Apie viską ir apie nieką

Praėjo du mėnesiai mokykloje, o gal tiksliau galima sakyti - pralėkė ir jau po truputį, net ir po atostogų (o ypatingai po tokių šiltų ir aktyvių atostogų), darosi vis sunkiau pozityviai žygiuoti į tą pastatą, ant veido laikyti šypseną ir sau kartoti, jog viso to reikia ateičiai, viso to reikia svajonių išsipildymui. Nesu valios apleista ir dar sugebu padaryti dalykus laiku, tik po truputį tai nebetenka prasmės, nes net ir turėdama biologiją B lygiu, turiu jai "sugaišti" laiko, kas neteikia jokio džiugesio kaip ir visos mintys apie šį dalyką. O juk taip nesmagu laukti tos saldžios ateities, kai dabartis tampa kiek kartoka. Dėl to aš pradedu gyventi mintimis apie sekančias, kitas sekančias ir dar net velykų atostogas, o dabartines dienas džiugina savanorystė ir įvairiausi projektai, tad dalį jėgų skiriu šioms veikloms ir kažkokiu tai būdu dar vis sugebu nebūti per didele niurzga, kuri viskuo kaltina švietimo ministeriją (nors draugų tarpe, taip pat mėgstu blogai pakalbėti apie ją) ir į Delfi rašo straipsnius apie tai, koks gyvenimas sunkus vien dėl mokyklos.

Mane ši fotografija vis priverčia šypsotis tik pažvelgus į ją - kokie nuotaikingi ir pilni pažinčių buvo metai, apie kuriuos tik ir noriu kalbėti bei visiems iš eilės pasakoti. Bet yra paprastas faktas, jog net ir metus gyvendama Šveicarijoje atradau dalykų, kuriais galėjau skųstis (MOKYKLA IR VISA TVARKA JOJE) net ir šių žmonių, kuriuos taip trokštu kuo greičiau vėl pamatyti draugijoje.

Štai, neseniai buvusį vakarą praleidau angliškai komunikuodama su drauge iš Moldovos, nusprendėme, jog reikia važiuoti ten, kur nė viena iš mūsų nėra buvusi ir tai padaryti, nors ir su galimomis didelėmis pramogomis (pavyzdžiui, koncertai), kuo įmanoma pigiau - gyventi pigiausiame hostelyje, valgyti maistą ne kavinėse, o iš kepyklos pirktis didelį gabalą duonos ir daug daržovių, naudotis "nemokamų gidų" paslaugomis ir ištyrinėti vieną vietovę nuosekliai, o ne su traukiniais tampytis po šalį. Reikalas toks, jog iki šių planų reikės dar daug taupyti ir atsisakyti vienos didelės ekskursijos su klase į Amsterdamą, bet man daug labiau patinka gyventi mintimis apie savarankišką kelionę į kokį nors Londoną (vis dar nebuvus ir vis dar svajoju aplankyti šio miesto dėvėtų rūbų parduotuves) ar Briuselį (vien dėl savo mylimiausio maisto - bulvyčių. Reikia paragauti tikrų, belgiškų bulvyčių!) su man brangia, tik labai toli gyvenančia drauge nei apie 6 dienų gyvenimą autobuse kartu su žmonėmis, su kuriais laiką leidžiu likusius metus. Prioritetai?

Prisimenant apie kalbėtas dėvėtų drabužių parduotuves, paskutiniu metu jose praleidžiu tikrai daug laiko ir beveik visi pirkiniai keliauja tiesiai iš ten. Kažkaip vis pasiseka namo parsinešti įdomesnių raštų marškinių (nauja didelė simpatija) ar keistų vintažinių suknelių, kurias apsivilkus mokykloje klausia, ar patogu su tokiu dideliu žiurstu vaikščioti (prisipažįstu, į mokyklą šioji apranga gal ir nelabai tinka, tačiau iš kitos pusės - apranga nėra nei provokuojanti (nors kartais norisi būtent su tokia ir eiti į mokyklą, nes apie kokias provokacijas galima kalbėti, jei ji priklauso tik nuo kito žmogaus požiūrio?) ar kitokiais būdais netinkama šiai įstaigai, jeigu tik ant jos nešiojamas švarkelis)... įdomių perliukų galima visokiose Humanose atrasti ir labai gaila, jog dėvėtais drabužiais pradėjau domėtis dar visai neseniai, praleisdama progą pasikapstyti jose tokiuose miestuose kaip Ciurichas ar Praha, kur tikiu, jog būčiau atradusi ir dar daugiau įdomių kombinacijų. Be to, pirkdama iš dėvėtų rūbų parduotuvių, prisidedu prie "rūšiavimo", neperku iš didelių korporacijų, kurios tuos drabužius gamina ne etišku būdu ir galų gale (apie tai anksčiau jau rašiau čia), atrodau vis kitaip. Apskritai, koks žavus dalykas yra tai, jog ką kitas žmogus atiduoda kaip visai nebedominantį jo daiktą, kitas sugeba jį vėl priimti pas save ir pamatyti jame didelį grožį?

Ir šią taisyklę, jog vienam nepatinka, o kitam visada ir visur tinka, galima pritaikyti daugelyje sričių: maistas (aš nemėgstu net pipirų savajame, o kitiems kuo aštriau – tuo geriau), filmai (negaliu pakęsti siaubo žanro, tačiau jis surenka pilnas kino sales), pamokos ir mokomieji dalykai (o kiek daug biologiją pasiėmė A lygiu ir planuoja kažką veikti su didingais gamtos mokslais) ir t.t. Išvada tik tokia, jog negalima per anksti teisti, išsakyti kritikos, kuri siejasi tik su skonio išmone. Galų gale, nevisi mes galime būti daktarais, kai reikia dar ir programuotojų, bankininkų bei menininkų. Ir tai yra labia gerai, džiaukimes bent jau atradę savąsias sritis ir telinkiu jums su malonumu dirbti jose,

Simona.