Grįžau anksčiau. Man dar buvo priklausę dar 12 papildomų dienų Šveicarijoje ir 5 dienos Vokietijoje, kurioje vyks mainų moksleivių iš Europos stovykla, tačiau šiandien, birželio 13ąją dieną, antradienį, aš jau guliu savo senojo kambario lovoje, kurios patalynė yra apipaišyta neaiškias kiškučiais, nes praleistus 10 mėnesių ne Lietuvoje, jaunesnioji sesė gyveno čia, už lango lyja šiuo metu visai atrodantis nereikalingas lietus, primenantis, jog už 2000 kilometrų, alpes kaitina kaitri vakarų Europos saulė, kaitina ji ir ten likusius draugus bei mielą, mažą simpatiją. Keista suvokti, jog dar vakar su jais visais Liucernoje valgiau paskutinius biudžetinius mainų moksleivio pietus, susidedančius iš kelių agurkų, šokoladinio riešutų sviesto, minkštos duonos, bulvių traškučių ir pigiausio, dėžėse parduodamo vyno.
Jaučiuosi keistai, ir taip jaučiausi visus trys paskutinius mėnesius, tačiau net ir tas, bizzariškas momentas visada būdavo skirtingas.
---sekmadienis, birželio 18 d.
Jau spėjau praleisti keletą visai smagių akimirkų Vilniuje - aplankiau pirmąją veganišką piceriją Lietuvoje, pramyniau mylimus senus takus su draugais, pradėjau skaityti lietuvišką knygą, pirmą kartą per kokius 13 mėnesių, aplankiau kultūros naktį, kurioje niekad neturėjau galimybės sudalyvauti, o dar ir išbandžiau augalinį sūrio pyragą "Chaikoje". Bliamba, smagios ir skanios tos dienos čia buvo, nors ir paskutines jų leidžiu gulėdama lovoje su kiek kilstelėjusia temperatūra. Vis dėl to, karts nuo karto aplanko išgyventų akimirkų prisiminimai - kad ir vakar, kuomet mainų moksleiviai surengė paskutinįjį "Enge" parko vakarėlį ir socialinėse medijose buvo matyti daug nuotraukų. Dar pirmomis grįžimo dienomis mane slėgė didelis pavydas kiek ilgiau pasilikusiems gyvoti ten asmenims, bet po truputį grįžtu į vežes - sunku bus nesijausti kiekvieną dieną lyg atostogose, baisu bus užmiršti prancūzų kalbą, kuri paskutines dienas buvo beveik nekartojama, sunku bus ir jau yra visiems atsakyti į klausimą, tai kaip man ten sekėsi.
O turbūt taip pat kaip ir Lietuvoje tik su keliais kartais sustiprintomis emocijomis - tai buvo toli gražu ne atostogos, o naujas, pačios sukurtas gyvenimas. Aš ir vėl spėjau suprasti, kas man teikia daugiausiai džiaugsmo, ką aš vertinu labiausiai ir visa šita patirtis suteikė man pačius geriausius metus iki šiol. Atsimenu, kaip "yfu" minėjo, jog metų gale naujai išmokta kalba bus tik kaip vyšnaitė ant keksiuko šalia visų kitų naujai pažintų dalykų ir turbūt jie buvo teisūs.
Tai buvo metai, skirti sau ir manau, jog plius minus, panaudojau juos tinkamai, jeigu net būdama negraudi persona sugebėjau visą laiką skrendant iš Varšuvos į Vilnių prabliauti dėl vieno pasibaigusio gyvenimo etapo.
Artėja kitas - nauji planai jau gveldenasi, tad tikiuosi, kad viskas bus gerai!
2 komentarai:
Jausmingas įrašas ir galbūt tik kokiais 20% suprantu kaip tu jautiesi. Vis dėl to - linkiu naujų nuotykių patirti čia, grįžus!
P.s. kodėl grįžai anksčiau?
Ačiū, anonime.:) Parašysiu kažkada, kol kas dar norisi viską pasilaikyti sau ir pačiai apšlifuoti paaiškinimą, kodėl grįžau.
Rašyti komentarą