"NaNoWriMo" kitaip

Pirmoji lapkričio diena žymi mano ilgai lauktojo projekto "NaNoWriMo" (National Novel Writing Month) pradžią, kurios laukiau vos ne metus, o paskutinius 3 mėnesius dar ir nemažai šiam, prieš kelis metus išbandytam projektui, skyriau dėmesio ir planavimo, tačiau... atrodo, jog planas per mėnesį parašyti solidžią (o greičiausiai nelabai, nes tik mėnesis tam skirtas) novelę neišdegs. Ačiū dievui, to nesakau širdy tęsdama liūdną gaidą, nes dalį šio iššūkio pasilieku - tiesa, nežinia ar lengviau įvykdomo.

Paskutinis įrašas šiame tinklaraštyje pasirodė rugsėjo 27 dieną - maždaug du mėnesius čia rašiau reguliariai, tačiau staiga nusprendžiau, jog noriu pailsėti nuo rašymo ir didesnę dalį laisvalaikio skyriau naujoms pažintims, naujiems projektams, savanorystei, tiems patiems mokslams, bei neslėpsiu, keliems serialų maratonams. Ir labai gerai padariau atidėdama klaviatūros skrebenimą į šalį, nes jaučiuosi daug stipriau idėjų atžvilgiu - gal ir niekada man jų netrūko, tačiau dabar vien prisiminus šią internetinę platformą atsiranda nepaaiškinamas noras rašyti ir vėl. Ir nors pirminis planas buvo grįžti čia jau po lapkričio iššūkio, supratau, jog šiuo metu man naudingiau bus skrebenti čia ir dviejų mėnesių tyla nebus tas dalykas, kuriuo aš didžiuosiuosi savo valia.

Ir vis dėl to, šį mėnesį nenoriu pamiršti skaičiaus 50 000 - tad jis ir lieka (ir taip, internetinėje projekto svetainėje aš vistiek užsiregistravau). Prieš išvažiuojant su mainų programa į Šveicariją perskaičiau knygą "Laimės projektas" ir tada susirašiau gal 30 mažų įpročių bei idėjų, kaip praturtinti savo dienas naujais vėjais, kurie darytų įtaką mano sveikatai, kūrybiškumui, nuotaikai ir t.t. Šių minčių tikslas nėra jas visas iš karto pritaikyti savo kasdienybei, tačiau kiekvieną mėnesį vis gvildenti naujas veiklas, kurios turėtų atnešti daugiau įvairiapusiškumo į mano kuklią rutiną. Tad vietoj to, jog pamirščiau savo norą parašyti 50 000 žodžių, pritaikau jį savo dabartiniams tikslams – tinklaraščio bei dienoraščio atgaivinimui. O kadangi vasarą buvau dar ir eilėraščius pradėjusi kurti – jei tik bus kokių kelių šimtų neparašytų žodžių liekanų (o jų tikrai bus, kai per diena teks į visumą sujungti 1667 žodžius), visada sakyti ir šiai meno formai taip. Kitais resursais kalbant – rašyti daug ir nelabai svarbu ką, atgaivinti senas idėjas, jog atsirastų vietos naujoms bei tobulinti savo kūrimo įgūdžius, o juk praktika ir intensyvi praktika yra puikiausia priemonė šiam tikslui pasiekti. O ir "NaNoWriMo" projekto šalininkai sako, svarbiausia kurti daug ir pradžioje nelabai svarbu ką. Štai ką iš visą lapkritį darysiu, taip pat ir registruodama parašytą žodžių skaičių į svetainę.

O noras sukurti novelę nedingsta - žinoma gaila, jog to jau nespėsiu padaryti šiemet su keliais tūkstančiais žmonių iš viso pasaulio (bent jau vienu metu mes visi kartu rašysim, ši idėja suteikia kiek džiaugsmo širdelei), tačiau NaNoWriMo nėra tik lapkričio mėnesio veiklos projektas - visuomet yra rengiamos rašymo stovyklos, kurių metu irgi galima rašyti. Galų gale, nors tokie projektai kiek labiau prisaisto prie užduoties, o jų pagalba sunkiau visus reikalus numesti į šalį (vis dėl to matome, jog nebūtinai mano atveju) - nebūtina yra prisirišti prie štai tokios knygos kūrimo formato. Mano tikslas parašyti ilgą kūrinį nėra tik šių metų užgaida ir svajonė - tam dar bus pilna laiko ir ateityje, tad stengiuosi, nors ir laisvu noru atsisakiusi šios užduoties, nenurašyti savo gebėjimų, o dabar esantį laiką panaudoti kažkam kitam, kaip ir sakiau, šiuo metu labiau vertam mano dėmesio, t.y. - tinklaraščiui bei pagaliau išmokimui, jog jį reikia rašyti reguliariai ir apskritai rašyti reguliariai. Vienintelis dalykas, kurio dabar kiek bijau yra lapkričio 13-17 dienų periodas, kurio metu mano mokykla dalyvauja Nord+ projekte. Jau už dviejų savaičių, penkioms dienoms į mūsų mokyklą atvyksta norvegai, danai ir latviai, kurie čia, Vilniuje apturės trumpalaikius mainus. Į savo namus aš priimu keturiolikmetę norvegę, kuri bent jau iš gautų anketų pasirodė visai maloni. Ir nors visi projekto dalyviai turės bendrą programą kartu, vakarais laisvalaikiu savuoju dalinsimes ir mes, lietuviai. Viskas yra puiku ir aš esu labai laiminga, jog mano mokykla dalyvauja tokiose švietimo alternatyvose, kurių metu galima iš arti susipažinti su kita kultūra bei pakeliauti (nes pavasarį jau aš važiuosiu į Norvegiją, į negirdėta Levanger miestelį ir to laukiu dar labiau, nes niekuomet anksčiau neteko aplankyti šios šiaurinės šalies), tačiau įdomu, kaip tai padės/pakenks mano rašymo iššūkiui, kurio labai nenoriu dėl šiokių tokių sunkumų numesti į šalį. Ir žinoma, šiam veiksmui aš turėčiau tikrai padorią priežastį, tačiau jau spėjus mesti pirminį tikslą į šalį, nesinori to daryti ir su alternatyva, tad iš visų jėgų stengsiuosi rašyti. Tikrai.

O kalbant apie iššūkius bei tikslus sau - ne be reikalo aš juos ir prisiminiau (nors pagal nerašytą taisyklę tai turėjo įvykti tik už dviejų mėnesių, t.y. sausio 1ąją dieną). Dar prieš kiek daugiau nei savaitę teko savanoriauti "TedxISM" konferencijoje tema "Question the Expected" - ir nors tarp čia buvusių kalbėtojų, kuriuos spėjau išklausyti laisvesniu metu, daugelis paliko didesnį ar mažesnį įspūdį, vis dėl to kalba, kurią įsiminiau labiausiai tapo transliuojama iš senesnių archyvų, kurią ir jūs galite peržiūrėti čia.

Įdomu tai, jog net ir čia kalbama apie "NaNoWriMo", o taip pat ir apie tai, jog drąstiškai pasiekti tikslai labai greitai ir dingsta iš mūsų gyvenimo. Vis dėl to, aplinkinių taip linksniuojamas veganizmas man prilipo ir net nesiruošiu juo atsikratyti, tad tikiuosi, jog ir įgūdis bent kažką kiekvieną dieną, nebūtinai po tiek daug parašyti išliks, o aš jau ir spėjau į ateitį, įkvėpta Matt Cutts bei "Laimės projekto", prisigalvoti keletą iššūkių, kuriuos galima įvykdyti per 30 dienų ir su kai kuriais iš jų išlikti ilgesniam laikotarpiui. Tikiuosi, jog tai bus puikios idėjos ir keliems iš jūsų, kurios nori save pavadinti novelistėmis, veganėmis, sportininkėmis, savanorėmis ar dar vis kitaip, kaip jums tik patinka ir be abejo, tinka:

• 30 dienų jogos iššūkis. Ne per daug drastiška, bet tikrai sveikintina ir sveika - prieš metus bandžiau tokį įvykdyti, tad pristygo motyvacijos ir pusiaukelėje mečiau, o štai dabar tik dar labiau norisi sau įrodyti, jog galiu. Youtube platformoje yra pilna šios srities grojaraščių, tad reikia tik susigalvoti mėnesį ir pradėti - greičiausiai tai ir bus mano sekantis mėnuo gruodis, apsuptas kvepiančių meduolių, o balansui palaikyti ir įvairios mankštos ant mano sporto kilimėlio.
• Aš dažnai nedrįstu savęs vadinti vegane, nes ši sąvoka tikrai neapibūdina vien valgymo įpročių, kuriuos tiesa, jau neblogai ir įvaldžiau, o sveikatos prasme sulaukiau daug teigiamų pokyčių, kuriuos man padovanojo augalinė mityba. Paskutiniu metu akiratyje turėjau ir daug informacijos apie žaliavalgystę, į kurią tikrai nenorėčiau mestis visam gyvenimui, tačiau 30 dienų iššūkis, kuriame valgomas iki 42 laispnių temperatūroje apdorotas maistas skamba tikrai kaip vertas iššūkio vardo. Nevadinčiau to drastišku veiksmu, ypatingai žinant šios mitybos naudą, tačiau būtų tikrai įdomu patirti šios gerosios "mados" naudą.
• Iššūkis, kuomet kiekvieną dieną prieš miegą yra skaitoma bent 30 minučių. Aš, kaip ir daugelis, mėgstu lovoje dar ir instagram'ą paržiūrėti, ir kelis kartus atnaujinti Facebook'o naujienas, ir vėl patikrinti savo simpatijos socialines medijas, o vėliau skustis, jog dėl tų mokslų net knygoms laiko nebelieka. Ir iš dalies tai tiesa, paskutiniu metu aš tikrai turiu krūvą užsiėmimų, tačiau skaitymas tik padeda greičiau užmigti, o pamiegojus ir dieną pradėti su tais neatidėliotinais darbais. Po mėnesio tokios veiklos seansų, įprotis tikrai turėtų išlikti ir ilgai gyvuoti.
• Užmegzti/atnaujinti primirštas pažintis - 30 jų per 30 dienų. Aš esu viena iš tų žmonių, kuriai beprotiškai reikia bendravimo, tačiau per dažnai aš pamirštu pasiūlyti išgerti kavos/alaus jau seniau matytiems draugams ir apsiriboju šventu penketuku, kuris ir sulaukia iš manęs pasiūlymų vis kartu kažką daryti. Esu labai laiminga, jog turiu tuos kelis artimus draugus, tačiau jaučiu ir reikiamybę nebūti vien tik su jais, kai dar praeitais metais kiekvieną savaitę sutikdavau po būrį naujų žmonių, kurie mane taip stipriai pakeitė. Gerai, jog tam turiu puikias galimybes - parašyti amerikietei, su kuria jau 4 mėnesius neturėjau kontakto, užkalbinti klasioką, su kuriuo paskutinį kartą kalbėjau tik prašant namų darbų atsakymų - žmonių pilna ir vienas per dieną netgi nėra tiek daug.
• 30 dienų mokytis užsienio kalbos. Vakar grįžau iš Prancūzijos ir per šį vizitą supratau, jog jau labai spėjau daug užmiršti tų gramatinių detalių. Atsakymas į klausimą kodėl yra labai paprastas ir liūdnesnis toks - nes grįžus iš Šveicarijos, nepaisant kelių perskaitytų knygų, peržiūrėtų filmų bei išsiųstų žinučių, šios kalbos visiškai nenaudojau. Per 30 dienų įmanoma ne tik prisiminti bei pagilinti jau turimas žinias, bet išsiugdyti įgūdį pačiai, be niekieno kito prievartos mokytis. Ir tai paprasčiausiai daryti dėl savęs.
  
• 30 dienų nevalgyti jokiose kavinėse, o svarbiausia - nepirkti ten kavos. Juokinga, bet man labai aktualu. Aš nemoku taupyti, o ypatingai kai kalbame apie smulkias, nebūtinai reikalingas kasdienines išlaidas - ir nors vengti maitinimo įstaigų reikėtų pradėti jau dabar (kaip ir mokytis prancūzų kalbos, sportuoti, sveikiau maitintis ir t.t.), 30 dienų be jų skamba kaip puikus iššūkis (ir svarbiausia žiūrėti, kaip draugai prie akių valgo patį skaniausią pasaulyje brownie iš Chaikos).
• 30 dienų gyventi be veido dailinimo priemonių. Aš nesu iš tų, kuri į mokyklą eina lyg į Macklemore koncertą, kosmetinėje turiu iki 10 priemonių (4 iš jų - lūpdažiai), tačiau be kasdieninio pūdros ant odos tėškimo irgi neapsieinu. Blogiausia, jog labiausiai bijau draugelių pasisakymų, kad atrodau labai jau serganti, nes pati puikiai jaučiuosi ir be makiažo, tad nemanau, jog man tai suteiks kokį savivertės kompleksą, tačiau būtų įdomų išbandyti 30 dienų gyventi be visų dailinimo priemonių vien dėl to, kad įdomu būtų pamatyti, ar kaip nors taip paveiktų mano odos būklę.
• 30 dienų sumušti 10 000 žingsnių rekordus (vasarą du trečdalius dienų pavyko, o rugpjūčio 20 dieną buvau nužygiavusi net 27 000 tokių).
• 30 dienų daryti Blogilates pritūpimų iššūkį (tik čia nebent prieš vasarą, šiaip neapsimoka, haha).
• 30 dienų medituoti.

Ir tikrai greičiausiai visų šių iššūkių neįgyvendinsiu - tačiau kiekvieną mėnesį savo dėmesį atkreipti į vis naują sritį būtų naudinga, tad aš ir stengsiuosi tai padaryti. O nauji iššūkiai turbūt atsiras kiekvieno mėnesio pabaigoje - jeigu tuo metu bus aktualiausia neišprotėti streso sankirtose - pradėsiu medituoti, kas galbūt man bus visai neįprasta. Tad to linkiu ir jums - būkit truputį neįprasti, truputi nesuprasti, ir truputį daugiau įdomūs sau ir kitiems. Auginti savo asmenybę nėra paprasta, bet tikrai verta,

Simona (iki rytojaus, o gal ir rytdienos).

P.S. Žinau, jog bus klausiančių ar pirmą kartą dalyvauju "NaNoWriMo". Atsakymas - ne, pirmą kartą skrepinėjau dar 2014 metais ir iššūkį įvykdžiau, nors dabar jau net gėda yra atsiversti tą dokumentą, kuriame slepiasi visi 50 000 žodžių. Vis dėl to, tai yra pagrindinė priežastis, kodėl sugebu šį antro karto tikslą padėti į šoną - aš žinau, jog kažkada tai jau padariau, tad jei labai norėsiu padarysiu ir vėl. O visiems dalyvaujantiems, jei tik tokių yra - didžiausios sėkmės ir ryžto! Idėjos ateis jas rašant. :)

P.P.S. Jei tik yra noro - pasidalinkite savo dabartiniu tikslu. Būtų labai įdomu išgirsti ir galbūt prisiimti jį, kaip idėją savo kitam iššūkiui.