Nežinau kodėl aš neįtraukiau į Naujųjų metų pasižadėjimus to, jog labiau reikėtų pasitikėti ženklais bei savo pirminiais jausmais. Kreipti dėmesį į detales, o ne tik bandyti viską išmąstyti, apskaičiuoti ir apsvarstyti. Nepasakyčiau, jog man trūksta spontaniškumo - galbūt aš mėgstu prieš kur nors vykstant susižiūrėti net vietas, kuriuose pirksiu pusryčiams šviežią duoną, bet taip pat mėgstu ir vidury ramios dienos ir pasiūlyti nukeliauti.
Daugiau tikėti likimu ir tikėti, jog likimas labai norint yra pakeičiamas.
Šią naktį sapnavau savo paskutines dienas mokykloje. Ir jei neklystu (o galiu ir klysti, nes tikrai sunku atkurti prisiminimus, kuriuos sukūrė mano nebudri pasąmonė), viskas prasidėjo nuo pirštų, braukiančių telefono ekraną ir radusių skydį į Australiją už 190 eurus (ne, realybėj tokių kainų nėra, nes jei būtų, tai jau ir šiandien tie bilietai būtų ne tik sapne, bet ir kišenėj). Nusipirkau tą skrydį į vieną pusę ir jau lėktuve susipažinau su brolio ir sesės duetu, gyvenančiu Amsterdame, bet kilusiu iš Australijos. Atskridom į miestą, kurį sapne tikrai žinojau, tačiau neturėjau galvoje nusipiešusi kažkokių vaizdinių, kaip apie kokį Sidnėjų ar Melburną, Perthą ar Adelaidę. Berods Kanbera, bet nežinau. Žinau, jog nuskridus pirmą dieną gailėjau savo pinigų ir pasirinkimo neinvestuoti daugiau į bilietus ir į kryptį, bet sutikti draugai leido apsigyventi pas juos. Kelias dienas galvojau, kas dabar bus. Nei per daug santaupų, nei darbo vizos. Žinau, kad daugiausiai nerimo buvo dėl pinigų. Puikiai susidraugavau ir su jų mama, ir su pusesere. Atsirado kažkoks buitekas, trumpos kelionės apskrity. Nusipirkau juostinį fotoaparatą ir pradėjau fotografuoti. Atsimenu tik kelis vaizdus, kurie įstrigo - kalno viršūnei ruošiamės lipti į keltuvą, vežantį žemyn. Raudonas dangus, saulėlydis ir žali kalnai, būtent tokie, kokie man ir patinka - tankiai apaugę įvairiausiais augalais ir apsivynioję srauniais upeliais. O kita nuotrauka buvo su per daug apšviestu brolio veidu, kabančiu iš antro aukšto gulto. Su iškištu liežuviu. Ir staiga man reikėjo važiuoti namo. Išleistuvės, diplomų įteikinėjimas. Nežinau kodėl to nepraleidau. Realybėj manau, kad iš Australijos tikrai nebūčiau skridusi dėl išleistuvių. Broliui ir sesei reikėjo taip pat skristi atgal. Sutapo. Apsidžiaugiau, nes pagalvojau, kad turėsiu galimybę aprodyti bent kažkiek Vilniaus, bet persėdimas buvo Berlyne.
Atsibudau labai geros nuotaikos. Esu tikra, jog praėjo kelios akimirkos, kol supratau, jog jokioj Australijoj aš nebuvau. Ir dabar gailiuosi tik, kad neužsirašiau visko iš kart. Ir kad net padoriai visko neapmąsčiau. Sekmadieniai turi būti skirti ne tik blynams!
Taigi, nežinau, ar tikrai Berlynas, ar tikrai Amsterdamas, ar tikrai Kanbera. Ryškiausiai atsimenu tik bilieto kainą, jog tai buvo Australija, tas dvi nuotraukas su juostiniu fotoaparatu, vaikiną ir merginą bei tą nerimą dėl pinigų. Paskutinis nedžiugina, bet su jausmais galima tvarkytis. Iš dalies, suprantu kodėl tokios paralelės galėjo išlįsti net ir sapnuose, bet liūdna, kad mintis apie pinigus užima tokią didelę dalį mano minčių. Kartais finansiniai nepatogumai neatrodo taip ir blogai. Visai įdomu būti pusę metų pagyventi vienuolyne, valgyti vien grikius ir parašyti kokį bestselerį, kuris išspręstų tuos nepatogumus. Bet labai noriu aš studijuoti ne Lietuvoje. Ir geriausia, jog tai įvyktų jau po metų su puse. Ir žinau, jog vienas iš tėvų nenorės manęs remti, o kitas negalės. Dėl to artėjantys finansiniai sunkumai gąsdina. Truputį.
Po pusryčių šiandien aš tinginiavau. Slankiojau iš kampo į kampą. Maudžiausi vonioj ir vėl peržiūrinėjau nuotraukas iš mainų Šveicarijoje. Šiandien ta diena, kuomet pasiilgau namų už 2000km. Pasiilgau visų barų, visų nesąmonių, visų kelionių traukiniais ir kas svarbiausia, kalnų.
Galbūt visos nuotaikos yra susijusios su mano troškimu keliauti ir kuo greičiau? Pastaraisiais mėnesiais tik apie tai ir galvoju. Galvoju, kas bus, jei bus laisvi metai tarp mokyklos ir universiteto, kas bus man svarbiau - ar kuo daugiau pakeliauti iki tol, kol privalėsiu kiauras naktis leisti bibliotekoje rašant apie dvideginio sąnaudas, ar kuo daugiau užsidirbti, jog po bibliotekos seanso dažniau galėčiau eiti namo prigulti, o neskubėti į darbą pilstyti kavos keistiems britams.
Matau, jog manyje šios nakties idėjos nesusiformavo iš niekur. Galbūt reikia nustoti bandyti rasti išeitis savo svajonėms ir pradėti jas įgyvendinti taip, kaip netyčia perskaitau knygose, nugirstu kitų žmonių pokalbiuose ar praregiu sapnuose. Taip daugiau laiko galėsiu skirti ne tik sau, bet ir draugams, filmams, prancūzų kalbai. Galbūt paprasčiau bus ir gyvent, jei leisiuosi daugiau vėjo blaškoma, o ne tik bandydama pati apskaičiuoti, kas man bus geriausia. Gal taip ir maloniau. Ir gal tai mane prives prie tokių dalykų, kurių tik viena pati ir nepadaryčiau.
Apie Australiją seniai svajoju, o keistose situacijose sutikti draugai dažnai tampa tam tikro gyvenimo laikotarpio puikūs pakeleiviai. Tad dabar nusprendžiau nusipirkti juostinį fotoaparatą. Ir gal kažkaip, kažkokiu būdu nuskraidins jis mane į Australiją - su finansiniu saugumu, ar be jo.
Simona.
