Mac DeMarco ir Mac&Cheese

28 metų "tooth gap" vyrą sužinojau iš instagramo. Ironiška, nes šiuo metu jo paskutinė nuotrauka yra įkelta prieš kelis mėnesius, o ir šiaip, naudojamas jis yra itin mėgėjiškiems tikslams, kas jokiu būdu nėra blogai. Tiesą pasakius, būtent dėl to aš ir atkreipiau dėmesį į jį bei susiradau informacijos apie tai, ką DeMarco veikia gyvenime. Jis geria alų, valgo picas ir kuria melancholiškas dainas.

Man tai patiko ir aš labai greitai atsisiunčiau jo albumus. Maždaug po kelių savaičių, mano manymu geriausia koncertų organizavimo kompanija Lietuvoje 8 Days A Week paskelbė, jog jo koncertas bus Lietuvoje. Aš apsidžiaugiau ir bilietų pirkimo ceremoniją nukėliau iki rudens, nes vasarą išlaidos keliavo kitur. 

Per tą laiko tarpą, šis atlikėjas buvo puikus palydovas žaidžiant nemokšiškai pokerį; jis tinka fonui ir sekmadieniais kepant šokoladinius blynus; jeigu lyja, tu esi sausakimšame viešajame transporte, Mac'as padės nusiraminti ir nebambėti panosėje ant bambančių; draugams sukant cigaretes (labai raminantis ritualas, o ypatingai su DeMarco); man jis dar tapo puiki pradžia pokalbiui su nepažįstamuoju. Dabar tas nepažįstamasis yra jau ir puikus mano draugas!

Buvo vasarą dienų, kuomet klausiausi tik DeMarco, vėliau buvo dienų, kuomet jo atsiklausiau pakankamai ir nebenorėjau klausytis. Dėl to bilietus nusipirkau tik tris dienas prieš spalio 18, ir tai tik pamačiusi, jog pagaliau yra stovimų bilietų. Gal ir gerai, jog neypatingai jo laukiau ir nesusidariau jokių vilčių.

Koncertą apšildantis Aldous Rh man labai patiko. Buvau su draugais netoli scenos ir labai labai pasigavau jo skleidžiamą emociją. Šokinėjau ir spraginėjau pirštais, kol paskaudo. Jis išėjo ir tada buvo keli tie nuostabūs nuostabios publikos staigūs perėjimai į skirtingas puses. Vienu metu stovėjau tarp dviejų besilaižančių porelių ir negalėjau pajudėti. Ir vėliau man pradėjo stipriai trūkti oro bei spausti galvą nuo žmonių kiekio (ir taip, mano ūgis 1.80m. ir esu esu buvusi daug didesniuose koncertuose, festivaliuose). Dėl to su drauge iš Vokietijos (kuri apie DeMarco sužinojo dieną prieš koncertą. Bet jai patiko ir ji nusipirko bilietus, jog nueitume drauge!) nulėkėme iki balkono ir visą koncertą, visus komiškus juokelius, muzikinius intarpus ir išgertuves ant scenos žiūrėjome kiek nuošaliau.

Ir pradžia aš mėgavausi. Buvo gera sėdėti ir linguoti, stebėti minią, dainuoti. Buvo gera ir išgirsti jo balsą kalbant bei patirti kelis ausų orgazmus. Buvo juokinga ir pamatyti visas jo parodijas, juokinga jį matyti šokant su žvejo kepurėle ir žavinga matyti rankose taurę vyno. Iš visų pusių šarzuotas Mac DeMarco!

Ir gal koncerto pabaiga buvo kiek per daug apgerta. Gal buvo nesmagu dešimt minučių jo nematyti scenoje ir žiūrėti į jau pernelyg daug manevruojančius jo grupės narius. Kiek atsibodo pusvalandį neišgirsti dainų, o matyti tik spektaklį, kuris nesuteikė daug emocijų ar šiurpuliukų nugaroje. Ir greičiausiai dėl pernelyg laisvos aplinkos į koncertą nebe eičiau antrą kartą (pabrėžiu, sakau, jog tik greičiausiai), bet labiausiai man nepatiko publika. Dažno jų stilius buvo puikus, dėl to nesiginčysiu. Bet mane labai užknisa daininkų/aktorių/influencerių įdėjimas į dievo rėmus. Sutobulinimas ir išaukštinimas asmenybės. Ir aš suprantu, jog jiems patinka DeMarco muzika - man irgi patinka. Bet nebūtina rėkti per subtilius akordus vos pamačius jo galvą, nebūtina rėkti jo grupei vos pradėjus jiems pasakoti istoriją. Negi taip būtina spaustis, grūstis, jog būtumėt 10 centimetrų arčiau šio kanadiečio? "Vakaro reziumė: Mac Demarco kietas, hipsterių publika tai nelabai" rašė viena mergina instagrame ir aš jai pritariu.

Veganiškas Mac&Cheese
Rašau apie Mac DeMarco koncertą, o tada apie Mac&Cheese, haha.

Reikės: -50g. makaronų (geriausiai tinka kriauklelės, bet didelio skirtumo skoniui forma nesuteikia!); -1 šaukštas alyvuogių aliejaus; -1 šaukštas miltų; -1/2 puodelio sojų pieno; -40 g. veganiško sūrio; -petražolės; -pomidoras; -keli pievagrybiai; -2 šaukštai maistinių mielių; -keli žiupsniai druskos; -Mac DeMarco muzikos fone.

Aš rekomenduoju klausyti DeMarco per vinilą, bet tiks ir telefonas. Atsipalaiduojame ir šokant gaminame. Viename puode užverdame vandenį, vėliau suberiame makaronus ir juos išverdame iki al dente kietumo (geriausia virti 2 min. mažiau nei nurodyta ant pakuotės). Keptuvėje ant vandens iškepame pievagrybius, pomidorą ir petražoles, o dar kitame puode (geriausiai mažesniame) pakaitiname aliejų, bet neužkaitiname, jog nesudegtu vėliau dedami miltai. Sudėjus juos pilame pieną (1/4 puodelio, išmaišome, o tada supilame likusią dozę), padarome taip, jog nebūtų jokių gumuliukų, o tada sudedame sūrį ir kaitiname tol, kol jis išvirs. Sudedame druską, išmaišome, palaukiame, kol padažas kiek atvės ir tik tada dedame maistines mieles (aukštoje temperatūroje jos praranda savo savybes). Suberiame makaronus, viską dar kartą permaišome ir serviruojame lėkštėje kartu su daržovėmis.

Kaip visada, daug čia galima keisti, nebūtina dėl vieno produkto keliauti į parduotuvę. Sojų pienas gali virsti ryžių pienu, maistinių mielių skonis daugelį erzina, tad vietoj jų, galima įdėti daugiau sūrio. Vietoj pomidoro, pievagrybių ir petražolių, keptų ant vandens, galima ant aliejaus pasikepti moliūgus su rozmarinu. Galima net nesiklausyti DeMarco, o pabaigoje ant makaronų pripurkšti kečiupo. Darykite taip, kad skanu būtų jums!

Simona.

džiugina, malonina, stimuliuja, tenkina ir patenkina

Mano nuotaika puiki. Aš vaikštau į renginius, dažnai praeinu pro raustantį Bernardinų sodą, planuoju būsimą kelionę į Angliją ir darau dar kelis dalykus, kurie mane paskutiniu metu džiugina:

Mažvydo biblioteka ir šalia esanti "Tarbushi" užkandinė. 10 ryto savaitgaliais dar įmanoma spėti užsiimti visą stalą sau humanitarinių mokslų skaityklos balkonėly, kur puikiai atsklenda saulės šviesa. Kokias keturias valandas pasimokau, tada lėkiu į "Tarbushi", kur yra keli labai skanūs veganiški kebabai arba dar geriau - falafeliai, spring rollsai, koldūnai su visokiais humusiukais, padažiukais ir t.t. Labai skanu, o su Vilniaus centro kainomis palyginus - nėra taip ir brangu. Tada atgal mokytis, nes abitūros laikai jau čia.

Paskutiniu metu pamėgau Opiumo klubą. Nežinau, ar mane ten labiau stebina jauni vyrai, ant rankų turintys vestuvinį žiedą ir siūlantys tau nemokamų gėrimų (gerai, kol kas sutikau tik vieną tokį), ar valandas užsimerkę, tranzo būsenoje pakibę žmonės. Bet kažkas mane ten traukia ir savaitgaliais aš dažnai šoku. Nepatinka man tos eilės iki Yucatano, bet labai patinka ryte grįžti namo, nusiprausti ir pavargusį kūną paguldyti po nuostabios nakties.

Dar labai džiaugiuosi projektu Nepatogus kinas. Nors Vilniuje jau jis baigiasi, suspėjau pamatyti kelis seansus, kurie praplėtė mano akiratį, sudalyvavau ir vienoje diskusijoje. Dabar belieka laukti Scanoramos, nes kino festivaliai yra jėga. Jėga, jog juose nėra tiek daug komercijos ir dažniau sukasi idėjos nei beprasmis veiksmas. Ir dar jėga yra 2 valandas netrukdomai ir pilnai pasinerti į filmą, susikoncentruoti tik į jį.

Aš atradau būdą, kuris padeda man bent darbo (ha, ironiška) dienomis maitintis sveikai: food prep'as arba kitaip, maisto susiruošimas iš anksto tikrai padeda grįžus namo nepulti iš karto prie sausainių, kurių pas mus visada būna. Ar rytais likti nepavalgius, kas retai nutikdavo man, bet jums, jei susiduriat su šia problema, toks metodas tikrai turėtų padėti. Dažnai sekmadieniais pasidarau didelį puodą troškinio, užsišaldau vaisių (kokteiliams ryte) ir net nereikia galvot, ką valgyti, o ko nevalgyti. Kadangi man rūpi gamta, rūpi mūsų turimi ištekliai, o ir mano šeimos finansai - ranka nekiltų paruošto maisto nevalgyt, o vėliau jį ir išmesti. Tad valgau taip ir kol kas nepabosta! O jei labai įdomu, daugiau mano nefotogeniško ir kasdieninio maisto galite pamatyti gėdingame instagrame @simonaeatsvegan.

Šokiruojančiai nustebino ir Vinco Mykolaičio-Putino kūrinys "Altorių šešėly". Nesitikėjau tokios stiprios, daug simbolizmo turinčios literatūros rasti privalomų knygų mokykloje perskaityti sąraše. Nesitikiu iš lietuvių kalbos egzamino aukšto balo, bet jei pasiseks gauti šį kūrinį, galbūt pasiseks ir išlaikyti. O būsimi dvyliktokai, taip, šviesa tunelio galia laukia. Kentėkit.


IKI parduotuvė turi savo tinklo maisto produktus ir neseniai atsirado veganiški avižiniai sausainiai šokoladu (o gal jau buvo ir seniau, bet neteko pastebėti) ir aš nežinau, kas gali geriau sunkią dieną prablaivyti nei jie bei Doorsų albumas. Šią psichodelinio roko grupę įpratau klausytis klasės vakaronių metu ir prikibo. Prikibo taip, jog rytoj ilgai lauktas Mac DeMarco koncertas, o fone berašant visai ne jis.

Ir klasės vakaronės. Nevisos klasės, bet saujelės žmonių iš jos, susitinkančios kas kokias dvi savaitės kartu pavakaroti. Mes klausomės geros muzikos, mes gaminame maistą, mes geriame vyną, mes kartais einame į Opiumą, o kartais mes šnekame iki paryčių apie Argentinoje užsilikusias nacių grupuotes. Mes palaikome vienas kitą, mes auklėjame vienas kitą, mes juokiamės vienas iš kito. Mes bijome, kartu bijome, kas liks iš mūsų grupelės po šitų metų. Bet dabar aš šiais vakarais mėgaujuosi labai stipriai.

Kartais po mokyklos nueinu išgerti kavos. Kartais iki vėlumos skaitau knygas. Kartais netyčia nusiperku 9 dienų trukmės kelionės bilietus į Londoną, nors norėjau išvykti vos 5 dienoms (gerai, prigavot, taip buvo tik kartą) ir vėliau ilgai suku galvą, kaip išsisukti iš situacijos su dabartiniu mažu biudžetu. Kartais prisimenu, kaip gerą buvo vasarą prie jūros, bet iš tiesų, labai mėgaujuosi viskuo, kas vyksta dabar. Pozityvus gyvenimo periodas, tikiuosi toks ir jums,
Simona.

Pirmos dienos būnant moterimi

Kiek daugiau nei mėnesis abitūros, kiek mažiau nei mėnesis pilnametystės. Ir viskas yra labai gerai, kol kas registre nė vienos "mokausi iki 3 nakties ir niekam neturiu laiko" dienos, nė vienos "guliu lovoje, o egzaminai už 8 mėnesių ir aš tikrai jų neišlaikysiu" minties. Tikrai, viskas savo ritmu slenka ir slenka maloniai. Užvakar po pamokų riedėjau su draugais pasidaryti naminių tortilijų ir pasėdėti prie krosnies į Nemenčinę, o šiandien jau 10 val. ryto buvau prisistačiusi į Nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką, kurioje man patinka mokytis daug labiau nei namie. Visur išlaikytas malonus balansas ir niekur nepasiekti jokie kraštutinumai.

Galiu Jums papasakoti apie tai, kaip prasidėjo mano pilnametystė - pirmas gimtadienis, kurio laukiau ne dėl dovanų (bet kam įdomu, jos minimo įrašo gale). Ir jei klausiat, ar kas pasikeitė, tai taip, pasikeitė. Galiu išgelbėti žmogų paaukodama jam kraujo, turiu balsavimo teisę, o jei tik panorėčiau, galėčiau daryti ką tik noriu, neatsižvelgiant į aplinkinių nuomonę. Ai, ir jei ateis "mokausi iki 3 nakties ir niekam neturiu laiko" akimirka, galėsiu pati nusipirkti energetinio gėrimo.

O šventė prasidėjo, galima sakyti, dar likus pusvalandžiui iki vidurnakčio ir iki sukakties, nes kartu su vienu bendraklasiu nusprendėme nužygiuoti iki visą parą veikiančios parduotuvės ir mušant 00:00 laikrodyje nusipirkti to, pagaliau legalaus, gėralo. Visą kelią galvoje meldžiausi, jog tik paklaustų ID ir aš galėčiau išdidžiai parodyti kortelę, bet pasirodo, aš ją užmiršau namie. Ir paklausė. Tai gerai, jog draugas turėjo savo, bet pradžia jau kiek paradoksali. Vėliau mes ėjome į parką valgyti ir atsigerti jo paruoštos staigmenos - naktinių veganiškų kebabų ir naktinio šaltutėlio alaus. Pavalgėm, pagėrėm, nužingsniavom namo, o aš savo skardinę tik padėjau ant stalo ir smigau miegot, nes sekančią dieną laukė mokykla. Rugsėjo 11 dienos rytą, visa šeima sugužėjo į kambarį bedainuodami "su gimimo diena" ir atsisėdo ant lovos, tiesiai priešais stalą, ant kurio buvo padėta skardinė, kurios dar vakare nebuvo. Juokinga, tik nejuokinga, jog per septynias valandas pilnametės gyvenimo sugebėjau du kartus neapgalvoti savo veiksmų, o tuoj pat laukė ir dar vienas smūgis į stoišką būseną. Gavau žinutę, jog po pamokų esu kviečiama susitikti ir nusprendžaiu apie tai parašyti draugėms, nes gi visi stereotipai apie privačius pokalbius tarp vyrų ir moterų yra teisingi - tokie pokalbiai neegzistuoja. Bet netyčia pokalbio nuotrauką nusiunčiau į gimtadienio vakarėlio pokalbį, kuriame buvo ir rašantysis. O štai ir aš, man 18, esu suaugusi moteris, bet pridarau ir tokių dalykų. Vis tik, po pamokų susitikom, pasėdėjom mano mylimame meno inkubatoriuje, suvalgėm veganiško šokoladinio torto, o vakare gėriau vyną su giminėmis iki kol paskambino manasis draugas/Šveicarijos mokyklos mylimiausias žmogus/seniai matytas ir girdėtas turkas, norėdamas pasveikinti su gimtadieniu bei prasitardamas, jog dabar savo namuose augina mainų moksleivę iš Italijos, į kurią jo mergina žiūri kiek su pagieža. O aš ir pajuokavau, jog panaši situacija jam su merginom buvo ir Šveicarijoje. O telefonas buvo garsiakalbio rėžime ir po šių žodžių visa jo šeima pradėjo dainuoti "su gimimo diena". Tai tokia ir buvo diena, praėjus 18 metų po mano gimimo.

Pamiršau tik paminėti, jog per ilgąją pertrauką, susitikau su bendraklasiais prie suoliuko, prie kurio susitinkam kiekvieną ilgąją pertrauką. Tik šį kartą ten buvo veganiški keksiukai su avietėmis. 

Per šį mėnesį dar spėjau susilaužyti dantį, antrą kartą gyvenime. Vieną antradienį gulėjau namie ir mokiausi, iki kol nusprendžiau pasidaryti pertrauką nueidama šokolado į parduotuvę. Išsirinkau juodą, Latvijos įmonės "Laima" šokoladą, su Vilniaus paveiksliuku ant pakuotės. Suku namo ir kandu tiesiai į kietą riešuto kevalą, kuris netyčiomis pateko į šokoladą gamykloje. Kramsnoju, o iki galo nesukramčius spjaunu kartu su pusę danties. Sekančią dieną stengiuosi prisiskambinti draugei ir užkliūnu už laiptelio senamiestyje. Griūnu ir kartu suplėšau savo mylimiausias kelnes bei odos gabalą, kuris sruva kraujais.

Šiais metais sugalvojau dar ir fiestą iškelti. Jau senokai neturėjau gimtadienio, į kurį susirinktų būrys draugų, tad suradau stovyklą, nupirkau daug tų mažyčių bulvių, kurias skanu ant griliaus kepti ir sukviečiau kiek daugiau nei tuziną artimų žmonių. Apibendrinus, mes daug šokom, daug juokavom, sakiau tostus ir jiems, o jie sakė tostus man. Džiaugėmės vieni kitu, ilgos trukmės smala, o ryte ant ežero kranto, susisukę į pledus, valgėm avižų košę su aviečių uogiene. Ir kalbėjom apie tai, kaip gera būti.

Draugai gimtadienio proga pridovanojo visko. Atrodė, jog iš visų smulkmenų ir ne smulmenų, buvo man padovanota sudaiktinta mano pačios versija, už ką esu ypatingai dėkinga. Gavau ir daug gėlių, ir didelę dėžę veganiškų spurgų, ir specialų įrankį kokteiliams ar arbatoms šaldyti, ir Ryanair dovanų čekį (kurio pusės užteko jau vienai būsimai kelionei), ir humuso, skraidinto gimtadienio paryčiais tiesiai iš Berlyno, ir dar gavau XL dydžio marškinius su "The Office" serialo frazėmis, puikiai tinkančius į Mažvydo biblioteką arba į miego sesiją. 

Tai tiek, tiek to pilnametystės džiaugsmo,
Simona