Nežinau kodėl, bet pirmų pirmiausia Didžioji Britanija man asocijuojasi su kaimu. Su kalnais ir daržovių pyragais, apipiltais garuojančiu rudu vyno skysčiu. Su mūrinėmis sienomis ir išlavintu skoniu (o tam įtakos turi aristokratiškai skambantis britų akcentas). Londonas niekada nebuvo mano svajonių vieta ir didmiesčiai dažnai mane gąsdina savo didelėmis žmonių masėmis ir gatvėmis, kuriose kvepia nešalimais karamelizuojami riešutai, o automobilių kuras. Ačiū dievui, Didžioji Britanija nėra tik Londonas.
Svajojau studijuoti Nyderlanduose. Tačiau visą vasarą aš įtemptai galvojau, ar politika, studijos, apie kurias svajojau nuo 9 klasės yra tikrai man. Ir po svarstymų nusprendžiau, jog mano interesai pinasi į labiau specifines sferas, kuo visai džiaugiuosi! Tik deja, Amsterdamas (kuriame vistiek kažkokiu būdu kažkada aš pagyvensiu - jis visai kitoks nei koks Londonas) tam nebetinka ir svajonių studijų pakraipos dėstomos kitoje šalyje.
Jau vasarą buvau nusprendusi, jog rudens atostogas skirsiu universitetų apžiūrai. Mano nuotaiką ir mano norą mokytis, tobulėti dažnai nuslegia netinkanti ir visai nepatinkanti aplinka, tad norėjau visas galimybes sekančiam gyvenimo etapui pamatyti ne tik pro kompiuterio ekraną. Ir pamačiau! Rugsėjo gale su drauge Rūta nusipirkome lėktuvo bilietus į Didžiąją Britaniją, kurioje praleidome 9 dienas.
Atskridome į Liutono oro uostą vidurnaktį. Skrydis su žmonėmis, kurie ploja net atsistoję, negalėjo būti liūdnas, kaip ir manęs laukianti bemiegė naktis oro uoste. Manoji draugė iš karto pasuko į šalies pietus, o aš, taupydama pinigus, iki 9 ryto bandžiau neužmigti ir rasti sau veiklos. Šiais metais tai nebuvo mano pirmoji nakvynė oro uoste (skrendant iš Madrido, reikėjo pernakvoti Berlyne), tad nesitikėjau, jog bus taip sunku, kaip buvo. Galbūt aš buvau kiek labiau pavargus po mokyklos sezono nei po atostogų Madride, galbūt nesmagu buvo ir tai, jog dėl žemos temperatūros nesinorėjo nė nosies į lauką kišt, o galbūt vien mintis, jog sekančią dieną neturėsiu galimybės dykinėti lovoje iki vidurdienio, nemenkai sunkino dalią. Kava oro uoste brangi, tačiau ačiū dievui, jog sutikta amerikietė išmokė naudotis Didžiosios Britanijos rozetėmis (į viršutinę, trečiąją skylę kiškite tušo šepetėlį, o į likusias, savo dailų, europinį pakroviklį) ir galėjau sau pusę nakties pražiūrėti įvairius filmukus.
Ryte sėdau į autobusą, vežantį į Kembridžą ir patyriau pirmus savo akcento nusižengimus ir nuklydimus (nes jei kada ir aš sugebėsiu anglų kalba LAISVAI taukšti apie tai, kodėl man nepatinka Nietzsche's kūryba, apie racionalaus pasirinkimo teorijos išmintingumą, tai prisiekiu, jog tai turi būti britų akcentas), bet bandžiau teisintis, jog čia dėl nuovargio. Vėliau persėdau į autobusą, vežantį nuo pirmojo geriausio Didžiosios Britanijos universiteto iki kiek prastesnio reitinguose, tačiau panašiai pasirodančio su savo aplinkosaugos programomis - University of East Anglia. Įsikūręs jis Noridžo mieste ir šiuo metu būtent jis man atrodo patraukliausiai.
A fine old city, perhaps the most curious specimen at present extant of the genuine old English Town ….There it spreads from north to south, with its venerable houses, its numerous gardens, its thrice twelve churches, its mighty mound ….There is an old grey castle on top of that mighty mound: and yonder rising three hundred feet above the soil, from amongst those noble forest trees, behold that old Norman master-work, that cloud-enriched cathedral spire ….Now who can wonder that the children of that fine old city are proud, and offer up prayers for her prosperity?
Man čia patiko. Aš sugebėjau savo šaržuotą Britanijos paveikslą papildyti dar keliais vaizdais ir sugebėjau mėgautis savo pirmąją savarankiška kelione (daug kur esu keliavusi be tėvų, visus metus be jų praleidau ir Šveicarijoje, visą vasarą klajojau po Europą, tačiau vis gi, šalia manęs visada kažkas būdavo - ar tai draugai, ar kokie menami vadovai). Pirmas dvi naktis miegojau mažame Airbnb kambarėlyje, kurį išnuomavo studentai. Ir patys pirmieji mano gyvenime sapnai Didžiojoje Britanijoje buvo apdovanoti blakėmis. Ryte atsikėliau visa jų sukandžiota ir pasirodo, jog tai yra viena iš šios Karalystės problemų. Ne pirmą kartą mano nuotaiką gerinti apsiėmė humusas (kurio parduotuvėse yra pačių įvairiausių skonių. Rojus veganams ir Izraelio virtuvės mėgėjams!) ir saldžioji duona (sourdough bread). Pusė dienos buvo paskirta University of East Anglia atvirų durų renginiui (kuris nuoširdžiai mane nustebino ir dar labiau paskatino apsvarstyti universitetą, siūlantį banglenčių būrelį), o kitą jos dalį paskyriau Noridžo miesto apžiūrėjimui.
Pietų vietai pasirinkau "Tipsy Vegan" restoraną, kuris įsikūręs siauroje gatvelėje ir turi puikus staliukus prie lango. Meniu yra pilnas skanių burgerių, bet tą dieną aš labai norėjau "naminio maisto", tad pasirinkau troškintus "mėsos" kukulius su "mocarelos" įdaru pomidorų padaže ir keptų bulvių garnyrui. Labai paprastai, bet labai skaniai ir sočiai pavalgiau, tikrai pasiūlyčiau šią vietą ir netik veganams (ypatingai dėl plataus ir įdomaus alkoholinių kokteilių meniu). Vėliau apžiūrinėjau centrines vietas, slankiojau be žemėlapio po spalvotas gatveles ir vis užsukdavau į didelius, lyg iš filmų knygynus. Itin patiko miesto aikštėje, po atviru dangumi įsikūręs turgus (vėliau paaiškėjo, jog jis vienas didžiausių šioje šalyje) - jame pilna gero gatvės maisto, skanių desertų (kaip churros), keistų kinietiškų prekių būstinių, smilkalų, organiškų daržovių stendų, o visa paskutinė eilė yra paskirta drabužiams. Yra ir tų plačių spalvotų kelnių, kurias dėvi visi turistai Afrikoje, yra ir labai kietų vintažinių švarkelių. Viename iš "kambariukų" iš lubų kyšojo netikros kojos, sienos buvo nudabintos animaciniais plakatais ir grojo sena R&B žanro muzika. Kažkokiu būdu viskas derėjo ir aš vos susilaikiau neprisipirkdama sau šiuo metu nereikalingų skudurų. Vis dėl to, susigundžiau veganišku padažo mišiniu (gravy), kurį labai norėsiu panaudoti šiais metais darydama draugų "Thanksgiving" šventę (na, vis dar tikiuosi, jog ją padarysiu).
Be šio turgaus, apžiūrėjau ir miesto forumą, kuriame vyko sveikatingumo mokslinė paroda ir ilgai sėdėjau parke gerdama čia itin populiarią ciberžolės lattę. Diena užskaityta, o kitai buvau suplanavus išvyką iki jūros (kuri yra vos 20-30 autobusu nuo miesto centro), bet lyg specialiai aš per vėlai atsikėliau ir vėjas buvo itin stiprus. Tad dar kiek paklaidžiojau po apylinkes, man mini 20 minučių turą padarė britų senukas (kuris kažkodėl labai juokėsi iš mano britų akcento), kuris užkalbino mane fotografuojant jo namą (jis buvo gėlėtas ir atspindintis mano Britanijos stereotipus! Gaila, aš susigėdau ir mano ranka sudrebėjo). Susiradau parduotuvę "Little shop of vegans", kurioje prisipirkau visokių gardumynų ir su miela pardavėja pakalbėjau apie veganizmą (štai tau keliavimo vienai pliusai. Eini ten, kur galbūt tavo draugams būtų nuobodu, kalbi apie tai, kas tau kelią džiugesį ir turi galimybę daugiau laiko pašnekėti užsienio kalba nemokamai bei NORI ją šnekėti, nes visą dieną klaidžioti tyloje su savimi yra kiek nuobodu), vėliau apsilankiau "Tofurei" kavinukėje, vienintelėje Didžiojoje Britanijoje sojos pieno ir tofu "gamykloje". Vos susilaikiau neprisipirkusi brangių sūrių, bet bent jau leidau sau keletą desertų. Sėdėjau ant jų mėlyno fotelio, klausiausi jų leidžiamų "Queen'ų" ir skaičiau. Pasaka.
Vakare ir vėl sėdau į autobusą, kuris vežė iki Londono. Tiesa, sekantis objektas mano kelionėje nebuvo šis didmiestis, tad dvi valandas Victorios Couch stotyje laukiau savo kito transporto į Lidsą. Victoria Couch stotis nėra pati švariausia vieta, kurioje renkasi vien draugiški žmonės. Autobusai yra kiek pigesni nei traukiniai ir deja, auditorija tai liūdnai atspindi. Didelis sąmišys, didėlės žmonių krūvos, sėdinčios visur, kur tik yra laisvo ploto. Bandžiau keliauti pigiausiais būdais, tad pasirinkau naktinį autobusą (nereikėjo ir vėl mokėti už nakvynę, nes tai patogiai padariau autobuse atsisėdusi šalia garsiai besijuokiančios vidury nakties draugų kompanijos) į Lidsą ir jame atsidūriau 04:30 ryto. Kaip tik sekmadienį buvo sukami laikrodžiai atgal, tad mano nelaimėj, stoty turėjau praleisti valandą daugiau laiko. Vaizdų netrūko ir čia - vis ateinantys jaunuoliai iš klubų ir jų kalbos leido man nenuobodžiauti. Ir apskritai, antras kartas per savaitę su tokia nakvyne be vietos jau nebuvo toks sunkus. Aišku, kažkiek miegojau autobuse, bet čia labai padėjo įvairūs podcastai ir žinojimas, jog 11 valandą jau tikrai turėsiu galimybę prigulti savo išsinuomotame kambariuke.
Šį kartą nakvynės vieta buvo daug žavesnė. Ir šeimininkė kiek šiltesnė, o šeima muzikalesnė. Vos atėjusi slaptai fotografavau erdves, nes pakliuvau į man didelius sentimentus sukeliančius namus. Su daug įvairiausių detalių, instrumentų, vinilo plokštelių, gerų literatūros kūrinių. Mano kambarys buvo apklijuotas skirtingomis valiutomis ir kabėjo keli muzikiniai plakatai. Tad kiek pamiegojus nusprendžiau vakarą praleisti namie, besidžiaugiant už už lango tvyrančiu parko vaizdu ir veganiškais "Ben&Jerry's" ledais. Žiūrėjau "Simpsonus" ir džiaugiausi, jog neatsivežiau jokių namų darbų. Man už sienos grojo pianinu.
Kitą rytą ėjau apžiūrėti University of Leeds, o vėliau apturėjau vėlyvus pusryčius bažnyčioje. Nemeluoju, būtent tokioje vietoje yra įsikūrusi Wanderer Junk Food užeiga. Čia aš suvalgiau savo skaniausią gyvenime Mac&Cheese ir vos tik prisimenu šį patiekalą, seilės kaupiasi ir dabar. Tiesą pasakius, iš visos kelionės būtent šis patiekalas buvo skaniausias (o juk po to aš aplankiau Londoną!) - makaronai su daug daug sūrio, gruzdintomis bulvėmis, itin tikroviško skonio kumpiu, svogūnais ir grietine. Viskas veganiška ir aš neįsivaizduoju kaip. Valgiau ir sėdėjau didelėje bažnyčioje su raudonomis amerikietiškomis sofomis, liustromis, margintomis komiksais sienomis, plačiais bažnyčiai būdingais langais ir su tualete esančiomis neono šviesomis. Įspūdinga.
Lidsas pasižymi įdomiomis apsipirkinėjimo alėjomis. Nesu didelė fanė besaikio pirkimo ir tikrai, ačiū dievui už tai, nes žinant faktus, kaip dauguma tų daiktų yra gaminama, negera darosi pamačius visas bandas žmonių Primarkuose (maža dalis problemų čia). Visgi, įdomu yra apžiūrėti. Victoria quarter primena kiek Milano Corso Vittorio Emanuelle II gatvę. Kiek mažesnė, tačiau kiek ten, tiek čia, piniginės storis leidžia tik apsižiūrėti. Vis dėl to, smagu yra apžiūrėti pastato architektūrą, visus padailinimus ir išraižymus - Akropoliui iki to dar toli. Corn Exchange prekybos centre, visi butikai turi spalvotas duris. Čia įsikūrusios įvairios vintažinės parduotuvės, nėra garsiai žinomų vardų. Mano tikslas buvo viršuje esančioje parduotuvėlėje prasidurti nosyje auskarą. Nors jau metus apie tai svajoju, vis neprisiruošiu, o šį kartą ir vėl, subijojau. Vis tik, jei kas svajojat apie tatuiruotes ar auskarus - vieta atrodo jauki, o kainos iš pirmo žvilgsnio taip pat nepasirodė milžiniškos. Trinity Leeds pasižymi stiklu. Jo architektūriniame projekte yra daug - visos lubos ir kai kurios sienos yra padengtos tik šia medžiaga, dėl to dienos metu neerzina tos ryškios geltonos lempos ir užtenka natūralios šviesos. Jei jau būsit čia, labai rekomenduoju ir užsukti į Everyman kino teatrą.
Būtent į jį vidury dienos, apvaikščiojus senamiestį ir prekybos centrus, aš užsukau. Čia filmų pasirinkimas nedidelis, tad pasirinkau tą, apie kurį daug girdėjau pastarosiomis savaitėmis - "A Star Was Born". Nepasakyčiau, jog ši drama mane sujaudino taip stipriai, kaip šalia sėdinčias super mamytes (puikus muzikos takelis, puikūs aktoriniai sugebėjimai ir labai nuvalkiotas su nuvalkiotomis gender roles siužetas), tačiau likau itin sužavėta kino salės jaukumu. Sėdima yra mažuose foteliukuose/sofutėse, o kiekvienos šalia yra mažas staliukas gėrimams ir užkandžiams, kuriuos atneša tiesiai jums padavėjai prieš filmo pradžią. Jokių vienkartinių indų ar dėžučių - dar šilti spraginti kukurūzai dubenėliuose, o gėrimų asortimentas neapsiriboja vien gazuotais limonadais. Prie to pačio - pagalvėlės, kurias tikiu, jog dažnai tenka keisti, turint omeny, jog į jas žiūrovai mėgsta ir nusiverkti.
Kirkgate Market yra taip pat įdomi vieta. Čia galima rasti įvairių sausų pusryčių vos po vieną eurą, daug libanietiško maisto, pigių telefonų dėkliukų ir dar nežinia ko, bet kažkokiu būdu tai neprimena lietuviško gariūnų turgaus. Šis miesto pakampis turi ir istorinį atspalvį - 1884 čia įsikūrė pirmasis Marks&Spencer prekystalis, kuris veikdavo tik 2 dienas per savaitę. Toliau, pastato išorė primena ne turgų, o kokius nors karališkuosius rūmus. Mano manymu, tai vienas įspūdingiausiu statiniu Lidse.
Dienos pabaigoje, vaikščiojau po miesto parkus ir bandžiau įsivaizduoti save gyvenančia Lidso fone. Ir žinot, iliuzija nebuvo prasta.
Šiam kartui tiek, o po kelių dienų grįšiu su kelionės tęsiniu ir paskutiniu aplankytu miestu - Londonu,
Simona.
Pietų vietai pasirinkau "Tipsy Vegan" restoraną, kuris įsikūręs siauroje gatvelėje ir turi puikus staliukus prie lango. Meniu yra pilnas skanių burgerių, bet tą dieną aš labai norėjau "naminio maisto", tad pasirinkau troškintus "mėsos" kukulius su "mocarelos" įdaru pomidorų padaže ir keptų bulvių garnyrui. Labai paprastai, bet labai skaniai ir sočiai pavalgiau, tikrai pasiūlyčiau šią vietą ir netik veganams (ypatingai dėl plataus ir įdomaus alkoholinių kokteilių meniu). Vėliau apžiūrinėjau centrines vietas, slankiojau be žemėlapio po spalvotas gatveles ir vis užsukdavau į didelius, lyg iš filmų knygynus. Itin patiko miesto aikštėje, po atviru dangumi įsikūręs turgus (vėliau paaiškėjo, jog jis vienas didžiausių šioje šalyje) - jame pilna gero gatvės maisto, skanių desertų (kaip churros), keistų kinietiškų prekių būstinių, smilkalų, organiškų daržovių stendų, o visa paskutinė eilė yra paskirta drabužiams. Yra ir tų plačių spalvotų kelnių, kurias dėvi visi turistai Afrikoje, yra ir labai kietų vintažinių švarkelių. Viename iš "kambariukų" iš lubų kyšojo netikros kojos, sienos buvo nudabintos animaciniais plakatais ir grojo sena R&B žanro muzika. Kažkokiu būdu viskas derėjo ir aš vos susilaikiau neprisipirkdama sau šiuo metu nereikalingų skudurų. Vis dėl to, susigundžiau veganišku padažo mišiniu (gravy), kurį labai norėsiu panaudoti šiais metais darydama draugų "Thanksgiving" šventę (na, vis dar tikiuosi, jog ją padarysiu).
Be šio turgaus, apžiūrėjau ir miesto forumą, kuriame vyko sveikatingumo mokslinė paroda ir ilgai sėdėjau parke gerdama čia itin populiarią ciberžolės lattę. Diena užskaityta, o kitai buvau suplanavus išvyką iki jūros (kuri yra vos 20-30 autobusu nuo miesto centro), bet lyg specialiai aš per vėlai atsikėliau ir vėjas buvo itin stiprus. Tad dar kiek paklaidžiojau po apylinkes, man mini 20 minučių turą padarė britų senukas (kuris kažkodėl labai juokėsi iš mano britų akcento), kuris užkalbino mane fotografuojant jo namą (jis buvo gėlėtas ir atspindintis mano Britanijos stereotipus! Gaila, aš susigėdau ir mano ranka sudrebėjo). Susiradau parduotuvę "Little shop of vegans", kurioje prisipirkau visokių gardumynų ir su miela pardavėja pakalbėjau apie veganizmą (štai tau keliavimo vienai pliusai. Eini ten, kur galbūt tavo draugams būtų nuobodu, kalbi apie tai, kas tau kelią džiugesį ir turi galimybę daugiau laiko pašnekėti užsienio kalba nemokamai bei NORI ją šnekėti, nes visą dieną klaidžioti tyloje su savimi yra kiek nuobodu), vėliau apsilankiau "Tofurei" kavinukėje, vienintelėje Didžiojoje Britanijoje sojos pieno ir tofu "gamykloje". Vos susilaikiau neprisipirkusi brangių sūrių, bet bent jau leidau sau keletą desertų. Sėdėjau ant jų mėlyno fotelio, klausiausi jų leidžiamų "Queen'ų" ir skaičiau. Pasaka.
Kitą rytą ėjau apžiūrėti University of Leeds, o vėliau apturėjau vėlyvus pusryčius bažnyčioje. Nemeluoju, būtent tokioje vietoje yra įsikūrusi Wanderer Junk Food užeiga. Čia aš suvalgiau savo skaniausią gyvenime Mac&Cheese ir vos tik prisimenu šį patiekalą, seilės kaupiasi ir dabar. Tiesą pasakius, iš visos kelionės būtent šis patiekalas buvo skaniausias (o juk po to aš aplankiau Londoną!) - makaronai su daug daug sūrio, gruzdintomis bulvėmis, itin tikroviško skonio kumpiu, svogūnais ir grietine. Viskas veganiška ir aš neįsivaizduoju kaip. Valgiau ir sėdėjau didelėje bažnyčioje su raudonomis amerikietiškomis sofomis, liustromis, margintomis komiksais sienomis, plačiais bažnyčiai būdingais langais ir su tualete esančiomis neono šviesomis. Įspūdinga.
Būtent į jį vidury dienos, apvaikščiojus senamiestį ir prekybos centrus, aš užsukau. Čia filmų pasirinkimas nedidelis, tad pasirinkau tą, apie kurį daug girdėjau pastarosiomis savaitėmis - "A Star Was Born". Nepasakyčiau, jog ši drama mane sujaudino taip stipriai, kaip šalia sėdinčias super mamytes (puikus muzikos takelis, puikūs aktoriniai sugebėjimai ir labai nuvalkiotas su nuvalkiotomis gender roles siužetas), tačiau likau itin sužavėta kino salės jaukumu. Sėdima yra mažuose foteliukuose/sofutėse, o kiekvienos šalia yra mažas staliukas gėrimams ir užkandžiams, kuriuos atneša tiesiai jums padavėjai prieš filmo pradžią. Jokių vienkartinių indų ar dėžučių - dar šilti spraginti kukurūzai dubenėliuose, o gėrimų asortimentas neapsiriboja vien gazuotais limonadais. Prie to pačio - pagalvėlės, kurias tikiu, jog dažnai tenka keisti, turint omeny, jog į jas žiūrovai mėgsta ir nusiverkti.
Kirkgate Market yra taip pat įdomi vieta. Čia galima rasti įvairių sausų pusryčių vos po vieną eurą, daug libanietiško maisto, pigių telefonų dėkliukų ir dar nežinia ko, bet kažkokiu būdu tai neprimena lietuviško gariūnų turgaus. Šis miesto pakampis turi ir istorinį atspalvį - 1884 čia įsikūrė pirmasis Marks&Spencer prekystalis, kuris veikdavo tik 2 dienas per savaitę. Toliau, pastato išorė primena ne turgų, o kokius nors karališkuosius rūmus. Mano manymu, tai vienas įspūdingiausiu statiniu Lidse.
Dienos pabaigoje, vaikščiojau po miesto parkus ir bandžiau įsivaizduoti save gyvenančia Lidso fone. Ir žinot, iliuzija nebuvo prasta.
Šiam kartui tiek, o po kelių dienų grįšiu su kelionės tęsiniu ir paskutiniu aplankytu miestu - Londonu,
Simona.
