Rumunijoje vynas nėra brangus!

Paskutinę progą pakeliauti šią vasarą išnaudojau. Nuskridau į šalį, apie kurią nei kada svajojau, nei kada pernelyg domėjausi. Matydavau jos pavadinimą bežiūrint "Eurovizijos" konkursą ir dar juokdavausi, kaip jos sostinę kažkas sumaišydavo su Budapeštu. Turėjau progą pagyventi ir netoli Novaci miestelio, aplankyti Targu Jiu ir dar kelias dienas po klubus pavaikščioti ir Bukarešte. Rumunija buvo... ji kitokia nei kitos Europos šalys. Tik nežinau dar, ar tai gerai, ar tai blogai.

Į Rumuniją keliavau kartu su savo viena artimiausių draugių Rūta. Dar pavasarį netyčia užmatėme Unique Projects projektą apie pasaulio įvairovę (angl. k. diversity), kuriame galima buvo dalyvauti ir nepilnamečiams (nuo 16m.), tad užsiregistravome, sumokėjome dalyvio mokestį, nusipirkome bilietus (kurių kainą vėliau kompensuoja ES) ir pernelyg negalvojome kaip viskas bus. 

Pati pirma diena buvo įdomi. Įdomi jau vien dėl to, jog lėktuvas turėjo pakilti 10val iš Vilniaus, o parą prieš aš kėliausi apie 6val, jog nuvažiuočiau iki dantistės, pusę dienos ieškojau keleto naujų drabužių, vėliau nuo 17val iki 22val dirbau viename restorane, o nuo 23val iki 6:30val ryto klube. Namie buvau apie 7val, nuprausiau savo prakaituotą kūną ir visai be jėgų atsidūriau oro uoste. Skridome į Bukareštą su persėdimu Varšuvoje, tad abu skrydžiai buvo per trumpi miego sesijai. Kartu nusileidę su visa Lietuvos delegacija, patyrėme nežmonišką karštį, nusistebėjome, jog cigaretės kainuoja tiek pat, kiek Lietuvoje ir šiaip ne taip, suradome autobusiuką, kuris turėjo mus nuvežti iki vilos (taip, vilos) Novaci kaimelyje. Įdomu tai, jog manėme, kad važiavimas užtruks apie valandą. Užtruko net šešias, nes važiavome į visai kitą šalies kampą. Ir buvo smagu, lietuviai vieni su kitais susibendravo, o aš dar spėjau valandžiukei numigti. Atvykę iš karto lėkėme pavalgyti, o temstant dar kažkaip sugebėjau palaikyti pokalbį su naujais pažįstamais kalnų apsuptyje.

Man maistas yra viena sudedamųjų geros išvykos dalių. Su juo yra paprasta socializuotis, patirti trumpalaikį malonumą, pažinti vietinę virtuvę, o kaip veganei, visada stebėti, ką vietiniai pasiūlys tokiai gurmanei. Nieko gero ir nepasiūlė - jei visi kiti per dienas valgė vištienos šlauneles su bulvių koše be jokių daržovių, aš visuomet gaudavau tokio patiekalo pakaitalus. Dažniausiai tai būdavo bulvių burgeris su bulvių koše. Arba ryžiai su sojos kepsneliais. O pusryčiams sojos dešrelės, sojos kumpis, sojos sūris. Beveik niekas nebuvo patenkinti, tad kas antrą dieną eidavome 3km pirmyn ir 3km atgal iki parduotuvės, jog nusipirktume agurkų (šalia mums tiekiamo maisto), oreo sausainių ir vyno. Vidury projekto aplankėme Targu Jiu miestelį ir nemeluosiu, didžiausias susidomėjimo centras jame buvo maisto prekių parduotuvė (tada nusipirkome dar daugiau agurkų, oreo vyno ir dar humuso, nes parduotuvė buvo didelė ir turėjo šio gėrio). Ir jei maistas buvo itin valgyklinio pobūdžio, o plastmasinė gėlėta staltiesė visada keldavo šypsnį, už užstalės buvo smagu sėdėti. Buvo smagu kartu išdarinėti maistą, juokauti apie jį, o kadangi valgydavome lyg kokioje terasoje, tuo pačiu galėjome ir svajingai stebėti kalnus.

Pats projektas prasidėjo vangiai. Gal dėl itin šiltos temperatūros, gal dėl "vadovų" nesugebėjimo puikiai iškomunikuoti naujų žinių, motyvacijos trūko ir smagiausias laikas buvo pertraukos tarp užsiėmimų, kuomet įmanoma buvo susipažinti su moksleiviais, studentais iš Lenkijos, Rumunijos, Bulgarijos ir Portugalijos. Pati tema - stereotipai, išankstiniai nusistatymai, "mes visi skirtingi, bet tuo pačiu visi vienodi" yra jau seniai girdėta, apie ją daugelis, o ypatingai į tokius projektus važiuojantis žmonės turi daug žinių, tad suprantu, jog yra sunku padaryti kažką naujo ir neregėto. Kiekviena šalis turėjo sau paskirtą dieną, kuomet galėjo dėlioti programą kaip norisi ir vieninteliai lietuviai su portugalais tam nebuvo pasiruošę. Tiesa, tai tikrai įvyko ne dėl mūsų kaltės, tiesiog anksčiau nebuvome informuoti šiuo klausimu, tad galima dėti riebų minusą projekto komunikatoriams. Ačiū dievui, sugebėjome, mes, lietuviai, nepasišiukšlinti. Kadangi Lietuvos diena buvo priešpaskutinė, stebėję kaip elgiasi kitos šalys, kelias naktis prieš visi praleidome dėliodami ir rašydami programą. Po vakarinių renginių susirinkdavome į vieną kambarį ir bandėme viską padaryti taip, jog tiek dalyviai matytų prasmę ir naudą veiklose, o ir mes išsineštume kažką prasmingo.

Kadangi mūsų dienos tema buvo Brexito situacija, tikiu, jog nemaža dalis komandos suprato gilesnes šios problemos potekstes, o aš pasinaudojau proga patreniruoti savo viešojo kalbėjimo įgūdžius (stengiuosi pasitaikius progai visada kalbėti prieš didesnę auditoriją, nes noriu savo scenos baimę įveikti arba bent jau sumažinti). Ir apibendrinus, Erasmus projektai pasižymi laisve mokytis pačiam. Galbūt iš tavęs bus tikimasi, jog dalyvautum visuose užsiėmimuose, aktyviai atsakinėtum į klausimus ir spręstum problemas, bet niekas neseks kiekvieno tavo žingsnio ir netvardys tau tylint. Niekas nesiūlys tau atsisėsti šalia užsieniečių vietoj lietuvių, o ir jokios programos rašyti neprivalėsi. Jei tik nori, jog projektas tavo širdy išliktų ilgai, turėsi stengtis pats. Tą aš ir dariau, tad šiandien menu dienas Rumunijoje su šypsena.

Po projekto keletas dalyvių nusprendė dar trumpam pasilikti Bukarešte. Tiksliau, nusprendė pasilikti dar prieš projektą, bet principas tas pats - airbnb, klubai ir brangūs restoranai, nes brangūs restoranai čia būtų visai normalūs Lietuvoje. Per dvi dienas apvaikščiojom daug įvairių barų, pamatėme Rumunijos parlamentą (o tai yra pats sunkiausias pastatas pasaulyje, sveriantis apie 4098500000 kg.), daug kartų sėdėjome nepažįstamų žmonių automobilius, tad sukaupiau ir keletą patarimų. Jei pasitaikys pigūs skrydžiai, griebkite, o atvykę gyvenkite dar pigiau!

1. Taksi nepasitikiu jau Lietuvoje, o čia tuo labiau nesiryžčiau lipti į geltoną automobilį. Anglų kalba rumunams dažnai yra svetima, o neįjungti mašinėlės, beskaičiuojančios pinigus už pavažiavimą, lengva. Vis dėl to, miestas didelis ir jei gyvenate ne centre, gali tekti itin daug pavaikščioti. Yra metro, bet aš siūlyčiau ir Lietuvoje populiarųjį "Taxify", nes kelionė bus trumpesnė, o kainos atžvilgiu nesiskirs per daug. Už 10 minučių kelią mašina mokėdavome apie 1-2 eurus, o kelionė nuo centro iki oro uoto apsieis apie 4-6.
2. Puikiai suprantu, jog fanny pack gali būti pabodęs dalykas, o kažkam dar asocijuotis su negerais dalykais, bet man - tai išsigelbėjimas ir festivaliuose, ir Rumunijos senamiesty. Vieną vakarą iš draugo kuprinės vos neištraukė piniginės (ir laiku pastebėjome, ačiū dievui), o tuo tarpu aš, visą laiką nešiodama svarbiausius daiktus ant pilvo, galėjau būti neapdairi. Be to, normalus fanny pack'as ant pilvo yra visuomet geriau nei visa kuprinė nusukta ant pilvo.
3. Shift Pub restoranas. Atrodo taip, lyg iš visų tų Los Andželo vlogų - lauke terasa apaugusi vien vijokliais, viduj baltas interjeras ir galimybė savo patiekalą valgyti lovoje. Išbandėme abu variantus ir abu patiko. Įspūdingi kokteiliai ir didelės gero maisto porcijos. Labai pavydžiu Bukareštui šios vietos.
4. Gradina Eden parkas. Daug hamakų, suoliukų, medžių, o vakarais ir lempučių ant tų medžių. Keli maisto autobusiukai, keli bariukai ir tikras, šių laiko Edeno sodas!
5. Ne, tai ne jūs blogai bendraujate ir ne, greičiausiai jūs nesate nemandagus pirkėjas. Playginus su Lietuva, čia padavėjų ir pardavėjų etiketas yra nepalyginamai prastesnis. Net ir centrinėse, prabangiose vietose, jums mokant pinigus jie gali sugebėti nemaloniai bendrauti. Buvo keletas išimčių, bet nedaug, tad neįsižeiskite ir nemanykite, jog su jumis kažkas blogai!
6. Frudisiac kavinė pusryčiams. Brangoka, bet ten valgydama jaučiausi lyg kokiame filme. Labai jauki aplinka, gražus kavos menas ir itin fotogeniški pusryčiai. Kas be ko, skonis nėra prastas.
7. Pirkite naminį obuolių vyną. Skonis neįkyrus, o litro kaina vos vienas euras!

Tai tiek. Važiuokite į Erasmus projektus ir prašau, nemaišykite Bukarešto su Budapeštu.

Simona