiuosi, kad viskas bus gerai!

Šveicarija buvo lyg visai kitas gyvenimas

95 procentus savo dienoraščio lapų prirašiau per paskutinį mėnesį:

apie tai, kaip smagu atrasti slaptus pliažus, kuriuose nieko nėra apart tavęs, kelių draugų ir didingų kalnų;

apie tai, kaip gera yra dainuoti atviras, vulgarias dainas geroje kompanijoje;

apie tai, kiek daug fermentuotų vynuogių sulčių po 2,75 frankus mes dalinomės Ciuricho parkuose;

apie tai, kaip myliu savo paskutinį traukinį iš Berno naktį namo (00:09), nes jame praleidžiu daug savaitgalių, bet taip, kaip gaila, jog beveik visada dėl jo turiu pirma palikti susibūrimus;

apie tai, kaip "vėliavėlių žaidimas" tampa nuomonės neturinčia tema, bet visi jau sukolekcionuotąsias surašo į savo išmanius telefonukus;

apie tai, kiek įspūdingų vietų pamačiau, kiek iš jų tapo man labai nostalgiškos ir apie tai, kad likus 20 dienų neturėsiu daug laiko jas visas dar kartą aplankyti;

apie tai, kiek daug kebabų įmanoma per savaitę suvalgyti, turint omeny, jog tai yra vienas iš nedaugelio maisto, kurio kaina atitinka jo dydį, todėl jį suvalgyti tenka dažnai biudžetinėmis išlygomis;

apie tai, kaip vieną dieną didžiuojuosi išmokusi dar vieną užsienio kalbą, o kitą dieną nebesuprantu ir paprasto klausimo apie orą;

apie tai, kaip kartais būna sunku būti su man paskirta šeima;

apie taip, kaip dienos šveicariškoje mokykloje kartais atrodo lyg veltui praleistos.

Šitie metai man jau dabar švilpauja įvairiais sentimentais. Aš labai dažnai nežinau kaip jaustis paprastose situacijose, nes nežinau, kur aš priklausau. Ar ten, Lietuvoje, kartu su įvairiomis socialinėmis veiklomis, su Bekešo kalnu, veganiška "Jurigiaus ir drakono", mylinčia šeima ir senais draugais, su kurių pusę mūsų jau jokie intymūs pokalbiai nesieja nei skambučiai. O gal ten, kur nors darbo dienomis paskutiniais mėnesiais dažniausiai yra braukiamos likusios dienos, tačiau mane apkabina australai ir lotynai, kartu pasakodami apie savo kultūras, kartu žodžiais parodo savo svajones, naktimis išslenka iš namų pamatyti naktinį Bazelį ir velkasi į 10 valandų traukinių keliones, kuriuose dainuojame ispaniškas dainas ir vienas ant kito miegame.

Aš nežinau, kuris gyvenimas yra mano ir kurio aš jau pasiilgau, nors nei vienas jų dar nesibaigė. Buvo dienų, kada vakarais aš gulėdavau lovoje ir po skambučio tėvams suvalgydavau daug šokolado, klausydavausi muzikos ir daug verkdavau, nes tada pasidarydavo lengviau. Dabar likus, kelioms dienoms aš bandau save paruošti grįžimui, bet aš negaliu suvokti, jog šis tarpsnis, kuris atrodo tęsiasi amžinai, bet tuo pačiu ir prabėgęs lyg Eurovizija - jau tuoj baigsis.

Aš pasiilgau Lietuvos, aš pasiilgau jos labai, tačiau yra tiek dalykų, kurie laiko mane čia ir kurie nebebus ten pat, kai kada nors grįšiu. Gal dėl to ir nebuvo taip sunku palikti pirminio gyvenimo, nes žinojau, jog po metų grįžus bus tik metų skirtumas tarp manęs, kuri gimtinėj nieko nedarė ir visų kitų, gyvenusių toliau - ir nors metai keičia daug, kai kurie dalykai bus išlikę tokie patys apart mano mylimo Gedimino kalno (o taip norėčiau grįžus jį aplankyti pirmiausiai) bei vienos draugės, kuri galimai išvažiuos mokytis į Vokietiją (bet vėl gi - tai nėra taip toli ir tai yra tik vienas žmogus, kurį po kelių valandų skrydžio nebus taip sunku vėl pamatyti). Tačiau sugrįžus į Šveicariją, kad ir po pusės metų, niekas, apart mano mylimų kalnų nebus taip pat. O ir jie, be smagios kopinėjimo kompanijos primena tik sudžiuvusius litosferos kyšulius (berods tai išmokau septintoje klasėje, geografijos pamokoje. O gal mane jau mano žinios klaidina).

Nostalgija mane užklupdavo po paprastų dviejų savaičių atostogų, tad grįžus po 10 mėnesių, turėtų būti tik dar sunkiau ir nors kažkas pavydės mano apturėtų "atostogų", dieve, gyvenimas svetur jų visai neprimena, nes tai buvo sunkiausieji kol kas mano metai.

Sėdėti pamokose ir nesuprasti nei vieno tau sakomo žodžio, sumaišyti traukinius ir po pamokų netyčia nuvažiuoti į Ženevą vietoj namų, kartais per pertrauką valgyti pasislėpusiai mokyklos atsarginiuose koridoriuose (o vieną kartą teko ir tualete), nes bijai pasisiūlyti į kompaniją arba tavo draugės nėra tą dieną, visas savo problemas tvarkytis pačiai, žinant, jog tavo priimančioji šeima yra kiek griežtesnė nei tikroji, valgyti pietus kiekvieną dieną ne namie bei pasilikti pinigų malonioms išlaidoms kai turi minimalius dienpinigius, neturėti galimybės pakalbėti ta kalba, kuri nelaužo tau liežuvio.

Ir vis dėl to, tai metai, kuriuos rekomenduočiau visiems ir metai, kurio nesėkmes pamiršiu keliems mėnesiams praėjus nuo grįžimo ir mano atminty Šveicarija visada išliks vieta, kuri iš manęs pastatė vos nenaują asmenybę. Ir turbūt jau reikia pradėti planuoti naujus nuotykius?

Simona.